Audrius Globys. Politika ir sąžinės nujautrinimas

A. Globys ir kard. S. Tamkevičius; delfi.lt montažas delfi.lt Žmonės, kurie prisimena 1940 metų Lietuvos okupaciją ar gerai išmano šį istori...

A. Globys ir kard. S. Tamkevičius;
delfi.lt montažas
delfi.lt

Žmonės, kurie prisimena 1940 metų Lietuvos okupaciją ar gerai išmano šį istorijos laikmetį, šiandien gali pajusti savotišką deja vu.

Juntame, kaip keičiamos moralės normos ir visuomenės socialinės struktūros, tarsi vėl prasidėtų dvasinė tautos protų ir širdžių okupacija. Tarsi būtų kuriamas „naujasis žmogus“, laisvas nuo prigimtinės šeimos ir bendruomenės ryšių, įsipareigojimų, sąžinės bei atsakomybės.

Parengiamasis darbas šiai okupacijai (kaip ir 1940 m. okupacijai) vyksta jau ne vienerius metus, aktyviai naudojant įvairius visuomenės nuomonės formavimo metodus žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, mene, kultūroje ir kitur.

Šį rudenį demokratiniais rinkimais valdžia Lietuvoje buvo patikėta politinei daugumai, kuri savo koalicijos sutartyje ir kai kurių koalicijos lyderių viešais pareiškimais ne kartą įvardino prasidedančios kadencijos tikslus, kuriuose aiškiai dominuoja siekis pirmiausia įgyvendinti ideologinį bei vertybinį perversmą mūsų visuomenėje.

Tai rodo šie tikslai: lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas, keičiantis šeimos sampratą; Stambulo konvencijos, įvedančios socialinės lyties sąvoką į teisinę sistemą, ratifikavimas; lyties keitimo įteisinimas; teisės į abortą įtvirtinimas Reprodukcinių teisių įstatyme; narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui įteisinimas ir t.t.

Didele dalimi šios iniciatyvos kyla iš pasaulyje pasklidusios gender ideologijos, apie kurios pavojingumą ne kartą kalbėjo Popiežius Pranciškus. Gender ideologija „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtingumų ir griauna šeimos antropologinį pamatą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymų gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa individo apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti“ (Amoris Laetitia, 56).

Yra reali grėsmė, kad ne vienerius metus šios ideologijos sklaidos „auginti vaisiai“ taps privaloma teisine ir socialine norma mūsų valstybėje. Tai neišvengiamai turėtų ilgalaikę įtaką visos visuomenės socialinei struktūrai, o naujų normų kvestionavimas ilgainiui taptų ne tik nepolitkorektišku, kaip jau kurį laiką yra, bet ir neteisėtu „prietaru“, susilaukiančiu valstybės sankcijų.

Prisiminkime savo neseną istoriją: tikintys žmonės buvo persekiojami, neigtas Dievo egzistavimas, drausta bet kokia ideologijos bei valdžios kritika. Buvo privalu cituoti Leniną, Marksą, privalomai lankytis demonstracijose, mokyklose ir darbo kolektyvuose buvo gėdinti, ir smerkti „mąstantys neteisingai“, ne pagal ideologines klišes.

Būtent sovietinėje Rusijoje, lygiai prieš 100 metų, 1920 m. lapkričio 18 d., pirmą kartą žmonijos istorijoje valstybiniu lygiu buvo įteisinta dirbtinė nėštumo nutraukimo procedūra. Liaudies komisariato sveikatos reikalams sprendimu „Dėl moterų sveikatos apsaugos sovietinėse ligoninėse“ nutarimu bolševikų valdžia įteisino tradiciją, kai žmogaus gyvybės nutraukimas motinos įsčiose tapo „medicinine procedūra“ bei sukėlė negrįžtamus padarinius žmogaus teisių supratimui ir medicinos etikai.

Šiandien irgi stebime, kaip dėl pažiūrų susiduriama su įvairialypiu mobingu (angl. mobbing – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys, kurio dažniausias tikslas – pažeminti, apjuokti kurį nors narį, sumažinti jo vertę; patyčių atmaina, psichologinis teroras), kvestionuojama žmonių galimybė užimti pareigas dėl netinkamų vertybinių nuostatų, verslo kompanijos formuodamos rinkoje „main streamo“ (liet. dominuojanti tendencija) atitinkantį įvaizdį, reklamos kampanijose naudoja religinių simbolių patyčias, į mokyklas brukamos gender ideologija persmelktos lytiškumo programos.

Ar tikrai nėra paralelių su vykdyta okupacija?

Didžiausia šios vykstančios dvasinės okupacijos klasta yra tame, kad ji yra vykdoma, prisidengiant iškreiptomis gailestingumo (kai gailestis, atjauta yra atskiriami nuo tiesos apie žmogų) ir laisvės (kai asmens laisvė yra atskiriama, ar net supriešinama su atsakomybe už bendrąjį gėrį) sampratomis.

Šv. Jonas Paulius II moko, kad „gailestingumas savo tikruoju bei savituoju aspektu pasirodo tada, kai sugrąžina vertę, iškelia ir ištraukia gėrį iš visų blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje“ (Dives in Misericordia, 6).

Su tokia „išlaisvinta“ ir nujautrinta sąžine žmogus praranda savęs, kaip nusidėjėlio, suvokimą ir taip ilgainiui jame sunyksta tikėjimas ir egzistencinis poreikis Dievo Gailestingumui. Kyla klausimas: „Kam tokiam žmogui reikalingas Dievo Gailestingumas, jeigu jis nesijaučia esąs nusidėjėlis?“

Kas mes tokie, kad teistume kitą, nes patys taip pat esame nusidėjėliai? Tiesos apie žmogų ir nuodėmę įvardinimas nėra savaime žmogaus pasmerkimas ar teisimas. Anot Šv. Jono Pauliaus II, „Laisvės ir tiesos supriešinimas ir net radikalus atskyrimas yra dar pavojingesnės ir žalingesnės dichotomijos – dichotomijos, atskiriančios tikėjimą nuo moralės – pasekmė, apraiška ir užbaiga“ (Veritatis Splendor, 88).

Mes turėtume ne ignoruoti arba toleruoti nuodėmę, bet labai jautriai, su meile ir gailestingumu perspėti ir „padėti pasauliui pažinti kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16,8). Benediktas XVI moko, kad „tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai, <...> Meilė tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu pašaukimu mylėti savo brolius jo plano tiesoje“ (Caritas in Veritate). Tai yra svarbi mūsų, kaip krikščionių, misija pasaulyje.

Prisiminkime istoriją ir kaip politikai, visuomenės veikėjai 1940 m. gresiančios okupacijos akivaizdoje užėmė skirtingą poziciją. Buvo tokių, kurie patys važiavo į Maskvą atvežti „Stalino saulės“, taip, kaip dabar yra tokių (net ir mūsų Bažnyčios viduje), kurie siūlo atsiverti ir laisvai priimti „genderizmo saulę“.

Apie tokius krikščionis Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente „Homosexualitatis problema“ perspėta: „šiandien vis daugiau žmonių, net ir Bažnyčioje, daro stiprų spaudimą, kad ji pripažintų homoseksualumo būseną, tarsi tai nebūtų netvarkingas dalykas, ir įteisintų homoseksualinius aktus. Tokią poziciją palaikantys Bažnyčios nariai dažnai glaudžiai bendrauja su panašiai mąstančiais nepriklausančiais Bažnyčiai žmonėmis.

Pastarųjų žmonių supratimas prieštarauja tiesai apie žmogų, kuri iki galo atskleista Kristaus slėpinyje. Gal ir ne visai sąmoningai jie išreiškia materialistinę ideologiją, neigiančią transcendentinę asmens prigimtį bei kiekvieno žmogaus antgamtinį pašaukimą“.

Tokie nuomonės formuotojai skatina pavojingą vidinę poliarizaciją Bažnyčios viduje, nes „Bažnyčios vienybę ardo ne tik tie krikščionys, kurie atmeta ar iškraipo tikėjimo tiesas, bet ir tie, kurie nesupranta Evangelijos uždedamų moralinių pareigų“ (Veritatis Splendor, 26).

1940 m. Lietuvos valdžia tikėjosi sušvelninti situaciją, neeskaluodama realios grėsmės, nesipriešino, todėl kapituliavo.

Yra įvairūs tokios laikysenos istorinių įvykių vertinimai ir interpretacijos. Iš istorijos žinome, kokios šios okupacijos pasekmės buvo mūsų tautai. Galime palyginti, kokią poziciją tuo metu, būdama panašios grėsmės akivaizdoje, užėmė Suomija ir kokie buvo tokios pozicijos vaisiai. Panašu, kad „suomišką“ poziciją šiuo metu užima mūsų kaimynė Lenkija. O istorija parodys, kokie bus dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pozicijų istoriniai vaisiai.

Kaip besiklostytų įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje – neturėtume prarasti vilties. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Bažnyčia ir rezistencija ilgais okupacijos metais išliko tiesoje ir visomis įmanomomis priemonėmis priešinosi diegiamai komunizmo ideologijai. Šio nepritarimo/priešinimosi vaisius istorijos eigoje – išsaugota laisvos Lietuvos viltis, ir galiausiai, laisvės ir tiesos pergalė, kai susiformavus tinkamoms istorinėms aplinkybėms buvo atkurta laisva Lietuvos valstybė.

Manau, esame svarbių istorinių lūžių akivaizdoje, kurie parodys ar įsisavinome istorines 1940 -ųjų pamokas: liksime pasyviais besivystančių įvykių stebėtojais ar sąmoningai apsispręsime daryti viską, kas įmanoma esamomis sąlygomis, kad išliktume laisva visuomenė, sauganti ir puoselėjanti laisvei būtinus gėrius.

Šį straipsnį atsisakė publikuoti portalas bernardinai.lt ir kaip vieną iš tokio atsisakymo priežasčių nurodė tai, kad „straipsnyje sulyginimas besikeičiančių visuomenės moralės normų, LGBT ideologinių siekių bei prognozes apie dar didesnius pokyčius ir 1940 m. okupacija, nėra tikslingas, toks sulyginimas nėra pagarbus tų žmonių atžvilgiu, kurie sovietų buvo persekiojami“. Dėl to tokią Bernardinų.lt nuomonę ir patį straipsnį paprašiau pakomentuoti tiesiogiai su komunizmo ideologija kovojusį ir asmeniškai jos „represijų buldozerį“ patyrusį Jo Eminenciją kardinolą Sigitą Tamkevičių.

„Kelis kartus perskaičiau straipsnį „Politika ir sąžinės nujautrinimas“. Straipsnyje labai taikliai sugretinta tai, kas šiuo metu planuojama vykdyti Lietuvoje su 1940 metų įvykiais. 1940 m. Lietuvos okupacija buvo įvykdyta apgaulės keliu, įvedant į Lietuvą „taikius sovietinės kariuomenės dalinius“, kuriems Lietuvos kariuomenė net nebandė priešintis, o „pažangūs“ lietuviai vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulę“. Istorija pasakoja, kokią saulę jie parvežė.

Santuokos keliu kuriama šeima buvo ir yra mūsų tautos bei valstybės pamatas, bet jis gender ideologijos pagalba planuojamas okupuoti ir sprogdinti, ir šitai pastebėti nereikia didelio įžvalgumo. Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti. Dvasinė okupacija gali lengviau užvaldyti žmonių protus, įtikindama, kad čia dar nieko nėra baisaus.

Fizinės ir dvasinės okupacijų sugretinimas kai ką šokiruoja, bet tai yra ženklas, kad pataikyta į taikinį. Tiesa visuomet turi galią budinti žmonių sąžines, pradedančias neatskirti, kas yra kas. Šiandien ginti valstybės pamatus yra nemažiau svarbu, kaip sovietmetį leisti LKB Kroniką. Ačiū visiems kurie šiandien šitai daro ir darys ateityje.“



Susiję

Šeimos politika 6499931105064015993

Rašyti komentarą

  1. Sanctae simplicitatis laetitia2020-12-14 20:12

    „Didele dalimi šios iniciatyvos kyla iš pasaulyje pasklidusios gender ideologijos, apie kurios pavojingumą ne kartą kalbėjo Popiežius Pranciškus.“

    Na tikrai, pats tas autoritetas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2020-12-14 20:57

    Kodėl Laisvės prenmija skirta ne šitiek daug už Lietuvos laisvę kovojusiam JE S. Tamkevičiui arba ne drąsiai Sausio 13-ąją Šv. Mišias priešo akivaizdoje aukojusiam kun. Robertui Grigui, o svetimiesiems?
    Ir kodėl anei viena Lietuvos politinė partija iki šiol apie tai nekalba garsiai ir nebando paveikti Lietuvos vadovų, kad būtų atitaisyta neteisybė?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pasirašau po kiekvienu šio straipsnio žodžiu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Laisvės premija beviltiškai sukompromituota, kai ją skyrė patvorio aktyvistei N.S., kuri vis dar ieško išgelbėto vaiko kapelio, vaikšto į teismus ginti violetinių banditų, pvz. "aklą" kultūristą - ilgiems metams nuteistą žmogžudysčių bendrininką.
    Laisvės premija baltarusių opozicijai būtų gražu, jei ta opozicija būtų tuo, kuo ją laiko. Bet ji nėra nei demokratiška, nei jie siekia laisvės, nei jie nori į Europą. Tai tiesiog jauni, prorusiški ir bailūs šių dienų vertelgos, norintys be jokio kraujo ir investicijų nuversti Batką ir patys perimti verslą su Putino oligarchais. Tiesiog vieną drakoną pakeistu kitas, nė kiek ne geresnis.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2020-12-17 20:21

    Pope Francis: Ideological colonization a ‘blasphemy against God’- Popiežius Pranciškus: Ideologinė kolonizacija - „šventvagystė prieš Dievą“.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2020-12-17 20:23

