Algimantas Rusteika. Globalistų fiesta

www.kaunoforumas.com

Šios dienos jie laukė, apie ją svajojo ilgus ketverius metus, per kuriuos nebuvo naujo karo. Pas mus, imperijos pakraščio provincijoje – visuotinė euforija. Prokuratorius, administratoriai su visomis savo moterimis, partneriais, gimine ir vaikaičiais, rūmų juokdariai ir progreso trubadūrai, vaikų atiminėtojai, šimtininkai, piktos, vyrų neapkenčiančios moteriškės, atšilimo ir varlyčių teisių šaukliai, ir visos kitos pažangiosios lytys, lygios galimybės ir žolytės partijos štai šlovina naująjį viešpatį būgnais, šokinėjimu ir gerai skambančiais cimbolais!

Po naujojo reichstago padegimo išvaikius liaudį ir uždraudus laisvą žodį, imperijos sostinėje – demokratijos šventė su komendanto valanda ir namuose uždarytais laisvaisiais piliečiais, pakeistais šimtais tūkstančių vėliavų. Sostinėje, kaip karo metu suskirstytoje zonomis, už dešimčių tūkstančių legionierių saugomų įtvirtinimų Senatas, patricijai ir pakalikai susirinko skelbti Imperatorių ir palaidoti Respubliką.

Guvus, tampomas už virvučių senukas, užmirštantis, kuria koja reikia šlubuoti, perskaitė šaunią kalbą miestui ir pasauliui, visiems tikriems gyviesiems, kurie jam nerūpi, pašalpų gavėjams, dvariškiams, pasaulio palūkininkams, pirkliams ir kvailiams, o taip pat gyviems ir palaidotiems numirėliams, kurie šitaip vieningai už jį balsavo ir tikisi, kad jiems ir vėl viskas baigsis gerai.

Išglebusiose, išlepusiose, savo noru džiugiai mirštančios civilizacijos sostinėse linksminasi išglebę, išlepę valdytojai ir jų svitos. Dar padidės tuščių kalbų ir pinigų srautai ir vis naujų barbarų ordos, žmonės gaus dar nemokamos duonos, žaidimų ir visuotinės gyvenimo kontrolės, o tautos, tradicijos, tikėjimas ir tai, kas per amžius kurta, puoselėta ir sudaro buvimo prasmę, bus galutinai paskandinta beprotybėje ir instinktų siautėjime.

Pasaulį seną sudaužysim ir naują pastatysim, kur menka vidutinybė, agresyvus ir bukas primityvumas taps viskuo. Tai kas, kad tai laikina, silpnins ir sužlugdys mūsų gyvenimus, valstybes ir pasaulį, tačiau juk pratęs sprendimų priėmėjų egzistenciją ir atneš naujų galių. Svarbiausia išlaikyti ir gausinti tą ką turi, o jei kas – tam jie turi savo salas, uždaras zonas, vandens ir tikras patrankas. Padangių imperija seniai laukia savo valandos, ji moka laukti šimtmečius ir ta valanda artėja.

Istorijoje būna įvykių, kurie nulemia ateitį dešimtmečiams ir būna momentų, kada į sceną trumpam išeina žmonės ir patys nulemia įvykius. Dabar viskas priklausys ne nuo senojo ar naujojo imperatorių, o nuo tautos – tik ji leis arba ne atimti tai, ką du šimtmečius tikėjo turinti. Jeigu Amerika pasiduos, kas labai įtikėtina – lėtas civilizacijos merdėjimas praeis negrįžtamumo tašką. Jei ne – įtampa nusikraus milžino vidaus drebėjimais, jam nusilpus geopolitinės pusiausvyros ir įtakos ribų griūtis prasidės greitai.

Nuo mūsų čia niekas nepriklausys ir nei vienas scenarijus mums nepalankus. Teks rinktis iš blogų variantų ir mūsų pseudoelitas, kaip visada, pasirinks tą, kuris stipresnis ir geriau užmokės. Kol tylėsim – apie mus niekas negalvos, ar spurdėsim, ar nespurdėsim – gal išliksim, bet nuo to priklausys, kas bus su mūsų valstybe. Palinkėkim vieni kitiems stiprybės.