Romualdas Ozolas. Kas švenčiama ir kas šventa

Sausio 13-osios dvidešimtmečio proga (2011 metai).  Kiekvienas žmogus patiria: atėjo metas pasakyti viską. Du skaudūs įspūdžiai iš Sausio 13...


Sausio 13-osios dvidešimtmečio proga (2011 metai). 

Kiekvienas žmogus patiria: atėjo metas pasakyti viską.

Du skaudūs įspūdžiai iš Sausio 13-osios dvidešimtmečio – prie televizijos bokšto žuvusio Tito Masiulio sesers žodžiai apie tai, kas šventa ir šventėje, ir karininko pastaba laisvės gynėjų konferencijoje, kad galima būtų bent jau atsiprašyti už kainų pakėlimą 1991-ųjų sausį – buvo signalas man: tas metas atėjo. Atėjo laikas pasakyti be jokių liekanų ir apie tai, ką tada galvojai ir ką veikei, ir ką dabar manai apie aną metą ir save jame. 

Politikai taip nedaro. Politikai konstruoja save ir savo sėkmę iki paskutiniosios, ir praeitį dėliodami taip, kaip jiems parankiau pagal jų pasirinktą projektą. Aš nebe politikas. Niekada pakankamai esmingai toks ir nebuvau. Dalyvavau politikos procesuose, kiek to reikalavo Atgimimas, Sąjūdis, Atkurtoji valstybė, Tautai duoti pasižadėjimai, nepajėgdamas išsižadėti savęs kaip laisvo žmogaus. Iš čia – visos mano „nesėkmės“. Dabar aš visiškai laisvas. Galiu sakyti viską. Privalau. Nes ne tik per politinius projektus, per visas viešojo gyvenimo konjunktūras, bet ir per šventes negalima pamiršti, kas šventa, o tuo labiau – tuo spekuliuoti. […]

Sausio dvyliktosios vakarą, šeštadienį, keistai ramu. Antrą dieną premjero pareigas einantis Albertas Šimėnas, jau pirmajame posėdyje nusprendęs siekti susitikimo su M. Gorbačiovu ir vykti į Maskvą, ilgai tariasi su Algirdu Brazausku jo kabinete antrajame aukšte. Keliese nusprendžiam, kad premjero kostiumas vizitui į Maskvą ne visai tinkamas, kažkas pristato naują, kažkas rūpinasi, kur premjerui apsikirpti. Iki pietų vyrauja „lagamininė“ nuotaika. Aš išnaudoju tą laiką išsikraustyti iš savo poilsio kambarėlio – išvežu patalynę, likusius maisto produktus, popierius. Kažkas lankosi parlamente, J. Olekas – bokšte, A. Brazauskas ir J. Biržiškis rūpinasi geležinkeliu, kurio mazgą apypiečių užima TSRS kariuomenė. Ministrui vos pavyksta susitarti dėl lėktuvo skrydžiui Maskvon.

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad ankstyvą rytą AT Prezidiumas, dalyvaujant ir premjerui A. Šimėnui, svarstė galimybę priimti įstatymą dėl nepaprastosios padėties įvedimo, jo projektas siūlytas svarstyti popiečiu, 16 val., tačiau persigalvota ir nutarta priimti AT nutarimą „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“. Vyriausybės posėdis prasidėjo 17 val., o jame aptarti du klausimai: dėl Vyriausybės veiksmų įtampai mažinti ir dėl ne maisto prekių sutartinių kainų. Pirmu klausimu aprobuotas Lietuvos delegacijos vykimo į Maskvą būtinumas, antru – spartinti grynųjų pinigų įplaukas į bankus.

Po posėdžio sutarėm susirinkti pas ministrą R. Kozyrovičių pasivaišinti kibinais. Aš parvežiau namo paskutinius popierius ir nuvažiavau į Trakus, kur jau buvom viešėję. Ministro tėvai buvo nustebinti: apie jokią vakaronę jie negirdėję. Jaučiausi ir nepatogiai, ir įsižeidęs: pakeitė vietą, o man nepranešė! Paskui sužinojau, kad susirinkę buvo ministro bute Vilniuje.

Ministrų taryba buvo tuščia. Premjerės kabinete, berods, budėjo sekretorė, kurios pavardės nežinojau. Prie manojo (kol nebuvo vicepremjerų, laikiau jį savo kabinetu) budėjo Jūratė Daunoravičiūtė, ištikima Sąjūdžio laikų pagalbininkė. Atsisveikinau ir išėjau namo, į Kačalovo (dabar – Teatro gatvę: gal pavyks pamiegoti.

