Rasa Čepaitienė. Kargo kultas

Per pastaruosius kelerius metus JAV vykstančių sociopolitinių procesų aiškinimai ir vertinimai buvo tiek poliarizuoti, kad net sunku atsikratyti įspūdžio, jog komentatoriai kalba apie skirtingus, o ne apie tuos pačius asmenis ir reiškinius. Dar svarbiau, kad įvyko kardinalus tikrovės ir jos interpretavimo išsiskyrimas, kas tiesiog pribloškia savo mastais ir kelia klausimą apie tiesos, fikcijų, sąmokslų teorijų, atviro melo ir propagandos proporcijas naujienų sraute, kaip ir auditorijos galimybes juos atskirti.

Kas teisus – oficialioji žiniasklaida, per visą D. Trumpo kadenciją unisonu apie jį nepasakiusi nei vieno gero žodžio, o jo šalininkus nuolat pravardžiavusi kvailiais, tamsuoliais, retrogradais, arba tiesiog nusikaltėliais, neonaciais, „kraštutine dešine”, ar negausūs „alternatyvūs” politologai ir apžvalgininkai, kurių, nepaisant mūsų viešosios erdvės ideologinio monopolizavimo, vienas kitas vis dar pasitaiko ir kurie bando ieškoti gilesnių trampizmo reiškinio šaknų, vengdami dėlioti išankstines etiketes ir skambius epitetus? 

Tačiau didžiojoje žiniasklaidoje sveiką protą, abejonę, šaltą analizę, skepsį, kritiškumą, nešališkumo ir visų perspektyvų matymo siekį  vis labiau išstumia rėksmingi, kategoriški ir iki banalybės supaprastinti, niekuo, išskyrus manipuliacijas ir emocijas, neparemti teiginiai apie vieno prezidento absoliutų „blogumą” ir „niekingumą”, o kito – kone tobulą „gerumą”. Antai net „mados tendencijų prognozuotoja” sugebėjo pareikšti, kad, lyginant pirmųjų damų per inauguraciją dėvėtas sukneles, dabartinė, žinoma, pasipuošusi elegantiškiau ir skoningiau nei anoji, nes... hm... nes... nes tiesiog taip yra, ir taškas! O bet kokie priekaištai ar protestai dėl viešosios erdvės propagandinio užvaldymo, nuomonių įvairovės gniaužimo ir prie intelektualinės visuomenės degradacijos vedančio bukinimo atsainiai atmetami kaip neišmanymas, piktavališkumas ir kliedesiai. 

Vyresnieji dar pamena panašų juodai baltą pasaulio vaizdą, be perstojo sklidusį iš „Tiesa” pavadinto laikraščio ir daugybės kitų „tieselių”, iš radijo imtuvų ar tuomet dažnai mirguliavusių ir mėgusių gęsti „taurų” ir „šilelių”... Nors akivaizdu, šiandien tai daroma žymiai įžūliau bei primityviau.

Viduramžiais žmogaus vertė buvo matuojama jo priklausymu tam tikram luomui. Dabar irgi skaitomo teksto autoriaus ar žiūrimo pokalbio dalyvių patikimumas sveriamas ne jų ekspertiniu ar moraliniu autoritetu, aptariamo dalyko išmanymu, galiausiai to, kas ten parašyta ar pasakyta, pagrindimu loginiais argumentais ir analize. Ne. Pasirodo, žymiai reikšmingesnis, kone vienintelis, tiesos kriterijus šiandien – KAS tai parašė ar pasakė ir KUR tai buvo paskelbta.

Kai vasarą vaikų minia buvo parklupdyta prie JAV ambasados, kad pagarbintų neaiškiomis aplinkybėmis mirusį amerikiečių narkomaną ir recidyvistą, paprašiau savo studentų baltarusių pakomentuoti, kas gi, jų nuomone, čia įvyko, nes gal jau nebesuprantu šiuolaikinio jaunimo... Jie tai paaiškino kaip vaikų ir jaunimo informacinį gravitavimą į vakarietiškų medijų vandenis, visiškai prarandant distanciją ir kritinį santykį su jomis, tačiau tampant abejingiems vietos problemoms. Tokiu atveju nereikia stebėtis, kad imama sirgti svetimomis ligomis (genderizmu, menama kova su rasizmu), nepajėgiant tame atpažinti ideologijos ir propagandos manipuliacijų. Tuomet ir gauname keistus efektus, kai į posovietinę šalį, dar neišsigydžiusią totalitarinės praeities traumų, nejučia importuojama ir čia jaunojoje kartoje lengvai prigyja tik nauju žodynu ir simbolika apsirėdžiusi neokomunizmo bacila.

