Vidas Rachlevičius. Nacionalinė tragikomedija „Kaip lietuviai JAV prezidentą rinko“

delfi.lt   JAV prezidento rinkimų kampanijos pabaiga ir ypač balsų skaičiavimo dienos yra tikras lobis sociologams, masių psichologijos eksp...

delfi.lt 

JAV prezidento rinkimų kampanijos pabaiga ir ypač balsų skaičiavimo dienos yra tikras lobis sociologams, masių psichologijos ekspertams bei žmogiškųjų ydų – veidmainiškumo, parsidavėliškumo, melavimo, atvirai demonstruojamo neišmanymo bei padlaižiavimo, tyrinėtojams.

Galbūt kada nors ateityje rimti ir nešališki visuomenės mokslininkai imsis šio laikotarpio, o mūsų ateities kartos – jei kritinis mąstymas apskritai dar egzistuos – į visa tai žiūrės su pasibaisėjimu ir nepatikės: tai vyko Lietuvoje – demokratiškoje šalyje, kuri save laiko kultūringa?

Aš nežinau, ar dar kur nors pasaulyje vyko tokie dalykai, bet situacija socialiniuose tinkluose ir jų lietuviškai komunikuojančiuose grupėse buvo visiškai unikali. Kita vertus, gal ir nereikia stebėtis, nes lietuviai liko ištikimi sau – savo tamsumui, aptariamo reikalo neišmanymui bei tautinei baudžiauninko DNR. Net pranoko patys save, nes dėl Amerikos prezidento susiriejo ir išsikoliojo gerokai smarkiau nei per Seimo rinkimus. Šįkart liguistos reakcijos įgavo itin ūmias formas ir absoliuti dauguma – iš J. Bideno gerbėjų stovyklos.

Tačiau ne rietenos yra svarbiausios, o jas lėmusios giluminės priežastys. Jos parodė, kad visuomenė ir ypač jos socialiai aktyvi, mėgstanti būti viešumoje bei politikuoti dalis sunkiai serga, o pačioje visuomenėje jau yra įvykę, mano požiūriu, negrįžtami pokyčiai. Ir ne į gera. Tie daigai buvo pasėti gerokai anksčiau, bet dabar pražydo ištisas laukas amorfofalų – bjauriausią kvapą skleidžiančių gėlių laukas.

Nesigilinsiu į JAV prezidento rinkimų kampanijos ir balsų skaičiavimo niuansus, bet aptariant beprecedenčių tautinių rietenų formas bei anatomiją, būtina trumpai pateikti kontekstą. Yra toks liberalus portalas „Politico“, kurio autoritetu nuolat remiasi mūsų vadinamieji politikos mokslininkai ir politikai. Lapkričio 6-9 d. jo užsakytos apklausos rezultatai parodė, kad 70 proc. respublikonų netiki rinkimų sąžiningumu ir tik 86 proc. demokratų rėmėjų tiki, kad rinkimus iš tiesų laimėjo J. Bidenas.

Tokių masinių klastojimų J. Bideno naudai ir niūrių, praktiškai apokaliptinių – jei įsigalės demokratai – porinkiminių nuotaikų nėra buvę JAV istorijoje. Skirtingai nei teigia propagandinė žiniasklaida, J. Bidenas dar nelaimėjo, nes vis dar vyksta balsų skaičiavimas ir perskaičiavimas, ir ne vienoje valstijoje rinkimų rezultatai vis dar nėra sertifikuoti. Situacija nėra aiški, o nepriklausomi analitikai abiejų kandidatų šansus dabar vertina 50:50. Taigi, kažkas tikrai negerai su tuo balsų skaičiavimu, bet tai jau kita – plati ir labai sudėtinga, tema.

