Aras Lukšas. 1926-ųjų lapkritis: mėnuo iki perversmo

1926 metų lapkričio 21-ąją Kaune vykusi studentų demonstracija ir brutalus policijos susidorojimas su jos dalyviais buvo pirmasis skambutis,...


1926 metų lapkričio 21-ąją Kaune vykusi studentų demonstracija ir brutalus policijos susidorojimas su jos dalyviais buvo pirmasis skambutis, įspėjantis apie drastiškas permainas valstybėje. Prisiminkime, kaip nuo realybės atitrūkusi kairiųjų valdžia vos per pusmetį iškasė duobę tik sau, pat ir visai parlamentinei demokratijai.

Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad to lapkričio sekmadienio įvykiai turės taip toli einančių pasekmių. Tiesa, Laikinojoje sostinėje nebuvo ramu jau nuo rudens pradžios, kai į auditorijas po vasaros atostogų sugrįžo studentai. Įtampa tarp valdžiai oponavusio ir ją remiančio jaunimo dar mokslo metų pradžioje buvo pasiekusi tokį lygį, kad netruko pažirti ir pirmosios kibirkštys. Kartą universitete surengtame susirinkime aistringi kairiųjų ir dešiniųjų debatai baigėsi muštynėmis, tad rektorius Petras Avižonis griežtai nurodė savo auklėtiniams mitinguoti kur nors kitur.

Taigi, lapkričio 21-ąją dešiniąją opoziciją remiantys studentai susirinko Kauno senamiestyje įsikūrusiuose Liaudies namuose. Šiuo valdžios sankcionuotų mitingu ketinta protestuoti prieš „besiplečiančią krašto polonizaciją ir bolševizaciją“. Svarbiausiais protestuotojų taikiniais tapo du socialdemokratų deleguoti vyriausybės nariai –  švietimo ministras Vincas Čepinskis ir Vidaus reikalų ministras Vladas Požėla. Studentus, siutino V. Čepinskio politika plėsti lenkiškų mokyklų tinklą ir V. Požėlos toleruojamas iš kalėjimų paleistų komunistų siautėjimas. Ir tai buvo ne vienintelės kairiųjų vyriausybės nuodėmės, kėlusios ne tik studentų, bet ir didelės visuomenės dalies ir, suprantama, dešiniosios Seimo opozicijos nepasitenkinimą. Tačiau apie visa tai – kiek vėliau, o dabar sugrįžkime prie lapkričio 21-osios įvykių.

Išniekinta šventovė

Pasibaigus mitingui Liaudies namuose, jo organizatoriai ketino iš senamiesčio organizuotai nužygiuoti į Karo muziejaus sodelį ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Tokie ketinimai išgąsdino valdžią. Mat likus kelioms dienoms iki mitingo pasklido kalbos jog studentai ketina išdaužyti profsąjungų būstinių langus, tad pastarųjų vadovybė kreipėsi į apskrities viršininką, prašydama apsaugos. Nors patikinimas, kad profsąjungų turtas bus apsaugotas ir buvo duotas, komunistų kurstomi kairieji vis dėlto ėmė rengtis susirėmimams. Taigi, reikėjo tik menkos provokacijos, ir Kauno gatvėse galėjo kilti masinės riaušės. Valdžia nutarė apsidrausti ir eisenos link Karo muziejaus neleisti.

Bet studentų tai nesustabdė – negavę leidimo organizuotai eisenai, jie nutarė Karo muziejaus sodelį pasiekti mažomis grupelėmis. Tačiau už kelių šimtų metrų šaligatviu ėjusius jaunuolius sustabdė pirmoji policijos užtvara. „Žandarai! Išdavikai!“ – sušuko kažkas iš minios ir demonstrantai puolė veržtis pirmyn, kai kurių rankose atsirado lazdos. Matydami, kad neatlaikys spaudimo, dešimt gatvę užstojusių policininkų pasitraukė ir demonstrantai siūbtelėjo link miesto sodo, kur juos pasitiko jau kur kas gausesnės tvarkos saugotojų pajėgos. Raitoji policija ėmė talžyti demonstrantus guminėmis lazdomis, į tai studentai atsakė savo lazdų smūgiais. Daliai demonstrantų pavyko prasiveržti į Laisvės Alėją, iš ten jie Ožeškienės gatve jie patraukė link Karo muziejaus vartų. Kai kuriems demonstrantams pavyko patekti sodelį anksčiau, nei jį užblokavo dar viena policijos užtvara.

