Dalius Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti lietuvio žvilgsniu“

www.tiesos.lt Pašnekovą kalbina tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė. Šį birželį Lietuvoje pasirodė dvi knygos apie tą patį istorinį laikot...

www.tiesos.lt

Pašnekovą kalbina tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė.

Šį birželį Lietuvoje pasirodė dvi knygos apie tą patį istorinį laikotarpį: „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ ir Daliaus Stanciko „Kūju per Lietuvos istoriją“. Ta proga pakalbinome D. Stanciką.

Kaip vertinate naująją R. Vanagaitės knygą?

Nusivyliau. Jos bendraautorius vokietis Ch.Dieckmannas vertinamas kaip solidus, rimtas mokslininkas, mokantis lietuviškai, tad galintis naudotis ir lietuviškais šaltiniais, tačiau radau rimtų klaidų ir tas mane nustebino. Kita vertus, jau pradėdamas skaityti knygą spėjau, kad Vanagaitė ją leido kaip dar vieną propagandinį leidinį ir knygą pabaigęs lieku prie savo nuomonės: šia knyga bandoma pateisinti ankstesnius Vanagaitės „Mūsiškius“ ir po jų visam pasauliui dalintus interviu, kurių tikslas – kompromituoti 1941 m. sukilimą ir to laikmečio lietuviškąją administraciją. Priminsiu, kad ta knyga labai džiaugėsi Kremlius. Beje, naujojoje knygoje Vanagaitė giriasi, kad Dieckmanas parašė įžangą jos „Mūsiškių“ rusiškam variantui. Tiesa, Vanagaitė nutyli, kad lietuviškame „Mūsiškių“ variante ji nurodoma kaip viena autorė, o štai rusiškame, lenkiškame – autoriai jau du: Vanagaitė ir Efraimas Zurofas. Jau vien tas faktas yra neskanus – skirtingose šalyse autorių skaičių lemia reklaminiai tikslai. Todėl kyla klausimas: tai kieno tie „mūsiškiai“ – Vanagaitės, Zurofo ar…?

Gal galite paminėti bent kelias dr. Dieckmanno klaidas?

Pirmiausia, Dieckmanno teiginys, kad „Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta didžiausias procentas žydų“, neatitinka tikrovės ir Holokausto enciklopedijoje skelbiamų skaičių.

Toliau Dieckmannas aiškina, neva Lietuvių aktyvistų frontas pasitraukė į antinacinį pasipriešinimą tik 1943 m., nors tai nutiko 1941 m. rudenį. Išties esminė klaida, nes atrodo, kad 1941 m. Birželio sukilimą organizavusi ir Laikiną vyriausybę suformavusi jėga dvejus karo metus nesipriešino naciams, kolaboravo. Pagal tokius teiginius žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky visus LAF narius skelbia blogiečiais.  Nors iš tiesų jau po kelių nacių okupacijos mėnesių, kai tapo aišku, kad vokiečiai nepripažins Lietuvos nepriklausomybės, pagrindinė LAF dalis pasivadino Lietuvių frontu ir perėjo į antinacinį pogrindį. Lietuvių frontą naciai persekiojo, jo lyderis, buvęs Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius buvo priverstas veikti slapyvardžiu Brazaitis, net trys Laikinosios vyriausybės ministrai įkalinti, vienas už žydų gelbėjimą vėliau buvo pripažintas Pasaulio teisuoliu. Kodėl tokių svarbių faktų nėra Dieckmanno-Vanagaitės knygoje? 

Ką reiškia Dieckmano teiginys „kai (Šiaulių apskrities viršininkas) Urbaitis dėl humanistinių įsitikinimų atsistatydino, jį pakeitęs Jonas Noreika pasiūlė griežtesnį planą – iš visų žydų atimti ir kilnojamąjį, ir nekilnojamąjį turtą“? Iš jo peršasi išvados, kad ne naciai, o lietuviai sprendė žydų turto klausimą ir, antra, kad gerietis Urbaitis buvo humanistas, o blogietis Noreika – Holokausto vykdytojas.