Prie naujo tautinių rietenų raundo starto linijos buvo einama kryptingai. Dėl vietos stokos dabar taip pat neaiškinsiu, kodėl prieš savąjį prezidentą susivienijo ir koks bendras interesas sieja Vašingtono politinę biurokratiją, Amerikos leftistus, „visatos valdovėmis“ vadinamas technologijų kompanijas ir meinstryminę žiniasklaidą. Ketverius metus, nuo pat D. Trumpo inauguracijos dienos, ant jo organizuotai buvo pilama prasimanymų, dezinformacijos ir šmeižto lavina, o kritišku požiūriu nepasižyminti mūsų žiniasklaida uoliai tai retransliavo. Visas „progresyvusis“ pasaulis ketverius metus bandė iškasti kažką prieš D. Trumpą, bet taip nieko ir nerado. Nors šmeižtai, prasimanymai, tos tariamos seksualinio priekabiavimo istorijos, „rusiškas pėdsakas“ bei kaltinimai, pateikti per apkaltos farsą, nepasitvirtino, bet tas blogą kvapą skleidžiantis propagandinis dumblas nusėdo ant žmonių smegenų.

Per ketverius metus plačioji Lietuvos visuomenė praktiškai nieko rimto negirdėjo apie D. Trumpo vidaus ekonominę, socialinę politiką, apie darbo vietų kūrimą, Amerikos pramonės atsigavimą, apie realius darbus Rusijos karinio sulaikymo srityje, jo administracijos šių metų pasiekimus Artimuosiuose Rytuose, už kuriuos jis buvo pristatytas Nobelio taikos premijai.

Rimtais JAV politikos klausimais pas mus tvyrojo tyla, tik retsykiais pasirodydavo eilinė aikčiojimų porcija, kai neapsikentęs Europos neįgalumo ir pasigedęs valingų sprendimų, D. Trumpas pasiųsdavo aiškų signalą „aš tai darysiu su jumis arba be jūsų“. Kiek reguliaresnė buvo rubrika „koks D. Trumpas blogas“, nes – tik pamanykit – jis bando mokyti ir daryti spaudimą dideles pretenzijas turinčiai, bet jokio geopolitinio svorio neturinčiai Europai.

Mūsų visišką provincialumą ir pasaulio užkampio mąstymą iliustruoja ir faktas, kad žiniasklaidoje nėra žmonių, kurie gerai išmanytų mūsų rimčiausios strateginės sąjungininkės reikalus. Mes neturime nei vieno rimto politologo – amerikanisto, kuris įsielektrinusiai visuomenei bent prieš rinkimus būtų ramiai ir nešališkai paaiškinęs, kokie iš tiesų yra D. Trumpas ir J. Bidenas, kokios jų ekonominės, mokesčių, socialinės ir užsienio politikos, kuo jie skiriasi, ko galima tikėtis iš vieno ar kito. Ir esmė – amerikiečiams rinkėjams svarbiausi yra jų gyvenimo, o ne užsienio reikalai.

Vietoj to girdėjome tuščias frazes apie tai, jog „J. Bidenas yra pasakęs, kad Baltijos valstybės bus jo orbitoje“, kad jis „labiau prognozuojamas politikas“. Treti, maigydami klaviatūrą kur nors Vilniaus miegamajame rajone, oriai aiškino, kad J. Bidenas yra tas, kuris suvienys ir sutaikys Ameriką. Kaip turi būti nupušęs žmogus, jei mano, jog pusė šalies staiga susitaikys su J. Bideno elektoratu, tarp kurio ir tie, kurie demokratų palaiminti vos prieš kelis mėnesius griovė, degino, plėšė ir prievartavo Ameriką. Kai dėl „sutaikymo“, tai JAV žiniasklaidoje mirga pranešimai, kad kongresmenės Alexandros Ocasio-Cortez iniciatyva demokratai jau sudarinėja „politinių nusikaltėlių“, kurie nepasveikino J. Bideno, sąrašus, o savo zoologinę neapykantą D. Trumpui jie ketina paversti nesibaigiančiais kriminaliniais kaltinimais.

