Vytautas Radžvilas. Tolstantis krikščioniškos politikos miražas

Vietoje pratarmės

Malonus skaitytojas tegul nenustemba, kad straipsnyje apie Seimo rinkimus kalbama būsimuoju laiku. Šis tekstas turėjo būti paskelbtas gerokai iki jų. Tačiau po didžiulių dvejonių nuspręsta to nedaryti. Dėl ko? Ogi dėl tos pačios vienybės. Nenorėta supriešinti rinkėjų, kuriems svarbios krikščioniškos vertybės. Todėl laiku nebuvo pasakyta tiesa. Šios dėl neryžtingumo  padarytos klaidos kaina  jau aiški: daugelis krikščioniškais principais grindžiamos politikos laukiančių rinkėjų buvo suklaidinti. Straipsnio skelbimas nėra joks mėginimas pavėluotai išlieti pyktį ar suvesti sąskaitas. Darosi akivaizdu, ir tai yra didžiausia įvykusių rinkimų pamoka, kad toliau vengiant sakyti nemalonią tiesą tokie pralaimėjimai gali kartotis iki begalybės. 

O tiesa labai paprasta. Krikščionių sąjunga buvo sukurta kaip tramplynas grįžti į politiką būreliui išnykusios partijos ,,Socialdemokratija 2000“ veikėjų. Šiam tikslui įgyvendinti buvo sumaniai pasinaudota nuoširdžiai krikščioniškas vertybes išpažįstančių ir trokštančių jas išsaugoti krikščionių bendruomenės narių politinės patirties stoka ir pernelyg dideliu patiklumu. Jie nėra kalti ir atsakingi dėl galbūt didžiausios atkurtos Lietuvos istorijoje įvykdytos ne tik krikščioniškų vertybių ir politikos, bet giliausia prasme ir valstybės išdavystės. 

KS pirmininko (ne)balsavimas dėl Seimo rinkimų kartelės nuleidimo buvo poelgis, kurio padarinius Lietuva pajuto jau dabar ir dar jaus daugybę metų. Nepasinaudoti nelauktai, tarsi iš dangaus nukritusia galimybe ir proga įtvirtinti Lietuvoje rinkiminį barjerą, kuris taikomas daugelyje demokratinių šalių, ir palengvinti esminių permainų valstybėje siekiančioms jėgoms kovoti už jas pasinaudojant Seimo tribūna – nusikaltimas ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet visai tautai ir valstybei. Juk 3% barjeras buvo lemtingai svarbus todėl, kad jam esant neabejotinai būtų įvykęs psichologinis lūžis piliečių sąmonėje – tai būtų galutinai išsklaidę dešimčių tūkstančių rinkėjų baimę veltui išmesti balsą paremiant permainų politiką ir jai atstovaujančias jėgas. O suklaidintiems ir apgautiems KS nariams galima pasakyti tiek: krikščioniškos politikos viltis po šio smūgio tebėra gyva, esate reikalingi Lietuvai ir laukiami kaip tvirti ir ištikimi bičiuliai ir bendražygiai.

Tolstantis krikščioniškos politikos miražas

Seimo rinkimai artėja. O tai reiškia, kad tiesiog ore tvyro vadinamasis nesisteminių partijų vienybės ir jungimosi klausimas. Su kiekviena diena raginimai vienytis skambės vis garsiau. Skambės ir po rinkimų. Todėl geriausia nežaisti trokštančiųjų vienybės kantrybe ir ilgai negaištant išdėstyti požiūrį į galimybes vienytis su įsivaizduojamais ir pokalbiuose galimais partneriais minimomis partijomis.

