Šarūnas Jasiukevičius. Aukštoji kairiųjų perykla

Dabartinė aukštojo mokslo sistema yra kvailių, nevykėlių ir komunistuojančių kairiųjų perykla. Arba kodėl aš palaikau valstybinį aukštojo mokslo reguliavimą? 

„Visi nori visko. Bėda, kad visų yra daug, o visko yra mažai.“

Ši Juozo Erlicko įžvalga jau keletą dienų neišeina iš galvos stebint kaip į radikalią dešinę ir radikalią kairę poliarizuojasi pasaulis pastaruoju metu. 

Čia turbūt galėtų būti startas pradedant galvoti apie socializmo, dabar atgimstančio kaip neomarksizmas, arba dar kitaip vadinant – kultūrinio marksizmo šaknis.

Vienas sofistas Platono veikale „Valstybė“ yra pasakęs: „Teisingumą garbina tik tie, kurie neįstengia būti neteisingi“. Dar vienas atskaitos taškas pradedant galvoti apie kovas už visokias lygybes.

Čia turbūt galėtų būti atsakymas į klausimą, kodėl tipinis kovotojas už visokias lygybes ir teisybes paprastai yra dar nieko gyvenime visuomenei pasiūlyti neįstengęs jaunimas. Dėl jaunimo kaip ir aišku. Kai pats neturi nieko, tai labai faina siūlyti išbuožinti turinčius ir pasidalinti jų turtu. O kaip yra su vyresniais kairiaisiais aktyvistais? Tipiškai tai yra koks nors nepritapėlis ar nevykėlis, kuris per savo gyvenimą taip ir nesugebėjo sukaupti jokio reikšmingo turto ar įgyti kompetencijų, už kurias visuomenė dosniai atseikėtų.

Ką daryti jei esi ne talentingas, ne gabus ir dar šiek tiek tinginys? Arba darei daug klaidingų pasirinkimų savo gyvenimo kelyje? Bet ambicijos sako, kad esi vertas visko daugiau ir lengviau. Kaltinti kitus dėl savo nesėkmių! 

Ar pastebėjote, kad sėkmingi žmonės niekada nekalba apie visokias lygybes ir teisybės? Na nebent kokie aktoriai ar influenceriai, dirbantys su tam tikromis auditorijoms, kurių palankumo siekia. Sėkmingi žmonės neturi laiko kurti paskvilių, kaip visas pasaulis kaltas ir dabar skolingas, kad jiems kažkas nepasisekė. Gal dėl to mes turime taip mažai dešiniųjų aktyvistų? Nes jie tiesiog neturi laiko užsiiminėti teisybių ieškojimais. Jie dirba ir kuria gėrį sau ir kitiems.

Ir tada pagalvojau, kodėl socializmas atgimsta būtent dabar? Kodėl jaunimo tarpe taip daug galvojančių ne apie maksimalią alga, o apie minimalią? Juk jei įstengi dirbti ir užsidirbti, tau neturėtų rūpėti valdžios nustatyta minimali alga. Jei įstengi apginti savo poziciją, tai tau neturėtų rūpėti visokios lygybės ir jų gynėjai. Kodėl yra toks didelis kairiųjų noras apriboti kitų žmonių gerbūvį? Jei pats nesugebi užsidirbti, tai mažiau liūdna, kai ir kiti negali? Juk tokia buvo sovietmečio ideologija. Pasidalinkime sugebančių kurti turtu, net jei jis to ir nenori! 

Grįžtu prie klausimo „kodėl dabar“. Galvojau apie jaunimą. Kairysis jaunimas nori socializmo, nes neįstengia būti toks ekonomiškai efektyvus kaip jų dešinieji kolegos. Todėl ieško kaltų aplinkoje. Tokia jau žmogaus prigimtis.

Mano nuomone, pagrindinės priežastys yra dvi.