Mūsų komentatoriai, pasirašę nebylų kontraktą su vyraujančia ideologija, plaukė paviršiumi, ėjo lengviausiu tabloidiniu keliu ir susikoncentravę į visokiausius niekus ketverius metus nuosekliai kūrė itin atgrasų D. Trumpo portretą. Tai darė ir tebedaro, ir skambiais laipsniais pasidabinę mūsų „politikos mokslininkai“, kurie sąmoningai ar dėl neprofesionalumo asmenybę painioja su politika.

Tuo tarpu JAV atlikti tyrimai rodo, kad daugiau kaip ketvirtadalis D. Trumpo rinkėjų nemėgsta jo asmeniškai, bet remia jo politiką. Tai nieko naujo, nes asmenybė su politika buvo painiojama ir B. Obamos laikais. Taip, asmeninio žavesio D. Trumpo pirmtakas turėjo daugiau, tai ir buvo pagrindinis jo politikos vertinimo kriterijus, tačiau progresyviajai stovyklai visai nerūpėjo, kad per dvi B. Obamos kadencijas Amerika pralaimėjo visur ir viską, o jos priešai tapo tik stipresni. B. Obamos aplinkos žmonės kalbėjo, kad dar niekada nėra buvę tokio prezidento, kuris mėgtų stovėti ir žavėtis kokia nors problema ir nieko nedaryti.

Iš štai tokiomis aplinkybėmis mūsų begalvė žiniasklaida dar rengė savo auditorijos apklausas, už ką ji balsuotų JAV prezidento rinkimuose. Jau paties klausimo koncepcija kvaila iki begalybės, be to, nesuprantu, kaip žmonių galima klausti to, ko jie negali žinoti? Juk žmonės net nežino, už ką balsuoja Lietuvos Seimo rinkimuose: balsavo už vadinamuosius konservatorius, o gavo liberalų bloką su visa puokšte „progresyvių“ tikslų.

Taigi, grįžtame prie tautinių rietenų ir svaičiojimų anatomijos. Pirmasis ryškus bruožas: Lietuvoje praktiškai išnyko tokia sąvoka kaip profesinė savigarba. Paklausk bet kurio „žinomo žmogaus“ apie bet ką ir niekada neišgirsi atsakymo „aš apie mažai ką išmanau ir nemanau, kad mano nuomonė šiuo klausimu gali būti įdomi“. Priešingai – dabar viešojoje erdvėje visi kalba, o tiksliau tauzija niekus apie viską – tik duok progą pasireikšti.

Jau seniai įsigalėjo taisyklė: nesvarbu, ką tu išmanai, gerokai svarbiau – kas tu esi. Profesionalai niekam nereikalingi. Niekas net nenudelbė akių, kai užsienio politikos „asas“ S. Skvernelis susitiko pokalbiui su E. Macronu, niekas neraudonavo iš gėdos, kai Lietuvai atstovaujantis Seimo pirmininkas V. Pranckietis Vašingtone susitikinėjo su Atstovų rūmų pirmininke N. Pelosi, Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku Jamesu E. Rischu ir kitais politikais.

Todėl dabar – visų tų beviltiškų influencerių, koučerių, apsišaukėlių ir visų galų trenerių laikas, kurie knisa tamsiai visuomenei smegenis. „Žinomas žmogus“ nesibodi „autoritetingai“ kalbėti bet kokia tema ir jam visai ne gėda taukšti nesąmones. Štai žmogus gyvena Dzūkijos miškuose, augina vištas ir puikiai išmano grybavimą. Šaunu, savo reikalo žinovas! Tai ir varyk apie tai, būk žinomiausias Lietuvos grybų ekspertas, kalk iš to finansinį kapitalą – juk lietuviai pamišę dėl jų, bet kam tu išstatai save pajuokai, komentuodamas JAV prezidento rinkimus?

