Vytautas Sinica. „Žmogaus teisės pavirto mažumų teisėmis“

O. Posaškovos ir M. Ambrazo nuotrauka  Antroji pokalbio dalis. Pirmoji dalis - šioje nuorodoje , visą pokalbio vaizdo įrašą galite perž...

O. Posaškovos ir M. Ambrazo nuotrauka 
Antroji pokalbio dalis. Pirmoji dalis - šioje nuorodoje, visą pokalbio vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.

– Jūs ir jūsų bendražygiai teigiate, kad Lietuvoje egzistuoja cenzūra. Visuomenės apklausos rodo, kad gyventojai taip nemano. Gal galite paaiškinti, kur jūs matote tą cenzūrą?

– Jei visuomenės apklausos rodo, kad gyventojai nepastebi cenzūros, tai tik paliudija, kad cenzūra veikia iš tikrųjų. Nes jeigu tu tiki tuo, ką tau rodo, tarkim, per Panoramą, reiškia tu esi sėkmingai įtrauktas į atitinkamą informacinį srautą: alternatyvių šaltinių ir nuomonių ten iš esmės nebūna, taigi žiūrovas neturi galimybės šį informacinį srautą tikrinti, kritiškai vertinti ar juo abejoti.

Aišku, šiandien mes neturime tokios cenzūros, kurią reprezentuotų koks nors valstybinis aparatas, diktuojantis laikraščių ar portalų redakcijoms, ką jos gali ir ko negali skelbti. Šiuo atveju viskas yra paprasčiau  – redakcijos cenzūruoja save pačios! Kitaip sakant, egzistuoja savicenzūra, kuri nėra valstybės kaip nors primetama iš viršaus. Dabar aš nenorėčiau plačiau nagrinėti bandymų įtakoti žiniasklaidos turinį, kai kuri nors ministerija nusiperka viešinimo paslaugas iš vieno ar kito portalo, ir taip bando apsaugoti ministrą ir jo vykdomą politiką nuo galimos kritikos tame portale. Tokie veikimo būdai egzistavo visada, bet tai labiau periferinis reiškinys.

Tuo tarpu svarbiausias dalykas yra ideologinė savicenzūra. Ją šiandien ryškiausiai atstovauja tam tikras Lietuvos žurnalistų sluoksnis, kurio skiriamieji bruožai yra taip vadinamas progresyvumas ir leftistinės pažiūros. Įdomu tai, kad šios pažiūros dažnai yra „išpažįstamos“ ne „iš idėjos“, o dėl žymiai pragmatiškesnių tikslų – noro būti sėkmingu, įtakingu ir „prie elito“. Ir Lietuvoje, ir Europoje „progresyvieji“ leftizmo pažiūras atstovaujantys asmenys yra faktiškai užvaldę didžiąją dalį žiniasklaidos ir visai savo kuriamai produkcijai taiko atitinkamą ideologinį filtrą.

Klasikinis tokio „filtravimo“ pavyzdys yra Vyganto Pugačiausko užsienio naujienų reportažai, kuriuose konkretūs politikai visados yra tik blogi arba tik geri. Pavyzdžiui, Trumpas, Borisas Džonsonas, Kačinskis, Dūda, Viktoras Orbanas būna blogi ir tik blogi. Parodyti, kad Lenkijoje yra daugybė žmonių, palaikančių tą patį Dūdą ar Kačinskį, būtų nedovanotinas leftistinio diskurso pažeidimas, todėl to ir nedaroma. Kad viskas neatrodytų per daug niūriai, Vyganto Pugačiausko reportažuose yra ir geri politikai, pavyzdžiui Merkel ir Makronas, kurių elgesys visada beveik tobulas. Nors Merkel išsijuosusi „pardavinėja“ Rusijai Vidurio Rytų Europą per savo Nord Stream‘ą ir kitus projektus, tai nėra akcentuojama kaip Lietuvos nacionalinė problema ir grėsmė saugumui.

