Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: „Svarbiausia - laisvė“

www.lrs.lt nuotrauka 

Skelbiame Seimo TS-LKD frakcijos seniūnės ir partijos pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės interviu su Edvinu Jusiu tinklalaidėje „Neredaguota“ (laidos įrašas). Interviu aptariamos pačios politikės ir TS-LKD partijos vertybinės pozicijos įvairiais politikos klausimais. 

- Komentatoriai jus kategorizuoja kaip TS-LKD krikščionių demokratų sparno atstovę. Kaip jūs save pati charakterizuojat, o gal išvis to nedarote?

- Na pirmiausia tai aš atėjau į šią partiją 2001 metais. Tuo metu krikščionių demokratų mūsų partijos gretose kaip partijos nebuvo. Bendradarbiavimas Seime ar kažkur būdavo, šitos partijos turėjo kažkiek bendros istorijos, lokaliai savivaldybėse įvairiai klostėsi, galbūt priklausomai nuo asmenybių, bet aš pati atėjau į tą partiją kurios steigėjai yra mano tėvai, t.y. konservatorių Tėvynės sąjunga. Partija, kilusi iš Sąjūdžio, ir man tiek pavadinimas, tiek visi žmonės, kurie joje yra… Nebūčiau linkusi skirstyti jų į blokus, man [partijoje] viskas yra apie tai, kad Tėvynės Sąjungoje – kad ir kaip banaliai ar naiviai tai gali kartais skambėti – turėdami skirtingas nuomones, kas yra labai normalu, bet ir turėdami labai aiškų matymą, kad stipri valstybė, valstybingumas, demokratiniais pagrindais sutvarkyta valstybė, teisės viršenybė ir visi kiti klausimai, ir aiškus pasisakymas agresyvių valstybių atžvilgiu, visa tai yra mūsų esmė ir man tas labai priimtina, aš tuo didžiuojuosi ir aš manau, kad tai yra pagrindinis mūsų visų bendras vardiklis.

- Tik patikslinu, pradžioje, kai jūs atėjote į partiją, partija turėjo kelis plėtros etapus, pradžioje tai buvo krikščionių demokratų integravimas į partiją, vėliau ir kitos mažesnės partijos buvo prijungtos tautininkai, tremtiniai. Iš to, ką Jūs sakote, reiktų suprasti, kad tos organizacijos jau yra populiariai pasakius, „suvalgytos“, pilnai asimiliuotos ir nėra jokių ideologinių skirtumų tarp to, kas anksčiau vadinosi konservatorių partija ir to, kas prisijungę, nes ir pavadinime yra likęs dar vienas dėmuo, kuris turėtų kažką savito suponuoti?

- Taip, dėl to mes ilgą laiką diskutuojame. Kadangi 1993 metais partija buvo įkurta, vėliau prisijungė tremtiniai ir buvo skliausteliuose prirašyta „politiniai kaliniai ir tremtiniai”. Šis segmentas irgi visada sakydavo, kad norėtų būti kažkaip įvardinti [pavadinime], bet mes esame bendrame reikale po vienu skėčiu ir aš manau, tas „Tėvynės Sąjunga” labiausiai, geriausiai ir atskleidžia, kad tai apjungia daug žmonių, kurie panašiai mato valstybės kryptį ir raidą. O dėl kažkokių skirtumų, tai yra politikų, kurie galbūt save labiau identifikuoja su krikdemiška dalimi, tai natūralu, kad tie žmonės dažnu atveju yra politinė jėga ir prisijungia, bet lygiai taip pat iš jų pačių yra žmonės, kurie iš pradžių stojo į krikščionių demokratų partija, o vėliau neteko girdėti, kad jie save labai išgrynintų, kad mes šitoje bendruomenėje esame kaip krikdemai, bet ne, mes esame šitoje bendruomenėje ir šitos bendruomenės dalis.

- Na, aš nebūčiau toks tikras, kad L. Kasčiūnas ar P. Saudargas nė kiek saves neindefikuotų su ta jėga ir krikščioniškomis pažiūromis. Tai šiek tiek skiriasi. 