Dar popiečiu kažkas buvo pasakęs: šiandien tikrai nieko nebus. Buvo pagrindo taip galvoti: pradėjo skraidyti lėktuvai, pajudėjo traukiniai, iš Maskvos atėjo žinia, kad Federacinė taryba paskyrė komisiją, ji atskrenda į Vilnių tirti padėties Lietuvoje. Tirti buvo ką: 11 dieną TSRS desantininkai su šarvuočiais ir tankais užgrobė Krašto apsaugos departamentą, beveik tuo pat metu, 12 val. užėmė Spaudos rūmus, suvažinėjo sunkvežimį ir, kursuodami gatvėmis, lamdė neatsargias mašinas. TSKP nuostatas pripažįstantis LKP CK biuras paskelbė įkuriąs Nacionalinio gelbėjimo komitetą. Lietuvos parlamentas įpareigojo AT Prezidiumą ir Vyriausybę sudaryti Laikinąją gynybos vadovybę. Įtampa buvo didžiulė. Žodžiai apie galimybę pailsėti ir atsigauti veikė kaip narkotikas.

Prie Vyriausybės rūmų būriavosi pora dešimčių žmonių. Vienas jų paklausė, kokia situacija. Aš parodžiau pirštu: viskas gerai.

Išsimaudęs prie televizoriaus pasidėjau iš prieškambario ant prailgintojo atvestą telefoną, tačiau tuoj užmigau. Po dviejų paskambino sūnaus žmonos brolis: ar Viktorijos nėra pas mus – išėjo prie televizijos bokšto, negrįžta. Kad kas nors ten dėtųsi – neužsiminė. Vos spėjau prigulti, paskambino Jūratė: ima televizijos bokštą, Vyriausybė renkasi į rūmus.

Paknopstom iš trečio aukšto nugarmėjau gatvėn, paskui bėgte – į Taurakalnį. Dangum sklandė prožektoriaus spindulys, girdėjosi tankų salvės ir neaiškus tratesys, prie Aukščiausiosios Tarybos žmonių minia skandavo Lie-tu-va.

Vyriausybės rūmai (dabar – Užsienio reikalų ministerija) skendėjo tamsoje. Prie durų nieko nebuvo. Paskui ministras Albertas Sinevičius pasakojo, kad buvo atsibastę kažkokie du pusgirčiai tipai ir bandė veržtis vidun. Jie buvo uždaryti į rūmų rūsį ir milicininkų paskui kažkur išvežti. Viduje už smėlio maišų budėję apsaugos vyrai sekė, ar kas nebandys veržtis iš kiemo, ar ant gretimų namų stogų nesislapsto snaiperiai – buvo paleistas gandas, kad juos kažkas matęs.

Ministro Pirmininko priimamajame prie telefono budėjo Petras Dzikaras, buvęs LTSR Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vedėjas, likęs dirbti ir atkurtosios Lietuvos Vyriausybės atarėju (senojo aparato žmonių buvo nemaža). Sukiojosi Gintaras Songaila, kurį pažinojau iš Sąjūdžio laikų, iš darbo Valstybinėje komisijoje Pietryčių Lietuvos problemoms spręsti, žinojau jį esant vienu iš Nepriklausomybės partijos vadovų. P. Dzikaras vienas nespėjo atsakinėti į keleto telefonų skambučius, ir aš pasakiau Songailai, kad šis sėstų ir padėtų  atsakinėti. Lyg ir šmėstelėjo mintis, kodėl jis čia, o ne Aukščiausiojoje Taryboje, bet ji bemat, kaip ir daugelis kitų panašių minčių, buvo užslopinta įvykių srauto.

Skambino be perstojo. Kartais kalbėta iš karto keturiais telefonais. Skambinusiems iš rajonų patarinėjom elgtis kaip ir iki šiolei – vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus. Iš įvairių Vilniaus vietų pranešinėjo apie padėtį. Prie bokšto daugybė sužeistų. Esama aukų. Žuvę  penki. Jau septyni. Nutrūksta televizijos transliacija. Nebeveikia radijas. Atstatomas ryšys per Kauną. Telefonai įkaitę. Skambina ir iš Aukščiausiosios Tarybos. Perduodu trumpą žinutę, kad Vyriausybės ministrai darbo vietose, padėtis kontroliuojama, niekas nesitraukia, mes atsilaikysim.

