Migracijos klausimu Švedija jungiasi prie Vidurio Europos

www.delfi.lt

„Mano Europa sienų nestatys“, – tikino Švedijos premjeras, socialdemokratas Stefanas Löfvenas 2015 metų rudenį, į Europą plūstant šimtams tūkstančių Sirijos karo pabėgėlių bei geresnio gyvenimo ieškančių migrantų.

Anuomet šalis priėmė jų 163 000 (skaičiuojant vienam gyventojui – dvigubai daugiau nei Vokietija) ir didžiavosi tokia kilniaširdiška politika. O štai šį rudenį, kai migrantų padegta supleškėjo Morijos stovykla Lesbo saloje, tas pats premjeras S. Löfvenas pažadėjo Graikijos salose susitelkusiems migrantams padėti finansiškai, tačiau atsisakė bent vieną jų priimti. Švedija prisijungė prie kietą migracijos politiką praktikuojančių rytų europiečių, – stebėjosi Vokietijos žiniasklaida ir klausė, kas gi nutiko švedams, tiems atvirumo imigracijai pirmūnams. Juk vyriausybėje – ne dešinieji, o socialdemokratų ir žaliųjų koalicija! 

Kursą keisti, kaip matyti, privertė pats gyvenimas: Švedijos miestuose aidintys migrantų gaujų susišaudymai bei sprogdinimai. Šalies policijos vadovo pavaduotojas Matsas Löfvingas, kalbėdamas per šalies televiziją, netgi prabilo apie „grėsmę sistemai“. Visa tai neišvengiamai keičia diskursą šalyje, spalio 1 d. rašė kairės pakraipos vokiečių dienraštis „Frankfurter Rundschau“.

Panašus sprogdinimų skaičius - tik Afganistane

Vien šiais metais Švedijoje per migrantų gaujų susišaudymus žuvo 27 žmogus, beveik visi – nusikalstamų gaujų nariai. Tačiau šalį vis sukrečia ir tragiškos nekaltų žmonių mirtys. Štai, rugpjūčio pradžioje žuvo dvylikametė mergaitė, atsitiktinai patekusi į gaujų susišaudymą piečiau Stokholmo esančioje Botkirkos vietovėje.

O pernai, taip pat rugpjūtį, Malmės mieste du kaukėti vyrai viduryje gatvės nušovė 31-erių moterį su dviejų mėnesių kūdikiu ant rankų, – kaip anuomet rašė švedų bulvarinis laikraštis „Aftonbladet“, už tai, kad ji, būdama ligoninės gydytoja, vienoje nužudymo byloje davusi parodymus, kaltinančius gaujos narį.

Jau keleri metai, kai gaujos, norėdamos įbauginti ar šantažuoti, imasi sprogdinimų. Nepraeina nė savaitė, kad kur nors Švedijos miestuose nebūtų sprogusi bomba, – praėjusių metų rudenį skundėsi nacionalinės policijos vadovas Andersas Thornbergas.

„Tarptautiniu mastu nieko panašaus nėra“, todėl jam suprantamas gyventojų nerimas, ypač matant, kad smurto banga iš apleistų miesto rajonų liejasi ir į vidutinių piliečių gyvenamus kvartalus. „Susidaro įspūdis, kad nusikaltėlių keršto kampanijos vis labiau artėja prie viešojo gyvenimo,“ – sakė A. Thornbergas. 

O Švedijos gynybos universiteto ekspertas Henrikas Häggströmas interviu televizijos kanalui TV4 teigė, jog panašaus kiekio sprogdinimų – kalbant apie santykį su šalies gyventojų skaičiumi – ne karo zonose esama tik Afganistane.

Policijos pastangos kol kas lieka bevaisės

2019 m. Švedijoje buvo užregistruota 200 gaujų susišaudymų, žuvo 26, sužeista 68. 2018 m. tokių susišaudymų būta 310, žuvusiųjų – 45. Nusikaltėlių gaujos, konkuruojančios narkotikų prekyboje, taip suįžūlėjo, kad šių metų rugpjūtį antrame pagal dydį Gioteburgo mieste, daugiausia imigrantų gyvenamame kvartale, netgi buvo ėmusios blokuoti kelius ir stabdyti mašinas. Dėl gaujų konfliktų miesto šiaurinėje dalyje esantys gydytojų kabinetai, saugodami savo darbuotojus, atsisakė vizitacijų namuose, – rašė vietos laikraštis „Göteborgs-Posten“. 

