Džiugas Luščinskas. Ar Rusija siekia Armėnijos pralaimėjimo?

Šį rugsėjį prasidėjus pilno masto konfliktui Kalnų Karabache tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, lietuviškoje žiniasklaidoje galime rasti daugybę komentarų, kuriuose paprasti skaitytojai džiaugiasi, kad azerbaidžaniečiai muša „okupantus“ ir „rusų Kremliaus marionetes“ armėnus. Neapsieinama ir be  Kalnų Karabacho lyginimo su Krymo, Sakartvelo ar Ukrainos teritorijų okupacija. Realybėje, apart kelių amunicijos ir atsarginių dalių siuntų, kurias armėnai ir taip pirktų iš rusų, nes jos būtinos Armėnijos naudojamai rusiškai technikai ir diplomatiško pasiūlymo abiem pusėms „derėtis“, Rusija daugiau į šį atsinaujinusį konfliktą nesikiša.

Nors Rusija ir Armėnija yra CSTO (tai rusiškas NATO atitikmuo) narės ir 1992-1994 karo metu Rusija labiau rėmė Armėniją arba bent jau siekė pusiausvyros tarp dviejų konflikto pusių, šį kartą Rusija apsiriboja tik moderatoriaus vaidmeniu. Kyla klausimas, kodėl Rusija vengia įsikišti, jei iš pirmo žvilgsnio, Azerbaidžanas yra Rusijos konkurentas pasaulinėje naftos ir gamtinių dujų rinkoje? Ne paslaptis, jog Azerbaidžanas šiomis žaliavomis aprūpina kaimyninę Turkiją ir todėl milijonus kainavęs dujotiekis iš Rusijos į Turkiją, einantis per Juodąją jūrą stovi nenaudojamas, negana to, Azerbaidžanas yra artimas Turkijos draugas, su kuria Rusija kariauja hibridinius karus Sirijoje ir Libijoje.

Visų pirma, reiktų pabrėžti, jog įsikišti į konfliktą Rusiją galėtų bet kada, padedama Armėnijai apginti strategiškai svarbiausią Lačino koridorių šiame konflikte. Visgi egzistuoja veiksniai, kurie šiandien priverčia Rusiją skaičiuoti bei dėliotis prioritetus. Rusijos karo frontas niekada nebuvo taip plačiai išsiplėtęs nuo šaltojo karo pabaigos. Karas Ukrainoje, Sirijoje, Libijoje, įšalęs konfliktas Šiaurės Kaukaze, neramumai Baltarusijoje, kuriems Rusija neabejotinai turi būti pasiruošusi, bei šiuo metu, tikėtina su Turkijos pagalba inspiruoti masiniai protestai Kirgizijoje, verčia Rusija rimtai apgalvoti į kuriuos konfliktus ji vis dar gali leistis. 

Dar vienas atsakymas gali būti ir Armėnijos aksominė 2018-ųjų revoliucija, kai prorusiškas Armėnijos ministras pirmininkas Seržas Sargsianas buvo privertas atsistatydinti ir jo vietą užėmė labiau liberalus Nikolas Pašinianas. Nors pats premjeras kuris nors teigia, kad nėra nei prorusiškas, nei provakarietiškas, jis propaguoja vakarietiškos demokratijos ir skaidrumo vertybes, kovoja su korupcija ir jo valdymo metu Armėnija išgyvena ekonominį pakilimą. Oficialiai Pašinianas teigia, kad laikosi „non-alignment“ politikos, siekia, kad jo šalis išliktų nepriklausoma tarp Rytų ir Vakarų ir per daug nesiintegruotų nei į vieną bloką. 

Tačiau tokia politika tiesiog siutina V. Putiną, kuris kaip diktatorius absoliučiai nepakenčia nepaklusnumo. Šiuo metu galima pastebėti, kad jis vykdo posovietinių šalių, išlikusių Rusijos orbitoje „centralizaciją“, siekia labiau jas ekonomiškai ir politiškai prišlieti prie Rusijos. Puikus to pavyzdys yra Baltarusijos įvykiai, kur protestų į kampą užspeistas Lukašenka darosi visiškai priklausomas nuo Rusijos caro malonės. Putinas sugalvojo puikų planą, kaip iš valdžios pašalinti „rusofobą“ Pašinianą susitarti su Turkija ir „kita Turkija“ - Azerbaidžanu. Susitarimas skamba taip: Rusija nesikiš ir leis Turkijos apginkluotam ir jos pilnai palaikomam Azerbaidžanui sutriuškinti armėnus Karabache, Azerbaidžanas gaus nuo seno išskirtinai armėnų apgyvendintą Kalnų Karabachą, Turkija išplės savo įtakos ribas, o pergalė pasitarnaus Erdogano propaguojamai panturkizmo ideologijai.  Rusija tuo tarpu tikisi dar labiau padidinti Armėnijos priklausomybę nuo Maskvos. 

Kaip ir visuose tokio tipo konfliktuose, pralaimėjusios pusės valdžia lekia iš postų. Armėnijai praradus jiems istoriškai svarbią teritoriją, šalyje kils visuotinio liūdesio ir nusivylimo valdžia banga. Panašiai kaip per Folklandų karą, pralaimėjusios Argentinos sostinėje kilo riaušės ir Argentinos karinė chunta buvo nuversta, o tuo tarpu Jungtinę Karalystę valdžiusi konservatorių partija užsitikrino dar penkiolika metų valdžioje. Toks pats scenarijus, tik atvirkštine tvarka, kartosis ir čia ir tai puikus būdas Azerbaidžano „sultonui“ Ilhamui Alijevui sustiprinti savo valdžią. Šiandien visi turime aiškiai suprasti, kad kai du sultonai naikina europietišką, krikščionišką kultūrą, išlošia ir caras.