Tačiau tai netiesa: vokiečiai nuo pat pradžių labai aiškiai apibrėžė lietuviškos administracijos ribas: „išima iš lietuvių įstaigų kompetencijos žydus bei vokiečius ir jų turtą“ ir lietuviams draudžia spręsti šiuos klausimus. Antra, savo knygoje pateikiu įrodymus, kad skleidžiamas mitas, jog Urbaitis pasitraukė iš neva humanistinių paskatų, neatitinka tikrovės. Urbaitis teigė priešingai – apskrities viršininku dirbo iš humanistinių įsitikinimų, nes manė taip padėsiąs kitiems. Teiginyje, kad „Noreika pasiūlė griežtesnį planą“, teisybės lygiai tiek, kiek ir Dieckmano teiginyje, neva „Noreika įsakė išsiųsti Šiaulių žydus į Žagarės getą. Ten jie buvo nužudyti.“

Tenka kartotis: žydų likimas buvo išimtinai vokiečių kompetencija, tad žydus į Žagarės getą išsiųsti nurodė ne Noreika, o nacių komisaras H. Geweckė. Geweckė taip pat sugriežtino ir savo pirmtako nacių komisaro Konovskio (o ne Urbaičio) planą dėl atimamo žydų turto. Juokingiausia, kad kitoje vietoje Dieckmanas pats tai patvirtina taip paneigdamas ankstesnius teiginius: „Rugpjūčio 13 dieną Šiauliuose vyko lietuvių ir vokiečių administracijų vadų posėdis. Jame dalyvavo ir ką tik paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika. Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke dalijo nurodymus, ką daryti su Šiaulių apygardos žydais.“ Taigi tai – Geweckės, o ne Noreikos nurodymai.

Kaip vertinti tokias šiurkščias klaidas?

Įsivaizduokite, jei jas darytų ne istorikas, o teisėjas? Todėl knygoje ir rašau, kad vokiečių teismai nuo kaltinimų dėl dalyvavimo Holokauste išteisino tikruosius Šiaulių apskrities getų kūrėjus ir vadovus nacius H. Geweckę, jo pavaduotoją E. Bubą, Šiaulių koncentracijos stovyklos vadovą H. Shliofą, o štai kai kurie šių dienų istorikai Holokausto dalyviu paskelbė Joną Noreiką, vykdžiusį jų ūkinius nurodymus bei vadovavusį Šiaulių apskrities antinaciniam pasipriešinimui. Taip yra todėl, kad minėti naciai turėjo galimybę teisme apsiginti, o J. Noreikai, paguldžiusiam galvą už mūsų laisvę, tokia galimybė nesuteikta. Atkreipkite dėmesį – ponios F. Kukliansky vadovaujami litvakai dėl Šiaulių apskrities getų ir ten vykusių nusikaltimų priekaištauja ne vokiečiams Geweckei, Shliofui (jo vadovavimo metu įvyko baisi „vaikų akcija“) ar Bubui, bet ... Noreikai. Tą patį neadekvatų vertinimą galime rasti ir sovietmečiu KGB leistuose propagandiniuose leidiniuose.

Bet kodėl teismai išteisino tuos, kurie iš tiesų steigė ir vadovavo Šiaulių getui?

Todėl, kad tuo metu getai buvo suvokiami kitaip nei dabar. Savo knygoje svarbiausiu laikau skyrių „Kaip buvo suvokiami getai“, nes 1941 metais, kaip tai dabar neatrodytų paradoksalu, getai buvo vienintelė galimybė žydams išlikti gyviems. Kitokių išeičių naciai žydams nepaliko: arba esi gete, arba – negyvas. Už slapstymąsi – mirties bausmė. Šiaulių apskrities viršininkas Urbaitis manė, kad įkūrus getus baigsis SS-esininkų siautėjimas, kad gete veiks vokiška tvarka ir žydai ten bus apsaugoti. Kodėl turime manyti, kad lygiai taip pat nemąstė ir Noreika? Net Dieckmannas teigia, kad „Hitleris neplanavo Holokausto iš anksto. Daug kas išsirutuliojo Antrojo pasaulinio karo metu, sąveikaujant skirtingiems vokiečių kariuomenės ir administracijos padaliniams. 1941 metų pavasarį vokiečiai sakė, kad tik laimėjus karą bus galima nuspręsti, ką daryti su jiems pavaldžiais žydais.“  Knygoje pateikiu pačių žydų liudijimų, kad 1941 m. jie getus suvokė kaip vienintelį išsigelbėjimą.

Esu skaičiusi, kad litvakai kaltino Noreiką dėl moralinių dalykų, neva jis užėmė į getą uždaryto žydo namą?