Pradėti verta nuo parlamentaro Rimanto Dagio vadovaujamos Krikščionių sąjungos, su kurios steigėjais praėjusių metų vasarą prasidėjo daug vilčių sukėlęs bendradarbiavimas. Krikščioniškų vertybių sugrąžinimo į politiką projektas buvo iš tiesų svarbus ir įkvepiantis sumanymas. Deja, jis nutrūko gana anksti. Suprantamas daugelio krikščionybės padėtimi ir ateitimi Lietuvoje žmonių nusivylimas tokia baigtimi neišvengiamai kelia klausimus, kodėl tai įvyko. Būtina atvirai ir aiškiai pasakyti, kad tai lėmė iš esmės trys priežastys.

Šių eilučių autorius su R. Dagiu buvo pažįstamas menkai. Tačiau imponavo politiko deklaruotas pasiryžimas kurti Lietuvoje tikrą – nekonformistinę, tvirtai krikščioniškosios demokratijos principus ginančią, nuosekliai skelbiamas pažiūras veiksmais liudijančią krikščionišką politinę jėgą. Lūkesčiai buvo išties dideli. Deja, jau pirmieji pokalbiai įžiebė abejonių kibirkštis. Iš karto pradėjo ryškėti nuomonių išsiskyrimas pradėto projekto sėkmei lemiamai svarbiais klausimais.

Pirmoji išryškėjusi takoskyra – R. Dagio reakcija į siūlymą naujai kuriamos politinės jėgos steigėjams įsitraukti į Tautos forumo (TF) veiklą. Iš esmės tai buvo siūlymas ne tik dalyvauti vadinamojoje grynojoje, arba rinkiminėje, politikoje, bet ir imtis platesnės pilietinės ir politinės ugdomosios veiklos. Tik tokia veikla, kurią ne vienerius metus vykdė pilietinis judėjimas „Kitas pasirinkimas“, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir Vilniaus bei Tautos forumai gali paruošti dirvą esminiams Lietuvos piliečių savivokos pokyčiams. O be jų bet kokie mėginimai išsiveržti iš dešimtmečius trunkančios nomenklatūrinės sisteminės politikos rėmų yra iš anksto pasmerkti nesėkmei. Šis pasiūlymas buvo griežtai atmestas tiesiai šviesiai pasakant, kad R. Dagys su savo artimiausių bendražygių grupele kurs partiją, o forumas jiems padės. Kalbant tiesiai – aptarnaus į rinkimus susiruošusią parlamentaro suburtą grupę. Įprotis instrumentiškai žvelgti į visuomeninius ir pilietinius sambūrius yra tipiškas nomenklatūrinio mąstymo ir veikimo būdo bruožas.

Antroji takoskyra – skirtingas požiūris į steigiamos krikščioniškos partijos būsimųjų narių atrankos būdą ir kriterijus. R. Dagys ir jo bendraminčiai siūlė „plačiai atvertų vartų“ kelią, kuris būtų leidęs į partiją masiškai plūsti nomenklatūrinių sisteminių partijų veikėjams (pokalbių metu buvo ištarta ne viena, švelniai kalbant, daugiareikšmišką įspūdį sukėlusi pavardė) ir net krikščionimis demokratais apsišaukusiems politikams, niekada neturėjusių nieko bendro su krikščioniškąja demokratija. Naujosios partijos iniciatoriaus artimiausiai aplinkai priklausė ir joje pirmais smuikais griežė buvusieji jo kairieji bendražygiai – išnykusios politinės partijos ,,Socialdemokratija 2000“ lyderiai, niekada nepakeitę savo ankstesniųjų pažiūrų ir įsitikinimų. Į konkrečius ir dalykiškus klausimus, kaip tokia „įvairovė“ dera su būsimosios partijos idėjiniu nuoseklumu, ar ji netaps neįveikiama kliūtimi formuoti aiškų, atpažįstamą ir akivaizdžiai naują jos politinį veidą, galiausiai – kokį įspūdį paliks krikščioniškoms vertybėms ištikimiems rinkėjams, R. Dagys atsakyti vengė. 

