Vytautas Sinica. Metų derybose laimi ir lenkai, ir britai

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

2020 metų pabaiga tapo laiku, kai Europos Sąjunga užbaigia dvi labai svarbias derybas su savo esamomis ir buvusiomis narėmis. Tai faktinės derybos su Lenkija ir Vengrija dėl ES biudžeto sąlygų ir oficialios derybos su Jungtine Karalyste dėl prekybos sutarties. 

Per Kalėdas pasirašytas Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės prekybos susitarimas. Juo sureguliuoti ES ir JK santykiai po pastarosios išstojimo iš Europos Sąjungos. 2016 metų birželį britai apsisprendė palikti ES, o 2020 metų sausį išstojo iš ES, numatant per šiuos metus susitarti dėl santykių sureguliavimo. Ta diena atėjo.

Niekas negavo visko, ko norėjo, bet britai išėjo situacijos nugalėtojais. Iš dalies, nes buvo susitaikę su tuo, kad nebus jokio susitarimo. Neatsitiktinai ES vyriausias derybininkas vadino susitarimą „pralaimėjimu visiems“, o Borisas Johnsonas pergale. Dėl susitarimo džiaugiasi ir Brexit šalininkai, ir priešininkai, nes dauguma britų seniai susitaikė su referendumo rezultatais ir labiausiai nori skyrybų proceso pabaigos. Brexit partijos atstovai kritikavo atskirus susitarimo elementus, bet iš esmės jį palaikė ir nepavadino „netikru Brexitu“, kas ir yra svarbiausia. Jie negalės susitarimo taip vadinti ir ateityje. 

Kaip teisingai pastebi kritikai, pavyzdžiui, Nigelas Farage`as, Jungtinė Karalystė itin nusileido simboliškai svarbiais žvejybos klausimais – nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2026 metų, per kurį ES šalys galės toliau žvejoti britų vandenyse. 25 procentai ES žvejybos kvotų perleidžiama britų žvejams. Nustatyta, kokiu santykiu pasidalinamos atskirų žuvų rūšių kvotos, kurios visos kasmet nežymiai didės britų naudai. 2026 metais Jungtinė Karalystė galės visiškai uždrausti ES žvejybą savo vandenyse, o ES galės uždėti muitus britų žuvies produkcijai. Kaip tiksliai bus, lems tik būsimas susitarimas.

Svarbiausias dalykas, ką laimėjo Borisas Johnsonas – laisva prekyba ir suverenumas. Kartu tai svarbiausias dalykas, ko ES nenorėjo duoti išeinantiems britams. Plačiai suprantama, kad bent ES išlaikančioms šalims laisva prekyba yra pagrindinis narystės ES privalumas, o politinis reguliavimas iš Briuselio – jos minusas. Suprantama ir kad ES senbuvėse daug kas norėtų laisvos prekybos neaukojant suverenumo. ES pirminis pasiūlymas primygtinai reikalavo, kad britai toliau pripažintų ES teisės viršenybę ir Europos Teisingumo Teismo sprendimus. Britai kategoriškai nesutiko ir galutiniame susitarime to nėra. Jungtinė Karalystė suvereni ir Europos Teisingumo Teismo sprendimai jos nesaisto. O laisva prekyba, jei produkcija atitinka ES standartus, liko sutartyje. Ne absoliuti, bet tenkinančios britus apimties, maždaug tokia, kaip ES ir Kanados prekybos sutartyje. Prekyba be muitų lieka, o judėjimas be sienų nutraukiamas. Tai didžiausias britų laimėjimas ir kartu didžiausias ES nerimas – ar ne per saldus kitoms šalims atrodys britų pasitraukimas? 