Dieckmannas su Vanagaite taip pat skleidžia šį gandą nepagrįsdami jo jokiais šaltiniais: „Pats Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika su šeima įsikraustė į apleistą žydų namą ir ten gyveno.“ Ir dar nurodo adresą: „Vilniaus gatvė 260“. Tačiau pagal 1942 m. gegužės mėn. 27 d. visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo duomenis, Jonas Noreika su šeima gyveno Šiauliuose, Vilniaus g. 265 name, bute Nr. 1. Taigi, ne 260, o 265, ir ne name, o tik viename bute. Dr. Julius Šalkauskas liudijo, kad Noreikos šeima nuomojosi butą jo tetos, lietuvės gydytojos namuose, glaudžiai bendravo su jų šeima, o Noreiką suėmus naciai net dvi savaites tame name laikė pasalą – bandė pagauti Noreikos bendražygius pogrindininkus. 

Dieckmannas, vėlgi, nepateikdamas jokių įrodymų, aiškina, neva „Holokaustas Lietuvoje didele dalimi yra susijęs su žydų turto grobstymu ir šiame procese masiškai dalyvavo vietos gyventojai“. Tačiau šią` išvadą neigia betarpiškas įvykių dalyvis, daug žydų išgelbėjęs Šiaulių daktaras Domas Jasaitis: „Aš turėjau artimus santykius su žydų atstovais. Jie nepareiškė nė vieno nusiskundimo, kad lietuviai pasisavintų jiems patikėtas saugoti vertybes“.

Kita vertus, kai kalbama apie tuos laikus, dažniausiai nutylima, kad turto grobstymai, žmonių varymai iš namų prasidėjo ne per nacių okupaciją, o metais anksčiau – per pirmąją sovietų okupaciją, kai buvo ištremta daug lietuvių, taip pat ir žydų, lenkų. Pagaliau ir naciai atiminėjo turtą ne tik iš žydų, bet ir iš lietuvių, lenkų, rusų. Yra išlikę liudijimai, kad „eilė lietuvių įmonių, prekybos įstaigų buvo padovanotos vokiečiams (pvz., Kaune „Guma“), miestuose vokiečiai patinkamus namus ėmė nepaisydami, ar namas buvo suvalstybintas ar ne. O generalinio komisariato politinio skyriaus viršininkas tokių namų savininką, kuris buvo lietuvių savivaldos pareigūnas, išmetė su mažais vaikais iš namo per pusę valandos“.

Apibendrinimas būtų toks: tuo laikotarpiu turto atėmimas ar nusavinimas buvo žiauri kasdienybė, nesietina vien tik su žydais. Todėl keistai atrodo Dieckmano filosofavimas, kad „egzistuoja ir toks reiškinys kaip antisemitizmas po Holokausto. Manau, nemažai lietuvių – kaip ir daugelis vokiečių – namuose tebeturi žydų daiktų. Tą žino ar bent numano. Savo kaltės jausmą jie slopina, slepia po stalu – ir vis dėlto jaučia kaltę bei gėdą.“

Belieka klausti: yra žinių, kad kai kurių ištremtų lietuvių ir žydų turtą nusavino komisarai žydai, ar jie taip pat jaučia gėdą? Savo knygoje rašau apie muziejų, pavadintą „Venclovų namais“, kuris iki šiol įrengtas sovietų ištremto ir įkalinto lenkų karininko namuose. Ar jaučia dėl to gėdą garsusis mūsų intelektualas Tomas Venclova? Kaip suprantu – ne. Užtat labai aktyviai kartu su Vanagaite ir Dieckmannu smerkia Joną Noreiką ir jo neva „užgrobtą žydų namą“.

Turiu būtinai paminėti dar vieną Dieckmanno-Vanagaitės netiesą, neva „nėra ženklų, jog Noreika ir Škirpa būtų prieštaravę Holokaustui“. Šią netiesą paneigia žydų gelbėtojų D. Jasaičio, kun. J. Borevičiaus liudijimai Noreikos naudai, žinios apie žydų rabino Y. Y. Schneersohno išgelbėjimą Škirpos naudai. Suprantama, kodėl nenorima matyti šių liudijimų, nes jie iš esmės griauna jau paskelbtas išvadas, neva „Noreika ir Škirpa buvo fašistai“, neva „norėdami suprasti Holokaustą, turime aptarti Lietuvos fašistų istoriją“ (ne Vokietijos nacių, o „Lietuvos fašistų“!) – čia vis Dieckmanno frazės. 