- Ne tai sakau, kad yra dalis, kuri atėjo su ta politine jėga. Tai tas pats P. Saudargas. L. Kasčiūnas įstojo, mano žiniomis, jau  į jungtinę partiją. Bet yra tokių politikų kaip Aistė Gedvilienė arba Mindaugas Lingė, nors nenoriu už juos kalbėti, bet Mindaugas buvo ir krikdemų valdyboje kažkada, o Aistė Gedvilienė, kaip suprantu, pirmiau stojo į krikdemų partiją, ar jos jaunimo sekciją, bet aš nesu girdėjusi tokio skirstymosi, kad jie muštųsi į krūtinę, jog aš esu krikdemas. Žmonės turi savo nuomones, jie jas išsako už jas stovi ir… tiesiog, matyt tai pasirinkimo dalykas.

- Tradicinėje politikoje visada buvo tokie trys gravitacijos centrai arba idealai tai tvarka, laisvė arba lygybė. Tai kurie iš tų tradicinių traukos centrų yra labiausiai asocijuotina su Tėvynės Sąjunga? Aš gal būt pasufleruosiu nes vienas iš tų dalykų sietinas su socialdemokratais, vienas su liberalais, vienas su konservatoriais. Ir ne paslaptis, kad viešojoje nuomonėje tvyro klausimas ar Tėvynės Sąjunga yra konservatyvi partija. Tad galbūt šis gravitacijos taškas šiek tiek padėtų partiją patupdyti kažkuriame politinio žemėlapio taške?

- Aš jau suprantu, kad jei aš atsirinksiu tai, kas man asmeniškai atrodo svarbu iš tų trijų dalykų, tai yra laisvė. Nors nesakau, kad man su tuo identifikuojasi pati partija. Jūs iš karto turbūt pasakysite, kokią išvadą jūs pasidarote, bet man laisvė yra labai daug apimantis dalykas. Galbūt mano per paprastas požiūris, bet kai kurie dalykai man iš karto suponuoja, pavyzdžiui, išgirdus žodį tvarka man, nepaisant to, kad visi norime ir tvarkingos sistemos ir grįstos bendromis taisyklėmis ir kad jų būtų laikomasi ir būtų aiškus mūsų gyvenimas, bet man tai iš karto suponuoja kitokias politines jėgas, kurios tikrai nemanau, kad ką nors bendro su tais idealais turėtų, ir kartais būna, kad žodžiai pagadinami vienokių ar kitokių ryškiau vykstančių procesų visuomenėje. Tai man atrodo, kad pradžių pradžia yra laisvė, laisvas apsisprendimas, valstybės laisvė, laisvė pasirinkti ir turėti tuo pačiu atsakomybę už valstybės ateitį. Kad mes kažkaip eitume į priekį, kas man yra svarbu. Man yra svarbu girdėti žmones ir skirtingas jų nuomones. Nėra taip, kad aš galvoju, kad aš atstovauju tam tikrą kažkokią grupę žmonių arba žmonių, kurie manimi pasitiki. Svarbiausia, kad aš niekada nesiimčiau ir nemanyčiau, kad kažkas yra gražu, išmintinga ar visaip kaip kitaip primesti savo nuomonę kažkam kitam. Tad laisvė yra labai gerai, mes galime išreikšti save. Saviraiška ir kaip partijos, ir kaip kokių kitų darinių. Bet aš esu labai už tai, kad girdėtume visas puses ir jeigu aš noriu pasiekti vieną ar kitą rezultatą, aš negaliu kaip kirviu nukirsti tam tikrų dalykų. 

- Vienas iš jūsų buvusių lyderių yra kažkuriuo metu M. Riomerio universitete per paskaitą pasakęs, kad Lietuva galėtų daugiau galių atiduoti ES ypač, tose srityse kur tvarkosi prasčiau. Ar TS-LKD, ar jūs įsivaizduojate, kad reiktų eiti link glaudesnės Europos integracijos, kur neišvengiamai būtų mažiau tautinės valstybės ir daugiau koncentruoto politikos derinimo iš centro? Koks jūsų požiūris? Suprantu, kad partijos požiūris matyt yra sudėtingas klausimas, bet jūs kaip viena iš partijos lyderių, matyt, turite nuomonę?