Kiek galėdamas įsirašinėju svarbesnius pokalbius.

Kažkas pasako, kad ant stogų snaiperiai: taip perdavę iš už durų, kur jau esama mus ginančių žmonių. Susirenkam nuošalion patalpos, ką darysim, kai bus šturmuoti mūsų rūmai. Štai ir atėjo tas momentas, kai bus galima parodyti, kad mes nepasiduodam, kad reokupacija įvykdyta jėga, supratau. Sutarėm: kurie išliks, ieškos kontaktų ir rinksis sutartais adresais, o ten jau matysis, ką veikti toliau. Apžiūrėjom atsarginį išėjimą ir kaip patogiau pasiekti gatvę.

Bet kur Šimėnas? Jo pernelyg ilgai nėra. Perdavė, kad Šimėno teiraujasi V. Landsbergis. Pasakiau, kad nežinau. Kažkas pasakė, kad jis gal veikia pagal kokį kitą planą. Prisiminiau Sąjūdžio laikais svarstytą mintį, kad vadovybė turėtų būti pasiruošusi pereiti į nelegalią padėtį ir kiekvienas dirbti pagal specialų planą. Paskambinau Saugumo departamento vadovui Mečiui Laurinkui ir paklausiau, ar ne pagal jo planą veikia Albertas Šimėnas? Ne, atsakė M. Laurinkus. Žinoma, A. Šimėnas galėjo apie lemiamą valandą tartis ir tiesiai su V. Landsbergiu. Juk būtent iš parlamento pirmininko grįžęs šeštadienio rytą A. Šimėnas kaip koks sąmokslininkas ministrams pranešė, kad „gali būti visokios aplinkybės“, užtat „ geriausia būtų, kad kai kurie žmonės būtų ne Lietuvoje“. Žinojau, kad užsienin norėta išvežti E. Zingerio, B. Kuzmicko kai kuriuos šeimos narius, A. Saudargą dar 11 dienos vakare išsiuntėm į Lenkiją. Jeigu V. Landsbergis ką nors sutarė su A. Šimėnu, tai gal sumąstė ką nors kita, ne užsienį. Siųsti A. Šimėną į užsienį, kai ten su vyriausybės vadovo įgaliojimais išsiųstas A. Saudargas, – nėra prasmės.

Tuo metu pasirodė A. Brazauskas. G. Songaila liudija, kad P. Dzikaras jam girdint paskambino A. Šimėnui, pranešdamas apie televizijos rūmų užėmimą, galimai greitą bokšto užėmimą, galimą parlamento puolimą, ir pakvietė važiuoti į Vyriausybės rūmus – kviečiamas posėdis.

Iš pradžių niekas per daug nesijaudino – buvo visokių „einamųjų reikalų“. Aš buvau tikras, kad viskas vyksta su V. Landsbergio žinia: A. Šimėnas buvo pernelyg subordinuotas žmogus, kad dingti galėtų savavališkai, ir pernelyg garbingas, kad galėtų išsigąsti. Tačiau kai paskambino deputatas A. Abišala – sunerimau ir aš.

A. Brazauskas telefonu susisiekė su ūkio dalies vedėju Vaitiekūnu, kuris pasakė, kad Šimėną išvežė kažkokia jo draugo mašina.

Kažkas paskambino iš Aukščiausiosios Tarybos ir ragelį perėmė V. Landsbergis: „Romualdai, ateik.“

Išėjęs pro kiemo duris, palei Lukiškių kalėjimą, pro Aukščiausiąjį Teismą nuėjau iki spygliuota viela apvyniotų parlamento rūmų. Kaip patekau – nebeatsimenu, berods, pro šoninį įėjimą nuo bibliotekos pusės. Sargybiniai įleido pažinę – tada mus pažinojo visi, ir to pakako. Gerai prisimenu, kad išeiti palydėjo vienas iš savanorių, parodęs, matyt, tik nedaugeliui žinomą landą spygliuotos vielos žiede. Dar palaikė, kad nesusiplėšyčiau drabužių, ir norėjo lydėti, bet atsisakiau.