Kiek žinau, Jūsų knyga išleista už privačias lėšas, o ši Vanagaitės knyga iš esmės buvo išleista už  mūsų visų pinigus – už tas lėšas, kurias Lietuva įsipareigojo mokėti Geros valios fondui, vadovaujamam F. Kukliansky ir A. Bakerio. Abu šie „geros valios“ atstovai neseniai viešai apšmeižė legendinį partizaną Juozą Lukšą. Kaip Jūs tai vertinate?

Keturi Lietuvos piliečiai žydai pareiškė, kad būtina stabdyti šias išmokas ir keisti to fondo vadovus – tam labai pritariu.

Noriu pažymėti, kad ne tik partizanų atžvilgiu, bet net savo šeimos istorijos atžvilgiu ponia Kukliansky taip pat lengvabūdiškai žongliruoja skaudžiais faktais. Štai viename interviu (jis vadinasi „Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų“) aiškindama, kodėl apšmeižė J. Lukšą-Skirmantą, F. Kukliansky teigia: „Gerbiamieji pasipiktinę kritikai, jūs gyvenate savo namuose Lietuvoje. Mano tėvai taip pat galvojo, kad jie gyvena savo namuose, savo Lietuvoje. Tėvelio šeima Kuklianskiai prie Ančios ežero Veisiejuose ir greta esančiame Bor-Babrų dvare. Mamos šeima – Taubesai – gyveno savo name Šiauliuose, Vilniaus g. 154, prie nuosavo malūno. „Saugodamas“ nuo negerų žmonių Lietuvos didvyris ir humanistas, o dabar jau net ir žydų gelbėtojas, Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika juos sukėlė į getą. Į tą, iš kurio prie duobių nuvedė Šiaulių apskrities policininkai. Ta proga pats J. Noreika persikėlė į gretimą jau nužudyto žydo namą. Juk nestovėti namui tuščiam?“

Kokia žinia paskleista? Kad Noreika nužudė Kukliansky mamos ir tėvo šeimas, ir greičiausiai tam, kad užgrobtų sunaikintų žydų turtą (kaip jau įprasta, vokiečiai čia net neminimi). Tačiau anksčiau Faina Kukliansky pasakojo, kad jos močiutė (tėčio mama) išvažiavo į Alytų ir nebegrįžo („kalbėta, kad ją kartu su kitais Alytaus inteligentais nužudė nacių talkininkai lietuviai, bet tikslių žinių apie jos likimą nėra iki šiol“), kad senelis su jos tėvu ir dar dviem vaikais pateko į Gardino getą, iš kurio pabėgo, išsislapstė miške ir liko gyvi. O štai mamos šeima buvo uždaryta į Šiaulių getą, kurį likvidavus pateko į Štuthofo ir Dachau lagerius, iš kurių jie taip pat grįžo gyvi, išskyrus tetą, mirusią nuo bado Štuthofe.

Tad kuo čia dėtas Noreika? Juk Šiaulių apskrities viršininko kompetencijai nepriklausė Šiaulių miestas (tuos reikalus tvarkė Šiaulių burmistras Linkevičius), tad Noreika nieko negalėjo „sukelti“ į Šiaulių getą ir su šiuo getu Noreika susijęs nebent tuo, kad (kaip liudija žydų gelbėtojas kun. Borevičius) rizikuodamas savo ir šeimos gyvybe, organizavo žydų gelbėjimo Šiauliuose tinklą. Ir vėliau už savo antinacinę veiklą buvo įkalintas tame pačiame baisiame Štuthofo lageryje. Savo knygoje pateikiu motyvus, kodėl nėra jokio pagrindo netikėti šiuo kun. Borevičiaus liudijimu. Ir visa tai ponia Kukliansky žino, pati atidenginėjo paminklą Borevičiui, yra advokatė, sovietmečiu dirbo milicijos tardytoja, jos profesinė veikla reikalauja labai tiksliai ir atsargiai dėlioti faktus, ypač kaltinimus. Kodėl šiuo atveju elgiamasi kitaip?

Savo knygoje rašote, kad KGB net amerikiečiams sugebėdavo pateikti savo klastotes.

Tas buvo labai keista – tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vyko šaltasis karas, bet JAV Teisingumo departamento specialusis skyrius OSI, vadinamieji „nacių medžiotojai“, tampriai bendradarbiavo su KGB, naudojosi jų medžiaga, dažnai – pakišamomis klastotėmis.