- Ačiū už klausimą. Aš esu ES mylėtoja todėl, kad tai matau kaip tam tikrą būtinybę, jei mes kalbame apie savo saugumą ir gerbūvį, taip pat ir visus kitus dalykus. Niekada nesutikdavau ir mane erzina požiūris dėl tapatybės galimo praradimo ir labai dažnai aš manau, kad žmonės yra tiesiog paklaidinami ir norima dirbtinai iškelti [skandalus]. Pavyzdžiui, Europos Parlamentas nuėmė nacionalines vėliavas. Bet ar iš tikrųjų jas nuėmė, kuriose vietose jas nuėmė? Bet jau eina tokia žinia, kad jau viskas baigta, čia nori suniveliuoti. Tai man atrodo, kad esmė tai, kiek mes patys save laikome tuo, kuo mes esame, kiek mums svarbu, kas mes tokie esame. Tai yra pagrindinis dalykas. O jei apie partiją kalbant, tai mes turime priėmę viename iš paskutinių savo suvažiavimų, atrodo, gal tai buvo 2017 metais, dokumentą apie Europos reikalus, kur mes būtent akcentuojame, kad norime daugiau Europos. 

Ir aišku, tada ateina kiti klausimai. Kaip tik svarstėme minimalaus darbo užmokesčio direktyvą. Nežinau ar jums teko sekti šį klausimą, jis gana jautrus. Aš pati asmeniškai manau, kad iš tikrųjų, tose srityse, kur ES reguliavimas buvo didesnis, ypač prieš stojant į ES, kur mes turėjome atitikti tam tikrus kriterijus, mes tikrai padarėme didesnę pažangą. Ir tos sritys, kur nėra reguliuojamos, švietimas, socialiniai reikalai, sveikata – mes matome jose daug problemų. Ar gilesnė integracija padėtų jas išspręsti, na, irgi klausimas. Aš puikiai suprantu, kad yra skirtingos valstybės ir kiekviena pagal savo tradiciją ir istoriją žino, kaip geriau su istorija, menais ir kitais klausimais tvarkytis. Viena vertus norėtųsi, kad tos lygybės būtų daugiau visoje ES, iš kitos pusės mes suprantame, kad tai atsiliepia ir šalies ekonomikai ir tada tu negali visko suniveliuoti, nes tada mažesnės šalys tokios, kaip mes, praranda konkurencingumą didžiųjų naudai. Tai yra tie niuansai tokie, kad mes turime atsakyti sau iš principo, ar tikrai mes pasiruošę eiti [integruotis] daugiau. Aš manau, kad kai kuriose srityse galima, aš esu už, bet tikrai manau, kad įstoję į Europos Sąjungą priėmėme tam tikras taisykles ir į tai negali būti žiūrima, kad narystė yra tik nuolat absoliučios naudos gavimas tik sau. 

Bet jei matome, kad yra problemų kitoms ES valstybėms, solidarumas turi būti. Aišku, čia yra ilgas kelias – jei kokia Portugalija pirmininkauja Lietuvai, kur kol kas labiau teoriškai supranta mūsų problemas, lygiai kaip ir mes suprantame jų problemas, bet jos nėra taip giliai širdyje. Tai yra ilgas ir labiau kalbėjimusi grįstas procesas ir supratimas yra įmanomas, tik darbas labai varginantis. Trumpai pakartojant, jei jūs klausiat, ar aš manau, kad  galėtų būti daugiau Europos, tai aš manau, kad galėtų būti daugiau Europos. Aš nekalbu apie bendras gynybos pajėgas ar kažkokius kitus dalykus,  bet gal būt būtų protinga ir išmintinga kai kuriose ir socialinėse srityse siekti didesnės integracijos, kad tie rezultatai mūsų žmonėms būtų geresni ir suvokiami, ir apčiuopiami.

- Kiekviena partija, matyt, turi apsibrėžusi, kaip ir versle savo pirkėją, tai politikoje savo elektorato vaizdą. Tad norisi paklausti, kaip jums atrodo, koks yra tas tipinis jūsų elektoratas. Galbūt jo yra keletas skirtingų rūšių, tada trumpai apie tas kelias, jeigu jos yra. 