    Visos tos kolonizacinės promasoniškos ideologijos stengiasi nuduoti tarsi 'savistovės' nuomonės, tarsi įvairovės neutraliai kylančios, bet tai iš esmės padugnių subkultūrų šapakštynas ir pelkė skirta, įbraidinti bei išniekinti šeimoje silpniausius tuo tautoje 'išmušant' moralę. Tam kuriami įrankiai. Laikinieji įstatymai turi kilti iš prigimtinio įstatymo ir jį teisingai pratęsti. O ne atvirkščiai. Dievo laisvė - atsakomybė nuo viršaus per teisingą sąžinę. Pvz., iš prigimtyje įrašyto principo žinome, kad žmogaus gyvybė yra saugotinas gėris, tačiau laikinaisiais įstatymais kuriamos konkrečios šio principo įgyvendinimo formos turi būti teisingai formuojamos atsižvelgus į laikmečio keliamas grėsmes, kurios įvardytos taikliai straipsnyje. Laikinasis įstatymas – tai praktinis žmogaus veiklos kriterijus, kreipiantis į gėrį kaip į teisingą laikiną ir paskui susietai ir į amžiną antgamtinį tikslą. Visgi žmogus vien savo protu nėra pajėgus nei nuspręsti kaip siekti aukščiausio tikslo, nei sukurti neprieštaringos įstatymų sistemos, nei tinkamai taikyti teisingumo principo, todėl jis privalo vadovautis teisinga sąžine, dieviškuoju įstatymu. Po Prancūzijos revoliucijos, bolševikų revoliucijos, dabar neoliberalų-marksistų revoliucijos mentaliteto atžvilgiu mūsų laikuose dominuoja ne prigimtinė o pozityvioji (sukurtų tik pagal žmonių elito ineresus) teisė. Tam oponuoja krikščioniškoji nuostata, pagal kurią teisingumas yra viršesnis už teisėtumą (prigimtinės teisės principas) , dirbtinai masonierijai formuojant pozityvistinės teisės doktriną ir utopines ideologijas yra paneigiama, nes daroma 'ekvilibristika' pagal liberalus: teisingumas – jiems diskutuotinas moralės ir religijos laisvės klausimas, teisėtumas – tik teisės klausimas, kurio privalu laikytis visiems tada, kai norma priimta galiojančiai ir nėra panaikinta. Dauguma laikinųjų įstatynų kuriami pagal kalidingas ideologijas "iš apačios" (antagonizme Dievo vaikų laisvei) pozityvinės teisės sampratos vektoriuje pagal ideologines kolonizaciijas. Todėl religine laisve besinaudojant įspraudžiami ir proabortistiniai, proeutanaziniai ir progenderiniai bei proskyrybiniai konstruktai, paskui pgl. tai - įstatymai priešingi "Dievas matė kad tai gera". Technologiniai ir mentaliniai globalizacijos procesų pokyčiai sudaro prielaidas nesibaigiančiom diskusijoms dėl prigimtinės teisės principų laikymosi arba jų nepaisymo kuriant naujas žmogaus teises ir laisves jų nesiejant su klasikine prigimtinės teisės teorija, bet grindžiant vien utilitariniais argumentais. Kitaip sakant pozityvios teisės šalininkai ypač masonierija neatsižvelgia į primimtinę teisę. Jie nesilaiko laisvės "kaip įsipareigojimo tesingai sąžinei"- teisingumui ir laisvės "nuo ko" balanso, bet sureikšmina išpučia tik laisvę "nuo ko" (individualistinė laisvė griauna sakralu, būtina, naudinga, malonu ribas). Labai svarbu kuriant įstatymus nesiremti vien individualistine samprata. Popiežius Benediktas yra pasakęs, kad krikščionis neturi bijoti eiti prieš srovę, idant gyventų savo tikėjimu, priešindamas gundymams "tapti kaip visi". Labai svarbu ignoruoti teisėje individualistų liberalų diktatą. Net mūsų LR konstitucijoje yra (pakolkas) trys konstitucinės vertybės: teisinė valstybė (konservatizmas), demokratija (komunitarianizmas) ir žmogaus teisės (liberalizmas), kurio pastarojo neturime sureikšminti ! Reikia eiti viduriu ir išvengti kraštutinumų, kurie pagrįstai paminėti šio straipsnio autoriaus. Valio ! Šaunus straipsnis. Labai tikėtina, kad po įtakingos šalies už vandenyno valstybės vadovo rinkimų rezultatų bus 'spaudžiama' liberalinti viską.., nes jie valdo viešuosius ryšius proteguojančius libertinų ideologijos simpatikų-perversininkų interesus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-12-19 16:02

      -> Anonimiškas 20.23

      Tikrai įdomu. Šipa, jeigu nekreipiant dėmesio į - prašom neįsižeisti - skyrybos ir gramatines klaidas, samprotaujate tikrai įdomiai, tačiau kodėl ,,masonieriją'', t.y. masonus prisikiriate pozityviai teisei?
      Ar galite patikslinti sakinį ,,Dievo laisvė - atsakomybė nuo viršaus per teisingą sąžinę''? - sutikite, žmogiškoji sąžinė be Dievo teisi būti negali.
      Ką jūs vadinate ,,Dievo laisve''?

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2020-12-17 20:25

    Bažnyčios misija - Išganytojo įgaliojimai ir sielų išgelbėjimas per sakramentus, pasiremiant prigimtine teise ir bendruoju gėriu, kuris saisto sąžines ir teisingų sprendimų priėmimą ir ugdymą šeimose. Teisėti pozityvios teisės sprendimai/įstatymai nebūtinai būna teisingi prigimtinės teisės požiūriu. Taipogi socialinė inžinierijos dirbtiniai konstrukrai “uždengiami” pozityvios teisės šleifu. Aurelijus Augustinas sakė , jei valstybė ima leisti neteisingus ir neteisėtus įstatymus, tai jis klausia kuo ji skiriasi nup plėšikų gaujos... Tad suprimityvintai valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja. Aurelijus Augustinas, plėtodamas įgimto (nuo Dievo) ir sukurto (žmonių) įstatymų doktriną veikale „Dievo miestas“ atskiria amžinąjį (lot. lex aeterna), prigimtinį (lot. lex naturalis) ir laikinąjį (lot. lex temporalis) įstatymus. Amžinasis įstatymas yra Dievo Kūrėjo perduotas per žmogaus prigimtyje įrašytą įstatymą, vadinamą prigimtiniu, kuriuo vadovaudamasis žmogus kuria laikinuosius įstatymus. Aiški subordinacinė doktrina, amžinąjam įstatymui palenkianti laikinąjį, grindžiama religiniu tikėjimu, morale ir sąžine, ir neginčijamo autoriteto suteikimu (Išganytojas visad remiasi Dievo autoritetu "o Aš jums sakau", Bažnyčia - popiežius, su vyskupų kolegija - Apaštalai "mums ir šv.Dvasiai yra teisinga") ne žmogaus kuriamai politinei ir socialinei santvarkoms, bet Dievui. Tą atspindi Bažnyčia.Tokiu būdu įtvirtinama nuostata, pagal kurią teisingumas yra viršesnis už teisėtumą. Pavyzdžiui, skyrybos su pozityvios teisės psiaudo morale veda arba prie teisės autoriteto sunykimo, arba prie teisininkų diktato - skyrybų industrijos pelno, genderizmų ideologijos veda prie ištvirkimo ir nuodėmių pateisinimo. Jei teigiame, kad įstatymai nėra įsišakniję dorovinėje tvarkoje, kad svarbu tik jų teisėtumas, o ne teisingumas, tai kodėl žmonės turėtų paklusti netinkamiems įstatymams ir neteisingoms ideologijoms. Taikli mintis straipsnyje : "nujautrinama sąžinė" arba ištrinamos ribos, kad drumstame vandenyje 'nerštų' dvasiniai niekšai ir jų 'pliurpalogijos'.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2020-12-17 20:27

    Aktualus straipsnis. Pasauliečių katalikų apaštalavimą pirmasis pradėjo skatinti popiežius Leonas XIII (pontifikatas 1878–1903). Savo enciklikoje „Humanum genus“ (1884) jis kreipiasi į pasauliečius prašydamas pagalbos kovoje prieš masonus: „Tačiau toks gražus ir aukštos reikšmės dalykas dar tebesišaukia į pagalbą išmintingą pasiaukojimą pasauliečių, kurie gerus papročius ir apsišvietimą sujungia su tikėjimu ir tėvynės meile“ (r Kitoje savo enciklikoje „Sapientiae Christianae“ (1890) popiežius Leonas XIII kviečia, esant tinkamoms aplinkybėms, pasauliečius liudyti savo tikėjimą ir mokyti: „ne tik dvasininkai turi budėti tikėjimo pilnybėje, bet, kaip sako šv. Tomas, kiekvienas turi viešai parodyti savo tikėjimą ar šviesdamas ir mokydamas kitus tikinčiuosius, ar atstumdamas priešų puolimus.“ Savo laiškuose ir paraginimuose šis popiežius dažnai mini Katalikų veikimą, ragina vyskupus jį palaikyti savo šalyse.


    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2020-12-17 20:28

    Straipsnyje užsimenama apie kultūrinę ir dvasinę kolonizaciją, jos instrumentus bei pasekmes. Priežastys yra giliau. Per kultūrinių vertybių "dirvožemį" prisitvirtina žmogiškos dorybes, o per jas - religinės dorybės. Šios yra reikalingos šeimoje puoselėti ištikimybę ir kurti gerovę. Idant atskirą tautą kontroliuotų globalistams reikia šeimų "kritinės masės" dirvožemį 'padarkyti', 'užsėti' skyrybomis ir išauginti nebryndalų įžūlias atžalas su "apnuodyta" etika ypač išgriaunant tikėjimą ir krikščionišką moralę , kurios bendru atveju iš principo saugotojos yra tik padorios šeimos ir bažnyčia. Iš kur kyla tokia neapykanta užsėti ideologijų "raugėmis" ir agresyviais nihilistasi? Iš masonerijos neapykantos šeimai ir Katalikų bažnyčiai. „Alta Vendita“ ‒ šitaip vadinosi aukščiausia karbonarų ložė. Didžiausia kliūtis aptariant tokias temas kaip „Alta Vendita“ yra ta, jog daug žmonių, įskaitant negilius katalikus, atsisako tikėti, kad masonerija tikrai neapkenčia Bažnyčios ir kariauja prieš ją nepaliaujamą, labai sumaniai organizuotą karą, žemiausia lygy imituojant labdarų širma. Tačiau masonerijos neapykantos katalikybei ir jos viešai skelbiamo siekio sunaikinti Bažnyčią įrodymus patvirtina tiek katalikų, tiek masonų dokumentai. Per Prancūzų revoliuciją gerai žinomas masonerijos kovos šūkis buvo „Nuversti sostą ir altorių“ – tai yra monarchijas ir katalikybę. XVIII a. pabaigoje Augustinas Barruelis, buvęs masonas, rašė, kad „jų sąmokslo tikslas yra nuversti kiekvieną altorių, kur yra garbinamas Kristus“. Vieną dramatiškiausių masonerijos neapykantos Kristui ir Jo Bažnyčiai pavyzdžių galima rasti 1868 m. Tarptautinio Ženevos kongreso deklaracijoje. Ji pateikiama puikioje mons. Dillono knygoje „Grand Orient Freemasonry Unmasked“.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2020-12-17 20:29

    Pritariu, geras straipsnis, tik ne toks drąsus. Leidinyje “XXI-as amžiaus priede “Horizontai”” 2006.10.25 Vilius Bražėnas, straipsnyje “Tautos išlikimas globaliniame ciklone” rašė frasiau t.y., kad įspėjimų apie pasaulinės valdžios pavojų yra pateikę net žymūs pasaulio autoritetai. Tai jau 1884 metais padarė popiežius Leonas XIII Enciklikoje „Humanum genus“, kurioje kalbėjo apie masonus. 1920 metais, matyt įžiūrėjęs globalizavimo pastangas, popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas aukščiau už vaikus ar Dievo viršenybė aukščiau žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai įvyks dar negirdėtas teroro viešpatavimas”. Pasirodo, tą patį apie pasaulinę valdžią galvojo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis įspėjo, jog tai būtų teroro valdžia, jei ją „sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas”. Stalinas yra pamokęs visų rūšių globalistus, kaip žudyti tautas net be Gulago: „Jei sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, būsime nužudę tautą”. Yra garsus rusų rezistento Vladimiro Bukovskio pasisakymas apie ES , Briuselyje. „Brusels Journal“ taip atpasakojo Bukovskio kalbą: „V.Bukovskis ES pavadino „pabaisa“, kuri turi būti sunaikinta, ir juo greičiau, tuo geriau, kol ji neišsivystė į visiškai totalitarinę valstybę…“ Savo pasisakyme V.Bukovskis minėjo konfidencialius dokumentus, kuriuos jam buvo leista pamatyti 1992 metais. (...) „Kalbu apie struktūras, apie įterpiamas tam tikras ideologijas, planus, kryptį, neišvengiamą plėtimąsi, panaikinimą tautų, kas buvo Sovietų Sąjungos tikslai”. V.Bukovskio pasisakymą suorganizavo Anglijos nepriklausomybės partija. Įdomu, kad 2001 m. gruodžio 15 d. konferencijoje Kaune istorikas dr. Algimantas Liekis pareiškė: „Beje, už globalizaciją visą laiką „kovojo“ ir bolševikų partija, jos vadas V.Leninas, kuris apie 1917 metus parengė ir savotišką programą, kaip sukurti, JAV pavyzdžiu, „Jungtines Europos valstijas“. Tai neabejotinai mus verčia pagalvoti, kaip bent jau SSRS aukos turėtų gelbėti ES nuo Briuselio tironijos. Tad turėtume prieiti prie išvados, kad globaliniame ir Lietuvą tiesiogiai liečiančiame globalizmo ciklone nėra nė lašelio tautinei savigarbai, tautinei savimonei ar patriotizmui išlaikyti ir pakelti palankiems vėjams. Jie, deja, pučia ir mūsų tautai priešinga linkme.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2020-12-17 20:30