Sunku net suvokti, kaip propaganda yra išbaladojusi žmonėms smegenis, pripūtusi neapykantos ir aptemdžiusi protą. Štai žinomas apžvalgininkas, kurį nevaldomo pykčio akimirką, regis, buvo apleidęs sveikas protas, rašo, kad D. Trumpas yra šaka to paties medžio, ant kurio augo R. Paksas, V. Uspaskichas, R. Karbauskis, V. Orbanas, J. Kaczynskis, S. Skvernelis, A. Lukašenka ir V. Putinas... Tuo tarpu kitas žinomas, protingas ir išsilavinęs žmogus, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius nesibodėdamas V. Tomaševskį lygina su D. Trumpu – „tos pačios šaknys“!

Čia jau iškyla profesinės reputacijos klausimas: net ir didžiausias D. Trumpo nekentėjas pripažins, kad profesorius kalba visiškus niekus. Jeigu tokie žinomi žmonės leidžia sau viešai nusišnekėti, ar mes galime pasitikėti jų ekspertiškumu bei nešališkumu, kai kitą kartą jie kalbės apie ekonomiką ir finansus? Kaip visuomenė gali žinoti, kada jis kalba teisybę, o kada – visiškus vėjus?

Kitas labai būdingas mūsų visuomenės bruožas ir daugelio žmonių varomoji jėga – visi nori būti žinomi ir atrodyti svarbūs. Tai išryškėjo gerokai anksčiau, kai, pavyzdžiui, už akių ar socialiniuose tinkluose jie keikė prezidentę D. Grybauskaitę, o gavę progą nutaisydavo saldžiausią veido išraišką ir prašydavo kartu nusifotografuoti.

Štai šiuo požiūriu labai simptomiška diskusija. Vienas žinomas žmogus socialiniame tinkle ironiškai brūkšteli, kad partija, surinkusi 2,28 proc. balsų, lipa ant Gedimino kalno ir iškelia užrašą „Trump“. Ir tada prabyla „teisingos“ ideologijos trubadūrai, žuvelės – locmanai, kurie taip pat nori pasirodyti svarbūs, atsidurti greta garsių pavardžių ir komentaruose jie rodo savo sąmojį: „Pervadino į Trump Tower, bus kaip NYC:)“; „Vilniaus biudžetas išgelbėtas:)“; „MeslitaU is for sale too:)“; „meslitą dapirks, bus Trump Steaks“ ir t.t. Dar vienas klausia, „ar sumokėjote Trumpo organizacijai reikiamus pinigus naudoti jo vardą rinkodaros ir reklamos tikslams?“ Ir dar: „Praradau ilgai lauktą progą parašyti keletą piktdžiugiškų komentarų apie Donaldą Trumpą, bet atsigriebsiu Sinicai arba Dagiui priminęs jų partijų per Seimo rinkimus gautą balsų procentą.“ Ir tai rašinėja žmonės, kurie save laiko žinomais ir svarbiais! Jiems atrodo, kad argumento stiprumas priklauso nuo patyčių lygio.

O dabar – apie kultūrą, kuri yra nuolatinių ir tuščių plepalų objektas. Teoriškai, bendroji kultūros užduotis ir misija – padaryti pasaulį geresnį. Tikroji kultūra dažnai buvo maištas, daugelis iš mūsų kartos sovietmečiu buvome vakarietiškos kontrkultūros trupinėlių vartotojai. Dabar vyraujanti lietuviška kultūra ir menas su nedidelėmis išimtimis yra labai žemos kokybės produkcija, kuri įdomi tik jos kūrėjams, kurie be mokesčių mokėtojų pinigų negalėtų išgyventi ir tiražuoti to šlamšto.

O kur menininko ir valstybės prieštaravimas, konfliktas, dramos? Kur mūsų išgirtasis teatras, tapytojai, skulptoriai, aktoriai? Praktiškai viskas – tik būtasis laikas, jokio naujo rimto potencialo neturime. Kiek mokesčių mokėtojų pinigų į tą pradvokusią pelkę nemesi – dvigubai, trigubai daugiau, jie bus paleisti vėjais, nes jokia gera kultūra negali gimti ir egzistuoti tokioje moralinėje bei emocinėje aplinkoje, kokia dabar yra Lietuvoje. Tas kultūros finansavimas yra tik kita trinkelizacijos forma. Dažniausiai tai net ne menas, o tik labai prasta jo imitacija, tiesiog tai yra niekas, mėgėjiškas šlamštas, chaltūra.