Likusieji Europos Sąjungoje kovoja savas kovas. Svarbiausia jų šiemet buvo dėl ES biudžeto, apimančio ir ekonominės pagalbos kovai su COVID-19 priemones. Kadangi ES biudžetą šiemet pasiūlyta susieti su „teisės viršenybės“ ir „žmogaus teisių“ principų laikymusi, o Vengrija ir Lenkija Briuselyje kaltinamos šių principų nesilaikymu, faktiškai tai reiškė, kad siūloma nekristi šioms šalims ES biudžeto dalies. Suprantama, lenkai ir vengrai konstatavo, kad tokį biudžetą vetuos. Visi suprato, kad neblefuoja, o kalba rimtai. Tačiau nebevetuos. 

Vengrai ir lenkai gruodžio 10 dieną – tarptautinę Žmogaus teisių dieną – atsiėmė veto grasinimus, kai ES Vadovų Tarybai pirmininkaujanti Vokietija sutiko faktiškai atsieti ES biudžeto lėšas nuo „teisės viršenybės“ reikalavimų. Vietoje iš tiesų grėsmingos šantažo priemonės – lėšų nutraukimo – ES liko prie jokios faktinės žalos šalims nedarančios vertybinės deklaracijos, kuria sutarta įvardyti teisės viršenybės svarbą, pasmerkti jos pažeidimus ir nustatyti ES sankcijas. Tiek Morawieckis, tiek Orbanas mielai pasirašys šią deklaraciją.

Koks buvo pirminis Europos Komisijos pasiūlymas? Šių metų gegužę Europos Komisija pasiūlė konkretų mechanizmą, susiejantį ES lėšų skyrimą su teisės viršenybės principo laikymusi. Visuotinai žinoma, jog Europos Komisija traktuoja būtent Lenkijos ir Vengrijos režimus kaip nesilaikančius šio principo. Būtent šios šalys, įvedus šį principą, turėjo negauti ES biudžeto lėšų dalies. Ar šalis pažeidžia teisės viršenybės principą, kartą priėmus šį mechanizmą spręstų Europos Komisija, o jos sprendimą galėtų vetuoti tik ES narių dauguma. Tačiau paties mechanizmo priėmimą vetuoti gali bet kuri viena ES šalis ir tai apsaugojo nuo jo priėmimo.  

Naujasis susitarimas numato pasirašyti deklaraciją, pagal kurią Europos Komisija turėtų patvirtinti aiškias išankstines gaires savo sprendimams, o šalims narėms nesutinkant su jų taikymu, būtų reikalingas Europos Teisingumo Teismo sprendimas. Be to, šalys galėtų būti baudžiamos tik dėl konkrečių įrodytų faktų, o ne dėl apibendrintos visos sistemos kritikos. Nusivylę kairieji kritikai pripažįsta, jog praktikoje tai reiškia, kad „teisės viršenybės“ reikalavimo įsigaliojimas nusikelia mažiausiai metams. Tai tebūtų klausimo atidėjimas, tačiau deklaracija apskritai nėra teisiškai privalomas dokumentas. Jos pasirašymas nesukuria šalims negrįžtamų įsipareigojimų. 

Ginčo dėl vadinamosios „teisės viršenybės“ tarp Europos Komisijos ir Višegrado šalių esmė visada buvo ir liko bandymas susieti teisės viršenybę su ideologiniu turiniu. Nors formaliai jos kaltinamos teismų politizacija, taigi valdžių atskyrimo pažeidimu, realiai teismai šiose šalyse ne mažiau nepriklausomi nei kitose ES valstybėse. Iš tiesų Europos Komisija mėgina po „teisės viršenybe“ (rule of law) sutalpinti ideologinį turinį – įvairių mažumų grupių reikalavimus, įvairovės ir atvirumo siekių įgyvendinimą, susitaikymą su globalizmu. Bent šiemet Europos Komisijai nepavyko to padaryti. 

Dideliam Europos Komisijos nusivylimui, Višegrado šalys įrodė, kad galima ginti suverenumą ES viduje. Britų pasiektas susitarimas parodė, kad bent iš ES dotacijų negyvenančioms šalims, galima daug laimėti ir iš jos išėjus.