    Labai teisingas straipsnis. Dėkojame autoriui ir portalui, kad dar išspausdina... Popiežius kalbėjo apie „ideologinį kolonializmą“. Kas yra „ideologinis kolonializmas“, Pranciškus paaiškino keliais pavyzdžiais, kai jo gimtojoje Argentinoje jis buvo susidūręs su situacija, kai mainais už tarptautinę paramą švietimo sistemoms reikalaujama, kad į mokymo programas būtų įtraukiamas vadinamosios "gender" ideologijos dėstymas. Kitas Popiežius Paulius VI skelbė mokymą apie atsakingą tėvystę, jis numatė artėjančią situaciją, kai daugelyje šalių demografiniai rodikliai bus tokie žemi, kad iškils pavojus visuomenės kartų kaitai, bus per mažai dirbančių, kad jie išlaikytų pensininkus. Kartu tai buvo atsakas ir į naują maltuzianizmo ideologiją, į demografijos ir skurdo susiejimą siekiant globalistams ne padėti, bet kontroliuoti besivystančias šalis. Kalbėdamas apie ideologinę kolonizaciją, be kitų dalykų šiandieninis Popiežius Pranciškus demaskuoja genderinę ideologiją, teigiančią, kad lytiškumas tesąs socialinis konstruktas.O Afrikos kardinolas Napier irgi panašiu būdu užsiminė, jog Afrikoje stengiamasi vykdyti naują, ideologinę kolonizaciją ir jis sakė, kad didžioji dalis Afrikos Sinodo tėvų paskelbė aiškią ir tvirtą deklaraciją, skirtą savo vyriausybėms ir Jungtinėms Tautoms apie naujausią ir įkyrią kolonizacijos formą: ideologinę kolonizaciją, kuri pateikiama kaip išankstinė sąlyga ekonominei pagalbai – priimti normas, kurios yra svetimos Afrikai ir kurios silpnina, užminuoja ar visiškai sugriauna kai kurias afrikietiškų kultūrų pamatines vertybes ir įsitikinimų sistemas, krikščioniškumą, kurie, Europos ir Vakarų pastangomis, turi būti pakeisti ideologijomis prieš gyvenimą, asmenį ir Dievą, primetamomis visiems, per Jungtines Tautas ir jos agentūras. Kaip rašė 2018-12-05 portale “ lifesitenews taškas com “ Tanzanijos kardinolas Polykarpas Pengo (jo citata “African Cardinal: It’s ‘better to die of hunger’ than accept homosexuality” ) ragino Tanzanijos valdžią atsisakyti finansinės Vakarų paramos, kuri susieta su homoseksualumo skatinimu. Polykarpas Pengo sakė: “Geriau mirti iš bado, nei priimti pagalbą ir būti priverstiems daryti dalykus priešingus Dievo valiai”. Panašios laikysenos ir kiti Juodojo žemyno vyskupai. Žavi tvirta Afrikos vyskupų pozicija moralės klausimu. O kas čia daroma su "gender" indoktrinacija yra gėda ir apgailėtina !

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2020-12-17 20:32

    Yra panšumų į raudonos ideologinės kolonizacijios Lietuvoje ir dabartinės žydrujų kolonizacijos ES. Dar gūdžiu sovietmečiu, matydama, kad visiškai praranda „proceso kontrolę“, sovietinė valdžia buvo priversta mažinti akivaizdų kišimąsi į Kunigų seminarijos vidaus gyvenimą. Buvęs sovietų disidentas įspėja artėjant Europos Sąjungos diktato grėsmę.Šimtą kartų buvo teisus sovietų disidentas generolas P.Grigorenka, uždarytas į Černiachovskio (Įsručio) psichiatrijos ligoninę, kad hedonizme paskendusioms Vakarų Europos šalims reikėjo pabūti nors porą mėnesių „komunizmą statančioje“ imperijoje, t.y. sovietų okupacijoje, ir jie nustotų klajoti padebesiais. Neseniai duotame interviu ir savo kalboje Briuselyje nuogąstavimus dėl ES ateities išsakė žymus sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis. O ar dabar ES , ypač Belgijoje ar nevyksta panašūs (į sovietmečio "raudonuosius") šiuolaikiniai "mėlynieji" kišimosi į Bažnyčia procesai ? Pavyzdžiui, 2010 metais Popiežius išreiškė solidarumą su Belgijos vyskupais. Kardinolas T. Bertone Belgijoje atliktas kratas (kišimasi) palygino su persekiojimais komunistų šalyse. Didelio atgarsio sulaukė teisėsaugos pareigūnų atliktos kratos Belgijos vyskupų konferencijoje ir Briuselio – Mecheleno arkivyskupijos katedroje, kurioje buvo netgi atidaryti dviejų joje palaidotų kardinolų kapai. Apie Šventojo Sosto „nustebimą“ ir „pasipiktinimą“ dėl šių įvykių buvo informuotas į Valstybės sekretoriatą iškviestas Belgijos ambasadorius. Šventojo Sosto valstybės tuometinis sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone, tiesa, ne oficialiame pareiškime, o tik privačiai bendraudamas su italų žiniasklaidos atstovais, Belgijoje įvykusį incidentą palygino su Bažnyčios persekiojimais komunistų režimų valdytose šalyse. Anuomet buvo paskelbtas ir tuometinio popiežiaus Benedikto XVI solidarumo su Belgijos vyskupais pareiškimas, adresuotas Vyskupų konferencijos pirmininkų, Mecheleno – Briuselio arkivyskupui André-Josephui Léonard’ui: "Šią liūdną valandą trokštu pareikšti savo ypatingą solidarumą ir artumą Jums, Brangus Broli, ir visiems Bažnyčios Belgijoje vyskupams, dėl stebinančių ir smerktinų būdų, kuriais buvo atliktos kratos Mecheleno katedroje ir patalpose, kuriose Belgijos episkopatas buvo susirinkęs į plenarinę sesiją, be kita ko, turėjusią svarstyti ir reikalus, susijusius su kunigijos narių lytiniais nusikaltimais prieš nepilnamečius. Aš pats daug kartų esu pabrėžęs, - rašė tuometinis popiežius, - kad tuos rimtus faktus privalo ištirti ir civiliniai, ir bažnytiniai teismai, gerbdami vieni kitų specifiką ir autonomiją. Šia prasme tikiuosi, kad bus vykdomas teisingumas, garantuojantis pagrindines žmonių ir institucijų teises, gerbiantis nukentėjusiuosius, be išankstinių nusistatymų pripažįstantis pastangas tų, kurie ryžtasi bendradarbiauti ir atmetantis viską, kas nesuderinama su teisingumui keliamais kilniais tikslais".

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2020-12-17 20:33

    Teisingos mintys, kad buvo raudonoji kolonizacija. Mirus Stalinui (1953 m.), naujo genseko Chruščiovo valdymo pradžioje mėginant kažką panašaus į ankstyvąją „perestroiką“, antireliginė kova laikinai sušvelninta. 1955 m. leista konsekruoti du naujus vyskupus – Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. 1953 – 1957 m. iš kalėjimų ir tremčių grįžo 238 gyvi išlikę kunigai. Tačiau vadinamasis „atšilimas“ greitai užšalo. Kompartijos suvažiavimuose, žiniasklaidoje reikalaujama „kovingos“ ateistinės veiklos. Vėl suiminėjami kunigai, į atkampias vietoves Lietuvoje ištremiami vyskupai Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius. Už įprastinius dvasinius patarnavimus tikintiesiems kunigai baudžiami administracinėmis baudomis, teisiami. Nauja SSKP programa (1961 m.) reikalauja sistemingai vykdyti plačią ateistinę propagandą. Spaudą užplūsta primityvi antireliginė rašliava. Mokyklose privalomi tampa ateistiniai būreliai, susirinkimai, vakarai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų reikalaujama tirti, kaip efektyviau taikyti valstybinę ateizaciją besimokantiesiems. Taigi visuomenė, ypač jaunimas, verčiami dirbtinio ideologizavimo, primetant valdžios paskelbtą „vienintele moksline“ pasaulėžiūrą, bandomaisiais triušiais. Lietuvos Bažnyčios „Kronikos“ pogrindžio sėkmė ir jos leidėjų bei platintojų narsa paskatino ir kitų pogrindžio leidinių atsiradimą – tautinės, kultūrinės, socialdemokratinės krypties, taip ženkliai prisidėdama prie lietuvių visuomenės vadavimosi iš baimės sąstingio. SSRS saulėlydį aštuntajame – devintajame praeito amžiaus dešimtmečiais Lietuva pasitiko vėl turėdama visą puokštę įvairios savilaidinės spaudos – kaip ir partizanų leidybos laikotarpyje.Tačiau pasirengę bekompromisiškai siekti tiesos Lietuvos krikščionys nesiruošė pasitenkinti tokiais daliniais laimėjimais. 1978 m. buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas (nariai steigėjai – kunigai Alfonsas Svarinskas (1925-2014), Juozas Zdebskis (1929-1986), Vincentas Vėlavičius(1914-1997), Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas). Nebodami neišvengiamų represijų, Komiteto nariai viešai paskelbė savo adresus, kviesdami tikinčiuosius kreiptis, jei jų teisės būtų valdžios pažeidžiamos ir žadėdami ginti persekiojamųjų reikalus oficialiose sovietinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose. Žodžiu, totalitarinėje valstybėje ėmėsi daryti tai, ką žmogaus teisių organizacijos, nelabai kuo rizikuodamos, įprastai daro normaliose piliečių savivaldos šalyse. Keršto, žinoma, nereikėjo ilgai laukti: 1983 m. buvo suimti kunigai Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas, 1986 m. keistomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo kun. Juozas Zdebskis. Nužudytas KGB užsakymu kunigas Bronius Laurinavičius (1913-1981). Tačiau prasidėjusio visuomenės laisvėjimo šios desperatiškos engėjų priemonėmis jau negalėjo sustabdyti. Vienu iš strategiškai svarbių Bažnyčios išlikimui taikiosios katalikų rezistencijos laimėjimų reikia laikyti tuo metu vienintelės šalyje Kauno kunigų seminarijos išsaugojimą. Norėdama sugriauti – ar supūdyti – Bažnyčią iš vidaus, ateistinė valdžia buvo nustačiusi kunigijos palaipsnišką išmirimą garantuojančius kandidatų priėmimo į seminariją limitus, tiesiogiai kišosi į kandidatų atranką (atmesdavo, valdžios požiūriu, „per daug intelektualius“ ar „politiškai nepatikimus“ kandidatus, nuolat stengiantis užverbuoti seminarijos studentus KGB agentais, kad jie šnipinėtų ir įskundinėtų okupantų saugumui bendramokslius, kitus tikinčiuosius). Pogrindyje veikiančios jėzuitų, marijonų vienuolijos suorganizavo Neakivaizdinę kunigų pogrindinę seminariją, kurioje slapta galėjo ruoštis kunigystei visi pašaukimą jaučiantys jaunuoliai, o išėję reikiamą kursą – gaudavo šventimus iš tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus (1920-2000), Julijono Steponavičiaus (1911-1991) arba į pogrindį nuvarytos Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčios vyskupų. Tokiu būdu Pogrindinė kunigų seminarija parengė keliolika kunigų.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Anonimiškas2020-12-17 20:34

    Dabar Lietuvos mokykoloms mėlynoji liberalija kemša laisvybių ir laisvamanybių dvasinę kolonizaciją. Panaši į ją buvo raudonoji komunistų kolonizacija tik su tomis pačiomis geltonomis penkiakampėmis vėliavoje...su kūju ir pjautuvu. Anksčiau sovietmety mokyklos mokiniams, studentams kimšo tą patį raudoną jovalą – marksizmą ir leninizmą, dialektinį materializmą, ateizmą (šiandien liberalų idologiją žvelgiant panašumų kampu lyginant). Kas dabar mėlynoji ideolginė okupacija, anuomet tas raudonosios propagandos liejosi ištisus dešimtmečius. Jaunas, gležnas asmuo negalėjo atsilaikyti. Žinoma, stiprieji lietuviai, turintys tvirtą pamatą iš anos Lietuvos laikų "estafetės" per nenutrauktus senelių-tėvų, močiučių-motinų saitus atlaikė. Gi dabar tai sutraukoma ir vietoj tikėjimo ir krikščioniškos moralės medaus skiepijamas nuodėmių protekcionizmo nuodai. Senos ir vidurinios Lietuvos kartos atalaikė. Jie buvo tie, kuriuos kiršino, daužė, plovė komunistinė banga, bet nuo jų dalies atšokusi nutekėjo šalin. Tokius bolševikai trėmė, suiminėjo, kalino, šaudė, kiršino, mokė įskųsti ir išduoti. Odabar mėlynoji juvenalinė justicija ar ne panašaus moko? Tik dar lagerių nėra... Daug SSRS Šiaurės lagerių buvo pilni lietuvių – politinių kalinių. Jauni vyrai tapo laisvės kovotojais – partizanais, pogrindininkais. Itin skaudi Lietuvai buvo 1947-1948 metų kolektyvizacija, per kurią buvo sunaikintas mūsų lietuviškas, sveikas, gyvas tautos dvasia kaimas (knygnešystės laikotarpiu buvęs lietuvybės atsvara ir pamatas), apgriuvo šeimos, jų dora, ištikimybė, šventumas, žmonių sąžiningumas, o darbštumas "sukolektyvintas". Per ilgą laiką išaugo nauja karta jau naujomis (sovietinėmis) sąlygomis. Dalis jos buvo dvasios ubagai, tarsi vergai, parsidavėliai: komunistai (partiečiai), saugumiečiai. Kita kartos dalis – vadinamoji sovietinė liaudis – nauji piliečiai, oficialiai lojalūs sovietų valdžiai (dabar analogija į lojalumą žydrajai ES), o širdyje jie jautėsi tikri lietuviai – per didžiąsias šventes slapta (ar slapta naktš krikštyjantys vaikus komunistai) užeinantys į bažnyčią, savo tėvus laidojantys su bažnytinėmis apeigomis, savo vaikus slaptai krikštijantys ir t.t. Jie dar prisiminė Lietuvos istoriją. V. Spengla rašė: „Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos /…/. Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje. Šalia fizinio genocido – dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų – imtasi ir rafinuotesnių priemonių“ . Visiškai pajungti Kremliaus diktatui Lietuvos Katalikų Bažnyčią (kaip buvo beveik padaryta su rusų stačiatikių vadovais) kliudė būtent jos celibatinis pobūdis ir katalikiškumas – dvasinis ir juridinis ištikimas pavaldumas Popiežiui, Vatikanui, nepaisant skaudžių Bažnyčioje išdavysčių. Tad viena didžiausių sovietų valdžios pastangų buvo surasti Lietuvos hierarchų, kurie atsisakytų paklusti Popiežiui, imtųsi kurti vadinamąją tautinę, „nepriklausomą“ nuo Apaštalų Sosto bažnyčią (panašiai to dabar siekia komunistų partija Kinijoje ir panaši analogija XIX a. Italijoje , Ispanijoje, Prancūzijoje kai masonai stengėsi suardyti hierachine Bažnyčią). Tai buvo pavykę kai kuriose vad. socialistinėse šalyse. 1949 m. bandyta priversti kunigus pasirašyti Popiežių ir Vatikaną smerkiančius pareiškimus, bet kolaborantų, kurie ryžtųsi atskirti tai, ką Mindaugas XIII a. sujungė – t. y., lietuvių krikščionybę nuo Romos, Lietuvoje neatsirado, ir valdžios akcija sužlugo. Lietuva jos valdžia (nors buvo pastangų) nebuvo perduota oficialiai sovietų sąjungai kaip tai atsitiko Latvijoje ir Estijoje valstybiniu lygiu.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Anonimiškas2020-12-17 20:35