- Manau, kad ką sako sociologinės apklausos ir sociologai, atlikdami tuos tyrimus, patikima. Aišku, kiekvienos partijos lūkestis yra turėti kuo platesnį palaikytojų ratą ir įvairiuose tiek socialiniuose sluoksniuose, tiek pagal kitus parametrus matuojant, rasti atgarsį kuo platesniame rate žmonių. Bet tai, ką sako sociologai, kad mūsų rinkėjas yra jaunas, miesto rinkėjas, aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, vidutinių ir aukštesnių pajamų žmogus, o kitas [mūsų rinkėjų] segmentas yra vyresnieji, senjorai, irgi su aukštuoju išsilavinimu, buvę tremtiniai, politkaliniai. Tai tam tikri mūsų istoriniai niuansai. Ir galbūt imtis, kuri mums yra mažiausiai palanki, tai žmonės, kurie gimę pokariu ir kuriems prieš 30 metų per virsmą, kai atgavome Nepriklausomybę, buvo kokių 40-50 metų, tai tos perturbacijos turbūt lėmė tam tikrus ir nusivylimus, ir galbūt sudėtingumą prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tai, matyt, daro įtaką ir lemia požiūrį, juolab, kad mūsų pirmasis lyderis yra labai aiški asmenybė ir labai išreikštas ir mes, mūsų politinė partija būtent su tais pokyčiais ir esame tapatinami.

- Viena iš jūsų paminėtų grupių, kalbu apie senjorus, kurie savo laiku, matyt, buvo labai aktyvūs profesoriaus Landsbergio fanai, o profesorius jiems buvo tas žmogus, kuris vedė Lietuvą į nepriklausomybę. Tarkime 2020 ar 2016 metų rinkimuose, ypač 2020 metų, ar jie nėra šiek tiek apgauti? Nes jie matyt yra labai konservatyvūs, jie yra tomis smetoniškomis vertybėmis pasižymintys žmonės. Čia kalba eina apie politinius kalinius, tremtinius tą vyresniąją, kaip sakėte, išsilavinusią tautos dalį, kuri siejo Sąjūdžio procesus su tam tikru tarpukario laikotarpio atkūrimu. Ar jie nėra apgauti, kai partija yra liberali, o jiems TS-LKD veikla yra vis tiek pristatoma kaip tam tikras Sąjūdžio tęstinumas?

- Na matote, aš nežinau, ką jūs laikote liberalumu. Ne tai, kad aš kratyčiausi ar nesikratyčiau vienokių ar kitokių...

- Aš galiu pateikti tokį pavyzdį, jei norite.

- Pateikite.

- Pavyzdžiui, tas vyresnei kartai tikrai nesuprantamas klausimas buvo visai neseniai ne jūsų partijos stumiama iniciatyva, bet palaikoma, apie narkotinių medžiagų dekriminalizavimo procesą, kur jų sąrašas buvo apribotas pradžioje lengvomis narkotinėmis medžiagomis, o po to pateko visos narkotinės medžiagos, tik pagal kiekį skirstomos. Arba tai, kas dabar vyksta su siūlymais įvesti bendrus Seimo tualetus. Čia, aišku, daugiau šaržuoju, bet, matyt, suprantate, apie ką klausiu.

- Taip, galbūt yra šaržavimo. Bet aš nesu ekspertė niuansų dėl narkotinių medžiagų, mes kalbame apie mažus kiekius ir apie tas pačias kanapes.

- Bet ten nėra tik kanapės. Ten yra ir kokainas, ir kitos narkotinės medžiagos?

- Žinau, bet aš nebūsiu kompetentinga atsakyti apie jų kiekius, nes nesu vartojanti tas medžiagas. Aš tik suprantu, kad [projekte įrašyta] tiesiog mažas jų kiekis, kad nelabai galima būtų ką su tuo nuveikti. Bet sakau, čia tegu kalba tie, kurie ir iš mokslinės pusės, galbūt ir praktinės pusės norėtų pakalbėti. Čia esmė turbūt yra kalbėti apie bausmių proporcingumą. Mes savo tarpe turime žmogų (aišku, aš nežinau, kaip jis pats tą komentuotų viešumoje), kurį galbūt kažkas netgi priskiria ir krikdemiškajam sparnui, tai yra Stasys Šedbaras, žymus teisininkas, kuris pripažįsta, kad šios bausmės nėra proporcingos. Tai mes turėtume kalbėti iš kitos pusės: švietimas ir visi kiti dalykai. Dabar tie patys teismai ar pati sistema pastatomi į poziciją, kai už kažkokią suktinę bandoma  „išsukti“, surasti kūrybišką sprendimą, kad prasižengimas nevirstų griežčiausia bausme. Tiesiog su įstatymo pataisom tai, kas vyksta realybėje, tu parašai juodu ant balto [pataisose]. Tai čia ne apie skatinimus kažkokius, kad na štai dabar imkit visi ir gyvenkite tam tikrą gyvenimo būdą, bet apie bausmių neproporcingumą.