Atskiro aptarimo yra vertas ir įtakingųjų žurnalistų elgesys diskusijose. Kalbu apie politines laidas, kurios rodomos vakarais prieš žinias arba po jų, ir kur yra kviečiami dalyvauti žymūs politikos apžvalgininkai, žurnalistai, teisininkai. Šios laidos visada pasižymi dviem bruožais: vedėjo šališkumu užduodant klausimus ir ypatingu vedėjo šališkumu atsirenkant pašnekovus. Kaip taisyklė, visada kviečiami pašnekovai, kurie atitinka vedėjo pažiūras; dažniausiai vedėjas tų pažiūrų ir neslepia. Jeigu yra pakviečiamas kitokių pažiūrų atstovas, tai jis dažniausiai būna politikas, nes visi žino, kad politiką auditorija sutiks skeptiškiau, nei ekspertą, todėl žurnalistui nepatinkančių pažiūrų politiką „presinguoja“ „teisingų“ pažiūrų ekspertai, kurie studijoje turi ženklią kiekybinę ir eterio laiko persvarą.

Visi čia paminėti politinių diskusijų vedimo metodai yra nuosekliai taikomi Miliūtės, Jakilaičio, Makaraitytės ir kitų svarbiausių laidų vedėjų darbe. Verta atkreipti dėmesį, kad visi įtakingiausiais renkami šalies žurnalistai yra šios propagandos technikos meistrai. 

Jeigu skaitytojai ir žiūrovai viso šito nepastebi, laikau savo pareiga atkreipti į tai dėmesį ir pasakyti, kad ateityje tas problemas turėsime išspręsti.

- Vytautai, atsakykite tautai, ar esate euroskeptikai?

- Kas yra euroskepticizmas? Žvelgiant akademiškai, euroskepticizmas yra dviejų krypčių: pirmoji kryptis skelbia, kad Europos Sąjungą reikia reformuoti, tuo tarpu antrosios krypties atstovai sako, kad Europos Sąjunga yra blogis ir jos iš viso nereikia. Su pastaruoju požiūriu kategoriškai nesutinku, tuo tarpu pirmajam – teigiančiam kad reikalingos ES reformos – visiškai pritariu. Bet reikia atkreipti dėmesį, kad žodis „euroskeptikas“ Lietuvoje suprantamas vienareikšmiškai – taip apibūdinami Europos Sąjungos priešinininkai, trokštantys jos sugriuvimo. Tuo tarpu aš labai noriu, kad Europos Sąjunga išliktų, ir būtent todėl negaliu tylėti matydamas, kad ji pati eina savigriovos keliu.

Turbūt daug ką nustebinsiu pasakydamas, kad šiandieninė Europos Sąjunga negali likti tokiam integracijos lygmenyje, kokiame šiuo metu yra. Ji turi arba giliau , arba sugrąžinti valstybėms narėms dalį galių, kurias jos yra atidavusios Europos Komisijai ir kitoms viršnacionalinėms  institucijoms.

Simptomiška, kad Europos Sąjungos integraciniai procesai, kaip taisyklė, labiausiai suintensyvėja per krizes. Jei kyla finansinės problemos ar grėsmė eurui,  jei prasideda migrantų krizė ar šlubuoja išorinių ES sienų apsauga, jei laimi referendumas dėl Brexit‘o – visa tai Briuselyje yra priimama kaip pretekstas ir galimybė gilinti Europos Sąjungos integraciją link vienos valstybės. Tai ne atsitiktinumas, o seniai numatyta strategija. Bėda tik ta, kad Europos Sąjungą išlaikančiose šalyse, ypač Vakarų Europoje, visuomenės tam jau nebepritaria. Didžioji dalis gyventojų yra arba už status quo arba už mažesnę integraciją – vis garsiau reikalaujama grąžinti daugiau galių nacionaliniams parlamentams ir vyriausybėms. Taigi didėja atotrūkis tarp visuomenių, kurios nori mažiau integracijos, ir Europos Sąjungos lyderių – didesnės integracijos siekiančių biurokratų, kurie, britų politiko N. Farage`o žodžiais tariant, yra niekieno nežinomi ir kurių niekas nerinko. Jeigu niekas nesikeis, ši gilėjanti pavojinga priešprieša galiausiai gali iš vidaus sugriauti ir pačią Europos Sąjungą.