Užtat jis nevengė tokio garbės nedarančio poelgio kaip iškraipyti ir karikatūrinti šią principinę poziciją ir net faktiškai tyčiotis iš šių eilučių autoriaus viešojoje erdvėje šaipantis, neva jis norįs būti į partijos narių sąžines besibraunančiu dvasininku, užsimojusiu išsiaiškinti, ar pastarieji yra nuoširdūs krikščionys. Tik taip jis suprato visai realų pavojų kuriamai partijai ir bandymą rasti būdus jo išvengti ar bent jau jį sumažinti. 

Tiesa, kad sauliai kartais virsta pauliais, bet tai nutinka retai. R. Dagiui buvo mėginta paaiškinti, kad žmonės keičiasi sunkiai ir lėtai, tad renkant partijos narius reikia atsižvelgti į jų politines biografijas ir praeities veiklą. Parlamentaro buvo paprašyta paaiškinti, kaip įmanoma įtikinti nors šiek tiek politinės nuovokos turinčius piliečius, kad daugybę metų nesipriešinę tautą ir valstybę naikinusiai politikai, o neretai ją patys uoliai vykdę, niekada nepakrutinę nei piršto tam, jog būtų ginami ir įtvirtinami krikščioniškosios demokratijos principai Lietuvos politikoje, „krikščioniški“ sisteminių partijų (pirmiausia TS-LKD) nomenklatūriniai veikėjai staiga „praregėjo“, „atsivertė“ ir tapo tikrais ir patikimais krikščioniškųjų vertybių gynėjais, nebe prisitaikėliais. Aiškaus ir įtikinamo atsakymo nebuvo.

Trečiosios takoskyros priežastis – iš karto išryškėjęs R. Dagio planas būsimą krikščionišką politinę jėgą kurti kaip „prezidentinę“ partiją. O kalbant paprasčiausiai – išrinktąjį prezidentą aptarnaujančią jo „kišeninę“ partiją. Reikia pasakyti be užuolankų – būtent ilgamečio Seimo nario nepajudinamas įsitikinimas, kad naujos politinės jėgos neįmanoma sukurti bet kuria kaina neužsitikrinus prezidentūros „palaiminimo“ ir paramos galbūt akivaizdžiausiai liudijo antrąja prigimtimi tapusį grynai nomenklatūrinį mąstymo ir veikimo būdą. Ši tvirta nuostata kartu buvo aiškus požymis, kad jis apskritai netiki nesisteminio ir iš pačios visuomenės kylančio politinio veikimo galimybėmis ir prasmingumu. Negana to, užsimojęs žūtbūt „prisijaukinti“ prezidentūrą ir bet kuria kaina pelnyti jos palankumą R. Dagys siūlė ypatingą paslaugą – pakeisti prezidentūros akyse tariamai ,,radikalų“ forumų ir jaunimo sambūrio ,,Pro Patria“ įvaizdį. Pastangos principingai ginti krikščioniškas ir tautines politines nuostatas jam atrodė „galintis pakenkti reikalui“ radikalumas, o tokiame požiūryje nebuvo įmanoma įžvelgti nieko kito, kaip siekį „pažaboti“ ir „sutramdyti“ minėtas organizacijas, kad jos galėtų tapti dar vienos konformistinės, prisitaikėliškos, taigi ir nomenklatūriškai bedantės „krikščioniškos“ partijos dalimi.

Šos tendencijos nežadėjo nieko gero ir neteikė jokių vilčių ateičiai. Nebuvo jokio atsakymo, kaip šios dilemos būtų sprendžiamos ir jokio pagrindo manyti, kad jos apskritai suprantamos ar kad planuojama jų atsisakyti. Todėl teko taikiai, be pykčio atsisveikinti su būsimosios ,,Krikščionių sąjungos“ kūrėjais. 