Aikštėje priešais rūmus netilpo minia. Kažkas bylojo pro langą, minia bangavo. Salėje buvo gal pora dešimčių deputatų. Pasižvalgęs užlipau į antrą aukštą. Už smėlio maišų buvo kas kaip įsitaisę jauni vyrai – kas su medžiokliniu, kas su mažakalibriu, o kas šiaip su kokiu pagaikščiu.

Pirmininko priimamajame buvo tiršta. Už aptvaro sėdėjo pora sekretorių, kažką rašančių, atsakinėjančių į telefonus. Veikė radijas. Manęs paprašė pakalbėti, aš dar kartą pasakiau, kad padėtį ministrai kontroliuoja.

Landsbergis buvo vienas. Jis nešiojo ir dėliojo ant ilgojo stalo savo popierius, tuo pat metu įtemptai galvodamas. Pasakiau, kad ministrai buvo susirinkę, padėtį aptarė, pasikeitė adresais, kur rinktis po šturmo, bet Šimėno kol kas nėra. Aiškinau jam tai, o jis pasilenkęs skaitė, nejudindamas krūvelės: mhm, mhm. Pasijutau nereikalingas ir išėjau.

Nusileidęs į salę prisėdau prie Kazimiero Motiekos, kad jis buvo rūmų komendantas, sužinojau vėliau. Susirinko daugiau deputatų. Pasakiau, kad A. Šimėnas išvažiavo savo tarnybine mašina ir išvažiavo nežinia kur. Mane pataisė, kad iš tarnybinės jis persėdo į draugo mašiną. Iš svarstymų, kur gali būti Šimėnas, įstrigo Zigmo Vaišvilos prielaida, kad Albertas gal išvežė vaikus. Išreiškiau savo skeptišką nuomonę, kad tokiam reikalui sutvarkyti visiškai pakanka vairuotojo, pačiam su vaikais važinėti nėra jokios būtinybės. Beveik susiginčijom, ir aš pritilau. (Beje, po daug metų Z. Vaišvila paliudijo, kad savo šeimai paslėpti pasinaudojo būtent kitų paslaugomis.)

Tuo metu salėje pasirodė V. Landsbergis ir ėmėsi pirmininkavimo. Svarstyti įgaliojimai A. Saudargui. Kažkas buvo nurodęs, kad emigracinė vyriausybė gali pradėti veiklą tik tuo atveju, jeigu sustabdoma parlamento veikla. Kartu su AT pirmininku salėn atėję kai kurie ministrai – D. Kuolys, A. Nasvytis, V. Antanaitis – kalbėjosi su deputatais, kad ministrai labai nepatenkinti tuo nutarimu apie užsienio vyriausybės įgaliojimus ir apskritai – nuotaikos Vyriausybės rūmuose nekokios.

Apie tai, kad Vyriausybės rūmai gali būti desantininkų imami, neabejota. Pasitaręs su A. Brazausku, paskambinau M. Misiukoniui, kad atsiųstų prie Rūmų gaisrinių mašinų.

MT reikalų valdytojas A. Mikulis pasakė, kad su A. Šimėnu nori kalbėtis AT seniūnas Taurantas: norį suderinti nutarimą, kad tuo atveju, jeigu mus sunaikintų, kad Saudargas gali formuoti vyriausybę užsieny. Nei aš, nei Mikulis Šimėno koordinačių neturėjom. Tarnybinės A. Šimėno mašinos telefoną turėjo A. Brazauskas. Abu žinojo, kad Šimėnas atsisveikino su tarnybinės vairuotoju, o kur dabar Šimėnas, vairuotojas nesako. Kadangi mes A. Šimėno neradom, o Jonas Vaitiekūnas irgi nežino, nutariam pranešti A. Taurantui. A. Brazauskas praneša, kad AT leido Saudargui kurti vyriausybę – apie tai paskelbtas pranešimas. Aš tuo metu gaunu pasikalbėti su A. Taurantu, kuris patvirtina, kad įgaliojimai Saudargui suteikti. Tam atvejui, jeigu Vyriausybė čia bus sunaikinta. Bet jeigu ir padubliuos (dėl kokių nors nenusikalbėjimų ar informacijos stokos) – nieko baisaus. Į Tauranto klausimą, ar Šimėnas informuotas, aš atsakiau, kad neinformuotas, nes evakuotas (tas žodis šiandien įdomus man pačiam: tai rodytų, kad jau tuo metu esu įsitikinęs, jog A. Šimėnas veikia ne pats).

