Robertas Ramanauskas. Seno mokytojo ir kitokio kandidato Roberto Ramanausko laiškas visiems, kam dar tikrai rūpi švietimas

Mindaugo Šernos nuotrauka Robertas Ramanauskas yra mokytojas, Istorijos mokytojų asociacijos vicepirminkas, Nacionalinio Susivienijimo narys...


Mindaugo Šernos nuotrauka
Robertas Ramanauskas yra mokytojas, Istorijos mokytojų asociacijos vicepirminkas, Nacionalinio Susivienijimo narys


Rinkimų agitacija įsibėgėjo visu greitumu. Kas vakarą rinkėjai gali stebėti partijų ir kandidatų vienamandatininkų debatus. Nors sunku juos taip vadinti, tai greičiau trumpi pasisakymai, kurie kartas nuo karto sulaukia debatų moderatoriaus ar oponentų replikų... 

Viena dažniausių temų yra švietimas. Po fiasko patyrusio Lietuvos abiturientų matematikos valstybinio brandos egzamino Lietuvos švietimo aktualijos tapo viena ryškiausių temų. Žinoma, ji svarbi ir artima beveik kiekvienam, mokiniui, mokytojui, ugdymo įstaigos vadovui, žmogui, auginančiam vaikus ar susilaukusiam jau anūkų, o ir politikams tai galimybė „pasireikšti“. 

Tačiau tenka konstatuoti faktą, kad daugumoje pasisakymų išlieka melo apie Lietuvos švietimo padėtį burbulas. Paklausite kodėl? Atsakau: yra dvi esminės švietimo situacijos vertinimo tendencijos. Valdančiųjų koalicijos atstovai daugiau kalba apie tariamus laimėjimus, opozicija – apie problemas.

Negaliu aprėpti visos švietimo sistemos, todėl susikoncentruosiu ties pagrindiniu ir viduriniu ugdymu, ką žinau gerai iš savo profesinės patirties. Ta nulėmė mano tiek visuomeninę veiklą švietimo bendruomenėje kaip Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojo, tiek ir įsijungimą į Nacionalinio susivienijimo gretas, nes čia matau tiek intelektualinį, tiek valios potencialą išvesti Lietuvos švietimą iš aklavietės, į kurią jį nuvedė tiek liberalios reformos, tiek ir voliuntaristiniai sprendimai dėl eilinio ŠMSM ministro „piaro“... 

Kai kas pamanys perskaitęs iki šios vietos, jog tai eilinė eilinio kandidato politinė reklama... Visgi perskaitykit iki galo.

Einant kažkur ir siūlant pokyčius, reikia žinoti, kur esi. Tas principas taikytinas ir švietimo reformos koncepcijai. Tad kurgi atsidūrėme?

Panagrinėkime. Visų pirma švietime būtina APSIKUOPTI. Būtent, apsikuopti. Kalbu apie vieną ryškiausių mokyklos problemų – jos NELANKYMĄ. Žurnalo „Reitingai“ duomenimis per mokslo metus Lietuvoje yra praleidžiama apie dvidešimt aštuonis milijonus pamokų. Sprendžiant pagal vidutinį mokytojo pamokos įkainį – 30 eurų už pamoką – tai sudaro 28 mln. eurų, kurie išmesti į balą. O tai visų mūsų – mokesčių mokėtojų pinigai. Ar tai normalu? Labai ryški problema, kurią reikia spręsti. Juk įteisintas pamokų nelankymas yra tiesiog vaiko nepriežiūra. 

Kita švietimo kertė, kurią irgi būtina „iškuopti“, nors ji yra irgi „įteisinta“ – tai NESIMOKYMO kultūra. Pvz., iš progimnazijų atėję į gimnazijas mokiniai dažniausiai demonstruoja labai žemo lygio žinias ir supratimą, jau nekalbant apie aukštesniuosius gebėjimus, neišmano mokymosi procedūrų. Tai dažnai nulemia sistema, kai pagrindinio ugdymo programa užbaigiama jau gimnazijoje, jokios galios neturinčiais pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimais. Į gimnazijas iš progimnazijų einama tiesiog „automatiškai“ pagal teritorinį principą. Dar blogiau yra tai, kad mokinio krepšelis ir jį pakeitęs, bet taip ir nieko nepakeitęs klasės krepšelis orientuoja mokyklą „išlaikyti“ savo sąrašuose kiekvieną mokinį. Taip einama net su daugybe nepatenkinamų įvertinimų iš žemesnės klasės į aukštesnę. Kai kas iš šį tekstą skaitančių vyresnio amžiaus žmonių paklaus, ar nepaliekama kurso kartoti (antramečiauti). Atsakysiu, kad ne, nes kursą kartoti galima tik tėvams sutikus. O jie nenori taikstytis su tuo, nes mažų mažiausia tai kenkia šeimos prestižui. Taip nueinama iki brandos egzaminų, kurių reikalavimų kartelė kasmet vis nuleidžiama žemiau, o šimtukų mažėja, neišlaikymo daugėja... bet praktiškai viešoje erdvėje apie tai nekalbama. Tik išsprendus šias problemas, galima eiti toliau. Bet jos nesprendžiamos. 