    Taip tęsiasi moralinė kolonizacija analogijose panaši į komunistinę, tik dabar egoistų ir liberastų. O Lietuvos palaiminimas šeimoms tęsėsi iš tremtinių aukų ir maldų užtarimo Dievuje "kraičio" ir iš to byrėjo atetin tarsi "į dvasinį kreditą" iš Dievo malonės, deja šiandien socialinė būtent liberalioji inžinierija keičia mentalitetą! Vienas ES pareigūnas 6iais metais pakvietė ES šalis atsisakyti identiteto ! Koks panašumas... Mano senelį NKVD sušaudė po karo, nes buvo Lietuvos šaulys. Tokios, kokia buvo bolševikinė okupacija, istorijoje nebūta. Radijas, televizija, spauda, visos komunikacijos priemonės, dieną naktį skleidė tą patį: komunizmas – demokratiškiausia, pažangiausia politinė sistema pasaulyje. Jis vienas – svajingoji ateitis. 1940 - 1941 m. LTSR Vidaus reikalų komisaras A. Guzevičius gavo SSRS Vidaus reikalų narkomo L. Berijos ir sovietų saugumo veikėjo V. Merkulovo instrukciją, kaip triuškinti Bažnyčią. Joje rašoma:„Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu darbu) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. /…/ tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia; verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų /…/, išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant bažnytinę vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus; įdant įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus; dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti /…/.“Fundamentalioje, sovietinių slaptųjų tarnybų dokumentais gausiai paremtoje knygoje „Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis“ (Vilnius, Katalikų akademija, 2001) Vidas Spengla (Algimantas Žilinskas) rašo: „ Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius – kun. Mykolas Krupavičius); Vladas Jurgutis – kunigas, tapęs Lietuvos pinigo „Lito tėvu" (žymus Lietuvos ekonomistas Vladas Jurgutis nacių buvo įkalintas Štuthofe, o sovietų – pasmerktas skurdu). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo ir kultūros šaknų, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu“. 1944 m. pakartotinai okupavus Lietuvą, tautos ir jos dvasinės tvirtovės – Bažnyčios – naikinimas buvo metodiškai tęsiamas su dar didesniu įkarščiu. Deportacijų ir visas gyvenimo sritis apėmusių represijų politika sukėlė visos tautos ginkluotą pasipriešinimą, trukusį apie 10 metų (1944-1954). Būdami tos pačios tautos kamieno šakos, pasipriešinime tautos žudymui negalėjo nedalyvauti ir kunigai, remdami partizanus maistu, dvasiniais patarnavimais, ar kaip kapelionai įsijungdami į jų būrius (kun. Justinas Lelešius – Grafas Tauro apygardoje, Sūduvoje). Stalininės eros teroristinio komunizmo dešimtmetį tai buvo viena iš dažnų kunigų suėmimų, įkalinimų, ištrėmimų priežasčių. 1947 m. Lietuvoje buvo likęs vienas vyskupas, Kazimieras Paltarokas. Vyskupas Vincentas Borisevičius (1887-1946) – sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys(1884-1953), vyskupai Teofilis Matulionis(1873-1962), Pranciškus Ramanauskas(1893-1959) – įkalinti. Pagal KGB dokumentus, 1944-1953 m. Lietuvoje buvo suimti 362 kunigai. Tai tiesiog buvo tautos genocidas didesnis nei dvasinė okupacija. Nežinia kas laukia nulibiralėjusioje Lietuvoje dabar.

    AtsakytiPanaikinti
  16. Anonimiškas2020-12-17 20:36

    Lietuvos krikščioniškojo tikėjimo dėka dauguma taikiosios rezistencijos dalyvių neatimamą vidinę laisvę nešiojosi savyje ir perduoda padorioms atžaloms - vaikams ir anūkams. Nors Dievui padedant, negailėdami sveikatos, o kartais ir gyvybės aukų, jie sugebėjo tą vidinę laisvę išplėsti į Lietuvos visuomenę, taip nugrįsdami kelią jau bręstančiam Atgimimo Sąjūdžiui. Šiandien situacija liūdnai primena ankstesnę sovietinę "dabartį", kai gerokai sukairėjusios ES, o dažnai ir LR Seimo kuriamais įstatymais, kurie prieštarauja ir Lietuvos krikščioniškai daugiau nei 600 metų kultūrai, visuomenei bandoma jėga primesti vėlgi „vienintelę teisingą ir pažangią“ p. A.M. Pavilionienės ir šiuolaikinių libertinų panašių į „Eurovizijos“ nugalėtojo Conchitos Wurst ideologiją. Taip išsivystė dalis dorovinių netikėlių - doroviniai indiferentai / minkštakūniai, dviveidžiai piliečiai. Ir svarbiausia, paplito nauji reiškiniai: tuštybių šou, palaidaus gyvenimo išstatymas "portalienoje" ir "laikraštienoje", perversijoms tolerancija (o ne imunitetas), svetimavimų pateisinimai ir tinginystė. Tai svetimybės, perimtos iš vakarų moralinių degradų subkultūros atėjūnų. Juk lietuviai nuo seno buvo dori, kuklūs, sąžiningi, darbštūs dauguma ištikimi krikščioniškose šeimose. Atgimusi ir iš bolševikų ilgos okupacijos prisikėlusi laisva nepriklausoma Lietuvos valstybė pradžią gavo su per daug margu, mišriu 'nusovietintu' elitu. Vieni vadovai buvo dvasia jai atsidavę (buvę slapti kovotojai, patriotai), o kiti (dalis) - dviveidžiai, nebrandūs su situacine etika dvasiniai bekamieniai ir bešakniai asmenys , bet ne asmenybės. Pastarieji laikosi valdžioje ir oligarchate iki šių dienų. Taip tęsiasi asmenų dvasinė okupacija ir gėda.

    AtsakytiPanaikinti
  17. Anonimiškas2020-12-17 20:41

    Teisingos staripsnio mintys. Dvasinę kolonizaciją reikias tabdyti, Išnyko principingi padorūs politikai... Labai naudinga prisiminti, kad hmm... įdomiausiai... Meco vyskupas iniciavęs Roberto Schumano (ES politikos "tėvo" laikomo pagrindiniu Europos Sąjungos iniciatoriumi; būtent jis 1950 m. suformulavo ir ėmėsi įgyvendinti Prancūzijos ir Vokietijos ekonominio bei politinio vienijimosi procesą „Europos anglies ir plieno bendrija“, į kurį netrukus įsijungė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. ) beatifikacijos procesą. 2004 m. tyrimas buvo baigtas, o Schumanas Bažnyčios paskelbtas „Dievo tarnu“. Tai – esminis beatifikacijos proceso pradžios žingsnis. Norint sulaukti pačios beatifikacijos, reikia kanoniškai reglamentuojamo stebuklo. Iš kur R.Schumanas, drovaus charakterio ir jautrios prigimties žmogus, nesukūręs šeimos ir patyręs daugybę asmeninių kančių bei politinių išdavysčių, sėmėsi jėgų? Daugybė liudininkų – užsienio šalių diplomatų ir valstybių vadovų, artimų bendradarbių ir kasdienio gyvenimo pakeleivių – kalba apie jo tikėjimą. Roberto Schumano, ilgamečio deputato ir ministro, diena prasidėdavo rožinio malda bei Biblijos ištraukos meditacija. Kiekvieną dieną jis stengdavosi dalyvauti Eucharistijoje, kurios metu, pasak liudininkų, „atrodydavo tarsi perkeistas“. Jis buvo nepaprastai kuklus ir geraširdiškas, o jo geranoriškumas visada reiškėsi konkrečiais tauriais veiksmais: kiekvieną sutiktąjį palaikydavo morališkai, kai reikėdavo – finansiškai. Aktyviai rūpinosi ir kenčiančiais toli pasaulyje, pavyzdžiui, remdamas raupsuotųjų gydymo programas. Paskutiniais skausmingais gyvenimo metais, jį slaugiusios vienuolės liudijimu, Schumanas pasižymėjo ypatingu kantrumu, paprastumu, nuolankumu. Schumano kolegos diplomatai, pvz., JAV valstybės sekretorius H. S. Trumano prezidentavimo laikais Deanas Achesonas prisimena jo subtilų humoro jausmą, išradingą vaizduotę, bet taip pat – plieninę valią. Kitas ministrų kabineto narys André Philip‘as kalba apie Schumano asmenybę, kuri „spindėjo vidiniu gyvenimu. Jautėsi, kad jis neturėjo egoistinių troškimų ir ambicijų, buvo totaliai nuoširdus ir intelektualiai nuolankus, siekė tik vieno – būti naudingas ten, kur jautėsi reikalingas. (…) Jis dažnai dvejojo, tarėsi su savo vidiniu balsu, tačiau kai priimdavo sprendimą – imdavosi neįprastai drąsių iniciatyvų ir jas realizuodavo iki galo, nepaisydamas kritikos, atakų, grasinimų. (…) Visų jį pažinojusių atmintyje Schumanas išliks demokrato etalonu, išradingumo ir kūrybiškumo pavyzdžiu, kovotoju per savo švelnumą, visuomet pasižymėjusiu pagarba žmogui, ištikimu savo vidiniam pašaukimui, kuris įprasmino jo gyvenimą. Belgijos užsienio reikalų ministras Paulas-Henri Spaakas stebėjosi pačiu faktu, kad toks drovus žmogus galėjo tapti Europos lyderiu. To priežastį jis matė ypatingose asmeninėse Schumano savybėse, kurios „veikė stipriau nei aukštos diplomatinės manieros“.

    AtsakytiPanaikinti
  18. Anonimiškas2020-12-17 20:44

    Reta iš viso principingų politikų kovojančių prieš ideologinč kolonizaciją, kaip ir reta sutikti principingų asmenybių, kaip antai...dėl jautrios sąžinės ir tvirto tikėjimo, ir principingumo bei drąsos (retas kas žino)buvo kanonizuotas pasaulietis Manuelis Moralesas (Manuel Moralez). Manuelis Moralezas buvo Meksikos pasaulietis, kuris buvo nužudytas per Kristero karą. 2000 m. gegužės 21 d. kanonizuotas meksikietis Manuelis Moralesas (1898-1926) buvo ištikimas sutuoktinis ir mylintis trijų vaikų tėvas. Jis ėmėsi veiklos, kai Bažnyčios persekiojimas Meksikoje buvo ypač sustiprėjęs. 1926 m. rugpjūčio 15 d. sužinojęs apie savo parapijos kunigo suėmimą, jis suorganizavo jaunimo protesto grupę. Policija apsupo šią grupę, išskyrė iš jos Manuelį, jį sumušė ir drauge su suimtu kunigu nuvežė už miesto. Dvasininkas maldavo pasigailėti Manuelio gyvybės dėl jo šeimyninės padėties, tačiau Manuelis drąsiai atsakė: "Aš galiu mirti, bet Dievas nemiršta.Jis pasirūpins mano žmona ir mano šeima". Prieš patirdamas kankinio mirtį, jis sušuko: "Tegyvuoja Kristus Karalius ir Gvadelupės Švč. Mergelė Marija!". Štai kokie pavyzdžiai yra su tikėjimo jėga. Jis buvo neteisingai apkaltintas sąmokslu sukilti prieš vyriausybę nes jis nepripažino Meksikos prezidento Plutarco Elías Calles antireliginių įstatymų "teisėtumo". Taigi už principus visad sumokama vienokia dinamine ar statine kankinyste.