Po Saudargo įgaliojimų patvirtinimo A. Brazauskas skambina K. Prunskienei, kuri po atsistatydinimo ir atsisveikinimo su ministrais išvyko į savo sodybą Labanore ir buvo ten iki šio momento. Į skambutį atsiliepė ekspremjerės motina. A. Brazauskas paklausė, ar gali ją pažadinti? „Kelkit, būkit maloni, reikalas labai svarbus.“ Kai K. Prunskienė paima telefoną, A. Brazauskas sako, kad atsitiko daug dalykų: vienas po kito imami pastatai, užimta televizija. 11 žmonių užmušta, 108 sužeisti. Žmonės papuolė po tankais. Parlamentas ir Vyriausybės rūmai dar nenukentėjo, bet gatvės blokuojamos. Saudargui suteikti įgaliojimai formuoti vyriausybę užsieny. Pasauliui informacija perduota. Mūsų radijas Kaune dar dirba, bet čia ir radijas, ir televizija sustabdyti.

Kai A. Brazauskas ragelį perduoda man, aš sakau, kad nei Parlamento, nei Vyriausybės šturmuoti jie neišdrįs. Kas padaryta, yra grubus kerštas, bet po poros trijų savaičių Lietuva bus pripažinta, net jeigu ir Vyriausybę sunaikintų. Matyt, į klausimą, ką jai daryti (suprask: jei jau pažadinot...), aš atsakau, kad nieko. Nereikia čia važiuoti, pakaks susiskambinti dešimtą ar gal anksčiau, ir tada važiuoti. Aišku – į Parlamentą. Dabar ten posėdžiaujama. Vargu bau pravažiuosit, juk gatvės bus uždarytos. Jeigu iki devynių nepradės puolimo, nuspręsim, ką daryti. Jei galit, paskambinkit dukrai, ji jaudinasi, beveik verkia. O persikelti į Turniškes būtų tikslinga. Jūsų buvimas Vilniuje būtinas.

Sau pagalvojau: prieš kainų paleidimą ir litų banknotų spausdinimo protokolą – Japonijoj ir Australijoj, per rusų kariuomenės šturmą – Labanore...

Mes nutariam laikytis iki galo. D. Kuolio pasiūlymu apeinam patalpas ir išėjimus. Apie pusę šešių prasideda rūpesčiai su Federacinės tarybos sudaryta komisija. Ji turi atvykti į Vilnių, tačiau pranešama, kad ji skrenda į Minską. Mums iš Aukščiausiosios Tarybos nurodyta parengti dvi „Čaikas“ ir dvi „Volgas“ komisijos nariams parvežti iš oro uosto. Viena „Čaika“ turi nuvažiuoti į AT ir paimti K. Motieką ir R. Gudaitį. Tačiau Mikuliui pasakoma, kad jų paimti nebereikia. Niekas su jais nekalbėjo. Skambinama AT reikalų vedėjui A. Samajauskui, kad neišeitų taip, kad jie sėdi ten ir laukia, o mes sėdim čia ir taip pat laukiam, o paskui kaltinsim vieni kitus. Pakalbėjus su Samajausko pavaduotoju paaiškėja, kad AT pati sprendžia tą klausimą, ir mes nusprendžiam, kad tegul jie daro kaip nori, tegul važiuoja patys.

Mes leidžiam sau pasamprotauti, kaip bausim M. Burokevičių. K. Birulis sako, kad į bokštą išvedė ir visus kelius parodė Subotinas, buvęs Vilniaus „Jedinstvos“ vadeivos pavaduotojas. Organizatorių ir vykdytojų vardus reikia paskelbti.

A. Šimėno vis dar nėra. Aš dar kartą skambinu į garažą ir jau piktai klausiu, kur Šimėnas – yra jis kur nors ten ar nėra. Tai tegul vairuotojas nuvažiuoja ir suranda!

Kažkas sako, kad Lietuvą jau pripažino. Kažkas – kad Gorbačiovas neva tai liepęs kariškiams nutraukti ugnį, neva tai kažkas iš mūsų susiskambinęs, o Gorbis atsakęs, kad išvyksta komisija. Birulis sako, kad kažkas iš jų, ryšininkų, kalbėjęs su TSRS ryšių ministro pavaduotoju Kudriavcevu, ir tas sakęs: gaila, gaila, telecentro užėmimas nebuvęs suplanuotas. O iš Nemenčinės civilinės gynybos centro jie neišeisią. Kažkas pranešė, jog kuriami jedinstveninkų būriai Parlamento šturmui. Aišku, iki ryto susiburti jie nesuspės. Reikia greičiau tos komisijos. Mano nuomone, važiuoti turi Brazauskas ir Antanaitis. Nasvytis siūlo ir Gudaitį.