Kiti dalykai, kurie gali sietis su žmogaus teisėmis ir kitais su tuo išplaukiančiais reikalais. Aš pati laikausi pozicijos, kad mes visi prieš Kūrėją esame lygūs ir tikrai ne man nustatyti, sureguliuoti jausmais grįstus santykius. Tai yra mano asmeninė pozicija. Aš suprantu, iš to išplaukia daug socialinių dalykų, apibrėžimai, kas yra traktuojama kas, kam kas priklauso, kaip reguliuojama. Bet aš manau, kad partijos, kuri galvoja apie stiprią valstybę ir apie tai, kad visi žmonės joje gerai jaustųsi ir nebūtų atstumti, man atrodo, yra labai konservatyvu laikyti, kad tai, kas veikia gerai, to nereikia keisti, bet jei matai būtinybę, kad visuomenėje vyksta pokyčiai, tu jų negali ignoruoti. Gal atsirastų ir yra kas su tuo ginčytųsi, bet tai yra mano požiūris ir aš nematau prieštaros, kad konservatoriai kalba tokius dalykus. 

- Čia keletą dalykų paminėjote. Žodžiu, nemanote, kad senjorai yra apgauti, kad tos vertybės...

- Nemanau. Aš galvoju, kad pavyzdys yra, kurį jūs matėte prieš rinkimus pakankamai dar likus laiko, kai susikūrė nauja partija Krikščionių sąjunga, mano buvusio kolegos, kur šalia Seime sėdėjome, Rimanto Dagio vedama partija. Ji turėjo šūkius „liberalizmas išeina, kažkas ten kitas ateina“ ir dabar negaliu pasakyti, kokie ten tie procentai buvo surinkti, man atrodo, ar 0,7 procento. 

- Aš pritariu, kad ta partija, apie kurią jūs kalbate, surinko labai nedaug, bet yra tas argumentas, kad partijų, kurios yra labiau kultūriškai dešiniosios ir labiau konservatyvios, yra ne viena ir jeigu sudėjus jas visas, tai, matyt, tų balsų yra visai apčiuopiamas 7-8 procentų kiekis, bet taip, tas konkrečiai politikas, apie kurį jūs kalbate ... 

- Taip, galbūt. Supraskite teisingai, aš nenoriu nuvertinti. Aš manau, kad kuo didesnis pasirinkimas tokiems žmonėms, tuo geriau, ir kiekvienas turi teisę ir burtis, ir būti atstovaujamas, ir pasirinkti. Bet aš galvoju, kad žmonės žiūri net ir mūsų partijoje skirtingai. Iš kitos pusės, kai skamba kritika, kad „žiūrėkite, jūsų partijoje yra tam tikrų politikų“, na, tų kritikuojančių žmonių akimis, jie su žmogaus teisėmis nieko bendro neturi, bet žmonės turi didžiulį įdirbį valstybingumo stiprinimo klausimuose. Lygiai taip pat galima pažiūrėti iš kitos pusės, į kritiką, tarkime, kad kažkas pernelyg žmogaus teisėmis rūpinasi. Taip, bet pažiūrėkime į to politiko visumą, neiškarpykim po gabaliuką. Jeigu mes norime, kad valstybėje įvyktų kažkokie pokyčiai plačiąja prasme, ir žiūrime ne po vieną, ne po du klausimus, tai aš manau, kad apgavystės tikrai nėra. Žmonės tikrai seka, mato, supranta ir jie atsirenka, kas jiems yra svarbiausia, ir jie pamatuoja kaip jų jausmas, mintys ir jų idėjos būtų geriausiai atstovaujamos.