Ir kurie čia nuoširdesni – minėti pažangieji vaikučiai, Kauno Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai, jau atvirai propaguojantys komunizmą kaip atsvarą mūsų politinės pelkės veidmainystei, prisitaikėliškumui ir ideologiniam melui, ar visi tie naujosios valdžios bukalaurai (ačiū vienai facebook draugei už puikų naujadarą), kurie vis įžūliau diegia genderistinę tapatybių politiką, cancel culture ir dargi, sako, nuo užpakalinės sėdynės narkomafijos sumaniai vairuojamą dienotvarkę, nors žadėjo TIK dekriminalizuoti žolytės rūkymą? Ir tie, ir tie tik vėl pasišovę „pasaulį seną išardyti”. Ir tie, ir tie tik veikia be jokių skrupulų, kaip kažkada ir jų pirmtakai bolševikai, nes tikslas juk pateisina bet kokias priemones. Ir tie, ir tie bemat išsitrauks persekiojamos aukos kaukę, jei tik sulauks bent menkiausio pasipriešinimo... Tačiau tai jiems nesutrukdys be gailesčio triuškinti priešų. Priešų, nes šioje pasaulėžiūroje nebelieka oponentų, o abejones ir nuomonių įvairovę vėl keičia vienintelė tiesa. 

Komunizmo šmėkla vėl klaidžioja po pasaulį ir  Europą ir nesugebame jos atpažinti tik todėl, kad esame įpratę jos tikėtis ir bijoti ateinant iš Rytų. Paradoksas, „tie” Rytai šiuo metu mažiausiai panašūs į komunizmo bastioną, nors sovietmetį menančio skurdo, betvarkės, valdymo nekompetencijos ir ciniškiausiai demonstruojamos valdžios korupcijos išvarginti jų gyventojai ir šauktųsi Stalino, kaip įsivaizduojama, galinčio be ceremonijų susitvarkyti su įžūliąja Kremliaus kleptokratija... Tuo tarpu pergalė Šaltajame kare ir socialinę atskirtį auginančio neoliberalizmo triumfas Vakaruose pažadino ir alternatyvų kapitalistinei tvarkai paiešką, kuri, kiek modifikuota marksistinės ideologijos forma, veikiai buvo integruota bei inkorporuota ir į pačią visuomenės valdymo ir kontrolės sistemą, ir tapo valdančiojo politikos ir verslo elito pasaulėžiūros pagrindu, tad ilgainiui neišvengiamai ima pačias JAV sprogdinti iš vidaus, ką šiandien ir matome pasiekus apogėjų kovoje tarp trampistų ir baidenistų. 

Ne, naujoji radikalioji kairė šįsyk atžygiuoja iš pažangiųjų Vakarų – iš prestižinių universitetų auditorijų, iš megakorporacijų ofisų, iš visų tų nesuskaičiuojamų įvairiausio plauko išsilaisvinimo grupių ir grupelių, besišaukiančių sutriuškinimo išnaudotojams bei engėjams, kad ir kas jais būtų paskelbti – WASP, rasistai, seksistai, homofobai ir pan. ir t.t. Išties keistas sąjungininkų konglomeratas...

Šios, antifa, grupės jau vis atviriau veikia ir Lietuvoje, įžūliai prisipažindamos, kad sieks lietuvių kalbos likvidavimo, kitaminčių sudorojimo. Kol mūsų elfai ir kitas konservatorių aktyvas kovoja su savo kritikais, visiems, drįstantiems suabejoti teiginiu, kad Prezidentas Landsbergis ne tik išvadavo Lietuvą iš sovietinės okupacijos, bet netgi (matyt, pats vienas) sugriovė ir Sovietų Sajungą, lipindami „kremlinų” ir „vatnikų” etiketes, Naujosios visuomenės ir Naujojo žmogaus kūrėjai jau darbuojasi išsijuosę. Ir būtent tai, o ne visiškai nusivažiavusio Seimo rietenos, yra didžiausias dabarties iššūkis mūsų moraliai ir politiškai užsnūdusiai visuomenei, besirūpinančiai vien asmeninio gerbūvio reikalais. 