Deja, prognozės ir būgštavimai per praėjusį trumpą laiką nuo išsiskyrimo išsipildė su kaupu. Prabėgę keli mėnesiai tapo ištisine virtine įvykių, diskredituojančių nesisteminę politiką ir kompromituojančių krikščioniškų vertybių  sugrąžinimo į politiką idėją. Kyla daug klausimų. 

Pirmasis ir svarbiausias – krikščioniškos politikos gaivinimo idėja yra kompromituojama ir žlugdoma net nepradėjus jos įgyvendinti sąmoningai ir tikslingai, ar dėl paprasčiausio nemokšiškumo? Kaip reikia suprasti partijos pirmininko R. Dagio atvirai išsakytą nuomonę, kad ekonominė, socialinė ir politinė santvarka, arba „sistema“, dėl kurios Lietuva tapo sparčiausiai nykstančia šalimi pasaulyje, iš principo esanti gera ir ją tereikia šiek tiek patobulinti? Ar tai nėra tipiškas sisteminio nomenklatūrininko požiūris? 

Kitas principinis ir ne mažiau svarbus klausimas – ko vis dėlto iš tikrųjų siekia partijos kūrėjai ir lyderiai? Arba, kitaip klausiant, koks tikslas slypi už gražiai skambančių pažadų grąžinti į Lietuvos politiką krikščionišką matmenį? Abstrakčių kalbų apie „krikščioniškas vertybes“ jau nepakanka. 

Ypač po R. Dagio įvykdytos neįtikėtinos, tiesiog sveiku protu nesuvokiamos  išdavystės. Neįmanoma suprasti, kodėl šis krikščioniškų vertybių gynėjas (ne)balsavo už Seimo rinkimų kartelės nuleidimą ir sąmoningai nepasinaudojo proga padidinti savo paties kuriamos partijos galimybes patekti į parlamentą ir šitaip palengvinti politinę kovą už minėtų vertybių sugrąžinimą. Ar įmanoma tokį poelgį vertinti kitaip, kaip grynai nomenklatūrinį nesiskaitymą su savo bendražygiais (ne mumis, o tais, kas liko su juo) ir atsainaus požiūrio į kitų partijos kūrėjų nuveiktą organizacinį darbą išraišką? 

Kodėl šie bendražygiai buvo ne tik išduoti, bet ir pažeminti meluojant, kad iki šiol nežinia kieno telefoniniu skambučiu gautas nurodymas balsuoti prieš rinkimų įstatymo pataisą buvo įvykdytas pasitarus su „komanda“ ir gavus jos pritarimą? Juk patikėjus šiuo melu beliktų manyti, kad tos „komandos“ nariai yra naivuoliai ir net kvaileliai, sutikę savanoriškai nuvertinti savo triūsą ir faktiškai patys iš esmės sumažinę savo kuriamos partijos galimybes tapti parlamentine politine jėga. Gal net tikėję viešumoje skambėjusiais svaičiojimais apie partijos laukiančius 15 procentų ir milžinišką vyskupų įtaką Lietuvos rinkėjams?

Po tokio akibrokšto nepaprastai sunku įsivaizduoti, kaip politikas, pademonstravęs grynai nomenklatūrinį įprotį aklai paklusti kiekvienam, net jo partijos ateitį žlugdančiam įsakymui ,,iš viršaus“ ir suskydęs nuo telefono skambučio, įstengtų principingai ir tvirtai ginti krikščioniškas vertybes ir krikščionių bendruomenės interesus dabartinėmis itin nepalankiomis sąlygomis. Kalbant dar aiškiau, jeigu jis pabūgo ginti net savo paties partijos gyvybinį interesą, tai kaip išdrįstų pasipriešinti, pavyzdžiui, Stambulo konvencijos ratifikavimui, kurį ,,buldozeriu“ stumia galingos ir įtakingos vidaus ir išorės jėgos?