- Paminėjote Kūrėją ir, aišku, nesinori leistis į teologinius pasvarstymus, bet Kūrėjas sukūrė skirtingas lytis su pakankamai apibrėžtomis funkcijomis. Bet iš tiesų gal čia nesiplėskime. Kitas raktažodis, apie kurį norėčiau paklausti – švietimas. Labai daug kas iki rinkimų kalbėjo apie švietimą, bet vėlgi suprantama, kad pandemija yra viso ko epicentras. Bet, tarkime, tas pats narkotikų dekriminalizavimas rado laiko pirmoje sesijoje, o kažkokie švietimo prioritetai nebuvo nuo pat kadencijos starto pradėti vykdyti. Ko galima laukti švietimo srityje iš jūsų partijos ir iš valdančiosios daugumos ir kaip jūs manote, ar užteks laiko, jeigu viena sesija jau nuplaukė?

- Šiuo klausimu negalima padaryti staigaus judesio, nėra vieno kokio nišinio dalyko. Situacijos išsprendimas reikalauja matyti, kas yra visuma – švietimo sistema – ir ką daro mūsų deleguota švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė. Švietimo komitete pirmiausia, aišku, pradeda nuo inventorizacijos. Apskritai kokia sistema žmogui reikia pradėti naujai dirbti. Pandemija gerokai sujaukia planus, tenka spręsti mokslo metų ilginimo, trumpinimo, nuotolinio mokymo, vaikų aprūpinimo technologijomis  klausimus, lygiagrečiai galvojant ir apie tėvus, kas su tais vaikais, ypatingai pradinių klasių, būna namuose. Galybė iššūkių. 

Bet ką dabar švietimo ministrė ir mes švietimo komitete jau svarstėme ir kas man asmeniškai yra labai svarbu, tai švietimo pagalbos specialistai – žmonės, dirbantys su vaikais, kurie turi tam tikrų, pavadinkim, iššūkių. Ar tai būtų logopedai, ar psichologai, ar kažkokios kitokios pagalbos kam reikia, to poreikis yra didžiulis, atlygis tų žmonių yra akivaizdžiai nepakankamas, mažesnis negu mokytojų dalykininkų. Nenoriu daryti kažkokios priešpriešos, kad vieni svarbesni už kitus, bet nesutvarkius šitos dalies, man atrodo, mes sunkiai judėtume į priekį. Į priekį bendrąja prasme, nes ką girdime mokyklose, tai kad vaikai skirtingi, vieni super gabūs, kiti apskritai beveik nemotyvuoti, turi kažkokių gal ir fiziologinių dalykų, kurie jiems trukdo pilnavertiškai dalyvauti mokymosi procese. Ir nepakankamai gera atmosfera, „darbo klimatas“ mokyklos bendruomenėje irgi tiesiogiai atsiliepia rezultatams. 

Nesu vykdomojoje valdžioje, kad pasakyčiau, kokie būtų sekantys žingsniai, bet iš to, ką mes jau apkalbėjome, šitie dalykai [svarbiausi]. Taip pat mes kalbėjome apie sustiprintas mokyklas apskrityse. Kiek jų galėtų būti, irgi yra apsisprendimo dalykas. Juolab jeigu kalbame apie kaimiškųjų skyrių uždarymą, nes, deja, yra tokia realybė. Sunkiai įsivaizduojama, kad mokosi tose jungtinėse klasėse net ne dviejų, o trijų skirtingų klasių moksleiviai. Tai mokykla kaip bendruomenės centras yra svarbu, galbūt tik kaip bendruomenės centras be mokyklos funkcijų ir gali išlikti, bet vaikai visi turi gauti vienodai kokybišką išsilavinimą, galiausiai būti tarp bendraamžių, tarp skirtingų vaikų iš skirtingų šeimų įvairiomis prasmėmis, kad ta įvairovė matytųsi, kad nebūtų, jog vieni koncentruojami vienose aplinkybėse, o kiti kitose. Tai toks matymas, galbūt jis ne visiems patinka, kurie galvoja, kad kažkoks kitas modelis galėtų būti sėkmingesnis, bet mes manome, remdamiesi pasauline praktika, kad link to turėtumėme eiti. Tai yra ilgas kelias. Galima kalbėti ir apie aukštąjį mokslą, bet tikrai nepretenduoju į specialisto nuomonę, tai apsiribosiu tuo, kad man atrodo čia svarbu ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas. 

