Vytautas Radžvilas. E. Dobrovolska - tobula ministrė

E. Dobrovolskos kandidatūros į Teisingumo ministrės pateikimas yra tik dar vienas Lietuvoje vykstančio ideologinio lūžio požymis. Jeigu ji bus paskirta, tai reikš, kad Lietuvos vyriausybėje atsiranda pirmoji ne ministrė, bet komisarė. Tai nėra žodžių žaismas. Nėra joks atsitiktinumas, kad po bolševikų perversmo Rusijoje atsirado Liaudies komisarų taryba. Ji nebuvo vyriausybė senąja ir įprasta to žodžio prasme, o komisarai nebuvo ministrai. Tarp vyriausybės ir liaudies komisarų tarybos, kaip ir tarp ministro ir komisaro yra principinis skirtumas. Liaudies komisarų taryba pačia savo kilme ir prigimtimi yra grynai ideologinė vyriausybė, kuri tvarko šalies reikalus vadovaudamasi ne dalykine, bet pirmiausia ideologine logika. 

Vyriausybės ministras yra politinis vykdomosios valdžios atstovas/pareigūnas, kuris politinį vadovavimą tam tikrai reikalų sričiai turi grįsti ir dalykiniu jos išmanymu ar bent jau iš principo privalo pirmiausia vadovautis dalykiniais motyvais ir siekti kuo efektyviau spręsti piliečiams ir valstybei svarbius praktinius klausimus. Tuo tarpu komisaras yra politinis vadovas, kuriam ideologijos diktuojami utopiniai tikslai užgožia realius žmonių poreikius ir kurio sąmonėje gyvenimo tikrovė su visais jos dalykiniais aspektais turi būti palenkta ir besąlygiškai tarnauti ,,grynojo idėjiškumo” siekiniui. 

Todėl pagrįstai akcentuojant menką profesinę E. Dobrovolskos kompetenciją verta atkreipti dėmesį į jos visur, taip pat kalbantis su G. Nausėda, pabrėžtinai demonstruojamą ryžtą. Jis kyla iš to, kad kandidatė turi ne ministrės, bet komisarės savimonę – ji mintinai žino ją iškėlusios į ministrės postą partijos neokomunistinę ideologinę programą ir yra tvirtai pasiryžusi ją nenukrypstamai įgyvendinti. Kiti reikalai, kuriuos turėtų spręsti Teisingumo ministerija, jai tėra mažareikšmės smulkmenos, arba šalutinis fonas, kurio paskirtis -- palaikyti ministeriavimo iliuziją. 

Taip yra todėl, kad Laisvės partija yra pirmoji nuo sovietinės LKP laikų ideologiškai išsigryninusi partija, kurios pagrindinis tikslas yra ne dalyvaujant valdžioje spręsti Lietuvai visuomenei svarbius klausimus. Tikrasis tikslas yra iš pagrindų pertvarkyti ir perauklėti visuomenę, kad senuosius lietuvius pakeistų Naujasis Lietuvis – vykdant šią programą kryptingai ugdomas krikščionišką, tautinę, valstybinę, net įgimtos priklausomybės lyčiai jausmą praradęs kitos rūšies mankurtas, arba, pasitelkiant šių dienų žodyną, -- postmodernus zombis. Tad viešojoje erdvėje sklindantys priekaištai dėl kandidatės į ministrus kompetencijos stokos atrodo yra nepagrįsti ir net šiek tiek naivoki. Juk vargu ar įmanoma ir prasminga reikalauti, kad komisarė atitiktų nuobodžiam ministrui keliamus dalykinės ir profesinės kompetencijos reikalavimus. 

Tam tikra specifine prasme ji yra tobula ministrė -- pirmoji tikra komisarė, visiškai įveikusi savo ribotumo sąmonę ideologinė fanatikė. Tai -- ne kvailumas įprastine to žodžio prasme. Kitaip negu banalūs kvaili ir tingūs ministrai, tokie darbuojasi iš peties. Jeigu Prezidentas atmestų jos kandidatūrą, tai būtų drąsus ir pagirtinas veiksmas, nes norėdamas pasipriešinti Lietuvoje vis drąsiau keliančiam galvą neokomunistiniam gaivalui ir jo primetamam ideologiniam diktatui jis jau turėtų turėtų pranokti save.

Dėsninga, kad komisarų institutas gyvavo ideologinio tikėjimo pasaulinės revoliucijos pergale laikais. Neatsitiktinai LKT išnyko 1946 m., kai SSRS komunistų entuziazmas įvykdyti pasaulinę proletarinę revoliuciją priblėso ir pamažu pradėjo gesti jiems susidūrus su Šaltojo karo ir ilgalaikio dviejų sistemų ,,taikaus sambūvio” ilgalaike perspektyva. Todėl buvo grįžta prie įprastinių vyriausybės ir ministrų – šių žodžių sugrįžimas tai buvo priverstinė ir sovietams nemaloni nuolaida buržuaziniam pasauliui ir jo politikos bei diplomatijos žodynui bei normoms.