Tačiau šis nomenklatūrinis poelgis buvo ir didžiulis smūgis ne tik visoms patriotinėms ir krikščioniškoms politinėms jėgoms, bet pirmiausiai ir labiausiai esminių permainų trokštantiems visuomenės sluoksniams. Akivaizdu, kad jų viltys yra žlugdomos pakertant tikėjimą su tomis viltimis siejamų politinių jėgų galimybėmis ir perspektyvomis. Skirtumas akivaizdus: viena yra, kai esant 3% rinkiminiam barjerui sociologinėse apklausų lentelėse matanti jau įgytą 4% piliečių pasitikėjimą partija ir jos rėmėjai įgyja vis daugiau optimizmo ir ryžto siekti dar geresnio rezultato, ir visai kas kita, kai esant 5% barjerui tuos pačius 4% apklausų lentelėje matanti partija lieka netikra ir privalo nerimauti dėl savo ateities. Nesunku suprasti, kaip būtų padrąsinęs viskuo nusivylusius ir niekuo nebetikinčius piliečius bei įkvėpęs jiems ryžto aktyviau įsitraukti į šalies politinį gyvenimą Seimo rinkimų kartelės nuleidimas. Būtent šią netikėtai ir trumpam atsivėrusią galimybę atnaujinti ir sudemokratinti Lietuvos politinį gyvenimą sąmoningai sužlugdė, puikiai suprasdamas šito padarinius, R. Dagys, kuris  svarbią, gal net lemiamą visos valstybės ateičiai akimirką teatrališkai leido „nesuveikti“ savo balsavimo kortelei (nors prieš tai, iki mįslingojo skambučio triskart balsavo už rinkimų kartelės sumažinimą). Tai buvo sukrečiantis aklos tarnystės nomenklatūrinei sistemai ir ilgalaikių tautos ir valstybės interesų išdavystės nebent dėl asmeninės politinės ar kitokios naudos pavyzdys. Kitaip šito poelgio vertinti paprasčiausiai neįmanoma.

Tikruosius politikų ketinimus ir tikslus atskleidžia veiksmai, leidžiantys nesunkiai suprasti, ko vertos skambios ,,antisisteminės“ kalbos. ,,Krikšionių sąjunga“ tik ką įregistruota, o R. Dagys jau spėjo pakviesti į partiją neabejotiną liberalmarksistą, genderizmo ideologijos išpažinėją ir Stambulo konvencijos rėmėją V. Pranckietį, į jo mėgintą iš įvairių atplaišų sulipdyti Seimo frakciją nesidrovint buvo pakviesti įvairaus plauko socialdemokratai ir paksistai. Nueita taip toli, kad išsakytas pasiryžimas bendradarbiauti net su LLRA – Pietryčių Lietuvos ,,autonomininkų“ politine įpėdine ir jų reikalo tęsėja, neslepiančia simpatijų V. Putino režimui ir jo vykdomai politikai.  

Paskutinis nomenklatūrinio vinguriavimo epizodas – dalykiniu požiūriu visiškai tuščias, o politiniu akivaizdžiai beprasmiškas ,,Krikščionių Sąjungos“ priimtas memorandumas, kuriuo paremti Vyriausybės veiksmai kovojant su epidemija, tapę dingstimi viešam R. Dagio pasirodymui šalia S. Skvernelio, kurio neįmanoma vertinti kitaip, kaip atvirai sisteminio pataikavimo Ministrui pirmininkui ir nomenklatūrai būdingo neįveikiamo vidinio poreikio keliaklupsčiauti prieš valdžią protrūkio. 

Perskaičius ir atidžiau panagrinėjus KS steigiamajame suvažiavime išrinktos Tarybos sąrašą taip ir lieka neaišku, kokia nauja partija atsirado Lietuvos politinių partijų padangėje: socialdemokratinė krikščionių ar krikščioniška socialdemokratų partija? Klausimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Juk partijos vadovybės branduolį sudaro ir joje politiškai dominuos buvę partijos ,,Socialdemokratija 2000“. Jie niekada nėra viešai atsisakę savo ankstesnių ideologinių nuostatų ir niekaip nedeklaravę naujų, tai yra krikščioniškų demokratinių pažiūrų. 