Priešingai negu Lietuvoje, kur visuomenės balso nelabai kas paiso ir kur politikai jaučiasi visažiniais, Vakarų Europoje vis dėlto egzistuoja demokratijos tradicija ir visuomenės neįmanoma negirdėti. Taigi tas pats Emanuelis Makronas, toks mėgstamas mūsų sisteminės žiniasklaidos, berods per BBC transliuotame savo interviu yra pasakęs maždaug taip: „...jeigu aš šiandien leisčiau referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje, prancūzai greičiausiai nubalsuotų už išstojimą, kaip tą padarė britai“. Tai štai ant kokio „verdančio katilo“ šiandien gyvena Vakarų Europa.

Aišku, mes galime ramiai sėdėti ir mylėti Europos Sąjungą, laukdami kol viskas ten pasibaigs laimingai. Bet šiandien kaip niekad realus ir kitoks – ES griūties – scenarijus, apie jį atvirai kalba jau net toks globalistas kaip George`as Sorošas. Todėl nuolat sakau ir sakysiu, kad Europos Sąjunga privalo reformuotis: atsisakyti kai kurių galių, kurias ji yra perėmusi iš valstybių narių, nustoti kištis ten, kur jai nereikia kištis, ir daryti  tik tai, ką žmonės nori, kad ji darytų – užtikrinti laisvą prekybą, laisvą judėjimą ir panašius dalykus. 

- Stebint jūsų pasisakymus viešojoje erdvėje, yra aiškios jūsų moralinės nuostatos, tačiau miglotos ekonominės. Ar galite kartą ir visiems laikams pasakyti - jūs kairieji ar dešinieji ekonomikos srityje?

– Manau, kad bandymas kalbėti kategorijomis „kairė – dešinė“ yra praeitin nueinanti vakarykštė diena. XXI amžiaus didžiąja politine skirtimi, kuri netrukus struktūruos šiandienos politiką ir kurios kontūrai jau dabar matomi Vakarų Europoje, bus ne ginčas „darbas prieš kapitalą“, ir ne „kairieji prieš dešiniuosius“.  XXI amžiaus politinę takoskyrą šiandien vis ryškiau žymi du vienas kitam oponuojantys poliai: iš vienos pusės nacionalizmas, o iš kitos – globalizmas. Šių dviejų polių skirtis pereina net į ekonominę dimensiją: šalyse, kurios patiria imigracijos sukeltas pasekmes – darbo vietų sumažėjimą, atlyginimų smukimą – rinkėjai daro atitinkamas išvadas ir pagal tai jau dabar balsuoja rinkimuose.

Yra ir antras svarbus momentas. Demokratinėse šalyse ekonominiai klausimai iki šiol bandyti spręsti dialogu - visą XX amžių žingsnis po žingsnio buvo judama link skirtingų visuomenės grupių interesų derinimo ir tam tikro sutarimo. Jeigu pažiūrėtume į ekonomines diskusijas, kurios vyko prieš šimtą metų, tai veikiausiai nustebtume – jos buvo daug aštresnės, o siūlymai buvo daug radikalesni, negu kad yra dabar. Ir vis dėlto pavyko priartėti prie tam tikro aukso vidurio ir šiandien turime vieną grupę šalių, kuri yra labiau linkusi reguliuoti ekonomiką ir tuo pačiu metu egzistuoja kita grupė šalių, kuri teikia pirmenybę daugiau laisvai rinkai. Taigi ekonominiai klausimai nėra principiniai klausimai, nėra vieno universaliai pritaikomo geriausio ekonominio modelio ar juolab recepto visoms šalims ir visuomenėms. Taigi atsižvelgiant į mūsų šalies ekonominę, demografinę, socialinę struktūrą ir geopolitinę padėtį, mums ir reikia ieškoti logiškų ekonominių sprendimų – ne „kairiųjų“, ir ne „dešiniųjų“, o to, kas geriausiai tinka būtent Lietuvai.

Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kur pirmiausia, aišku, „MG Baltic“, pono Mockaus ir „Laisvosios rinkos instituto“ pastangomis per daugiau nei du dešimtmečius buvo gan sėkmingai paskleistas mitas, kad neva yra normalu ir savaime suprantama turėti „plokščius“ mokesčius, t.y. tokius mokesčius, kurių tarifas yra vienodas nepriklausomai nuo to, kiek gaunama pajamų. Tuo tarpu realybė yra kitokia: visose šalyse, kurias ekonomine prasme mes laikome socialistiškomis, ir visose šalyse, kurias ekonomine prasme mes laikome liberaliomis – taigi visame demokratiniame Vakarų pasaulyje egzistuoja progresiniai mokesčiai. Skiriasi tik jų procentiniai dydžiai. Tarkim, Prancūzijoje progresiniai mokesčiai turtingiems žmonėms kyla net iki 70% ir tai, mano galva, yra didelė klaida, nes užmuša žmonių ekonominę iniciatyvą ir pastangas kurti. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje ar JAV, progresiniai mokesčiai balansuoja ant 40% ribos ir yra taikomi daugiausia pajamų gaunantiems žmonėms. Taigi manau, kad tai yra normalus mokestinis modelis, kurio bijoti ar juolab vadinti socializmu nėra jokio pagrindo. Ypač Lietuvoje, kur šiandien mokestinė sistema yra iš esmės regresinė – daugiausiai į biudžetą suneša vartojimo mokesčiai, kurių sąlyginai daugiausiai „suneša“ mažiau uždirbantys asmenys, nes jų paprasčiausiai yra dauguma. 

Žodžiui, kai manęs klausia: „tu liberalas ar socialistas?“ aš atsakau paprastai: baikime lipdyti etiketes ir ieškokim tokio modelio, kuris geriausiai tinka Lietuvos ekonominei situacijai.

- Dažnai pasisakote prieš žmogaus teises, kas yra, švelniai tariant, kontraversiška demokratinėje valstybėje. Ar galite paaiškinti savo požiūrį?

- Dažnai girdžiu kaltinimą, kad mes neva pasisakome prieš žmogaus teises. Bėda ta, kad šiandien po skambia antrašte „žmogaus teisės“ surikiuojami patys keisčiausi dalykai. Kitaip sakant, žmogaus teisės šiandien pavirto mažumų teisėmis. Ką tai reiškia? Savo Konstitucijoje, daugumos kitų šalių konstitucijose, visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, mes turime aiškų sąrašą teisių, kurios yra aktualios visiems žmonėms, t.y. nepriklausomai nuo to, kad žmonės galimai priklauso kažkokiai tapatybės grupei ar panašiai. Taigi mes turime susirašinėjimo, privatumo, nuosavybės, susirinkimų, žodžio laisvės, sąžinės ir įvairiausias kitokias laisves ir teises, kurios nepriklauso nuo mano seksualinės orientacijos, religijos, tautybės ir t.t.

Atkreipkite dėmesį: šiandien beveik jokios žmogaus teisių vardu pasivadinusios organizacijos apie šias teises nekalba ir dėl jų nekovoja. Tos kelios, kurios kovoja, yra stumiamos į paraštes ir skelbiamos žmogaus teisių priešininkais. Nors būtent šitos visiems žmonėms, ne tik mažumoms, aktualios teisės – ypač mūsų regiono šalyse ir konkrečiai Lietuvoje – labai dažnai yra pažeidžiamos. Visos žmogaus teisių organizacijos kovoja už konkrečių visuomenės grupių, o tiksliau sakant, mažumų, teises, t.y. už homoseksualų teisę „tuoktis“, už transeksualų teisę „keistis lytį“, už Lietuvos romų teisę nebūti iškraustytiems iš taboro, už lenkakalbių teisę rašyti pasuose nevalstybine kalba, už nelegalių imigrantų teisę gyventi Lietuvoje ir čia gauti išmokas ir t.t.