„Į Karo muziejus sodelį įjojo du policininkai iš ten susibūrusių studentų išvaikyti. Karo muziejaus sodelis buvo laikomas tautos šventove, kurioje buvo gerbiami žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę (…). Raitosios policijos įsiveržimas į tą tautos šventovę buvo ne laiku ir ne vietoje. Kai įpykęs muziejaus viršininkas gen. Vladas Nagevičius išvijo policiją, tada studentai galėjo pagerbti už Lietuvos nepriklausomybę žuvusius karius“ – taip lapkričio 21-osios įvykius knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ prisimena žinomas advokatas Rapolas Skipitis.

Kitą dieną visa opozicinė spauda netvėrė pykčiu. „Naujas didžiausias moralinis Vyriausybės bankrotas! Buvusiam bolševikų komisarui Poželai neleidus tautiškosios studentijos demonstracijos ir jai ramiai skirstantis iš mitingo – pati policija išprovokavo dešimt syk didesnę ir reikšmingesnę jau ne tik studentijos, bet ir plačiųjų minių demonstraciją.  Raitoji policija kapojo nagaikomis ir mušė kardais per giedančių Tautos himną be kepurių studentų galvas  ir išprofanavo net visos Lietuvos šventovę – Karo muziejaus ir paminklo žuvusiems vietą!“, – skelbė krikščionių demokratų „Rytas“.

„Lapkričio 21 dienos įvykiai buvo pirmasis skambutis, pranašaujantis kažką artėjančio lemtingo“, – po daugelio metų prisimins visuomenės veikėjas ir žurnalistas Aleksandras Merkelis. Iš tiesų, po devynių dienų Mykolo Sleževičiaus vyriausybė susilaukė eilinės interpeliacijos. Iš krikščionių demokratų kalbų buvo aišku, kad šį kartą opozicija eis iki galo ir sieks vieno iš dviejų – arba atstatydinti liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, arba priversti liaudininkų prezidentą Kazį Grinių paleisti Seimą ir skelbti naujus rinkimus.

Pats K. Grinius, pokalbyje su R. Skipičiu pripažinęs, jog dabartinė koalicija braška per siūles, o didžiausią visuomenės nepasitenkinimą keliantys ministrai iš tiesų prastai susitvarko su pareigomis, vis dėlto prašė kantrybės. „Manau, kad ne vėliau kovo mėnesio jau galėsime su socialdemokratais skirtis ir sueiti į koaliciją su praktiškesniu krikščioniškuoju bloku“, – tokius prezidento žodžius prisiminimuose cituoja R. Skipitis, pridurdamas, kad tuomet K. Grinius rūpinosi pirmiausia priimti kitų metų biudžetą be „pernelyg išsiplėtusių“ krikščionių demokratų. Atrodo, jog prezidentas taip ir nesuprato, kad laukti nebėra kada ir kad, nepriėmusi skubių sprendimų, ši valdžia nesulauks ne tik pavasario, bet ir Kalėdų.

Vargo koalicija

O dabar kuriam laikui palikime bręstančią krizę, sugrįžkime į 1626-ųju pavasarį ir pažiūrėkime, kaip ir kodėl susikūrė koalicija, atvedusi į pražūtį ne tik demokratiškai išrinktą Trečiąjį Seimą, bet ir visą lietuvišką parlamentinę demokratiją.

Gegužės mėnesį  vykusiuose rinkimuose daugiausiai – 30 vietų iškovojo anksčiau valdę krikščionys demokratai. Tačiau tai nebuvo laimėjimas – šios partijos atstovų, palyginus su Antruoju Seimu, sumažėjo dešimčia. Tuo tarpu liaudininkams ir socialdemokratams šiuose rinkimuose sekėsi kur kas geriau, nei anksčiau – jie iškovojo atitinkamai 22 ir 15 mandatų. Taigi, kairės ir dešinės pusiausvyra šį kartą buvo itin trapi, o vyriausybės sudarymas – labai sudėtingas uždavinys.