    AtsakytiPanaikinti
  19. Anonimiškas2020-12-17 20:48

    Retenybė ir principingi dvasios vadovai, neinantys į kompromisus su ideologijom, propoganda ir nebijantys persekiojimo. Dažniausiai tik principingi katalikai, atsiliepę taikia tarnyste sy išvidine dora atsako į ideologijų, karinių chuntų bei intrigų ir pagalbos skurdžiams iššūkius, kaip antai Arkivyskupas Romero, kuris neperseniai valdė Centrinės Amerikos, San Salvadoro vyskupiją nuo 1977 iki 1980 m. ir pelnė „bebalsių balso“ vardą, kuomet karinio režimo valdymo metais drąsiai kalbėjo apie žmogaus teisių pažeidimus Salvadore. Po smurtinės mirties ištyrus jo bylą Arkivyskupas O. Romero paskelbtas palaimintuoju. Teisingai suprastas ir iki pat kraštutinių pasekmių priimtas tikėjimas į Jėzų Kristų kuria taikos ir solidarumo bendruomenes, anot popiežiaus Pranciškaus . Salvadoro sostinės ganytojas Romero buvo samdyto snaiperio nušautas prie altoriaus šv.Mišių metu arkivyskupijos Dievo Apvaizdos koplyčioje. Arkivyskupas Romero Galdamezas buvo pripažintas Bažnyčios kankiniu popiežiaus Pranciškaus dekretu. Laiške dabartiniam Salvadoro arkivyskupui Escobar popiežius Pranciškus Romero pavadino uoliu Bažnyčios vyskupu, kuris mylėdamas Dievą ir tarnaudamas broliams tapo Kristaus Gerojo Ganytojo atvaizdu. Sunkaus sugyvenimo laikais Salvadoro arkivyskupas Romero mokėjo kaip vesti, ginti ir saugoti savo kaimenę, buvo ištikimas Evangelijai ir bendrystėje su visa Bažnyčia. Romero tarnystė pasižymėjo ypatingu atidumu vargšams ir atstumtiesiems. Vysk.Romero gyveno labai kukliai. O mirdamas, kol aukojo meilės ir susitaikymo Švenčiausiąją Auką, patyrė malonę pilnutinai susitapatinti su Tuo, kuris atidavė gyvybę už savo ganomuosius. Kai palaimintojo relikvijos buvo iškeltos tikinčiųjų pagerbimui šv. Mišių metu, įvyko kaip ne keista įdomus gamtinis reiškinys - debesys danguje prasiskyrė ir šviesos žiedas – vadinamasis „saulės halas“, – susidarė aplink saulę. Žiedas aplink saulę pasirodė, kai kardinolas Angelo Amato Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, baigė skaityti oficialų dekretą, skelbiantį Oscarą Arnulfo Romero kankiniu ir palaimintuoju.

    AtsakytiPanaikinti
  20. Anonimiškas2020-12-17 20:50

    Tikintys pasauliečiai, kurie, vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine, vykdo savo bendrąsias pilietines pareigas pagal šią sąžinę atitinkančias vertybes, kartu vykdo ir savo užduotį pripildyti laikinųjų dalykų tvarką krikščioniškosios dvasios. Tai darydami jie atsižvelgia į laikinųjų dalykų tvarkos prigimtį ir teisėtą autonomiją ir bendradarbiauja su kitais piliečiais, atsižvelgdami į savo specifinę kompetenciją ir atsakomybę. Šis pamatinis kataliką saistantis dalykas, paminėtas Vatikano II Susirinkimo mokyme lemia, kad pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant, įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį . Šis bendrasis gėris taip pat apima tokių gėrybių kaip viešoji tvarka ir taika, laisvė ir lygybė, pagarba žmogaus gyvybei ir aplinkai, teisingumas, solidarumas ir t. t. skatinimą bei apsaugą.

    AtsakytiPanaikinti
  21. Anonimiškas2020-12-17 20:52

    Per savo 2 tūkst.metų istoriją krikščionys pasaulyje veikė įvairiopai. Vienas iš būdų buvo dalyvavimas politinėje veikloje. Pasak vieno pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojo,, iš "Laiško Diognetui'" krikščionys „viešajame gyvenime dalyvauja kaip piliečiai” . Tarp savo šventųjų Bažnyčia gerbia daug vyrų bei moterų, kurie tarnavo Dievui savo dosnia veikla politikos ir valdymo srityse. Iš jų Tomas Moras, paskelbtas valdančiųjų ir politikų globėju, iki kankinio mirties liudijo „neliečiamą sąžinės orumą” (Popiežius Jonas Paulius II, Laiškas motu proprio forma dėl šventojo Tomo Moro paskelbimo valdančiųjų ir politikų globėju). Net jausdamas įvairiopą psichologinį spaudimą, Tomas Moras nesileido į jokius kompromisus. Išlaikydamas „nuolatinę ištikimybę”, kuria išsiskyrė, „valdžiai ir teisėtoms institucijoms”, jis savo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, kad „žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, o politikos – nuo moralės” !

    AtsakytiPanaikinti
  22. Anonimiškas2020-12-17 20:53

    Baimė – tai visokio melo padarinys. F.Dostojevskis ; Baimė – nusidėti tiesai ir sąžinei. F.Dostojevskis.

    AtsakytiPanaikinti
  23. Anonimiškas2020-12-17 20:56

    Ideologinę kolonizaciją vykdo veidmainiai papirkti masonierijos politikai, kurių tipažas - niekšas-veidmainis... Jie dažniausiai ir sau ir kitiems meluoja. Anot F.Dostojevskio: "Svarbiausia, pats sau nemeluokite. Kas meluoja pats sau ir klausosi savo paties melo, tas ilgainiui jokios tiesos nei savyje, nei aplinkui nebemato, vadinasi, pradeda nebegerbti nei savęs, nei kitų. Nieko nebegerbdamas, nieko ir nebemyli, o neturėdamas meilės ir ieškodamas sau užsiėmimo ir pramogų pasiduoda aistroms bei kūno geiduliams ir nuo savo ydų visai sugyvulėja, o visa tai dėl to, kad be paliovos meluoja ir žmonėms, ir pats sau." ; F.Dostojevskis: "Yra pasaulyje trys niekšų rūšys: naivūs niekšai, įsitikinę, kad jų niekšybė yra didžiausia dorybė, niekšai, kurie gėdijasi savo niekšybės, bet vis dėlto linkę ją užbaigti, ir pagaliau tiesiog niekšai, grynakraujai niekšai."

    AtsakytiPanaikinti
  24. Anonimiškas2020-12-17 20:58

    Dabar yra "deficitas" išvidinių krikšionių padorių politikų, kurie gintų nuo ideologinių kolonizatorių. Gal pamenate, padoraus italų politiko Roko Butiljonės, paskirto naujuoju Europos Komisijos vidaus reikalų (teisingumo, laisvės ir saugumo) komisaru, tendencingą atmetimą per klausymus Europos Parlamento pilietinių teisių komitete. Pagrindą šiam atmetimui (santykiu 27 prieš 26) sudarė tai, kad R.Butiljonė viešai išreiškė savo krikščioniškąsias pažiūras dėl homoseksualinių santykių nuodėmingumo, kartu pabrėždamas, jog tai neturės įtakos jo politiniams sprendimams, nes juridiškai homoseksualizmas nėra nusikaltimas. Na dar buvo toks kankinys politikas Šv. Tomas Moras savo martyria-kaninyste paliudijęs , jog už teisingus principus sumokama gyvybe, o ne kompromisais su viešu blogiu, nukirsdintas 1535 m., jis yra kaip tik politikų globėjas. T.Moras buvo pamaldus nuo jaunystės ir, nors būdamas teisininkas turėjo daug darbo, rasdavo laiko kasdienėms šv. Mišioms. Tuometiniam Anglijos karaliui Henrikui VIII sugalvojus atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos Katerinos Aragonietės ir vesti (svetimauti) Aną Bolein, Tomas Moras tam nepritarė. Su žentu Viljamu Roperiu nuvyko į Lambeto rūmus, kur turėjo išreikšti lojalumą svetimautojai Anai Bolein, naujajai karaliaus (netikrai) žmonai, ir turėjo (melagingai) patvirtinti, kad karalius – aukščiausia Bažnyčios valdžia Anglijoje. T.Moras paprašė, kad jam leistų paskaityti priesaiką, kurią jis turėjo pasirašyti. Perskaitęs pasakė, kad jis to padaryti negali. Po kelių dienų keršto pasekmėje jis buvo įkalintas Londono Taueryje. Kalėdamas vienutėje ėmė rašyti laiškus, maldas, apmąstymus.Šis žmogus, kaip niekas kitas mylėjęs gyvenimą, sukurtas šeimai ir draugystei, visko atsisakė nesvyruodamas ir, grėsmingai virš galvos kabant niūriems ateities debesims, neapleido nei tikėjimo, nei sąmojo, nei meilės. Taigi tuo savaime aišku užsitraukė karaliaus nemalonę. Karaliui Henrikui VIII savinantis bažnytinę jurisdikciją, T.Moras atsisakė pasirašyti priesaiką, kurioje Henrikas VIII vadinamas aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. T.Moras neteingai apkaltintas išdavimu, buvo uždarytas į Tauerio kalėjimą, vėliau nukirsdintas. T.Moras kanonizuotas 1935 m., o popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas politikų globėju.

    AtsakytiPanaikinti
  25. Anonimiškas2020-12-17 21:08

    Demaskuotos straipsnyje ideologijos yra dviprasmės, jos be jokių saitų su jokia morale ir jokia objektyvia dieviška tiesa, nieko bendro neturi nei su Išgnytojo sklebtom evangelijos tiesomis nei su Bažnyčios mokymu... Politikai , stumiantys tokias dvasines kolonizacijas 'atidirbinėja' socialinės inžinierijos ilgalaikiams projektams išbuekinti šeimas ir tautinių valstybių padorius piliečius. Tokie politikai "nedraugauja" su jokia tiesa ir morale bei tikėjimu. Jie turi tik melo tėvo velnio įtaką svyruojantiems sugundyti ir neišmanančius suvedžioti gražiomis viešųjų ryšių apgaulės akcijomis. Nebeėra politikoje padorių, retenybė - politikų beveik nerasi ir gerū ir su išlavintu dvasiniu moraliniu išprusimu. Žymus rašytojas F.Dostojevskis rašė, kad geriausieji žmonės pasižymi tobuliausiu doriniu išprusimu ir didžiausia moraline įtaka. F. Dostojevskis ieškojo pagrindo moralei bei tikėjimui o tai rado tikėjime. Viename laiške, kurį XiX a. rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis parašė Fonvizinai, dovanojusiai jam Evangeliją, randamas tikėjimo išpažinimas, kurį Dostojevskis kartą paieškose suformulavo sau (vėliau jis įtikėjo praktikavo sakramentus stačiatikių bažnyčioje). Šį laišką Dostojevskis parašė 1854 m., kai grįžo iš lagerio. Tai ketverių lagerio metų rezultatas, dvasinis dokumentas: „Kartais Dievas pasiunčia man akimirkas, kai esu visiškai ramus. Tomis akimirkomis aš myliu ir jaučiu, kad esu kitų mylimas. Tokiomis minutėmis aš suformulavau savo tikėjimo išpažinimą, kuriame viskas aišku ir šventa. Šis išpažinimas yra paprastas: tikėti, kad nėra nieko gražesnio, gilesnio, simpatiškesnio, protingesnio, tvirtesnio ir tobulesnio nei Kristus. Ir ne tik nėra, bet sakau su pavydžia meile, kad netgi ir būti negali. Negana to: jei kas man įrodytų, kad Kristus yra už tiesos ribų ir būtų įsitikinta įrodyta man, kad tiesa yra ne Kristuje, tai aš vis tiek mieliau likčiau su Kristumi nei su tiesa.“. Dar paminėtinas Dostojevskio posakis iš romano "Broliai Karamazovai" ; F.Dostojevskis: "Žmogaus siela yra arena, kurioje kovoja Dievas su velniu".

    AtsakytiPanaikinti
  26. Anonimiškas2020-12-17 21:09

    Postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios bei sąžinės klausimus, todėl jų grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis: tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus gaivalų ir geidulių įsivaizdavimus. Erazmas Rotardamietis teisingai pastebi, jog kvailumas būna populiarius, o išmintis nekenčiama. Kvailumas yra tarsi pasiutligė: ja sergant ne tik kvailiojama, bet ir puolami sveikai mąstantys, siekiama kvailumą išplatinti.

    AtsakytiPanaikinti
  27. Anonimiškas2020-12-17 21:11

    Tiesa, jog postmodernizmo ideologai ir jų koloborantai ideologiniai kolonizatoriai ignoruoja Dievo ir dvasios bei sąžinės klausimus, todėl jų grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis: tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus gaivalų ir geidulių įsivaizdavimus. Erazmas Rotardamietis teisingai pastebi, jog kvailumas būna populiarius, o išmintis nekenčiama. Kvailumas yra tarsi pasiutligė: ja sergant ne tik kvailiojama, bet ir puolami sveikai mąstantys, siekiama kvailumą išplatinti.

    AtsakytiPanaikinti
  28. Anonimiškas2020-12-17 22:46

    Autorius taikiai atidengia invazijas...rašo, citata: “Tai rodo šie tikslai: lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas, keičiantis šeimos sampratą; Stambulo konvencijos, įvedančios socialinės lyties sąvoką į teisinę sistemą, ratifikavimas; lyties keitimo įteisinimas; teisės į abortą įtvirtinimas Reprodukcinių teisių įstatyme; narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui įteisinimas ir t.t.”… taigi šiuolaikinės interesų grupuotės gali siekti ir narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui įteisinimo,.. hmm įdomu, kad gali įvykti kaip su kaip su heroinu, kuris sirupo nuo kosulio pavidalu žr. paieškose "bayer-heroin-advertisement-original" o businessinsider com rašė " yes-bayer-promoted-heroin-for-children-here-are-the-ads-that-prove-it-2011-11" Yes, Bayer Promoted Heroin for Children -- Here Are The Ads That Prove It” “It's not news that Bayer, the venerable German drug company, made its first fortunes in the late 1890s when it commercialized both aspirin and heroin as cough, cold and pain remedies.) buvo amksčiau reklamuojamas kaip vaistinėje pardavinėjamas vaistas - ne naujiena, kad Vokietijos vaistų kompanija „Bayer“ tiek aspiriną, tiek heroiną anksčiau pardavinėjo kaip kosulio, peršalimo ir skausmo priemones... (Many people have seen the sepia images of vintage Bayer's "Heroin" brand medicine bottles. But it's less widely known that Bayer promoted heroin for use in children suffering from coughs, colds and "irritation" as late as 1912, according to an anti-Bayer watchdog group.) - Daugelis žmonių matė senovinių „Bayer“ firmos vaistų butelių „Heroin“ firminių vaistų butelių vaizdus. Tačiau mažiau žinoma, kad „Bayer“ reklamavo heroino vartojimą vaikams, kenčiantiems nuo kosulio, peršalimo ir „dirginimo“ dar 1912 m., Skelbia „Bayer“ priežiūros grupė. Va tokios tokelės...