Nes ji dar galėtų prisiminti, kuo šios visuotinės laimės ir lygybės utopijos, pasišovusios išnaikinti visą joms sukurti trukdantį blogį, vienąkart jau baigėsi. Motyvų ir siekių pasikartojimas tiesiog pribloškia. Antai, LRT ir 15min jau senokai normalizuoja bei idealizuoja ne tik LGBT gyvenimo būdą, bet ir vis dažnesniuose interviu supažindina mus su poliamorija – daugmeilyste. Daugmeiliai šiuose rašiniuose ar interviu pasirodo esą tokie šaunūs, neveidmainiai, nesavanaudžiai ir nepavydūs, atviri sau ir besistengiantys kurti visaverčius santykius su daugiau nei vienu partneriu. Jie svajoja ar netgi mėgina kartu gyventi keliomis šeimomis, kartu auginti vaikus, kurti komunas. Šiuolaikiška, patrauklu, pažangu?

Betgi visa tai jau buvo. Porevoliucinėje Rusijoje, kur išsilaisvinęs proletariatas dar ir kaip eksperimentavo su savo seksualumu, kur buvo įteisintas homoseksualizmas, veikė nudistų judėjimas ir gatvėse buvo rengiami nuogalių paradai, kur abortas buvo tapęs kasdieniu, plačiai paplitusiu, reiškiniu, o architektai projektavo namus-komunas, kuriuose visa buvo bendra ir koridoriais lakstė bendri vaikučiai, pavadinti skambiais revoliuciniais vardais. Vėliau prie komunalinio gyvenimo grįš „gėlių vaikai” - hipiai, „paskaninę” savo spalvingą ir nerūpestingą bendrabūvį narkotikų kvapu.

Todėl viso to nešimas į mūsų Lietuvėlę šiandien dvelkia veikiau naftalinu, nei naujausių mados vėjų šuoru.

Dar senoliai sakė, kad istorijos neišmanantys amžinai lieka vaikais. Bet ką tu mūsų kaip tas reklamos kiškutis energizuotiems pažanguoliams įrodysi... Nebent priminsi, kad toks vakarietiškų madų vaikymasis nukreipia į dar vieną Žemės regioną. Melanezijos salas, kur po Antrojo pasaulio karo gimė vėliau antropologų nesyk aprašyta viena keisčiausių pasaulio religijų – kargo kultas. T.y. dėl baltųjų atvykėlių (iš pradžių japonų, vėliau amerikiečių kariškių) ir vietinių sąveikos gimęs vakarietiškų prekių bei technologijų garbinimas ir imitavimas „parankinėmis priemonėmis”, tikintis, kad dievai vėl atsiųs baltuosius žmones su visomis jų civilizacijos gėrybėmis. Kulto išpažinėjai statė „lėktuvus” iš medžio, tiesė „aerodromų takus” iš karčių, nešiojo „radistų ausines”, pagamintas iš kokoso riešuto, mėgdžiojo nusižiūrėtus svetimšalių ritualus.

Argi kai kurie šiandienos reiškiniai Lietuvoje neprimintų kargo kulto? Juk beždžioniaujant kitur vykstančius procesus, retoriką ir simbolius, kurie su mumis neturi nieko bendra, argi nesitikima taip pavirsti tais „geraisiais” ir „pažangiaisiais”, nesuvokiant, kokius išties komiškus efektus tai sukuria.

Bet būtų juokinga, jei nebūtų graudu, net nyku. Refleksyvumo ir kritiškumo savanoriškas atsisakymas, nenoras kurti savą valstybę ir savą kultūrą, plačiai išplitusios įvairių pavidalų tuščiažiedės ir lėkštos vakarietiškumo mimikrijos bei imitacijos vardan iš dangaus turinčių nukristi svetimųjų gėrybių galiausiai prisišaukia ne jas, o... naująjį bolševizmą.

Pasaulį seną išardysim

Iš pačių pamatų! 

Ir dar senesnį atstatysim!

Kas buvo buks ir liks buku!