Paprasta aritmetika diktavo, kad vyriausybę formuotų daugiausiai vietų turinčio partijos – krikščionys demokratai ir liaudininkai. Tačiau politika ne visuomet paklūsta aritmetikos taisyklėms. Mat nuo 1922 metų krikdemai ir liaudininkai sugyveno kaip šuo su kate, o purvo oponentams negailėjusi rinkimų į Trečiąjį Seimą kampanija tik pagilino senas antipatijas. Taigi, vieninteliai realūs kandidatai į liaudininkų partnerius buvo trečiąją vietą iškovoję socialdemokratai. Tiesa, ir šių dviejų partijų balsų valdančiajai koalicijai neužteko – į ją nenoromis teko kviestis ir negausius tautinių mažumų atstovus.

Tai buvo itin silpna koalicija – mažosios „tautinės“ frakcijos, tarp kurių buvo lenkai, žydai, vokiečiai ir klaipėdiškiai, turėjo skirtingus interesus ir, suprasdamos, kad kiekvienos iš jų balsas galėjo tapti auksinis, buvo pasirengusios tempti antklodę į savo pusę, per kiekvieną svarbesnį balsavimą reikalaudamos iš likusios daugumos to, ko šiaip ji niekuomet nedarytų (kaip tik tai apsirado ir daug triukšmo sukėlęs V. Čepinskio sprendimas dėl lenkiškų mokyklų plėtros). Tuo tarpu didieji partneriai iš esmės sutarė tik dėl vieno dalyko – būtina likviduoti „senąjį režimą“  ir įvesti tokią demokratiją, kokią jie įsivaizdavo.

Gatvėse – raudonos vėliavos

Kaip veiks staiga atleista ligi šiol buvusių suvaržymų spyruoklė, buvo galima nujausti dar pieš priimant kairiųjų demokratiją įgyvendinančius įstatymus. Birželio 13-ąją, gražų sekmadienio vidudienį Kaune, socialdemokratų padrąsinti Kaune į mitingą susirinko bedarbiai. Tuo kaip mat pasinaudojo komunistai, prisikalbinę dalį mitinguotojų eiti į nesankcionuotą demonstraciją. Štai kaip šiuos įvykius nušviečia birželio 15-osios „Lietuvos žinios“: „Ji atėjo iš senojo miesto, iš socialdemokratų sušaukto bedarbių mitingo. Įsiveržę į socialdemokratų mitingą komunistai išvedė jo dalį su savimi į gatvę ir nuėjo per Laisvės Alėją link kalėjimo… Nežiūrint į tai, kad jiems nieks netrukdė, bolševikiški gaivalai elgėsi perdėm provokatoriškai. Matyti, jiems buvo pavesta iššaukti gatvėse susirėmimą. Taip nepaprastu akiplėšiškumu chuliganai numušdavo praeiviams kepures, puldinėdavo ramius, gatve einančius žmones“.

Įsisiautėjusius demonstrantus pro savo buto langą stebėjo ir prezidentas K. Grinius. Matydamas, kad chuliganų niekas netramdo, jis skambino tuomet dar premjero pareigas ėjusiam Leonui Bistrui ir paklausė, šis, kas dedasi Laisvės Alėjoje. L. Bistras atsakė žinąs, tačiau ką jis galįs padaryti, jei ugniagesiai atsisakę sutramdyti demonstrantus vandens žarnomis. Prezidentas nurodė premjerui nedelsiant pasitelkti husarus ir tvarką Kauno gatvėse pavyko atkurti.

Šie įvykiai turėjo dvejopą atgarsį: komunistai užsipuolė naująją valdžią už demonstracijos išvaikymą, tuo tarpu krikščioniškoji spauda peikė ją už tai, kad leido komunistuojantiems demonstrantams siautėti sostinės gatvėse. Beje, po pusmečio, jau įvykus perversmui bus kalbama, jog demonstrantai numušė kepurę ir Laisvės Alėjoje stovėjusiam generolui Jonui Bulotai. Neva tuomet netoliese stovėję jauni karininkai neva pasipiktinę tokius dalykus leidžiančia valdžia ir nusprendę ją nuversti. Vėliau K. Grinius specialiai domėsis šia istorija ir pats generolas jį patikins, kad vienas iš demonstrantų iš tiesų reikalavo generolo pagerbti jų neštą raudoną vėliavą, tačiau paliesti kepurės jis neišdrįso. „Kodėl tautininkai ir krikščionys demokratai šią kepurę priskyrė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų sąskaiton. Ši demonstracija įvyko tuo metu, kai valdžia dar buvo krikščionių demokratų rankose“, – vėliau stebėsis buvęs Prezidentas, turėdamas galvoje tai, kad kabineto vadovo pareigas tuomet dar ėjo krikdemas L. Bistras.