    AtsakytiPanaikinti
  29. Anonimiškas2020-12-17 22:48

    Ne tik dvasinė kolonizacija artėja bet ir svaigalų lengvų narkotikų įteisinimo vėliava iškelta...to vėliau ar anksčiau sieks šiuolaikinės liberalų partijos... Yra Laisvės partijos projektas dėl mažų kiekių narkotikų legalizavimo procesinosi... registruotas LR Seime ! Ir dėl to gėda! Žr.: LRT naujienų skilty , nuorodos fragmentai naujienos/lietuvoje/2/1294893/ant-seimo-stalo-mazo-narkotiku-kiekio-dekriminalizavimo-klausimas-siuloma-taikyti-bauda-iki-100-euru ( Laisvės partija Seime įregistravo projektą, kuriuo siūloma panaikinti baudžiamąją atsakomybę už nedidelio psichiką veikiančių medžiagų kiekio turėjimą be tikslo platinti. Projekto iniciatoriai siūlo už šį nusižengimą taikyti administracinę atsakomybę, numatančią įspėjimą, baudą ar įpareigojimą gydytis.) AKIVAIZDI IR FIZINĖS SVEIKATOS OKUPACIJA! Gal Laisvės partija tiesiog tarkime gavo užsakyma...ir tikėtina...nori kolabaruoti "madoms iš už vandenyno" ?.. , juk visškas nupušimas : dar 5 JAV valstijose legalizavo marichuaną, žr..: dabar 16 valstiju legalu)"Five states will now legalize marijuana for both recreational and medical use". Žr.: abcnews.go.com muorodos fragmentai: /Politics/marijuana-legalization-measures-pass-states/story?id=74008722 ( Marijuana legalization measures pass in 5 states) Five states will now legalize marijuana for both recreational and medical use. A majority of New Jersey and Arizona residents voted yes on ballot measures to make recreational marijuana legal. Voters in South Dakota approved marijuana for medical use. Lawmakers in New Jersey will now have to draft and pass legislation for implementing the new policy. The Arizona Department of Health Services will be responsible for adopting that state's rules. Mississippi voters approved an initiative to establish a medical marijuana program for patients with debilitating conditions. presented pgoto in whish a marijuana leaf grows on a plant at a cannabis grow in Gardena, Calif., May 20, 2019.Richard Vogel/AP, FILERichard Vogel/AP, FILE // A marijuana leaf grows on a plant at a cannabis grow in Gardena, Calif., May 20, 2019.// Voters in Montana voted for two initiatives to legalize, regulate and tax recreational marijuana for adults 21 and older, according to the Great Falls Tribune. Eleven other states and the District of Columbia already allowed legal recreational marijuana use prior to Election Day. South Dakota has a second ballot measure that would legalize recreational marijuana, but the votes are still being counted. NA KAIP JUMS TOKIE SVAIGALAI? Popiežius įspėja: „Narkotikų platintojai prekiauja mirtimi“.

    AtsakytiPanaikinti
  30. Anonimiškas2020-12-17 22:54

    Straipsnio autoriaus citata , demaskuojant šiuolaikinę invaziją, kurios siekima Lietuvoje: "narkotinių medžiagų asmeniniam vartojimui įteisinimas"... Popiežius įspėja: „Narkotikų platintojai prekiauja mirtimi“. Portale vaticannews .va nuorodos fragmente /lt/popiezius/news/2018-12/popiezius-narkotiku-platintojai-prekiauja-mirtimi html minimo, kad popiežius Pranciškus buvo susitięs su keturiais su puse šimto asmenų, dalyvavusių nuo ketvirtadienio Vatikane vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Narkotikai ir priklausomybės – kliūtys integraliai žmogaus pažangai“. „Narkotikų vartojimas daro didelę žalą žmogaus sveikatai, individo ir visuomenės gyvenimui. Jūs tai puikiai žinote“, – sakė popiežius konferencijos dalyviams. „Visi turime priešintis narkotikų gamybai, naujų svaigalų kūrimui ir platinimui pasaulyje. Visos vyriausybės privalo kovoti su prekiautojais mirtimi. Aiškiai sakykime: jie prekiauja mirtimi“. Popiežius priminė, kad Bažnyčia griežtai smerkia narkotikų platinimą, nuo seno rūpinasi prevencija ir iš priklausomybių besivaduojančių žmonių reabilitacija. „Jei norime įveikti priklausomybes, reikia suderinto veikimo, į kurį būtų įtrauktos konkrečiose teritorijose taikomos sveikatos apsaugos, paramos šeimai ir ypač edukacinės programos“, – sakė popiežius ir pridūrė, kad jis pritaria Vatikane vykusios konferencijos metu išsakytam raginimui labiau koordinuoti prieš narkotikus ir kitas priklausomybes vietiniu ir tarptautiniu mastu taikomas politikas. „Neturi būti kovojama izoliuotai, visos pastangos turi būti derinamos, nes tai visiems bendra, žmogų ir visuomenę liečianti problema“. Popiežius Pranciškus paminėjo pavojus, kurie gresia virtualioje erdvėje: „Vis labiau rizikinga aplinka tampa ir virtualioji erdvė. Yra vietų internete, kur jaunimas įviliojamas ir pavergiamas, iš kurių sunku išsivaduoti, kurių lankymas veda į gyvenimo prasmės, o kartais ir pačios gyvybės praradimą. Su susirūpinimu žiūrėdama į šį pavojų, Bažnyčia siūlo stengtis pasaulyje kurti tokį humaniškumą, kuris žmogaus asmenį sugrąžintų į socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centrą, tokį humaniškumą, kurio pagrindas būtų „gailestingumo Evangelija.“

    AtsakytiPanaikinti
  31. Anonimiškas2020-12-17 23:32

    Įdomus LT masono Šarūno Davainio senas interviu, spausdintas portale “Kauno diena” 2003-08-09 nuorodos fragmentas kauno.diena.lt sliašas /dienrastis/kita/sarunas-davainis-11413 , ( Kauno diena / Dienraštis / Archyvas / ititemprop="item" a / Šaitemprop="item" rūnas DAVAINIS / kurio fragmente matosi, kad masonai savo organizacijon gėjų net nepriimtų..: Paklaustas “Kaip žmona sureagavo, kad jos vyras masonas?”, p. Šarūnas Davainis atsako: “- Jai pasakiau iškart - turiu tokią teisę. Nustebo, tačiau sužinojusi daugiau apie masonus, sureagavo normaliai. Išplepėti ji, žinoma, gali, tačiau tai nesusiję su sąskaitomis Šveicarijos bankuose ar gėjais. Beje, manau, kad aplinkai gėjai neša blogį. Tarp savęs tegul, bet viešai... Ir kaip gali normaliai augti vaikas gėjų šeimoje? Ir netikiu, kad tokiais gimstama.”; p.Š.Davainis vėl paklaustas: “- Čia kalbate kaip masonas?” Š.Davainis atsakė: “ - Kaip pilietis, tačiau gėjus tikrai gaus bent vieną juodą rutuliuką nuo manęs ir niekada netaps masonu.”. Matot masonierija bet tame klube nepriiminėjo tokios orientacijos asmenų…. Ar dabar aišku Jums ? „Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“.

    AtsakytiPanaikinti
  32. Anonimiškas2020-12-17 23:36

    "Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui", arba “Visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus “ posakis kilęs iš anglų rašytojo Džordžo Orvelo (George Orwell) romano „Gyvulių ūkis“ (1945)...

    AtsakytiPanaikinti
  33. Anonimiškas2020-12-18 00:00

    JAV vyksta jau "pažengusi" ideologinė kolonizacija, nes ten idiferentų ir sugundytų dauugiau.. JAV demokratų partijos aktyvistė Sarah McBride taps pirmuoju JAV asmeniu, kuris viešai įvardijamas kaip translytis / transgender’is, einantis valstybės senatoriaus pareigas, laimėjęs rinkimus Delaveryje. Apie tai pranešė 2020-11-04 “CNN” žr.: “Delaware Democrat Sarah McBride to become nation's first-ever transgender state senator November 4, 2020
    “ žr. nuorodą edition.cnn.com fragmentas /2020/11/04/politics/sarah-mcbride-delaware-state-senate/index .html “CNN Democratic activist Sarah McBride will become the nation's first person who publicly identifies as transgender to serve as a state senator, after winning Tuesday's election in Delaware, CNN projects. McBride, a former spokesperson for the Human Rights Campaign, overwhelmingly beat Republican candidate Steve Washington in Delaware's 1st District, a heavily Democratic district that includes the city of Wilmington. She won about 73% of the vote, according to unofficial results from the Delaware Department of Elections. Her win Tuesday also makes her Delaware's first out LGBTQ person elected to the state's legislature. "I hope tonight shows an LGBTQ kid that our democracy is big enough for them, too," McBride tweeted Tuesday night. "As Delaware continues to face the Covid crisis, it's time to get to work to invest in the policies that will make a difference for working families." "I wish McBride well and hope she does a great job in office. We need to come together as a country," Washington, a special education teacher, told CNN on Wednesday. McBride was the first transgender person to speak at a major party convention when she addressed the Democratic National Convention in 2016. She was also the first out transgender White House staffer when she interned in the Obama White House. In 2013, she advocated for the passage of Delaware's gender identity non-discrimination act, which was signed into law that year. McBride ran on expanding access to health care and paid leave, increasing Delaware's minimum wage, and reforming the criminal justice system. Alphonso David, the president of the Human Rights Campaign, said McBride "made history not just for herself but for our entire community." "She gives a voice to the marginalized as a representative and an advocate," David said in a statement. "This victory, the first of what I expect to be many in her career, shows that any person can achieve their dream, no matter their gender identity or sexual orientation. The head of a political action committee that aims to elect LGBTQ people to public office touted McBride's victory and said it will "inspire more trans people to follow in her footsteps and run for public office.""Sarah's overwhelming victory is a powerful testament to the growing influence of transgender leaders in our politics and gives hope to countless trans people looking toward a brighter future,"

    AtsakytiPanaikinti
  34. Anonimiškas2020-12-18 00:31

    Banyčios dokumente TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA yra 2003 m. birželio 3 d. išleidusi visus katalikus saistantį ir ypač politikus įpareigojantį įspėjimą, raginantį paisyti sąžinės balso dėl atitinkamų teisės aktų, ir tai yra išdėstyta BAŽNYČIOS TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJOS dokumente, kurio pavadinimas: “PASTABOS DĖL HOMOSEKSUALIŲ ASMENŲ SĄJUNGŲ TEISINIO PRIPAŽINIMO PROJEKTŲ”. Jame yra parindinės nusotatos šios: "Popiežius Jonas Paulius II ir atitinkamos Šventojo Sosto dikasterijos pastaruoju metu neretai imdavosi įvairių su homoseksualumu susijusių klausimų (1). Tai – nerimą keliantis moralinis ir socialinis reiškinys ir tose šalyse, kur jis dar nėra iškilęs teisėtvarkos lygmeniu. Juo labiau jis yra toks šalyse, kur teisinis pripažinimas, kai kada numatantis ir įvaikinimo galimybę, homoseksualiosioms sąjungoms jau suteiktas arba tai norima padaryti.” ; kita nuostata, citata: “4. Nėra jokio pagrindo ieškoti ir įžiūrėti kokių nors, net tolimų, analogijų tarp homoseksualiųjų sąjungų ir Dievo plano santuokos ir šeimos atžvilgiu. Santuoka yra šventa, tuo tarpu homoseksualūs santykiai prieštarauja prigimtiniam dorovės įstatymui. Homoseksualūs aktai „lytinį aktą užveria gyvybės dovanai. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jiems pritarti negalima jokiu atveju“(4).” Dar viena nuostata : “Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi“ (5). Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų (6) ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją. Pasak Bažnyčios mokymo, homoseksualių polinkių turinčių vyrų ir moterų atžvilgiu būtina laikytis „pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti juos kaip nors neteisingai atstumti“ (7). Šie asmenys, kaip ir kiti krikščionys, pašaukti gyventi skaisčiai (8). Tačiau polinkis į homoseksualumą yra objektyviai netvarkingas (9), o homoseksualumo praktikavimas sunki nuodėmė skaistumui (10). “ Nuorodos fragmentai lcn .lt/ b_dokumentai/kiti_dokumentai/pastabos-del-homoseksualiu-asmenu .html

    AtsakytiPanaikinti
  35. Anonimiškas2020-12-20 04:33

    teisingas straipsnis, kad vyksta okupacija dvasinė. LR seime yra ta vaivorykštinė orientacija jos sebrų daug , o JAV irgi okupacija tik žiauresnė - į Joe Biden''o komandą išrinkta translytė lesbo Charlotte Clymer, tai pranešė portalas, kurio nuoroda www thefocus news /business/charlotte-clymer-joe-biden/ taigi skaitykite: trans woman and lesbian education secretary of JOE BIDEN Charlotte Clymer, Joe Biden’s rumoured pick for education secretary ; Who is Charlotte Clymer, Joe Biden’s rumoured pick for education secretary? December 16, 2020 Olivia Olphin. A rumour has been spreading across Twitter that Charlotte Clymer is Joe Biden’s new pick for education secretary. We investigate where this rumour came from and take a closer look at Charlotte Clymer’s career. Who is Charlotte Clymer? Clymer is an American activist, writer and LGBTQ+ rights advocate. She was born on 12 October 1986 and moved from Utah to Texas with her family. She describes herself as a proud trans woman and lesbian.

    AtsakytiPanaikinti
  36. Anonimiškas2020-12-20 07:12

    Bandymas įteisinti genderizmų ideologijas šiandienėje visuomenėje yra iššūkis krikščioniškajai moralei. Bažnyčia neskirsto žmonių į pirmarūšius ar antrarūšius, nes visi yra Dievo vaikai ir visų tikslas yra sugrįžti į Dievo Tėvo namus, tačiau Bažnyčia, laikydamasi Šventojo Rašto ir Dekalogo nuostatų, negali žmogaus prigimčiai prieštaraujančio elgesio laikyti moraliu bei leistinu. Yra gera knyga "pdf" formate „Apginti aukštesnį įstatymą" kur pasakoja apie pastangas įteisinti nedorą elgesį ir malonumų ieškojimą padaryti moralumo kriterijumi. Nesmerkdama klystančiųjų, ji skatina likti ištikimiems krikščioniškos ir bendražmogiškos moralės principams. Reikia mylėti nusidėjelius idant jie atsiverstų, tačiau negalima mylėti nuodėmės pačios bei ją įteisinančių kolonizuojančių LT ideologijų iš svetur. Nuo sakralu, būtina, naudinga, malonu, nepatogu, atmestina, ir nuodėminga - tai naudingi kriterijai išmintingam pasirinkimui pagal moralę ir tikėjimą.