- Daug kas kalba apie švietimo sistemos reformą, bet retai kada yra prieinama iki turinio klausimų. Kiek švietimo sistema, mokykla turėtų kištis į vertybinių nuostatų formavimą? Nes dabar Konstitucijoje dorybės yra paliktos ugdyti šeimai, bet kaip jūs minėjote liberalizmas, laikai nestovi vietoje. Tad ar reikėtų kažkokių vertybinių nuostatų formavimo per mokyklą ar visgi viskas yra gerai su tuo formavimu, koks jis yra dabar?

- Sunkus klausimas. Manau, kad labai priklauso nuo šeimos, apie ką ir kiek šeimoje yra kalbamasi, kiek kreipiama dėmesio, koks pasaulis apskritai yra. Nebūtinai kalbant apie žmogaus teise, galima kalbėti  ir apie valstybės, pilietiškumo, patriotiškumo dalykus. Apie vienus dalykus galima kalbėti, apie kitus galbūt negalima. Aišku, aš būčiau linkusi į tai, kad šeimoje vaikas gautų pakankamai žinių, pakankamai informacijos. Štai mes, pavyzdžiui, diskutuojame apie tai, ar reikia, kad Sausio 13-oji būtų nedarbo diena. Sudėtingas klausimas, kur jaunas žmogus daugiau gautų žinių ir tinkamai paminėtų tą dieną: ar mokykloje per pamokas minėjime, ar namuose? Ir čia labai priklauso, jūs pats puikiai suprantate, nuo mokyklos ir nuo šeimos. Vienais atvejais gali būti nuostabus mokytojas, kurio nuostabiai bus paminėtos tos datos ir vaikams liks atmintyje, susiformuos tam tikri svarbūs dalykai, kas bus jų pagrindas ateityje. Kitas formaliai pasižiūrės ir sakys „nieko nereikia“. Tai sunku atsakyti į šitą klausimą, kiek ir ko turėtų būti, nes man atrodo, čia personalizuotas dalykas, priklausantis nuo konkrečių žmonių, nuo konkrečių pedagogų ir taip pat nuo konkrečios šeimos. Svarbu, kad vaikai gautų informacijos, kokiame pasaulyje jie gyvena, su kuo jie gali susidurti, kaip tai gali įtakoti jų gyvenimą, kad jie nebūtų atėjus tam tikram laikui nustebę, išėję iš kažkokio informacinio vakuumo ir staiga nustebtų, kad štai pasaulyje ir gyvenime vyksta vienokie ir kitokie dalykai.

- Yra tautinės mažumos Lietuvoje ir yra nemažai neišspręstų klausimų, kuriais TS-LKD turėjo tam tikrą poziciją anksčiau, kuri buvo tokia galbūt mažiau integracinė. Ar kas nors keisis, tarkime, lenkų mažumos klausimu? Turiu omenyje tuos klausimus, kurie jiems yra aktualūs – rašymas pasuose ir panašiai.

- Mano asmenine nuomone, tai nėra vienos ar kitos tautinės mažumos klausimas. Žmogaus vardas ir pavardė – klausimas, ar tai yra kalbos dalis, ar tapatybės dalis. Norėčiau, kad mano vardą ir pavardę rašytų nepaisant to, kad, tarkime, yra tik vienas diakritinis ženklas ir mes čia apie diakritinius ženklus nekalbam, bet kad aš visur pasaulyje turėčiau būti identifikuojama pagal [tą vardą], tai aš tikrai nenorėčiau kalbėti apie tai, kad mano prigimtinis vardas ir pavardė turėtų būti rašomi taip, kaip yra susiklostę pagal tradiciją, jeigu taip galima išsireikšti.

- Dėkui labai, kad skyrėte laiko ir manau, kad galima kažkokią nuomonę susidaryti apie frakcijos seniūnę ir kur link ji ves frakcijos laivą. Norime nuo „Neredaguota“ kolektyvo palinkėti stiprybės ir tikiuosi, kad bendraujam ne paskutinį kartą.