Komunistai ragina sukilti

Žinoma, tą pirmąjį birželio incidentą dar būtų galima nurašyti susidariusiam tarpuvaldžiui, kai veikė ir naujasis Seimas, ir senoji vyriausybė. Tačiau nauji Seimo, o vėliau ir ministrų kabineto sprendimai parodė, kad kairiųjų valdžia aklai tiki, jog pakanka tik paleisti demokratijos mašiną ir ji veiks nepriekaištingai. Deja, tikrovėje nutiko visai kitaip.

Po keturių dienų Seimui panaikinus karo stovį, o liepos 14-ąją priėmus Amnestijos įstatymą, į gatves pasipylė politiniai kaliniai, kurių didžiąją dalį sudarė komunistai. Nors ši partija ir nebuvo legalizuota, dabar niekas jiems nebetrukdė veikti per legalias struktūras. Pirmiausia komunistai brovėsi į socialdemokratų įkurtas profsąjungas, išstumdami lauk pačius jų kūrėjus, organizuodavo darbininkų streikus ir net sabotažą, rengė mitingus ir demonstracijas, kuriuose skambėdavo grynai bolševikiniai šūkiai.

Matydami, kad valdžia, vadovaudamasi savo pačios deklaruotais žodžio ir susirinkimų laisvės principais, nesiima prieš juos jokių priemonių, komunistai suįžūlėjo tiek, kad ėmė nurodinėti, kas gali ar negali tarnauti kariuomenėje ar dirbti valdžios įstaigose.  Rugpjūčio mėnesį jų laikraštis „Tiesa“ reikalavo „panaikinti visus klerikalų lizdus, tuojau pavartoti griežtas priemones prieš fašistus, nuodugniai išvalyti kariuomenę ir visas valstybines įstaigas nuo klerikaliniai-fašistinio elemento suteikti plačias laisves darbininkams, valstiečiams ir kareiviams“.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Tuo pat metu darbininkų susirinkimuose ėmė skambėti atviri raginimai pradėti ginkluotą sukilimą ir įtvirtinti Lietuvoje komunistinę santvarką. To jau buvo per daug net ir demokratiškai nusiteikusiai kairiųjų valdžiai, tad vienas iš aktyviausių agitatorių Pijus Glovackis buvo suimtas, o kai kurios komunistų užvaldytos profesinės sąjungos išvaikytos.

Dabar jau ir patys profsąjungų lyderiai suprato, kad reikia kaip galima greičiau atsikratyti komunistų. Lapkričio 11-ąją Socialdemokratų partijos Centro komitetas paskelbė savo skyriams aplinkraštį, nurodantį vyti lauk bolševikus iš darbininkų organizacijų, tačiau komunistinės metastazės jau buvo pernelyg išplitusios. Tą liudija kad ir toks faktas: lapkričio 7-ąją, minint Rusijos bolševikų perversmo  devintąsias metines, tiek Kaune, tiek mažesniuose miestuose plaikstėsi raudonos vėliavos ir skambėjo “Internacionalas“.  Tuo pat metu visuomenėje jau sklandė gandai apie komunistų ruošiamą perversmą. Versijų būta įvairių: kalbėta, kad nuversti esamą valdžią komunistai planuoja gruodžio 17-ąją, minint prezidento K. Griniaus gimtadienį ar kad perversmas gali įvykti Kūčių vakarą arba Naujųjų metų naktį.

Akla ir kurčia vyriausybė

Valdžia į visa tai žiūrėjo pro pirštus nes buvo šventai įsitikinusi, kad komunistai Lietuvoje nėra tokie įtakingi, kaip atrodo. K. Grinius tokios nuomonės neatsisakė ir praėjus dešimtmečiams. 1949 metais prisiminimuose jis rašė: “Tuomet komunistinis pavojus iš vidaus Lietuvai negrėsė. Iš viso lietuvių komunistų buvo nedaug… Komunizmui plėstis Lietuvoje trukdė laimingai varoma žemės reforma, o vėliau besiplečianti krašto pramonė ir bekylanti žmonių gerovė.“