    AtsakytiPanaikinti
  37. Anonimiškas2020-12-20 17:36

    Dar pačioje pradžioje įvedus per pozityvios teisės invaziją absoliučios laisvės ir „asmens autonomijos" prielaidą, naujos teisės sprendimo "ribų nukėlimas atgal" žmonių perversijų praktikai pakolkas tik „jų namų ribose" negalėjo būti logiškai ar ilgą laiką išsaugomas vien privačioje erdvėje be "praktikavus" "sau" ir (kadangi nuodėmė plečiasi godžiai toliau) todėl neapsieita be invazijos su tendencingų ideologijų priedanga į viešą gyvenimą. Kaip teisingai pastebėjo vienas teisėjas iš esmės paskui teismuose priimami nutarimai dėl tolerancių išsiplėtojo pamažu į „bet kokių moralinių įstatymų leidimų įteisinimą". Įvade į moralės metafiziką Imanuelis Kantas radikaliausiai suformulavo šią anarchistinę „moralę": „Asmuo nėra pavaldus jokiems įstatymams išskyrus tuos, kuriuos jis nusistato pats ar su kitų asmenų pagalba.". Dabar jau po visokiausio plauko libertinų praktikų šiuolaikinis liberalizmas pripažįsta bei pateisina viso labo tik "sulysusias" ("sulieknėjusias") ir tik dviejų rūšių pareigas – pareigas, kurios kyla iš universalių žmogaus teisių (tų, kurias randame dirbtinai sudarytuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose), ir pareigas, kurias individas prisiima savo noru (iš čia visuomenės sutarties konstrukto populiarumas liberaliajame diskurse). Iš esmės visa tai "žiauriai" nutolo nuo prigimties teisės ir pareigų "balanso". Tačiau liberalizmas atmeta bet kokias pareigas šeimai, tradicijai, kultūrai, tautai, tėvynei. Nes šios pareigos (skirtingai nuo pareigos gerbti individo žmogaus teises) nėra universalios. Jos saisto ne visą žmoniją vienodai, bet tik tam tikrus asmenis, savo kilme susijusius su konkrečia tauta ar bendruomene. Ir (kas liberalizmo požiūriu itin nepriimtina) šių pareigų individas nepasirenka savo noru, bet jas nustato bendruomenė, kultūra ar tradicija. Kultūta ir tradicija yra svarbi jei ji kyla iš prigimties. Prigimtį, kultūrą ir tradicijas dabar gina ir brangina tik tradicinė šeima ir Bažnyčia. Bažnyčios misija - Išganytojo įgaliojimai ir sielų išgelbėjimas per sakramentus, pasiremiant prigimtine teise ir bendruoju gėriu, kuris saisto asmenų sąžines bendrame vertybių-dorybių "lauke". Šv.Augustinas sakė, jei valstybė ima leisti neteisingus ir neteisėtus įstatymus, tad jis klausia kuo ji skiriasi nuo plėšikų gaujos... Tad suprimityvintai valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja... Šv.Augustinas, plėtodamas įgimto (nuo Dievo) ir sukurto (žmonių) įstatymų doktriną veikale „Dievo miestas“ atskiria amžinąjį (lot. lex aeterna), prigimtinį (lot. lex naturalis) ir laikinąjį (lot. lex temporalis) įstatymus. Amžinasis įstatymas yra Dievo Kūrėjo perduotas per žmogaus prigimtyje įrašytą įstatymą, vadinamą prigimtiniu, kuriuo vadovaudamasis žmogus kuria laikinuosius įstatymus. Laikinieji įstatymai turi kilti iš prigimtinio įstatymo ir jį pratęsti.

    AtsakytiPanaikinti
  38. Anonimiškas2020-12-20 18:00

    "Overtono lango" principu ideologiniai kolonizatoriai užkretinėja dvasiniais nuodais - genderizmais visuomenę. Kaip tai jie daro?..Amerikiečių sociologas Džozefas Overtonas aprašė technologiją, kuria politikoje naudojamasi norint etapais iš lėto pakeisti visuomenėje galiojančius pamatinius principus - kaip nepriimtinas idėjas, nepriimtinus reiškinius galima paversti politine norma. Šis socialinių pakeitimų modelis yra pavadintas autoriaus vardu - Overtono langas. Tai yra puikiai veikianti technologija, kurios efektyvumą garantuoja nuoseklus ir sisteminis jos įgyvendinimas žingsnis po žingsnio. Overtonas parodo, kad visuomenėje yra vadinamasis kokios nors idėjos ar problemos galimybių didednis ar mažesnis langas, per kurį plečiantis galima pasiekti "savo". Vienas langas apima tokias politines idėjas, kurios laikomos priimtinomis, remiantis esamu visuomenės požiūriu, ir politikai to turi griežtai laikytis, kad nebūtų apkaltinti radikalizmu ar ekstremizmu. Lango "perstūmimas" įvyksta tada, kai politikų, už kuriuos balsuoja visuomenė, idėjos jau yra pakeitusios pačią visuomenę. Pirmas langas. Nuo neįmanomo iki radikalaus. Tikslas - panaikinti reiškinio aptarimo tabu. Rodyti reiškinį kuo platesniam žmonių būriui. Diskusijas apie reiškinį paversti tarsi normaliu dalyku. Šioms diskusijoms suteikti reikšmingumo. Šiam tikslui pasiekti reiškinys yra išstumiamas į informacinį lauką kaip kraštutinai radikalus. Tada tai pritraukia dėmesį. Diskusijos apie temą imamos organizuoti, nes tampa dėmesio verta problema visuomenėje ir akademinėse konferencijose, nors tai iš esmės idėjos "žemiau plintuso". Antras langas. Nuo radikalaus iki priimtino. Tikslas - pakeisti sąvoką. Emocionaliai nepriimtini terminai pakeičiami emocionaliai neutraliais (ne tokiais kategoriškais). Šiuo etapu įvedamos naujos sąvokos, apibūdinančios tokias reiškinio ypatybes, kurios visuomenės sąmonėje daugiau nebesukelia aršaus pasipiktinimo. Trečias langas. Nuo priimtino iki protingo. Tikslas - įvesti idėją apie aptariamo reiškinio natūralumą. Remiamasi moksliniais ir pseudomoksliniais faktais ir aiškinimais, kurie reiškinį paženklina kaip natūralų, savaime suprantamą. Tai yra lūžio momentas, kai absoliučiai marginalus reiškinys tampa jau suprantamas visuomenei. Ketvirtas langas. Nuo protingo iki populiaraus. Tikslas - masių sąmonei įteigti mintį, kad reiškinys yra paplitęs visuomenėje. Reiškinį asocijuoti su konkrečiomis populiariomis asmenybėmis, kurios visuomenei yra patrauklios. Penktas langas. Nuo populiaraus iki politinio. Tikslas - reiškinys turi pagal ideologus tapti jau politiškai svarbiu klausimu. Reiškinio paneigimas jau vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas. Įvedamas negatyvus požiūris į tuos, kurie reiškinį smerkia. Nepaklusniesiems suvaldyti sukuriami nauji baudžiamojo kodekso straipsniai. Taigi tai ne tiek sąžinės nujautrinimas kiek Overtono lango būdu - invazinė kolonizacija.

    AtsakytiPanaikinti
  39. Sveiki, tai vienas geriausių, giliausių ir teisingiausių straipsnių kokius per tikrai ilgą laiką teko perskaityti. Tai aš vadinu tikrąja žurnalistika. Aš džiaugiuosi, kad kitaip nei kitur čia necenzuruojama ir neformuojama nuomonė. O redaktoriams nepalankūs komentarai nėra metami lauk. Tai juk puikios mintys. Nesustokite dirbti šito darbo. Sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
  40. Anonimiškas2020-12-21 01:26

    Popiežius Pranciškus 2015 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją JT būstinę ir įspėjęs dėl ideologinės kolonizacijos, primetant tautų tapatybei svetimus ir galiausiai neatsakingus anomalius modelius ir gyvensenas: “Neatsakingo globalinės ekonomikos tvarkymo, siekiant vien turto bei galios, pražūtingi padariniai turėtų iškart skatinti galvoti apie žmogų: „Žmogus nėra vien save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, tačiau priklauso ir gamtai“ (Benediktas XVI. Kreipimasis į Vokietijos Bundestagą Berlyne 2011 m. rugsėjo 22 d., cit. Laudato Si‘, 6). Kūrinija žalojama tada, „kai mes esame aukščiausioji instancija . O kūrinija eikvoti pradedama tada, kai nepripažįstame jokios aukštesnės instancijos, bet matome tiktai save“ (Benediktas XVI. Kreipimasis į Bolcano-Bresanono vyskupijos dvasininkus 2008 m. rugpjūčio 6 d., cit. ten pat). Tad aplinkos gynimas ir kova su atskirtimi reikalauja iš mūsų pripažinti pačioje žmogaus prigimtyje įrašytą moralinį įstatymą, apimantį prigimtinį vyro ir moters skirtingumą (plg. Laudato Si‘, 155) ir absoliučią pagarbą visų stadijų bei visų matmenų gyvybei (plg. ten pat, 123, 136). Nepripažįstant tam tikrų neginčijamų prigimtinių etinių ribų ir tiesiogiai neįgyvendinant tų visapusiško žmogaus vystymosi stulpų, „ateinančių kartų apsaugojimo nuo karo rykštės“ (Jungtinių Tautų chartijos preambulė) ir „socialinės pažangos ir geresnių gyvenimo didesnėje laisvėje standartų skatinimo“ (ten pat), idealas gali virsti nepasiekiama iliuzija ar, net dar blogiau, tuščiomis kalbomis, kuriomis tik dangstomi visokiausi piktnaudžiavimai ir korupcija ar ideologinė kolonizacija, primetant tautų tapatybei svetimus ir galiausiai neatsakingus anomalius modelius ir gyvensenas.”

    AtsakytiPanaikinti
  41. Anonimiškas2020-12-21 02:02

    Popiežius Pranciškus 2017-11-21 kalbėjo apie ideologinės kolonizacijos nuodus: “Kultūrinė ir ideologinė kolonizacija tai užmojis viską suvienodinti, panaikinti visus skirtumus. Ji netoleruoja Dievo tautos papročių ir religijos, visus verčia perimti naujus pagoniškus, supasaulėjusius papročius. „Taip vyksta visos kultūrinės kolonizacijos, nuo jų nukenčia tikintieji. Nereikia labai toli ieškoti, gana prisiminti praėjusio šimtmečio genocidus. Buvo skelbiama nauja era: visi turi būti suvienodinti ir kas negrynakraujis – sunaikintas. Visi vienodi. Nėra vietos skirtingumui. Nėra vietos kitiems. Nėra vietos Dievui. Tai išsigimusi šaknis. Iš jos išauga išsigimusi ideologija“. „Reikia įžvalgiai žiūrėti į naujoves. Kaip atpažinti kurios naujovės yra iš Dievo, iš Šventosios Dvasios, o kurios iš išsigimusios šaknies? Štai pavyzdys: anksčiau buvo aišku, kad negalima žudyti gimstančio kūdikio, kad tai nuodėmė. Šiandien tai daroma ir nežiūrima į tai kaip į problemą. Tai išsigimusi naujovė. Anksčiau buvo gerbiama kas yra Dievo sukurta, šiandien manome, kad esame pažangesni. Tu žinai... tu supranti... ne toks jau didelis skirtumas... bandoma viską supainioti“. Dievo naujovėse niekada nėra tokios painiavos.„Ideologinė ir kultūrinė kolonizacija mato tik tai kas yra šiandien, atmeta praeitį ir nežiūri į ateitį. Mato tik dabartį, dėl to negali nieko pažadėti. Visų suvienodinimas ir skirtingumo panaikinimas yra sunki nuodėmė ir piktžodžiavimas Dievui kūrėjui. Kultūrinė ir ideologinė kolonizacija yra nusikaltimas Dievui, nes siekiama sujaukti jo sukurtą tvarką. Daug kartų taip yra buvę istorijoje ir prieš tai tėra tik vienas vaistas – liudijimas, tai yra kankinystė“.

    AtsakytiPanaikinti
  42. Anonimiškas2020-12-21 02:08

    2017-02-18 buvo paskelbta Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje arkivyskupo Lionginas Virbalas raginimas minėti Vasario 16-ąją nepasitenkinant praeities įvykiu, bet apimant dabarties troškimus ir ateities siekius. Arkivyskupas Lionginas Virbalas minėjo, kad Nepriklausomybę reikia ginti ne tik nuo svetimųjų okupacijos, bet ir nuo kolonizacijos. Ganytojas aptarė popiežiaus Pranciškus dažnai minimą „ideologinės kolonizacijos“ grėsmę: tai svetimo ir griaunančio požiūrio, mąstysenos primetimas, protų ir sielų okupacija. Pasak arkivyskupo, tokios kolonizacijos pavyzdžiai yra nuoseklios pastangos griauti šeimą, santykius tarp vyrų ir moterų, iškreipti žmogaus prigimtį.