Švietimo problemos nesprendžiamos, nes nėra valios, tėra siekis susirašyti viso lygio administratoriams kuo palankesnes sau ataskaitas. Paklauskit pažįstamų direktorių, ką jie patiria į švietimo skyrių susirinkę iš savivaldybių administracijos. 

Švietimo sistemos problemos nesprendžiamos ir dėl įsikerojusios demokratijos imitacijos. Dalykinės mokytojų asociacijos ne sykį kėlė tokias problemas, siūlė sprendimus, rašė rekomendacijas dėl Švietimo gairių ir ugdymo programų atnaujinimo... tai nusėdo stalčiuose... ir nusėdo mokytojų nereikalingumo ir nereikšmingumo kartėliu jų širdyse. Tik va visi šunys dėl kylančių problemų dažniausiai kariami ant mokyklos ir mokytojų kaklo...

Debatuose dažnai nuskamba idėja apie visuotinai lygų, prieinamą ir kokybišką išsilavinimą kiekvienam vaikui. Tai, žinoma, pozityvu. Bet yra dvi labai apleistos vaikų kategorijos. Abi vadinamos specialiųjų poreikių vaikais. Pirmoji grupė – tai mokymosi sunkumus patiriantys mokiniai dėl protinės negalios ar elgesio sutrikimų. „integruoti“ į bendrojo ugdymo įstaigas, kas humanistiniu požiūriu yra pozityvu, jie išlieka socialiai apleista mokinių grupe. Ir jie lieka apleisti todėl, kad jų integracija buvo mechaninė. Pasodinti su kitais mokiniais toje pačioje klasėje, dažnai neturintys mokytojo padėjėjo, o dalyko mokytojui pateikiama tik paviršutiniška rekomendacija kaip su tokiu vaiku dirbti, jie nesulaukia deramo dėmesio. Tam gali būti sprendimas, bet dažnai jų pagalbai reikalingas lėšas savivaldybių administracija taupo.

Kita apleistoji grupė – gabūs mokiniai. Jiems dėmesio irgi nepakanka. Ne visada mokytojai turi galimybę atliepti jų poreikius. Dar tai lengviau pasiekiama tiksliųjų ir gamtos mokslų pamokose, kur galima jiems „pakišti“ sunkesnį uždavinį. Socialinių ir humanitarinių mokslų srityje to nėra. Atrodytų, turime daugybę alternatyvių vadovėlių, tačiau juose mokomoji medžiaga yra parengta silpnesniojo vidutinioko lygiui. Nėra metodikų, kaip su tokiais gabiais mokiniais dirbti. Daugelį jų tiesiog prarandame, dažnai nepastebėdami ir nepadėdami jų gebėjimams skleistis. O jie turėtų tapti naujuoju Lietuvos intelektualiniu elitu.

Visos išvardintos problemos vėliau projektuojasi į aukštąjį mokslą, kuris yra nemažiau problematiškas.

Bet gal gana apie problemas. Tūlas skaitantis neišvengiamai paklaus, o kokie turėtų būti sprendimai?

Pirmiausia, būtina sukurti tvarią valstybinę švietimo politiką. Tokią, kad kiekvienas naujai paskirtas ŠMSM ministru nepultų vykdyti „nuosavos“ reformos, kuri tik dar labiau išbalansuoja esamą padėtį. Galbūt pakaktų politinių partijų Nacionalinio susitarimo dėl švietimo politikos, kas apsaugotų nuo nepamatuotų sprendimų dėl konkretaus „politiko-reformatoriaus įsiamžinimo“ siekių. Reikia švietimą išvaduoti nuo pinigų „įsisavinimo“ praktikos, kuri skatina skubiai vykdyti permainas, diegti naujoves ir t.t. O visų svarbiausia, būtina politinė valia, tai padaryti. Tikiu, pasitikiu ir kviečiu išdrįsti patikėti Nacionalinio susivienijimo švietimo programa. Esminis šios partijos ir jos kandidatų bruožas yra  NARSA drįsti keisti, NARSA nesitaikstyti ir NARSA sakyti TIESĄ!

Robertas Ramanauskas Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, Nacionalinio susivienijimo kandidatas į LR Seimo narius Vilniaus Senamiesčio-Žvėryno vienamandatėje rinkimų apygardoje, o šiaip tiesiog SENAS MOKYTOJAS, kuris negali nutylėti.


Susiję

Švietimas 2657393155257268622
item