Knygoje pateikiu vieną tokio nešvaraus bendradarbiavimo pavyzdį, apie kurį man medžiagą pateikė JAV gyvenantis advokatas Povilas Žumbakis – buvusio Šiaulių kalėjimo viršininko A. Virkučio bylą. KGB pakišo amerikiečiams klastotę, neva Virkutis nacių laikais labai žiauriai elgėsi su kaliniais žydais, nors iš tiesų buvo priešingai – kalėjimo administracija itin stengėsi sušvelninti nacių nustatytą nežmogišką kalėjimo režimą, rinko iš gyventojų maistą, kad pagerintų kalinių maitinimą. (Šis atvejis paneigia dar vieną Vanagaitės knygoje skleidžiamą Dieckmanno netiesą, jog lietuvių administracija nustatydavo kaliniams žydams itin mažas maisto normas. Savo knygoje netiesiogiai paneigiu ir Dieckmanno teiginį, jog nėra nė vieno atvejo Vokietijoje ir Lietuvoje, kad naciai persekiotų už tai, jog kažkas atsisakė šaudyti nekaltus žmones. Šiaulių kriminalinio kalėjimo viršininkui Juozui Brajeriui atsisakius skirti savo pavaldinius žydų šaudymui, šis buvo įmestas į sunkvežimį kartu su myriop vežamais žydais. Taip pat yra duomenų, kad už atsisakymą šaudyti žydus 1941 m. rugsėjo 27 d. vokiečiai sušaudė lietuvių savisaugos dalinio kapitoną Kirkilą ir 12 lietuvių karių). 

Tačiau svarbiausia klastotė buvo OSI pateiktame kaltinime JAV teismui. Cituoju advokatą Žumbakį: „OSI kaltinime prieš Virkutį parašyta, kad iki 1940 metų Virkutis vadovavo Šiaulių kalėjimui. Toliau rašoma, kad 1941 m. jis vėl pradėjo dirbti kalėjimo viršininku. OSI praleido labai svarbius faktus – tai, kas įvyko Lietuvoje tarp 1939 ir 1941 metų: sovietų okupaciją, per kurią Virkutis buvo atleistas iš darbo, nepriklausomybės paskelbimą 1941 m. birželio 23 ir Lietuvos laikinosios vyriausybės nurodymą visiems grįžti į savo darbo vietas, buvusias iki sovietų okupacijos. Virkutis grįžo vadovauti kalėjimui kaip ir kiti administracijos darbuotojai. Bet OSI tai sąmoningai nutylėjo ir tai nebuvo netyčinė klaida.“

Taigi – praleidus minėtus faktus Virkutis buvo pateiktas kaip nacių kolaborantas, nes atrodė, kad jis grįžo į darbą prie vokiečių valdžios. Bet lygiai taip pat buvo ir tebėra pateikiama visa tuometinė lietuviška administracija – kaip neva nacių kolaborantė! Vakariečiai iki šiol nežino labai svarbių mūsų istorijos faktų apie pirmąją sovietų okupaciją, apie lietuvių bandymą išsikovoti laisvę 1941 m. birželį ir todėl jais lengva manipuliuoti. Turėtume sutelkti visas savo diplomatines jėgas pasakodami pasauliui tikrąją savo istoriją.

Bet kodėl amerikiečiai taip patikliai priimdavo KGB medžiagą?

Todėl, kad amerikiečių specialųjį skyrių OSI konsultavo tuometis garsus Izraelio veikėjas Icchakas Aradas, kuris Izraelyje vadovavo Jad Vašemo memorialui – šis memorialas ir sprendžia, ką pripažinti Pasaulio teisuoliu, o ką ne. Aradas savo prisiminimuose rašo, kad kai įkūrė Jad Vašem memorialą pas jį atvyko KGB generolas ir pasiūlė bendradarbiauti gaudant nacius. Aradas sutiko, nes jau turėjo tokios draugystės patirties – 1944-45 m. kartu su NKVD naikino Lietuvos partizanus (Aradas yra litvakas, kilęs iš Švenčionių). Spėju, kad būtent Aradas ir atvedė amerikiečiams KGB-istus.