    AtsakytiPanaikinti
  43. Anonimiškas2020-12-21 02:32

    2015-06-15 buvo paskelbtas Popiežiaus Pranciškaus priminimas “tėvų pašaukimas - meilė” ir įspėjimas “vyksta tarsi ideologinės kolonizacijos, kurios nuodija sielą ir šeimą”: “Miesto atgimimas labai svarbus įsipareigojimas, ypač kai kalbama apie vaikų ir jaunimo ugdymą, už kurį pirmiausia atsakingi tėvai. Vaikai mokyklose ir kitur girdi keistas idėjas, vyksta tarsi ideologinės kolonizacijos, kurios nuodija sielą ir šeimą: reikia su tuo kovoti, kalbėjo popiežius tėvams. Popiežius kalbėjo apie buvimo tėvais slėpinį pasitelkdamas tris žodžius: pašaukimas, bendrystė, misija. Pirmasis - pašaukimas. Apaštalas Šv. Paulius rašė, kad kiekviena tėvystė kyla iš Dievo (plg. Ef 3, 15), tačiau tai galioja ir kiekvienai motinystei. Visi esame vaikai, tačiau tapti tėčiu ir mama pakviečia Dievas, tai pašaukimas. Viešpats pasirinko jus mylėti ir perduoti gyvybę. Tai yra tėvų pašaukimas. Tapti tėčiu ir mama reiškia pilnai save realizuoti, atsiskleisti, nes taip tampame panašūs į Dievą. Tai meilės tiesa, - kalbėjo Šventasis Tėvas, pridurdamas, kad visi esame pakviesti tapti tėvais, kad ir skirtingais būdais: ir kunigas, vienuolė, katechetas kviečiami dvasinei tėvystei ir motinystei. Popiežius tęsė, kad vyras ir moteris, patyrę meilės grožį, pasirenka kurti šeimą, Dievas juos kviečia šeimai. Žvelgdami į tėvų gyvenimą, vaikai turi atrasti, kaip gražu mylėti vienam kitą. „Nepamirškite, kad vaikai nuolat į jus žiūri. Jei mato, kad tėvai myli vienas kitą, vaikai auga supami meilės, laimės, saugumo, nes nebijo. Tačiau pagalvokime kaip kenčia vaikai, matydami kasdien besipykstančius tėtį ir mamą, įžeidinėjančius vienas kitą ar net pakeliančius ranką. Vaikai, jūsų pačių kūnas, yra pirmosios aukos, sakė popiežius. Vaikai ieško tėvų žvilgsniuose, žodžiuose, elgesyje, ar jie laimingi tapę tėvais, vyru ir žmona, ar tiki, kad pasaulyje egzistuoja gėris. Jie tiria, ar įmanoma būti gerais ir ar tiesa, kad abipusė meilė įveikia visus sunkumus. Tėvų pašaukimas yra meilė. Kitas žodis – bendrystė. Biblija primena, kad buvimas tėvais remiasi vyro ir moters būties skirtingumais. Jie myli vienas kitą skirtingumuose. Moters pašaukimas padėti vyrui vis labiau vyriškėti, o vyro – padėti žmonai labiau atsiskleisti kaip moteriai. Jie padeda vienas kitam augti, atsiskleisti, galvoja vienas apie kitą. Tai bendrystė. Skirtingumai yra turtai, jie papildo vienas kitą abipusiai. Matydami mamos ir tėčio papildomumą vaikai brandina savo tapatybę, pabrėžė popiežius. Jis atkreipė dėmesį ir į sudėtingas situacijas, kaip skausminga, kai šeima išgyvena įtampą, kurios negali išspręsti, lūžį, kurio negali pagydyti. Tokiais atvejais tėvų pareiga prašyti pagalbos, visų pirma prašyti Dievo pagalbos. Jis pridūrė, kad jei skyrybos atrodo neišvengiamos, nepamiršti, kad Bažnyčia nešiojasi sutuoktinius širdyje. Ir tokiais atvejais auklėjimo užduotis nesibaigia: „Visada būsite ir liksite mama ir tėtis, kurie negali gyventi kartu dėl žaizdų, problemų“, tačiau visuomet turi bandyti bendradarbiauti dėl vaikų laimės. Popiežius priminė, kad santuokos dovana turi ir misiją. Esate Šventosios Dvasios bendradarbiai, kuri mums šnabžda Jėzaus žodžius. Būkite savo vaikų misionieriais. Jie išmoks iš jūsų lūpų ir gyvenimo pavyzdžio, kad Viešpaties sekimas dovanoja entuziazmą, norą dalinti save kitiems, viltį, net ir sunkumų akivaizdoje, ragino Šventasis Tėvas Pranciškus Romos vyskupijos kongreso dalyvius. Jis kalbėjo ir apie senelių šeimoje svarbą. Priminęs, kad ketvirtadalis Romos gyventojų yra seneliai, popiežius pabrėžė, kad jie yra tautos išmintis ir atmintis, kai kurie išlaikė tikėjimą gyvą šalyse, kur buvo draudžiama praktikuoti tikėjimą; seneliai dovanoja išmintį, jie yra turtas namuose, kalbėjo popiežius, paragindamas tėvus nepamiršti meilės, sėti meilę šeimoje.”

    AtsakytiPanaikinti
  44. Anonimiškas2020-12-21 02:45

    2015-06-13 Popiežius Pranciškus per audienciją teisėjams kvietė apginti taisyklės vertę bendruomenei bei užsiminė apie ideologinę kolonizaciją: “Jurisdikcija, pasak popiežiaus Pranciškaus , tampa vis sudėtingesne, turinti derinti augantį interesų ir teisių skaičių, o egzistuojančiai teisė ne visada galinti pateikti tikslius atsakymus. Globalizacija gali atnešti sumaištį ir dezorientaciją, kai, pavyzdžiui, į socialinį audinį pradeda įterpti jam svetimas sampratas, papročius, net normas, tokiu būdu ardant kultūrines šaknis, kurios turi būti gerbiamos. Dažnai tai yra ekonomiškai išsivysčiusių, bet etiškai silpnų kultūrų efektas. Pasak Šventojo Tėvo, tai jis ne kartą buvo įvardijęs kaip „ideologinę kolonizaciją“. Tokiame kontekste, kuriame sukrečiamos giliosios kultūrinės šaknys, svarbu, kad vieši autoritetai, tarp kurių ir teisiniai, naudotų savo galimybes žmogiško sugyvenimo stabilumui ir tvirtinimui per pamatinių vertybių atgavimą. Šioms vertybėms krikščionybė pasiūlė tikrą ir tinkamiausią pamatą: Dievo meilę, kuri neatskiriama nuo artimo meilės.”

    AtsakytiPanaikinti
  45. Anonimiškas2020-12-21 02:54

    Popiežius Panciškus 2016-10-01 akcentavo jog “santuoka - tai vienas gražiausių Dievo sukurtų dalykų” bei ragino “Reikia ginti šeimą nuo ideologinės kolonizacijos”. Pop. Pranciškus: “Šventasis Raštas sako, jog Dievas sukūrė žmogų kaip savo paveikslą į save panašų, kad sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį. O tai reiškia, kad vyras ir moteris sudarydami vieną kūną yra Dievo paveikslas“. “Santuokiniame gyvenime pasitaiko sunkumų ir nesusipratimų. Tai natūralu ir neišvengiama. Popiežius ir šia proga priminė ne kartą siūlytus savo patarimus: visada atsiprašyti už įžeidimus, nelaukti kitos dienos, dažnai kartoti žodžius „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“. Skyrybos niekada neišsprendžia šeimos sunkumų. Nuo skyrybų visada nukenčia besiskiriantys sutuoktiniai, nukenčia jų vaikai; nukenčia ir pats Dievas, nes kiekvienos skyrybos tai pasikėsinimas į vieno kūno, sukurto pagal Dievo paveikslą, vienybę. Popiežius taip pat paminėjo šiais laikai vis labiau plintančią ideologiją, niveliuojančią prigimtinius lyčių skirtumus. Tai, pasak popiežiaus, ideologinė kolonizacija, nuo kurios reikia gintis.”

    AtsakytiPanaikinti
  46. Anonimiškas2020-12-21 03:16

    Popiežius Pranciškus 2017-11-23 perspėjo, kad Ideologinė kolonizacija siekia ištrinti Dievo tautos atmintį: “Visos visų laikų kultūrinės ir ideologinės kolonizacijos atima laisvę, siekia ištrinti atmintį ir indoktrinuoti jaunimą. Taip buvo Makabiejų laikais; taip būna kiekvieną kartą kai kur nors pasaulyje įsitvirtina ideologinė diktatūra. Gana prisiminti kaip elgėsi praėjusiame šimtmetyje Europoje iškilusios ideologinės diktatūros. Atimama laisvė, klastojama istorija, tautos atmintis, primetama ideologinė jaunimo ugdymo sistema. Taip elgiasi visos ideologinės diktatūros. Kartais tai daroma netiesiogiai, tarsi mūvint baltas pirštines. Pavyzdžiui, jei valstybė prašo paskolos, atsakoma: „aš tau suteiksiu paskolą, bet mokyklose privalai vaikus mokyti štai šių dalykų...“ ir liepiama vaikus mokyti iš knygų, iš kurių ištrintos visos užuominos apie Dievą, kuris sukūrė pasaulį ir kaip jis sukūrė pasaulį. Pašalinamas bet koks skirtingumas, ištrinama istorija. Visi privalo vienodai mąstyti, o jei kas kitaip mąsto, nustumiamas į šalį, persekiojamas“.Taip buvo Europoje. Kas priešinosi genocidinėms diktatūroms, buvo persekiojamas, bauginamas, buvo atimama laisvė, - kalbėjo Pranciškus. Pop. Pranciškus: "Kultūrinė ir ideologinė kolonizacija iš žmogaus taip pat atima atmintį, vadina ją melu, pasakomis". Pop. Pranciškus: „Turime saugoti atmintį – išganymo atminimą, savo kaip Dievo tautos atmintį, tą atmintinį, kuri padaro tvirtą persekiojamos tautos tikėjimą, atsparų ideologinei ir kultūrinei kolonizacijai. Atmintis mums padeda nepasiduoti išsigimusiai ugdymo sistemai. Reikia atsiminti, atsiminti vertybes, atsiminti istoriją, atsiminti tai ko esame išmokę”.

    AtsakytiPanaikinti
  47. Anonimiškas2020-12-21 03:27

    Popiežius Pranciškus 2018 m. tradiciniame naujametiniame susitikime su diplomatiniu korpusu – beveik su visos pasaulio valstybių bendruomenės atstovais, akredituotais prie Šventojo Sosto, kalbėjo, kad po 1968 m. judėjimų pakito kai kurių žmogaus teisių suvokimas ir atsirado naujos teisės, dažnai prieštaraujančios kitoms, o tai nepasitarnauja geriems santykiams tarp valstybių. „Kadangi įsitvirtino tam tikros žmogaus teisių sampratos, nesuderinamos su kultūra kai kurių šalių, kurios jaučia, kad negerbiamos jų socialinės ir kultūrinės teisės, nepaisoma jų realių poreikių, atsiranda – tam tikrais aspektais paradoksali – rizika, kad vardan žmogaus teisių gali būti įtvirtintos naujos ideologinės kolonizacijos formos, turtingųjų ir galingųjų nukreiptos prieš neturtinguosius ir silpnuosius“.

    AtsakytiPanaikinti
  48. Anonimiškas2020-12-21 17:27

    Nepriklausomybės šimtmetis 2018 m. Kaune buvo minėtas Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, simbolizuojančioje ir tautos prisikėlimo kelionę. Vasario 16-oji pasitikta 40 valandų adoracija už Lietuvą: šią maldos intenciją skleidė ir tiesiogiai transliavo Marijos radijas. Iškilmingų Mišių homilijoje arkivyskupas Lionginas Virbalas pažymėjo, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimas priešiškų aplinkybių, okupacijų sąlygomis buvo neįtikėtinas stebuklas. Jis kvietė įsiklausyti į „Tautiškos giesmės“ mintis: nors joje tiesiogiai neminimas Dievo vardas, ji gali prasmingai prabilti mūsų dabarčiai. Kvietimą semtis stiprybės iš praeities ganytojas susiejo su tikėjimo požiūriu: atminti Viešpaties darbus, atliktus per mūsų tėvus, reiškia Jį šlovinti. Arkivyskupas atkreipė dėmesį į šiandien retokai vartojamą dorybės sąvoką ir kvietė: nepakanka dorybėmis žavėtis – būtina jomis gyventi. Dorybės kelias padėjo Lietuvai išlikti gyvai, nepasiduoti okupantų ideologijai. Dorybės kelyje pajėgsime išlaikyti savo gyvybingumą, jei tik nepasiduosime tam, ką popiežius Pranciškus vadina ideologine kolonizacija, – sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas.

    AtsakytiPanaikinti
  49. Anonimiškas2021-01-13 15:20

    Labai geras straipsnis. Dar Kardinolas G.Mulleris, kalbėdamas apie ideologines kolonizacijas, minėjo apie genderizmo ideologijos iškilimą. Jis pareiškė, kad genderizmas suklestėjo ideologiniame vakuume, kuris liko po to, kai fašizmas ir komunizmas žlugo kaip „naujosios religijos”. „Marksizmas ir fašizmas yra antikrikščioniškos ideologijos ir žlugo. Kapitalizmas jau yra krizėje. Buvo erdvės tikrai filosofijai, teologijai, krikščionybės religijai. Tačiau žmonės pasirinko išrasti naują religiją, kuri renkasi tikėti žmogumi, o ne Dievu“, – teigė buvęs Bažnyčios Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas. Jis taip pat pabrėžė, kad „genderizmo ideologijoje galima suskaičiuoti dešimtis lyčių, kai tuo tarpu žmogus yra sukuriamas tik dviejų, kaip vyras arba moteris, nes tokia yra mūsų prigimtis, kurioje yra išreikšta kūrėjo valia.“. Kardinolas G. Mulleris kalbėjo, kad žmonės „privalo priešintis tiems, kurie organizuojasi kaip ideologinės grupės ir nori pakeisti visą visuomenę primesdamos savo mąstymą kiekvienam žmogui.“ Anot jo, šios ideologinės grupės „puola tuos, kurie galvoja kitaip nei jos, įžeidinėja ar net sunaikina kitaip manančiųjų žmonių orumą“. Kardinolas šias grupes pavadino lobistinėmis, t.y. organizuotai siekiančiomis savų interesų. „Mes klausykloje su pastoraciniu rūpesčiu galime kalbėti apie viską, tačiau joks žmogus negali savęs apibrėžti kategorija, kuri neegzistuoja tikrovėje“, – aiškino kardinolas. Jis pabrėžė, kad tokia konstrukcija kyla iš marksistinio mąstymo, nes „marksistinė mintis aiškina, kad sąmonė neatpažįsta tikrovės, tačiau tą tikrovę kuria.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Už balos

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item