Vytautas Sinica. Fasadinė demokratija Lietuvoje: rinkimai tik tiems, kas jau Parlamente

Tekstas publikuotas ir anglų kalba

Lietuvos politikai pasižymėjo aktyvumu kovodami už demokratiją kaimynystėje, tačiau tačiau labai noriai susitaiko su pačių sukurta fasadine demokratija Lietuvoje. Rinkimų sistema yra kiekvienos demokratinės santvarkos veidas ir Lietuvoje jis gerokai subjaurotas dviveidystės. 

Nuo partijų finansavimo ir rinkimų komisijų sudarymo, iki kandidatų debatų tvarkos ir to, kas rinkimų metu traktuojama kaip reklama - viskas mūsų šalyje reglamentuota arba praktikoje vykdoma taip, kad rinkimuose šansų turėtų tik jau esančios parlamente partijos, o niekas kitas juose sužibėti negalėtų. 

LRT debatai, rengiami pagal absurdiškos skandalingos apklausos rezultatus suskirstant didžiąsias partijas privilegijuotai diskutuoti tik tarpusavyje, yra puikus to pavyzdys. Viskas bus padaryta, kad tik rinkimai visokiems socialdemokratams ir konservatoriams praeitų šiltnamio sąlygomis.

Lietuva Europos Sąjungoje išsiskiria ypatingai žemu pasitikėjimu partijomis, menku rinkėjų aktyvumu ir tikėjimu savo pilietinėmis galiomis apskritai. Seniai sėdintieji Seime patys ir sukūrė tokią situaciją,  uždirbo partijoms jų niekingus reitingus. Tačiau kartu jie pasirūpino ir sistema, kuri sudaro esančioms Seime partijoms privilegijuotas sąlygas rinkimuose. Šiai tvarkai įtvirtinti tarnauja pačių Seime esančių partijų sudeleguota Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Kaip veikia šis mechanizmas?

Keturi užraktai, kad niekas niekada nepasikeistų

Šiandien galiojantys įstatymai ir VRK nutarimai įtvirtina situaciją, kai (beveik) niekas negali patekti į Parlamentą, bet įgauna daugybę pranašumų rinkimuose, jeigu jame atsiduria. Iš esmės ši bet kokius pokyčius šalyje užkertanti sistema laikosi ant kelių stulpų. Aptarkime keturis iš jų. 

Pirma, finansavimas. 2008-2012 metų Seimo kadencijoje priimtas įstatymas, faktiškai uždraudęs privatų partijų finansavimą bent kiek reikšmingomis sumomis ir įtvirtinęs jų finansavimą iš biudžeto, taigi visų piliečių mokesčiais. Dėl tokios tvarkos Seime sutarė ir kairieji, ir dešinieji. Biudžetinį finansavimą partijos gauna priklausomai nuo paskutinio rinkimų ciklo rezultatų, beveik visas jis tenka Parlamente esančioms partijoms. Lietuvoje jis išties didelis – pastarąjį pusmetį partijoms išdalinta 6 milijonai eurų dotacijų (daugiausiai – TS-LKD). 

Jokia paslaptis, kad beveik visas gautas lėšas partijos išleidžia rinkimų kampanijai. Taip pat, kad rinkimų kampanijos yra brangios, labai priklausomos nuo medijų eterio. Tai reiškia, kad šiandien už parlamentinių partijų reklamą rinkimuose daugiausiai mokame mes visi, nepriklausomai nuo to, ar jas palaikome. Visų parlamentinių partijų rinkimų biudžetuose valstybės dotacija sudaro didžiąją lėšų dalį, nors jos ir turi papildomų pajamų. 

Kodėl nepalaikantys Gintauto Palucko ar Gabrieliaus Landsbergio turi mokėti už jų reklamą? Tai ne kariuomenė ar gaisrinė, kurios išlaikymas visiems būtinas, nes niekada nežinai, kada gali prireikti. Partijomis žmonės nepasitiki ir mielai be jų apsieitų. Bent be tradicinių. Kodėl neleisti jų išlaikyti tiems, kas iš tiesų jas palaiko ir nori jas remti savo noru? Dabar privatūs asmenys gali aukoti iki beveik 9 tūkstančių eurų, turi deklaruoti pajamas ir turtą (labai retas pasaulyje reikalavimas), to nepadarę gali aukoti tik 12 eurų. Palyginimui, Vakarų Europoje (Švedijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir kitur) leidžiamos tūkstantinės aukos netgi anonimiškai, nenurodant aukotojo tapatybės. Galimos aukos tik kampanijos metu, tiesiog aukoti partijoms ne nariai apskritai negali. Ciniškai sakoma, kad jeigu jus daug kas palaiko, surinksite ir po 12 eurų. Tačiau net daugiausiai šių aukų surenkanti Laisvės partija turi tik 45 tūkstančius. Net pati mažiausia valstybės dotacija (Lietuvos Centro Partijos) yra gerokai didesnė. 