Tačiau modernioji smegenų plovykla ir čia padirbėjo iš peties, ir matome, kad ji net gerokai efektyvesnė už sovietinę. Štai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma žiniasklaidos priemonė skelbia interviu su kultūrininku – VDU profesoriumi, kultūros tyrinėtoju bei sociologu A. Tereškinu, kuris neslepia savo atviros neapykantos D. Trumpui, britų pasirinkimui dėl „Brexito“.

Politinės pažiūros – asmeninis reikalas, man jos visai nerūpi, bet štai profesoriaus citata: „Kai pamatau kalbantį kokį nors „Nacionalinio susivienijimo“ ar „Propatrios“ narį, man tiesiog fiziškai norisi vemti“. Susipažinkite – kultūrinis marksizmas visame gražume! Manau, kad nesunku numanyti, kokia smegenų plovykla yra tapęs Lietuvos ir išeivijos mokslininkų bendromis pastangomis atkurtas universitetas. Taip pat jokia paslaptis, kad nuo jo nei kiek neatsilieka ir sostinės „laisvos minties oazė“ – Vilniaus universitetas su savo „politikos mokslininkais“.

Plika akimi matyti, kad progresyviosios utopijos entuziastai, garsiausiai šaukiantys ir reikalaujantys laisvės, patys jos labiausiai nekenčia. Laisvą žodį ir kitokias pažiūras jie prilygina neapykantos kalbai. Tačiau tas garsus rėkimas rodo visai kitką – mūsų visišką bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse. Net ir mūsų akademinė visuomenė nebetiki nei dialogu, nei diskusija, šie naujieji marksistai, vienos vienintelės teisingos ideologijos išpažinėjai, homosovieticus 2.0 tiki tik į valdiškus pinigus ir galios viršenybę.

Šiek tiek grįžkime į praeitį, kad suprastume, kur mes buvome, ką buvome pasiekę ir kaip žemai dabar esame kritę. Juk dauguma iš tų „teisingai“ kalbančių, kurie dabar dominuoja viešojoje erdvėje, sovietmečiu patys buvo protesto balsas, augino ilgus plaukus, nešiojo amerikietiškus džinsus, tūnojo rūsiuose ir gurkšnodami Anykščių natūralų, klausėsi uždraustos muzikos, aptarinėjo per trečias rankas iš „specfondo“ gautą knygą, per užsienio radiją girdėtas naujienas. Daugelį jų pažįstu ir jie bei jos buvo tikri žodžio bei minties laisvės kariai, dar sovietmečiu gudravę su cenzoriais ir įvairiomis formomis nešę savo auditorijai alternatyvią nuomonę.

Po to tironija žlugo ir buvo tikros laisvės laikotarpis, kai visi buvo santykinai laisvi, kalbėjo ir darė ką norėjo. Prisimenate, kiek pirmąjį atgautos laisvės dešimtmetį Lietuvoje buvo judėjimų bei partijų? Kai kurios iš jų kėlė šypseną, bet visi mėgavosi tikra laisve, tuomet nebuvo vienintelės teisingos ideologijos, žurnalistai išklausydavo ir kitą nuomonę bei konflikto pusę, ir niekas iš tų pažiūrų bent jau viešai nesityčiojo.

Bet tai – praeitis, nes dabar vėl su komjaunuolišku entuziazmu iš Vakarų importavom kultūrinį marksizmą ir sparčiai, o svarbiausia – visiškai savanoriškai jį diegiam. Oficialaus karo tradiciniam krikščioniškam mąstymui tarsi niekas viešai ir nepaskelbė, tačiau savo laisvę patys praši... ir visuomenė vėl baigiama suvaryti į vieno mąstymo getą. Negaliu patikėti, kad tai daro mano karta, kuri visa tai jau matė, kuri ten jau buvo.