Klanų smurto Švedijoje drastiškai daugėja, policijos pastangos kovoje su gaujų nusikalstamumu neduoda lauktų vaisių. Nusikaltimų atskleidimo rodikliai labai prasti: tiesiog policijai nepavyksta įsiskverbti į šią organizuoto nusikalstamumo aplinką, nes tarp gaujų narių galioja „tylėjimo kodeksas“, – dienraščiui „Aftenposten“ aiškino gaujų nusikalstamumo ekspertas Gunnaras Appelgrenas. Ir nors Švedijos žiniasklaida nerašo apie etninę nusikaltėlių kilmę, tačiau, pasak G. Appelgreno, dauguma jų augę atvykėlių šeimose ir priklauso antrai ar net trečiai migrantų kartai. 

Švedų sociologo Görano Adamsono duomenimis, 2017 m. 58 proc. visų įtariamų nusikaltėlių buvo imigrantai ar imigrantų šeimose augę asmenys. Šalyje dabar yra 61 kvartalas, policijos vertinamas kaip „pavojingas“ ar „labai pavojingas“.

Aukšto pareigūno žodžiai nuskambėjo kaip bombos sprogimas

„Šiuo metu Švedijoje turime mažiausiai 40 šeimų struktūromis besiremiančių nusikaltėlių tinklų, vadinamųjų klanų. Drįstu teigti, kad jie į Švediją atvyko turėdami aiškų tikslą – čia organizuotai ir sistemingai vykdyti nusikalstamą veiklą“, – neseniai duotame interviu konstatavo Švedijos policijos vadovo pavaduotojas M. Löfvingas, prabilęs apie didėjančią klanų įtaką ir policijos bejėgystę.

Toks atviras prisipažinimas nuskambėjo kaip bombos sprogimas, – cituodamas aukštą švedų pareigūną, įvertino vokiečių dienraštis „Frankfurter Rundschau“. Jie veikia, pasitelkę smurtą, jie uždirba pinigus narkotikų prekyba, smurto nusikaltimais, šantažu bei turto prievartavimu. Jų nusikaltimai skiriasi nuo tradicinio nusikalstamumo šalyje. 

Pavienis asmuo čia nieko nereiškia. Netgi santuokos neretai sudaromos, siekiant stiprinti klanus. O vaikus šeimos ir giminės nariai augina kaip būsimą pamainą, turėsiančią perimti jų sukurtas nusikaltėliškas struktūras. Tie vaikai nuo pat mažumės net ir nemano tapti Švedijos visuomenės dalimi. Švedai – pernelyg naivūs, jei to tikisi, – taip aiškino M. Löfvingas. 

Vokietijos žiniasklaidoje pastaraisiais metais taip pat buvo ne kartą rašyta apie Berlyne, Bremene ir kituose šalies didmiesčiuose susikūrusias imigrantų klanų struktūras. Tačiau paraleliai vis skambėdavo raminantys balsai, esą problema išpučiama, siekiant visuomenėje formuoti skeptišką požiūrį į liberalią imigracijos politiką. Ir, žinoma, neužmirštama priminti, kad iš tokių kalbų pelnosi dešinieji populistai.

Klanų atstovai jau sėdi miesto rotušėje?

Panašių pastangų sumenkinti problemą būta ir pristatant informaciją iš Švedijos. „Frankfurter Rundschau“, perteikęs aukšto švedų policijos pareigūno žodžius, čia pat pastebėjo: natūralu, kad policijos vadovas siekia didesnės kompetencijos kovai su nusikalstamumu. Tačiau ar jis neperdėjo, teigdamas, esą klanų nusikalstamumas Švedijoje „gresia sistemai“, kai nusikaltėlių tinklai jau siekia politinės valdžios? Ar nedramatizuoja, sakydamas, jog klanai jau daro įtaką komunaliniams ir „aukštesnio lygio“ rinkimams? Paklaustas televizijos studijoje, ar klanų atstovai jau sėdi Stokholmo Reichstage, M. Löfvingas atsakęs: „Mūsų vidaus žvalgyba tai tiria. Daugiau pasakyti negaliu.“ 

Švedijos spaudoje rašyta apie tai, kad nusikaltėlių klanai sugebėjo įsiskverbti į tokias institucijas kaip darbo birža, draudimo kasos, savivaldybės. Antai, televizijos kanalo SVT dokumentinė serija atskleidė mafijinius Sigtunos miesto rotušėje sėdinčių socialdemokratų ryšius su sirų ortodoksų imigrantų bendruomene, įskaitant imigrantų rinkėjų balsų užtikrinimą socialdemokratams. Negi Švedija, XX a. laikyta pavyzdinga socialdemokratine valstybe, XXI amžiuje būtų naiviai atsidūrusi mafijos pinklėse?“ – nepatikliai klausė „Frankfurter Rundschau“ autorius Thomas Borchertas.