Žinoma, bijoma korupcijos, verslo įtakos partijoms ir jų sprendimams. Tačiau, kaip aiškiai liudija liberalų ir kitų parlamentinių partijų skandalai (nors niekada nesibaigiantys teismo nuosprendžiais), Lietuvoje stambus verslas sėkmingai randa būdų remti ir biudžeto finansuojamas partijas. Tik dabar tai vyksta dėžutėse, po kilimu ir kitaip slapstantis. Šiandien įpirkti medijų eterį ir pasiekti rinkėjus su savo žinia neparlamentinė partija gali tik jei patys jos kandidatai yra labai turtingi asmenys, galintys imti paskolas savo vardu. Kai taip nutinka (LVŽS atvejis), sisteminės partijos rėkia, kad „ateina oligarchas“. Tačiau jos pačios sukūrė sistemą, kuri užprogramavo, jog tik oligarchas ir galėtų ateiti. 

Ar ne geriau, kad privatūs asmenys galėtų remti partijas, kad ir iki 100 000 eurų suma, tačiau aiškiai tai deklaruoti? Vėlesni partijos sprendimai tokių jų rėmėjų interesų srityse būtų stebimi pro padidinamąjį stiklą. Tačiau tada rinkimuose finansinės sąlygos būtų lygios visiems. O šito juk būti negali.

Antra, rinkimų komisijos. Tik parlamente esančios partijos deleguoja narius į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Ši organizuoja rinkimų tvarką, neretai priima labai svarbius rinkimų baigčiai sprendimus. Menkai bebandoma nuslėpti, kad VRK sprendimai politizuoti, nubalsuojama taip, kaip sutariama, vieniems identiški pažeidimai atleidžiami, o kitiems ne. VRK nario etatas apmokamas, kaip apmokama ir veikla apygardų ir apylinkių rinkimų komisijose. Bent apylinkėse šis darbas neretai reiškia bemiegę parą, bet yra labai svarbus, nes tik turintys atstovų komisijose gali būti tikri, kad jose nebus gadinami už jų atstovaujamą partiją įmesti biuleteliai. Parlamentinės partijos šiems nariams moka atlygį, neparlamentinės turi rasti virš tūkstančio savanorių, kurį rinkimų naktį praleistų apylinkėse neatlygintinai. 

Trečia, debatų tvarka. Brandžios demokratijos šalyse debatai yra viena reikšmingiausių kampanijos dalių. Sunku pamatuoti jų svarbą Lietuvos rinkėjams, tačiau bent televizijos debatus pamato šimtai tūkstančių žmonių ir partijoms jie pakankamai svarbūs, kad būtų stengiamasi susikurti privilegijuotas debatų sąlygas. Kad debatuose susidurtų skirtingų pažiūrų ir žinomumo partijų lyderiai, sąžiningiausia oponentų atrankos tvarka yra burtai. Partijų atstovams visiškai nesunku išsitraukti numerius, kas su kuo debatuoja. Jeigu kažkodėl būtų sunku, jie ir taip traukia atsitiktinius savo sąrašų numerius rinkimų biuletenyje ir galėtų būti grupuojami pagal juos (tą šiemet padarė LRT radijas). 

Tačiau metai iš metų vengiama tą daryti. 2018 metais VRK priėmė nutarimą, leidžiantį partijoms susitarti, kas su kuo debatuoja, burtus palikdama tik nesutarusioms. Koks netikėtumas: didžiausios parlamentinės partijos sutarė debatuoti tarpusavyje, likusias palikdamos „antroje lygoje“. Šiemet suįžūlėta dar labiau: nacionalinis transliuotojas (LRT) užsakė pusiau internetinę partijų populiarumo apklausą, pagal kurios rezultatus sugrupavo debatų dalyvius. Nors apklausos rezultatai skandalingi, o jos rengėjas – menkai žinomas, esmė kitur. Visiškai atvirai įtvirtintas principas, jog „stiprūs ir svarbūs“ (parlamentinės partijos) turi debatuoti tarpusavyje, visus kitus palikdami „antroje lygoje“. Rinkėjams siunčiama aiški žinia, kad štai šiuose debatuose dalyvauja realūs kandidatai, kurie ir priiminės sprendimus po rinkimų, o kitose laidose daugiau dėl įdomumo debatuoja tie likusieji, kurie vis tiek nelaimės ir rinkėjų dėmesio nelabai verti. VRK tokiai atrankai pritarė, o burtų traukimo nei siūlo, nei reikalauja. 