Taigi, kaip jau ankščiau minėjau, žmogaus teisės yra tapusios mažumų teisėmis. Savo ruožtu mažumų teisės yra tvarinys vadinamosios tapatybių politikos – bandymo fragmentuoti visuomenę į daugybę grupių, suformuotų pagal įvairius požymius: rasę, tautybę, religiją, seksualinę orientaciją ir t.t. Vardan šitų grupių interesų nuolat vykdoma „kova“, pabrėžiant šioms tapatybių grupėms priklausančių asmenų patirtas tikras ir tariamas skriaudas dėl kažkokių istorinių neteisybių, dėl to, kad jie neturėjo galimybės įgyti išsilavinimą, sukaupti turto ir pan. Ši tapatybių politika ir kova už šias „žmogaus teises“ galiausiai veda į pozityvią diskriminaciją, t.y. tokioms grupėms siekiama suteikti privilegijų. Būtent iš čia kyla vadinamoji kvotų politiką: yra sakoma, kad, tarkime, moterų turi būti vienodas skaičius kaip ir vyrų vienose ar kitose institucijose vien todėl, kad jos moterys.  Ir tuomet objektyvi konkurencija pagal gebėjimus, kompetenciją, pasiekimus ir apskritai tinkamumą pareigoms tampa antraeiliu dalyku.

Na ir galų gale visą šitą fantasmagoriją vainikuoja taip vadinamas politkorektiškumas su visiškai realybės neatitinkančiu burtažodžiu – „neapykantos kalba“. Neapykantos kalba šiandien vadinamas bet koks nepalankus ar kritiškas kalbėjimas apie bet kurią iš mažumų grupių, kurių sąrašas kasdien vis ilgėja! Todėl apie šias grupes nebegalima pasakyti nieko neigiamo ar kritiško – viskas iškart traktuojama kaip neapykanta.

Laisvė, konkurencija, žodžio laisvė – tai vertybės, kurios nesuderinamos su visu šituo anksčiau išvardintu absurdu. Šiandien visa visuomenė, įskaitant ir kitas mažumas konkrečiose situacijose nebegali pasakyti nei ką galvoja, nei konkuruoti lygiomis sąlygomis su kitomis mažumomis. Aš manau, kad tai yra visiškas apvertimas ir pasityčiojimas iš pačios žmogaus teisių idėjos. Tokioje situacijoje aš nebesistebiu ir net didžiuojuosi, kad apie mane kartais pasakoma, jog aš esu prieš žmogaus teises.

- Ir baigiant mūsų laidą, Vytautai, galbūt norėtumėt kažką pasakyti žiūrovams? Gal turite kokią frazę, kuria norėtumėt užbaigti mūsų šiandienos pokalbį?

- Įmantrios frazės nesu paruošęs, tačiau tikiuosi, kad vis daugiau žmonių sugebės išgirsti tą žinią, tas idėjas, apie kurias kalbu aš ir apie kurias kalba daug kitų žmonių Nacionaliniame susivienijime. Linkiu, kad mes visi – tie, kam artimos čia išsakytos mintys – rastume drąsos ir sąmoningumo visa tai skleisti kuo plačiau. Raginu siekti, kad šios idėjos nesustotų ties asmeninio kompiuterio ekranu, kad mūsų kasdienybę ir mūsų informacinį lauką, kuriame gyvename, pasiektų laisvės vėjas ir viskas keistųsi į gerąją pusę.

Tad pakelkit galvą, lietuviai, ir ne tik lietuviai, raskit drąsos, ir pabandykime kurti geresnę Lietuvą! (šypsosi).



Susiję

Vytautas Sinica 3017661345580991700
item