Skyriau keletą dienų ir peržiūrėjau aršiausių Lietuvos kairiųjų aktyvistų feisbuko profilius ir įrašus. Dauguma jų turi aukštąjį mokslą. Bėda, kad specialybės tokios, kurias turintis net ir labai talentingas, gabus ir darbštus žmogus sunkiai gali pasiekti materialinės gerovės ir nepriklausomybės. Problemą matau, ne tik tame, kad universitetai kepa specialistus visiškai neatsižvelgiant į rinkos poreikius, bet ir tame, kad yra siūlomos specialybės patraukliais pavadinimais, iš kurių vėliau nėra jokios naudos. Kiek Lietuvai reikia, pavyzdžiui, renginių vadybininkų? Tikriausiai nereikia 30 metų iš eilės, kasmet po 30 naujų iš kiekvieno universiteto? Aš jau nekalbu apie visokias žmogaus teisių ar lyčių studijas. Pasitaiko, kad tikrai protingi ir gabūs žmonės, susivilioję madingais studijų pavadinimais, baigę mokslus nesupranta, ką daryti toliau. 

Antroji problema, kad universitetai tapo tokie liberalūs, kad net vidutinių gabumų nesiekiantis jaunuolis po trijų metų mojuoja aukštojo mokslo diplomu. Ką jau ten kalbėti apie vidutinius gabumus, kai kursiniai darbai būna su gramatinėmis klaidomis. Ko galima tikėtis iš žmogaus, kurio protinių gabumų neužteko įveikti 5 klasės lietuvių kalbos kursą? O jie gauna diplomus ir įsivaizduoja, kad yra perspektyvūs darbuotojai su nerealiais atlyginimo lūkesčiais. 

Teko pažinti universiteto veikimą iš vidaus. Mane labai nustebino ir papiktino gauti administracijos nurodymai palankiai vertinti, kad ir kokią nesąmonę pasakytų ar padarytų studentas. Dabar jie visi labai jautrūs ir gali pasiskųsti dekanui, rektoriui ar parašyti neigiamą atsiliepimą feisbuke. Todėl dabar negalima sakyti „Sėsk, du. Nusišnekėjai.“ Dabar reikia sakyti „taip... gali būti ir tokia nuomonė“. Dabar jei dėstytojas reikalauja žinoti bent pusę išdėstytos medžiagos, jis jau yra kirvis.

Iš kitos pusės, yra sisteminė dėstytojų problema. Tie patys kažkada padarę klaidingus specialybės pasirinkimus, buvę gabesni nei vidutiniškai, bet per kvaili, kad įsitvirtintų darbo rinkoje, puikiai pritapo akademinėje bendruomenėje. Ne visi, žinoma, bet tipažas dažnas. Nes baigus kokias lyčių studijas juk daugiau nieko kito negali dirbti, kaip mokyti kitus apie lyčių studijas. O nuoskauda dėl nerealizuotų materialinių lūkesčių su laiku tik auga. Ta nuoskauda dažnai perduodama ir įteigiama studentams. Jaunas, kritinio mąstymo ir atsparumo nesąmonėms neturintis protas dažnai susigundo tuo, kas dabar skambiai vadinama progresyvumu.

Ką daryti?

Matau dvi išeitis. Pirmoji galėtų būti valstybės specialistų poreikio formavimas ir finansavimas tik tų specialistų mokymo, kurių reikia. Aišku, dėl konkurencijos reikėtų šį skaičių galbūt patrigubinti. Bet tikrai nereikia kepti kasmet po 30-50 naujų specialistų, kurių apskritai reikia dešimties. Likusios programos galėtų būti apmokamos pačių studentų ir traktuojamos kaip hobis.

Kitas variantas būtų įstatymu įtvirtinti rinkos reguliaciją ir specialistų prognozes perkelti patiems universitetams. Kitaip tariant, jei studentas baigęs universitetą nepradeda dirbti pagal specialybę bent 3 metus, universitetas turi grąžinti to studento išmokslinimui skirtus pinigus. Valstybei arba pačiam studentui, kaip kompensaciją už netikusias paslaugas. Tokiu atveju universitetai ne tik planuotų specialybes ir nesiūlytų visokių nesąmonių, bet ir stengtųsi neišleisti pusgalvių į rinką su nepagrįstomis viltimis, ambicijomis ir to universiteto vardu. O ir dėstytojui svarbiau būtų ne būti fainu ir talkovu, bet neprarasti darbo užmokesčio.

Išvada, tingėjusiems skaityti viską nuosekliai: kol universitetai sieks ne mokslo kokybės vietoje studentų kiekio, tol komunistuojančių savęs nerealizavusių kairiųjų skaičiai augs.