Tame pačiame OSI skyriuje dirbo ir istorikas Saulius Sužiedėlis, kuris šiandien Lietuvoje propaguoja Arado knygas.  XXI a. pradžioje buvo nutarta Lietuvoje įsteigti tarptautinę mokslininkų komisiją, kuri vertintų nacių ir sovietų nusikaltimus, ir šiai komisijai vadovauti kažkodėl paskirtas politikas E. Zingeris. Zingeris į šią komisiją ir pasikvietė Aradą, Sužiedėlį, jau minėtą Vanagaitės bendraautorių Dieckmaną, JAV pilietį Bakerį (šis, kaip minėjote, kartu su Kukliansky apšmeižė J. Lukšą-Skirmantą) – ir štai visa ši kompanija „atstatinėjo istorinę tiesą ir teisingumą“ Lietuvoje. Kai pernai dar vienas JAV gyvenantis litvakas Gochinas nusprendė pamokyti Genocido tyrimo centrą, kaip reikia vertinti Joną Noreiką, ir padavė Centrą į teismą, ši Komisija puolė viešai vertinti Centro atsakymus Gochinui. Bet juk tai akivaizdus politiko, Seimo nario Zingerio ir jo komisijos kišimasis į teisminį procesą, spaudimas teismui! Keista, kad Seimas į tai niekaip nereagavo, nors Seimas yra Centro steigėjas.

Ar tokie Komisijos nariai gali būti objektyvūs?

Tokį klausimą keliu ir savo knygoje. Mano atsakymas toks – šią komisiją būtina kuo skubiau panaikinti, ji negali formuoti Lietuvos istorijos politikos, nes Lietuvos istoriją vertina iš Izraelio, Rusijos, JAV ar kažkieno kito, bet tik ne iš Lietuvos, ne iš lietuvio pozicijų. Esmė ta, kad tą patį faktą skirtingai gali interpretuoti žydai, rusai, lenkai ir lietuviai, todėl Europos Parlamente ir buvo priimta rezoliucija, kurios esmė – niekas negali monopolizuoti teisės į teisingą istorijos vertinimą. O Zingerio komisija tą teisę monopolizuoja. Litvakų bendruomenė – taip pat.

Imkime tokį pavyzdį: žydams sovietų okupacija atrodė kaip išsigelbėjimas nuo nacių, lietuviams nacių okupacija atrodė kaip išsigelbėjimas nuo sovietų. Du priešingi istoriniai keliai, tad logiška, kad kitokie ir istoriniai vertinimai. Sovietų tardymo metu Jonas Noreika-Generolas Vėtra sakė, kad pogrindine veikla buvo artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Domu Jasaičiu (abu buvo antinacinio pasipriešinimo Šiaulių apskrityje vadai, abu steigė žydų gelbėjimo tinklą): „Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Priėjome išvados, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų Sąjungą.“

Žydams ar rusams toks lietuvio interesas, tokie „atsargūs kontaktai“ su vokiečiais atrodo kaip nusikaltimas, kolaboravimas. Panašų mąstymą sovietai sugebėjo įpiršti ir amerikiečiams: jei sovietai su amerikiečiais kartu kovojo prieš Vokietiją, tai Sovietų Sąjungos priešai neva buvo ir JAV priešai. Virkučio byla yra pavyzdys, ką mes turime nuolat sau ir pasauliui priminti: Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuva buvo kitokioje padėtyje, nei didžioji Vakarų pasaulio dalis. Jei Prancūzija, Anglija ar JAV sprendė paprastąją lygtį su vienu nežinomuoju – priešintis Vokietijai ar ne, tai Lietuvai reikėjo spręsti gerokai sudėtingesnę lygtį – kaip gyvai pralįsti tarp dviejų žiaurių grobuonių. Kaip rašė J. Ambrazevičius-Brazaitis: „Lietuvos priešas Nr. 1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr. 2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį.“

Ar pajėgūs tai suprasti žydų, rusų, vokiečių tyrėjai? Ar pajėgūs suvokti, jog F. Kukliansky teiginys, kad „Lietuvių aktyvistų frontas buvo suformuotas kaip nacistinės Vokietijos talkininkas“ (Vanagaitės bendraautoriui, žydų tyrėjui Zurofui LAF-as smerktina organizacija vien todėl, kad kovojo prieš komunistus, tarp kurių buvo ir žydų) tėra tendencingai suprimityvintas, todėl neobjektyvus istorijos atvaizdas? O štai tyrėjas, žiūrintis į šią istoriją per Lietuvos prizmę, aiškiai matys, kad LAF-as buvo sukurtas tam, jog 1941 m. Lietuva, pagal 1918 m. pavyzdį, pasinaudotų karu tarp vokiečių ir rusų ir dar kartą pabandytų pralįsti pro susidariusį geopolitinį plyšiuką. 1918 m. pavyko, 1940 m. – ne. 1990 m. pasaulio galingieji Sąjūdį mokė neskelbti Lietuvos nepriklausomybės (panašiai ir 1941 m. vokiečiai spaudė LAF neskelbti Lietuvos nepriklausomybės), nes tai neva pakenks geopolitiniams interesams, neva gali sutrukdyti Gorbačiovui reformuoti imperiją. Ir vėl nepaklausėme, vėl lindome pro plyšį ir galiausiai padėjome sugriauti sovietų imperiją. O juk galėjo baigtis kitaip, galėjome vėl būti istoriškai „neteisūs“, „kalti“.