Tačiau prisiminimai apie kylančią gerovę vargu atspindi tikrąją to meto padėtį. Vien dėl komunistų organizuotų streikų tų pačių komunistų veiklos – dėl jų organizuojamų streikų vien per pirmąjį 1926-ųju pusmetį verslas patyrė daugiau nei pusantro milijono litų nuostolių. Be to, ekonominį chaosą didino ir veltėdžiavimą skatinanti valdžios socialinė politika – tuo metu į Kauną plūste plūdo „pabėgėliai“ iš provincijos, tikėdamiesi visiems padėtų pašalpų ar viešųjų darbų. Tačiau, kaip prisimena R. Skipitis, „prie viešųjų darbų pristatyti bedarbiai daugiau stovinėdavo, rūkydavo ir šnekučiuodavosi, negu dirbdavo. Savivaldybės tarnautojai, viešųjų darbų vedėjai bijojo bedarbius paraginti dirbti, nes jei kuris išdrįsdavo tai padaryti, tai bedarbiai jį apkuldavo“. Suprantama, kad tokia padėtis negalėjo nepiktinti sąžiningai dirbančios visuomenės dalies.

Tačiau valdžia apie tikrąsias visuomenės nuotaikas nieko nežinojo, o ir žinoti negalėjo. Buvęs Lietuvos bolševikų vado Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bendražygis, o dabar – vidaus reikalų ministras V. Požėla ne tik išvaikė dalį apskričių viršininkų ir policijos vadų, bet ir smarkiai susilpnino saugumo policiją, turėjusią būti vyriausybės akimis ir ausimis.

Tuo pat metu Seimo dauguma ir Vyriausybė darė klaidą po klaidos. Kad įtiktų „auksinius“ balsus trapioje koalicijoje turėjusioms mažumoms, švietimo ministras V. Čepinskis ėmėsi didinti lenkiškų pradinių mokyklų skaičių, o katalikiškų organizacijų finansavimas pradėjo strigti, kol galiausiai visiškai nutrūko, nekalbant jau apie tai, kad buvo visiškai sustabdytas atlyginimų mokėjimas kunigams.

Kaip tik tuo metu atėjo laikas svarstyti 1927 metų biudžetą. Jame buvo numatyta griežta taupymo programa, visų pirma – apkarpant krašto gynybai skiriamas lėšas. Greičiausiai šis sumanymas ir tapo paskutine vinimi į kairiosios valdžios karstą. Tai liudija ir vieno aviacijos karininko žodžiai, neva ištarti grupei parlamentarų: “Ne, ponai seimininkai, ne jūs kariuomenę sumažinsite, bet kariuomenė jus sumažins!“ Tuo metu opozicijoje likę krikščionys demokratai nebeturėjo jokių kitų priemonių, kaip tik rengti interpeliacijas liaudininkų ministrams. Taigi, nuo vasaros vidurio Seimas klausė vis naujų kabineto narių atsakymų į opozicijos užklausimus. Tuo tarpu valstybės biudžeto vežimas taip ir nepajudėjo iš vietos.

Valdžia Išeities neieškojo

Toks valdžios elgesys negalėjo nekelti protesto nuotaikų ne tik tarp dešiniųjų studentų, surengusių minėtą lapkričio 21-osios demonstraciją, bet ir kituose visuomenės sluoksniuose. Tai, kad situacija plėtojasi sparčiai ir dramatiškai, po poros dienų paliudijo ir Karo muziejaus sodelyje įvykęs dr. Jono Basanavičiaus 75-ųjų gimimo metinių minėjimas. Prezidento Kazio Griniaus kalbą minia sutiko visiška tyla. Plojimai nuskambėjo tik po to, kai į tribūną išėjo tautininkų atstovas Antanas Smetona. Dar po savaitės, teikiant Vyriausybei interpeliaciją dėl lapkričio 21-osios įvykių krikdemų partnerės Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas Seime ištarė pranašiškus žodžius: “Piliečiai, kurių teisės yra valdžios įžeistos, turi sukilimo prieš valdžią teisę. Šita teisybė kybo kaip Damoklo kardas ant valdančiųjų galvų.“

Atrodo aiškesnio įspėjimo apie gresiantį perversmą iš dešinės, nė būti negalėjo.  O kad ši grėsmė buvo reali, liudija faktas, kurio nei M. Sleževičius, nei prezidentas, nei kairieji Seimo nariai tuomet nežinojo: kaip vėliau prisimins generolas Konstantinas Žukas, iš karto po lapkričio 21-osios incidento Aukštuosiuose karininkų kursuose jau posėdžiavo perversmininkų štabas.