Belieka pridurti, kad šie neaiškumai ir jų keliami klausimai yra visiškai dėsningi ir neišvengiami. Juos sukūrė principinė R. Dagio nuostata, kad bet kokia partijos steigimo proceso kontrolė ir būsimų narių atranka yra konstitucinės piliečio teisės tapti partijos nariu varžymas, o moraliniu požiūriu prilygsta ,,ėjimui išpažinties“ pas kunigą. Pirmininko įsitikinimu, steigėjams pakanka ,,deklaruoti savo krikščioniškas pažiūras“. Todėl baigiant leistina paklausti, ar toks beribis ,,atvirumas“ ir ,,moralinis jautrumas“ nebuvo ir nėra aiškus požymis, kad iš pat pradžių buvo užsimota ir siekta kurti dar vieną nomenklatūrinę ir sisteminę partiją? Arba, pratęsiant ir patikslinant šį klausimą vieno šios situacijos stebėtojo taiklia įžvalga, neturime teisės manyti, kad krikščioniškas vertybes pasižadėjusios ginti ir sugrąžinti į politiką partijos steigimo projektas tebuvo operacijos SUGRĮŽIMAS priedanga, slepianti tikrąjį tikslą – kadaise žlugusios partijos  ,,Socialdemokratija 2000“  funkcionierių grupelės siekį bet kuria kaina vėl atsidurti  Seime? Net išsižadant savo ideologinės savasties ir politinės tapatybės – su apgaulinga ,,krikščionių partijos“ iškaba, turinčia pritraukti politinės patirties stokojančius ir kartais pernelyg lengvai linkusius patikėti R. Dagio retorika nuoširdžius krikščionis.  

Kai kurie iš šių klausimų yra veikiau retoriniai, nes atsakymai į juos aiškūs. Į kai kuriuos atsakymo galbūt teks paieškoti patiems šios straipsnio skaitytojams. Šių eilučių autorius neslepia savo įsitikinimo, kad vyksta dar viena ir ypač įžūli krikščioniškos politikos pasiilgusių ir jos trokštančių piliečių apgavystė.

Jeigu ji pavyks, tai reikš viena: krikščioniška politika Lietuvoje neturi ateitis ir liks gyvuoti tik prisiminimuose kaip akimirkai sužadinęs viltis, bet nuolatos tolęs ir galiausiai visiškai ir negrįžtamai iš akiračio išnykęs šalies politinės dykumos miražas. Apsimesti nesuprantant, kas iš tiesų vyksta, ir dalyvauti tokioje apgavystėje reikštų išduoti ir nuvilti daugybę Lietuvos piliečių ir rinkėjų, kurie laukia ne parodomosios, o tikrai nesisteminės politikos. Apie tai prabilti nėra malonu ir labai norėtųsi išvengti tokios naštos. Tačiau delsti ir atidėlioti nebėra laiko. Seimo rinkimai nenumaldomai artėja. Ypač būtų apgauti ir nuvilti ,,Krikščionių sąjungos“ nariai, kurie buvo pritraukti į partiją moraliniu požiūriu abejotinais būdais, sąmoningai juos klaidinant dėl vieningos krikščioniškos politinės jėgos perspektyvos net po to, kai jau buvo išsiskyrę R. Dagio ir būsimojo Nacionalinio susivienijimo keliai.  Jie privalo sužinoti tikrąsias išsiskyrimo priežastis. Manantieji, kad buvo suklaidinti, yra maloniai kviečiami tapti NS nariais ir rėmėjais. Viliuosi, kad  šis straipsnis padės sąmoningai ir laisvai apsispręsti artėjant Seimo rinkimams visiems, o ypač krikščioniškų vertybių sugrįžimo į politiką laukiantiems piliečiams.