Tik lietuvis tyrėjas gali suprasti ir paaiškinti paradoksą, kodėl dalis antinacinės(!) „Lietuvos laisvės armijos“ narių kovėsi kartu su vokiečiais fronte prieš sovietus laikydami juos pavojingesniais už nacius. Panašus paradoksas yra ir su LAF „antisemitizmu“ – kaip rašau knygoje, tai geriausiai įrodo itin aktyvaus LAF nario, žydų gelbėtojo Domo Jasaičio pavyzdys.

Vanagaitės knygoje vokietis Dieckmanas, nuolat minėdamas apie lietuvių antisemitizmą, aiškina, kad „Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka laikėsi itin antisemitinių pažiūrų ir teigė, kad žydai kenkia lietuvių tautai.“ Tačiau Dieckmannas nutyli visą to meto istorinį kontekstą, o tai reiškia, kad jį iškraipo. Dieckmannas nutyli, o gal ir nežino, kad vadinamasis Kudirkos antisemitizmas buvo pasekmė tuo metu tarp žydų vyravusio antilietuvizmo: atvykęs į Šakius dirbti „laisvai praktikuojantis gydytojas“ V. Kudirka susidūrė su milžinišku žydų gydytojų pasipriešinimu, jam buvo daromos kliūtis net išsinuomoti butą. 1905 m. „Vilniaus žiniose“ buvo rašoma: „Šakių miestelis apgyventas galima sakyti vienais tik žydais, amatai ir visa prekyba tebėra žydų rankose, nors kelios pavienės ypatos iš lietuvių ir bandė čionai įsteigti sankrovėlę, bet neilgai tegyvavo – išnyko: priežastis gal yra, kad sunku čionais kovoti su įsiviešpatavusiais žydais ir jų didele vienybe“. Ir taip būta visuose Lietuvos miestuose, tai ir lėmė taip vadinamą „ekonominį antisemitizmą“.

Deja, šiandieninis ponios Kukliansky ir panašių žydų bandymas bet kokiomis priemonėmis (net ir tarptautiniu mastu šmeižiant Lietuvą) įsiviešpatauti Lietuvos istorijos vertinimuose neskatina geresnių lietuvių ir – žydų santykių. Atkreipkime dėmesį: Izraelis istoriją pasakoja tik per savo prizmę, jis nepasmerkė lietuvių genocidą vykdžiusių KGB-istų, priešingai – jiems suteikė politinį prieglobstį, atmetė Lietuvos prokuratūros prašymus. Žydai net Pasaulio teisuoliais skelbia ne visus žydų gelbėtojus, bet tik tuos, kurie jiems politiškai palankūs (garsaus žydų gelbėtojo ukrainiečių metropolito Andrejaus Šeptickio pavyzdys). Ir šiuo atveju litvakų bendruomenė pritariamai tyli. Panašiai su savo piliečiais elgiasi ir rusai. Lenkai taip pat labai aiškiai pareiškė: Lenkijos istorija bus vertinama per lenkiškąją prizmę.

Tai nereiškia, kad mes, lietuviai, turėtume eiti žydiškuoju ar rusiškuoju keliu, teisingumą traktuodami pagal tautybę. Lietuvos partizanai svarbiausiame savo dokumente, LLKS Tarybos deklaracijoje, dar vadinamoje partizanų konstitucijoje, labai aiškiai pabrėžė: „Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą“ (išskirta D.S. – Tiesos.lt past.). Tuo ir turėtume vadovautis neskirstydami nusikaltėlių ar herojų pagal tautybę. Tačiau Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys ir pasaulio istorija dėl to bus skurdesnė ir mažiau objektyvi.

Pagaliau, tai yra mūsų tapatybės, orumo ir būties klausimas. Būties ta prasme, kad nedidelės tautos negali išgyventi be tautiškumo, be patriotizmo užtaiso. Vokietis Dieckmanas griežtai smerkia tautiškumą, priekaištauja dėl jo lietuviams (bet ne žydams!), nes nesuvokia, kad didelių tautų, kaip vokiečių, rusų ar anglų, patriotizmas gali būti pavojingas užtaisas, lemiantis imperines ambicijas, o štai mažesnėms tautoms tai yra bene vienintelis išlikimo kodas. Dar daugiau – naujausių laikų istorija patvirtina, kad mažesnių tautų patriotizmas sugriauna net tokias galingas imperijas kaip Sovietų Sąjunga.   