Čia man paskambina iš AT ir aš ten išeinu antrąsyk.

Pirmininko sekretoriatan ateinu apie pusę septynių.

Landsbergis kalba, kad prieš žmones prie AT laukiamas „jedinstveninkų“ puolimas. Galimas ginkluotas susidūrimas su kraujo praliejimu, todėl per dvi valandas Vilniun galėtų atvykti pusė milijono žmonių, tai, ko gero, padėtų. Žmonių turi būti didžiulė masė, kad nebūtų galima sukurti įspūdžio, jog susidūrė dvi lygios jėgos ir turi įsikišti armija. Kad nereikėtų grumtis, o priešintis didele mase.

Aš pranešu, kad Šimėnas išvažiavo ir dingo. Jis kažkur su savo draugu.

B. Nedzinskienė pasakoja kažką paleidus informaciją, neva Nedzinskienė perdavė, kad šaudo į Aukščiausiąją Tarybą, esama užmuštų ir reikia išsiskirstyti. Iš tiesų gi ji tik sakiusi, kad Vaišvilos žmonės pastebėjo snaiperius, bet niekas nešaudė. Snaiperiai pastebėti anapus Neries, o kareivis nušautas prie televizijos. Ji pati klausia (kažkokio) Klemenso, kaip tai įvyko, ir šis pasakoja, kaip po Landsbergio ir Butkevičiaus kalbų pastatą šturmavo, viską daužė, juos laikė prie sienos, o paskui išvarė.

Pirmininkas buvo kažkuo užsiėmęs, ir aš išėjau į salę. Atsisėdau prie Motiekos. Netoliese buvo Butkevičius, Čepaitis, pasirodė ir Landsbergis.

Motieka klausia, ar neverta būtų su ana puse pasikalbėti. Aš sakau, kad ten nėra su kuo kalbėtis – Burokevičius visai nekomunikabilus asmuo. Beprotis. Su Švedu kalbėtis būtų galima. Dar su Naudžiūnu. Bet Naudžiūnas – viso šito debošo iniciatorius, nėra ten su kuo kalbėtis.

Motieka sako, kad prie bokšto skelbiama, jog valdžia nuversta, jie norį viską padaryti taikiai, demokratiškai.

Kažkas sako, anie tikėjosi mus prieš sekmadienį išsivaikščiosiant, atsipalaiduosiant. Man ta mintis atrodo realistiška: pats stebėjausi, kas galėjo paleisti gandą, kad šiąnakt nieko neįvyks, todėl sakau: „Paleido traukinius, paleido lėktuvus – girdi, miegokit ramiai,ir tada smogė.“ Kažkas priduria, kad, be to, nenorėjo leisti, jog atvyktų ta delegacija. „Faktas“ turėjo būti padarytas iki atvykstant delegacijai. Bet dabar, jeigu nieko nebus padaryta iki atvykstant delegacijai, su Aukščiausiąja Taryba viskas bus gerai. Ar dar gali būti bandoma? Žinoma – esama žinių, kad „Jedinstvo“ deda pastangas. Motieka priduria, kad „Jedinstvo“ apie devintą valandą puls.

Tą pat netrukus per mikrofoną patvirtina Butkevičius, tik nežino, ar bus puolama ir tankais. V. Landsbergis siūlo, jeigu eis tankai, žmonės kad prasiskirtų – kad jedinstveninkai galėtų vaizduotis, jog sukilusi liaudis nuvertė valdžią. Čepaitis pirmininką pertraukia, siūlydamas pirma sukurti Gynybos vadovybę, o tada jau spręsti visus gynybos klausimus.

Prasideda nutarimo dėl Gynybos vadovybės svarstymas.

Aš rūpinuosi, kad kas nors iš Ministrų Tarybos važiuotų paimti delegacijos, nes iš Aukščiausiosios Tarybos kažkodėl niekas nevažiuoja. Man atrodo, kad vyksta, kaip aš sakau telefonu, „kažkokia simuliacija“. Kažkoks Petras, greičiausiai Dzikaras, atsako, kad Vyriausybėje apsisprendę važiuoti Antanaitis ir Nasvytis. Tegul jie ima „Čaikas“ ir kiek galima greičiau važiuoja į oro uostą, ima delegatus ir veža čia.