Žinoma, net ir iš tokios kritiškos padėties tuomet dar buvo išeitis – ją, susitikęs su Seimo liaudininkų frakcijos vadovu Zigmu Toliušiu pasiūlė buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis. Liaudininkų vadovui buvo patarta kuo greičiau nutraukti koaliciją su socialdemokratais ir jungtis su 11 vietų seime turinčia ūkininkų sąjunga, tačiau Z. Toliušis pasiūlymą arogantiškai atmetė. Tuo tarpu M. Sleževičius, gruodžio 3-ąją atsakydamas į interpeliaciją, taip pat nepasakė nieko nauja, o tik pakartojo po studentų demonstracijos valdžios oficioze „Lietuva“ išsakytus argumentus: tai tebuvęs tik dar vienas dešiniųjų mėginimas trukdyti vyriausybei dirbti.

„Vyriausybės atsakymas provokuojantiems visuomenės nerimą ekscesus, kurstantiems politiškai neatsakingus gaivalus neigti vyriausybės parėdymus viešajai tvarkai ir ramybei palaikyti, yra ir bus trumpas ir aiškus“, – iš Seimo tribūnos pareiškė premjeras, jau ne kartą parodęs bejėgiškumą prieš suįžūlėjusius komunistus. Juk vos prieš porą dienų Tilmanso fabriko salėje vykusiame socialdemokratų mitinge komunistas Juozas Greifenbergeris atvirai ragino vėl skambėjo imtis jėgos prieš „fašistus“, kitaip sakant – prieš visus, nepritariančius komunistų ideologijai ir siekiams.

Perversmą pranašavo žvirbliai

Tuo tarpu policinės priemonės, kuriomis kairiųjų valdžia gynė savo kuriamą demokratiją, krito ne ant komunistų, o ant dešiniųjų veikėjų galvų. Gruodžio 11-ąją buvo suimtas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, kurio vadovaujamas laikraštis „Tautos valia“ eilėje straipsnių įspėjo apie gresiantį bolševizmo pavojų. Už grotų atsidūrė ir generalinio štabo majoras Povilas Plechavičius. Dėl to gruodžio 14-ąją vyriausybė susilaukė dar vienos interpeliacijos. “Ar mano vyriausybė keisti savo griežtai varomą tautiškai nusiteikusios Lietuvos visuomenės persekiojimo politiką? Kurių priemonių mano imtis vyriausybė, kad apsaugotų valstybės nepriklausomybę nuo gresiančio bolševikų pavojaus?“, – klausė interpeliaciją pasirašę opozicijos atstovai.

Tačiau į šiuos paklausimus valdžia tik numojo ranka, nors apie tai, kad ji bus nuversta iš dešinės, tuomet jau kalbėjo visi. O kai Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis pasiteiravo krašto apsaugos ministro Juozo Papečkio, ką šis manąs apie tokius gandus, ministras pareiškė, kad tai esąs „tik Kauno žvirblių čirškimas ant tvorų“.

Įdomu, kad likus kelioms valandoms iki perversmo, M. Sleževičių įspėjo ir viską labai gerai žinojęs sovietų pasiuntinys Sergejus Aleksandrovskis. Tačiau premjeras į tai nereagavo – pakalbėjęs telefonu su pora ministrų, jis nuėjo miegoti. Po keturių valandų į jo buto duris pasibeldė ginkluoti perversmininkai, o vėlų tos pačios gruodžio 17-osios vakarą jo vyriausybė buvo privesta atsistatydinti. Dar po poros dienų valdžią užgrobę tautininkai paleido ir Trečiąjį Seimą.

Taip, turėdama visas galimybes demokratiniu būdu pati pakeisti ir vyriausybę, ir Seimą, kairiųjų valdžia nepadarė nieko, kad atitolintų parlamentinės demokratijos sutemas. Visuomenė perversmą sutiko abejingai. Tad gal ir teisus buvo žymus socialdemokratas Steponas kairys, kadaise rašęs, kad tuo metu demokratinės visuomenės net nebuvo. Pasak jo, „Mūsų tautos kamienas, lietuviškas kaimas dar nebuvo išsilaisvinęs iš baudžiavinio palikimo ir jam demokratinių laisvių idealas tebuvo patekanti saulė“.

luksas.wordpress.com

Susiję

Skaitiniai 3072076386984832906
item