Būtų didžiausia kvailystė manyti, kad dauguma Lietuvos komentatorių, apžvalgininkų, „politikos mokslininkų“ ir „žinomų žmonių“ turėtų palaikyti D. Trumpą, bet ar jūsų nestebina faktas, kad visi, kurie rašė žiniasklaidoje ar kalbėjo per televiziją, yra antitrumpininkai ir nebuvo jokio alternatyvaus balso?

Kita vertus, aptariame ne JAV rinkimų rezultatus, o liguistas antitrumpininkų reakcijas, kurios yra visuomenės moralės indikatorius. Visiškai neabejoju, kad dalis žmonių tiki tuo, ką kalba ar rašo, bet daugeliu atvejų tai yra gerai išmoktas mokslas meluoti sau ir kitiems, nematomas kontraktas su vyraujančia ideologija. Parsidavėliai, melagiai, kolaborantai, tiesiog blogi žmonės? Jei būčiau koks nors tereškinas, taškyčiausi būtent tokiomis seilėmis, bet viskas yra subtiliau ir sudėtingiau.

Kas tai lemia? Baimė? Taip. Anksčiau buvo KGB, sužlugdytos karjeros, negalėjimo išvažiuoti į užsienį baimė, bet praktiškai nebuvo ką prarasti. Dabar ta baimė yra iš esmės kitokia, nes yra ką prarasti – dauguma ideologinio ir akademinio fronto darbuotojų turi būsto paskolas, sodybas, lizinginius automobilius, nori atostogauti užsienyje ir t.t.

Tai yra bonusai už padlaižiavimą, už tai, kad nuolankiai vykai nematomą ideologinę instrukciją. Savicenzūra sovietmečio žurnalistikoje buvo vadinama „politiniu redagavimu“, nes jokiame dokumente nebuvo parašyta, kad negalima kritikuoti komunistų partijos. Tai buvo savaime suprantama, o dabar visa tai sugrįžo. Patekti ir išlikti populiariu veidu žiniasklaidos lauke yra labai sunku, o išlėkti – labai lengva. Taisyklės labai parastos – turėsi viską, kol kalbėsi taip, kaip reikia.

Taigi, grįžom į pirmykštės bendruomenės tvarką – tas, kuris išstumiamas iš genties, praktiškai žūsta, nes vienas išgyventi negali, todėl pasirinkimas tik vienas – su banda. Sovietmečiu disidentai, atsisakę kolaboruoti su režimu, dirbo sargais, šlavėjais ir kūrikais, bet buvo orūs ir laisvi žmonės, o dabar tokių nesimato. Ir tada pagalvoji, kas geriau: ar kai žmogaus galvoje visai tuščia, ar kai ten – modernizuotas kūjis ir pjautuvas, ir noras bet kokia kaina būti žinomu?

Akivaizdu, kad Lietuva yra propagandos užvaldytas užkampis su šališka žiniasklaida, kuri sau leidžia ne tik ignoruoti, bet ir atvirai tyčiotis bei įžeidinėti kitaip mąstančius žmones, nes tie agresyvūs „progresyvieji“ rašytojai puikiai žino, kad negaus adekvataus atkirčio ir jokių rimtų bei viešų debatų nebus. Kaip sako viena bičiulė, kai įsigali vienintelė ir visuotinė tiesa, tuomet laisvė nebetenka prasmės. Kas toliau? Vėl lauksime, kol leidimas ateis iš šalies ir viskas kažkaip susitvarkys, ir mušdamiesi į krūtinę mulkiams aiškinsim, kad ir tada dirbom Lietuvai?

Visi požymiai rodo, kad lietuviai nebenori būti laisvi, o gal niekada ir nenorėjo, turbūt tik apsimetė. Nespėjom pasidžiaugti laisve ir iškart užsimanėm mąstymo diktatūros, nes taip turbūt patogiau ir paprasčiau gyventi. Tai turbūt įgimta, tokia ta mūsų, baudžiauninkų tautos, DNR.



Susiję

Vidas Rachlevičius 1471217727330192098
item