Ketvirta, reklamos traktavimas. Šių metų VRK sprendimai priverčia iš naujo susimąstyti, ką ir kodėl laikome politikų reklama. Akivaizdu, kad jeigu politinius procesus komentuoja parlamento narys ar koks meras, ypač jei jį dėl jo statuso kalbina patys žurnalistai, tai reklama nelaikoma, nors politikas taip yra garsinamas. Jeigu politinius procesus komentuoja svarbių politinių postų neužimantis kandidatas, jo teksto publikavimas VRK laikomas politine reklama. Nors abiem atvejais nėra giriamasi savo nuopelnais, nėra minimos kandidatų partijos ar panašiai mėgina patraukti balsus, jau politines pareigas einančiojo pasisakymai reklama nelaikomi, o tų pareigų neinančio – laikomi. Redakcijos nėra laisvos apsispręsti pasikviesti pastarųjų, nes rizikuoja gauti baudas (ir jau ne viena gavo). Esamus politikus nemokamai galima kalbinti kiek nori – tai nebus reklama. Praktiškai tai reiškia, kad parlamente ar kituose svarbiuose postuose esantys politikai gali reklamuoti savo pažiūras ir apskritai gauti eterio nemokamai, o nesantys tokiose pareigose turi susimokėti už bet kokį pasisakymą, kad ir savęs nereklamuojantį. VRK ir parlamentinių partijų akimis tai, žinoma, teisinga. Teisinga juk tai, kas užtikrina, kad į Seimas neateis jokia nauja jėga.

Kaip sutvarkyti gyvulių ūkį? Problemų Lietuvos fasadinėje demokratijoje labai daug, bet bent rinkimus aptvarkyti nėra nei brangu, nei labai sudėtinga:

- Būtina drastiškai sumažinti ar net visai panaikinti biudžetinį partijų finansavimą. Partijos nėra būtinoji gėrybė ir jas turi išlaikyti tie, kas jas iš tiesų palaiko. Privačių asmenų parama turėtų būti vieša ir galėti siekti, kad ir 100 000 eurų ar panašią sumą, o norintys paremti partijas neturi pildyti sudėtingų turto deklaracijų (daugelio ir taip pildomos pajamų deklaracijos visiškai pakanka).

- VRK neturėtų būti formuojama partijų atstovavimo principu, jos sprendimai privalo būti teisiškai motyvuojami, o visose apygardų ir apylinkių komisijose vienodai apmokamas arba neapmokamas visų jų narių darbas. Visuomeninė veikla dažniausiai yra nemokama. 

- Visi vieši partijų atstovų debatai turi vykti tik burtų keliu atrenkant debatų oponentus, paprasčiausia, jeigu partijų rinkimų numerių traukimas taptų kartu ir debatų oponentų traukimu. Partijoms neturi būti leidžiama sudarinėti susitarimų, su kuo debatuoti. Būtina, jog debatuose tiesiogiai susidurtų parlamentinės ir neparlamentinės partijos.

- Parlamente ar kituose politiniuose postuose esančių ir nesančių rinkimų dalyvių vieši komentarai, kuriuose nėra tiesiogiai agituojama už juos ir jų partijas, turi būti vienodai traktuojami kaip ne politinė reklama. Bet kokie šalies žiniasklaidos rengiami rinkiminių laidų ciklai privalo skirti vienodą laidą visų partijų atstovams, neišskiriant tik „įtakingiausių“ ar „geriausius reitingus turinčių“ partijų. Bet kokie tokie išskyrimai savaime prognozuoja rinkėjus, jog tik kai kurie rinkimų dalyviai yra rimti ir verti balsavimo. 

Šių priemonių toli gražu nepakanka demokratizuoti šiandieninę fasadinę demokratiją Lietuvoje. Tačiau jos būtų pradžia, leidžianti dabartinę tik Seime jau esančioms partijoms sukurtą sistemą pakeisti į visoms vienodą, kurią būtų galima dar tobulinti ateityje.