Palydėtas dviejų savanorių, per skylę lange ir spygliuotoje vieloje, palei juodą Lukiškių kalėjimo sieną, per MT kiemą grįžau Vyriausybėn.

Čia man pranešama, kad delegacija iš Minsko išskrenda tik 11 valandą Maskvos laiku. Antanaitis patvirtina, kad AT nenori sutikti delegacijos. Kai jis pabandė aiškintis padėtį, Landsbergis pasakęs: tai jūs ir važiuokit į oro uostą. Aš manau, kad yra ne visai taip, ir sakau, kad jie suteikia mums visus įgaliojimus, todėl jeigu mes nuvažiuosim į oro uostą, ir komisijos nariai su mumis važiuoti atsisakys, tai bus viena situacija, o jeigu mes nenuvažiuosim, – visai kita.

Aš nežinau, kokiais motyvais remdamasis V. Landsbergis nenori imtis atsakomybės, todėl skambinu A. Samajauskui, kuris atsakingas už komisijos parvežimą į Aukščiausiąją Tarybą. Man paaiškinama, kad AT neturi ryšio. Jie bandę susiekti su oro uostu, bet nepavykę.

Kažkas iš esančiųjų greta pertraukia (nutraukia??) pokalbį, taip ir negavus aiškaus atsakymo, daro jie ten ką nors ar nedaro. Nieko nedaro, sako kažkas greta. Ir jo pavaduotojas nieko nedarė. Tad mes tuoj važiuojam. Komisija išskrenda 10 valandą, atskrenda 11-tą. Jūs turite nuvykti ten ir pakviesti vykti kartu. Jeigu jie nevažiuos kartu, bus viena, bet jeigu nebus mašinų – visai kas kita. Štai apie ką kalbam, sakau, dar kartą turėdamas galvoje galimą maskviškių norą bendradarbiauti ne su mumis, o su perversininkais. V. Antanaitis dar pasiteirauja, ar važiuoti nedelsiant? Tuoj pat – ir visu greičiu, sakau jam.

Kažkas praneša, kad Saudargas jau Lenkijoje. Kažkas – kad amerikiečiai nori kalbėtis su premjeru.

Pranešama, kad paskirta nauja Vyriausybė. Premjeras – Gediminas Vagnorius, vicepremjeras – Zigmas Vaišvila, Mečislovo Treinio nepatvirtino, viena vieta laisva.

Įdomiausia, kad ir po to A. Brazauskas aiškina K. Motiekai, kaip dingo A. Šimėnas: persėdo į „Žigulius“, tarnybiniams liepė palaukti pusę valandos, netgi milicininko paprašė pasekti, kad tarnybinio vairuotojas lauktų, vairuotojas stovėjo ir laukė. Po pusvalandžio tarnybinio vairuotojas grįžo į garažą, dabar jis yra Vyriausybėje, jei norit, galit atvykti, mes aiškinamės, kaip viskas buvę. Šimėnas buvęs su trimis apsauginiais, trimis vaikais ir žmona, daiktus sukrovė į bagažinę, prie vairo buvo jo draugas, o kur nuvažiavo  niekas nežino. Pakalbėjęs su K. Motieka, A. Brazauskas stebisi: Motieka nežino, ar tik apsimeta?

Aš sakau, kad V. Landsbergiui seniai viską papasakojau, K. Motieka sėdėjo šalia, susirinko daugiau žmonių. Atėjo Vaišvila, kažkaip keistai pažiūrėjęs pasakė: gal jis išvažiavo slėpti šeimos? Aš atsakiau: galbūt.

Brazauskas pasišaipė: bet ilgai gi jis važinėja. Taip iki Austrijos nuvažiuot galima.

Ministrai dar aptarė, kad Šimėnas buvo užsigrūdinęs, alpinistas, kažkas pridūrė, kad Šimėnas stropiai įvykdė kažką... ir aš patvirtinau, kad įtariu jį vykdant kažkokį nurodymą.

Tada jau kaip parlamentarai išėjome į Aukščiausiąją Tarybą.

Susiję

Romualdas Ozolas 6122085915368968602

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item