Neapsikentė net garsiosios grupės ABBA narys

Švedų kantrybė, kaip matyti, senka. „Švedai vertina save kaip ramius ir nekonfliktiškus, – savybės, sunkiai derančios su mentalitetu tų jaunų nusikaltėlių, kurių tėvai devyniasdešimtaisiais metais atvyko iš buvusios Jugoslavijos, rytinės Afrikos, Viduriniųjų Rytų ir Magrebo šalių. Reikėjo imtis griežtesnių integracijos priemonių, tuomet dabar neturėtume tos gaujų problemos. Bent jau taip mano švedai, užklausti apie šalyje susidariusią situaciją“, – rašė dienraštis „Die Welt“. 

Pagaliau neapsikentė net ir vienas iš garsiojo kvarteto ABBA narių, Björnas Ulvaeusas: rugsėjo gale dienraštyje „Dagens Nyheter“ jis ragino keisti požiūrį į migrantus ir griežtinti įstatymus, nes gaujų nusikaltimai kelia vis didesnę grėsmę Švedijos visuomenei. Būtina rasti vidurio kelią ir pirmiausia reikia ką nors daryti, kad nusikaltėliai nepatektų į patikimas institucijas, – rašė B. Ulvaeusas. 75-erių muzikas siūlo keisti valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, siekiant nusikalstamoms gaujoms kiek galint apsunkinti gyvenimą. 

„Klanų nusikalstamumas rodo, kad privalome rasti kompromisų integralumo srityje“, – mano jis. Įstatymas, visapusiškai gindamas informaciją apie privatų asmens gyvenimą, deja, sudaro ir „fantastiškas sąlygas organizuotam nusikalstamumui veikti“.

Socialdemokratams su iliuzija atsisveikinti sunku

Problemos su imigrantų nusikaltėlių tinklais – anaiptol ne naujos. Dar prieš pustrečių metų šveicarų dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“ korespondentas Stokholme Rudolfas Hermannas rašė: „Švedijos svajonė integruoti imigrantus žlugo. Piliečių saugumas Švedijos didmiesčiuose tapo karšta politine tema.“ Opozicijos vadovas, Nuosaikiųjų partijos „Moderata samlingspartiet“ lyderis Ulfas Kristerssonas jau tada prabilo apie neregėtą gaujų suįžūlėjimą, kai puldinėjami policijos automobiliai, dedami sprogmenys prie policijos nuovadų, apšaudytas policininko butas. 

Politinis Stokholmas ilgai neigė priežastinį ryšį tarp imigracijos ir gaujų nusikalstamumo. Tačiau dabar net ir socialdemokratai pripažįsta, kad imigrantų integracija iš dalies žlugo. Kai televizijos laidoje dešiniosios „Švedijos demokratų“ partijos pirmininkas Jimmie Åkessonas paklausė premjero, socialdemokrato S. Löfveno, ar šis nematąs ryšio tarp migrantų antplūdžio ir didėjančio nusikalstamumo, šis pripažino: „Kai migracijos mastai tokie, kad integracija nebeveikia, aišku, jog visuomenėje randasi socialinė įtampa, ir tai nėra gerai.“ Ir nors atvirai kalbėti apie nepavykusios integracijos pasekmes S. Löfvenui vis dar tebėra sunku, jis, pasiduodamas spaudimui iš dešinės, jau pažadėjo keisti migracijos politiką ir priimti gerokai mažiau pabėgėlių, – nurodo dienraštis „Die Welt“. 

Tačiau ar integracija išvis yra įmanoma, kai taip esmingai skiriasi priimančios visuomenės ir imigrantų mentalitetas, kultūrinės bei vertybinės orientacijos, požiūris į visuomenę, šeimą, asmenį? Ar atvykėliai išvis nori integruotis? Šis esminis klausimas vis dar apeinamas. O juk be to imigrantų noro (ir gebėjimo) integruotis visos vyriausybės pastangos bus bergždžios. Švedija, kaip ir ne viena kita Vakarų Europos valstybė, pamažu atsisveikina su postmodernia margos, darnios visuomenės iliuzija.

Parengė Eglė Gatelytė