Susiję

Įžvalgos 4833423669727340968

Rašyti komentarą

  1. Sveiki, draugai, gerai, kad ketinate perskaityti šią temą, nes tai pasirodys kaip gera jūsų ar jūsų pažįstamo gyvenimo pokyčių patirtis. Kyla klausimas, ar turite sunkumų, ar norite įprasminti savo gyvenimą, ar sergate kokia nors liga, tai yra jūsų galimybė įsitikinti, kad jūsų problemos išspręstos, susisiekite su didžiuoju burtų šaukliu dr. Ajayi el. Paštu: drajayi1990 @ gmail.com arba „Viber WhatsApp“: +23487084887094 Jis taip pat specializuojasi šiose srityse
    (1) Grąžinkite buvusią žmoną ar vyrą.
    (2) Burtai laimėti milžinišką loteriją
    (3) vaistažolės pastoti
    (4) Darbo paaukštinimo burtas.
    (5) stebuklingo rašiklio užkalbėjimas, norint sėkmingai išlaikyti egzaminą
    (6) Būrimas laimėti bet kurią teismo bylą
    (7) ir daugiau, tiesiog susisiekite el. Paštu: drajayi1990@gmail.com arba „Viber“ arba „WhatsApp“ numeriu: +2347084887094

    AtsakytiPanaikinti
  2. Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti puikiam vyrui, vadinamam dr. Ajayi, kuris yra burtų liejėjas, o jo darbas yra labai efektyvus. Jis padėjo man po metų ir kelių mėnesių išsiskyrimo susigrąžinti savo vyrą, perduodamas jam burtų galias. jo didieji protėviai, mano vyras paliko namus palikdamas mane ir abu mūsų vaikus vienus be jokio paaiškinimo, aš maldavau jo grįžti namo, bet jis manęs neklausė, aš net nuėjau pas jo šeimą, bet jis taip pat davė jiems kurčią ausį , tada kažkas man įstrigo, kad tai nėra įprasta, aš visur ieškojau pagalbos, kol tikėjimo dieną perskaičiau ponios, vadinamos Marija, liudijimą, ji paaiškino, kaip burtų leidėjas daktaras Ajayi padėjo jai susigrąžinti savo vyrą ir nutraukė jo kontaktą i paėmė numerį ir parašė daktaras Ajayi. Aš paaiškinau savo situaciją, o jis man liepė nesijaudinti ir pasakė, ką reikia daryti, kad mano vyras grįžtų namo, po kelių dienų mano vyras paskambino man į telefoną ir atsiprašė tą pačią dieną, kai jis grįžo namo, o mes gyvename laimingai. Jei jums reikia bet kokių problemų burtininko pagalbos, susisiekite su dr. Ajayi „Viber“ / „WhatsApp“: +2347084887094 arba el. Paštas: drajayi1990@gmail.com, kad gautumėte greitą sprendimą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš beveik pasidaviau gyvenime, kai mano vyras pasakė, kad nori skyrybų, nes tai mane nustebino. Aš paklausiau jo, kokia problema, bet jis tiesiog pavargęs ir dabar domisi kita moterimi, tada mano instinktas man pasakė, kad kažkas negerai su juo, nes tai yra taip neįprasta, draugė supažindino mane su galingu vyru, vadinamu dr. Ajayi, ji man pasakė, kad jis yra tas žmogus, kuris po 2 metų skyrybų grąžino savo vyrą namo, aš parašiau burtų ratuką ir paaiškinau savo situaciją jam jis pasakė, kokia yra problema ir ką reikia padaryti, kad mano vyras persigalvotų dėl skyrybų, aš vykdžiau daktaro Ajayi nurodymą ir per dvi dienas pradėjau patirti savo vyro gėrį ir jis pasakė man jis nenori skyrybų, bet nori praleisti likusį gyvenimą su manimi. Jei susiduriate su bet kokia situacija, kurios jums nepatinka santuokoje ar santykiuose, susisiekite su dr. Ajayi savo „Viber“ arba „Whatsapp“ numeriu: +2347084887094 arba el. Paštu: drajayi1990@gmail.com

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item