Christopheris Hope'as. Nigel'as Farage'as ir Enochas Powellas: visa tiesa apie UKIP ryšius su „Kraujo upių“ politiku

Nigel'as Farage'as ir Enochas Powellas „The Telegraph“ praneša radę dokumentus, rodančius, kad N. Farage‘as buvo prašęs E. Powe...

Nigel Farage and Enoch Powell: the full story of Ukip's links with ...
Nigel'as Farage'as ir Enochas Powellas
„The Telegraph“ praneša radę dokumentus, rodančius, kad N. Farage‘as buvo prašęs E. Powello palaikymo 1994 m. metų rinkimuose, o ir UKIP’o [JK nepriklausomybės partijos] kandidatai ne kartą siekė užsitikrinti Powello palaikymą.

Nigel’as Farage’as niekada neslėpė savo susižavėjimo Enoch’u Powellu, konservatyviu politiku, kurio 1968-aisiais metais pasakyta kalba „Kraujo upės“ dešimtmečiams aptemdė rasinių santykių klausimą Didžiojoje Britanijoje.

Enoch’as Powellas, kalbėdamas Birmingame, minėtoje kalboje pasisakė apie socialinės imigracijos iš Britų Sandraugos šalių ir naujų rasinių santykių įstatymų pasėkmes. Jis įspėjo: „užbėgdamas įvykiams už akių, aš alsuoju išankstiniu nusistatymu; kaip romėnas matau Tibro upę, gausiai putojančią krauju“. Enoch’as Powellas neteko savo saugumo sekretoriaus vietos ir liko politikos nuošalėje. Bet to meto apklausos rodo, kad jo kalba buvo laikoma prisidėjusia prie konservatorių grįžimo į valdžią 1970 m. pagrindiniuose JK parlamento rinkimuose. Pats E. Powellas konservatorių partiją paliko 1974 m. ir veikė kaip Ulsterio sąjugininkų partijos narys JK pietuose iki tol, kol 1987 m. apskritai paliko parlamentą.
Nedaugelis politikų  drįso viešai girti Powellą iki pat 2008 m., kada N. Farage’as, tuo metu jau dvejus metus buvęs UKIP lyderiu, įvardijo jį kaip politikos didvyrį sakydamas, kad „nors jo kalbėjimo būdas dabar atrodo pasenęs, kalbos prasmės bei principai išlieka geri ir tikri“.
N. Farage’as taip pat pridūrė: „niekada nepasakyčiau, kad Powellas kažkokiu aspektu buvo rasistas. Jei būtume jo paklausę, dabar turėtume daug geresnius rasinius santykius, nei turime“. Tų metų [2014] sausio mėnesį, N. Farage’ui Sky News Murnagham programoje buvo perskaitytos kai kurios „Kraujo upių“ kalbos ištraukos, po kurių jis teigė sutinkąs su pagrindiniais E. Powello principais. Apskritai, N. Farage’as pripažino turėjęs tik du susitikimus su Powellu, kuris mirė 1998 m. Savo autobiografijoje, „Besikaunantis bulius“ (angl. „Fighting Bull), N. Farage’as apibūdino savo susitikimą jaunystės laikais su Powellu Dulviho kolegijoje. Jo žodžiais, E. Powellas „pribloškė mane“.
Antrasis susitikimas įvyko 1993 m. gegužės mėnesį, kuomet Nigel’as Farage’as nuvežė Powellą į UKIP sąskrydį, kur Powellas turėjo pasakyti kalbą Niuberyje. Šiame miestelyje pačios partijos įkūrėjas, Alanas Skedas, išsikėlė kaip kandidatas.
Prisiminuose apie šį metą Nigel’as Farage’as yra rašęs, jog jis prisimena kaip grupė komunistų priešais Niuberio hipodromą užpuolė Powello Mercedes su „didele medine lazda“ tačiau jis „net nekrūptelėjo“. Be to,  N. Farage'as rašė, kad „tas susitikimas su žmogumi, tiek daug pasiekusiu ir tiek daug paaukojusiu dėl savo principų, pažadino manyje visokių siekių, kurių anksčiau nebuvau pastebėjęs. Tai mane įkvėpė. Valstybės tarnyba nebuvo vien tik partijos linijos laikymasis“.
Iš „The Daily Telegraph“ Kembridžo universiteto archyve rastų dokumentų matyti, kad N. Farage'as rašė Powellui, prašydamas jo palaikymo rinkimuose 1994 m. Jie taip pat rodo, kad po pirminio N. Farage'o kontakto partijos valdyba ir jos kandidatai pakartotinai siekė gauti E. Powello palaikymą, įskaitant du kvietimus būti UKIP’o kandidatu dvejuose šalies rinkimuose. Savo laiške, išsiųstame 1994 m. kovo 23 d. iš N. Farage‘o namų Kente, 29 m. politikas paprašė Powello palaikyti jo kandidatūrą. N. Farage'as jam rašė: „aš turiu viską, kad galėčiau vesti gerą, agresyvią kampaniją, tačiau Jūsų balsas galėtų pakeisti dalykus ir iškelti problematiką į pirmą vietą. Prašau padėti, kuo tik galite. Kaip parodė Jūsų pasirodymas Niuberyje, rinkėjai pradeda atsibusti nuo to ilgo miego. Atvykite ir suteikite jiems paspirtį“.
Kalbėdamas specifiškiau, N. Farage paminėjo: „kampanijos metu organizuosiu viešus susitikimus ir norėčiau, kad ateitumėte ir kalbėtumėte Eastleight‘o miestelio rotušėje tam tikru metu per savaitę prieš balsavimą. Jei su tuo sutiksite, aš, žinoma, organizuosiu transportą, vakarienę ir viską, ko Jums reikia. Šį kartą planuoju padaryti pertrauką nuo vairavimo“. Be to, jis pridėjo: „mūsų nariai Hempšyre yra labai atsidavę ir aktyvūs. Jūsų kalba kampanijos metu būtų tikras įkvėpimas. Naujausi pokalbiai su politikos žurnalistais man sukelia mintį, kad dar geresnio laiko tam dar nebuvo“. N. Farage laiške paminėjo anksčiau neatskleistą susitikimą su Powellu Bovo mieste, rytiniame Londone, kuris, jo teigimu, buvo „labai malonus“. Apie susitikimą N. Farage‘as  E. Powellui rašė: „Kaip aš Jums minėjau susitikimo Bove metu, Europos Sąjungos parlamento rinkimų manifeste aiškiai nurodoma, kad jei bus išrinkti UKIP kandidatai, jie neužims jiems priklausančių vietų. Žinau, kad Jūs pritariate šiai politikai, kaip ir didžioji dauguma žmonių, dalyvavusių tame susitikime. Pagrindinė Eastleigh‘o politinė pozicija bus panaikinti 1972 m. Europos Bendrijų aktą ir pakeisti jį tikru laisvosios prekybos susitarimu. Suverenitetas šiuo metu yra labai aktualus klausimas, todėl rinkimų data mūsų reikalui bus naudinga“. Powellas po penkių dienų, kovo 28 d., atsakė N. Farage'ui: „aš labai rimtai apsvarsčiau Jūsų prašymą kovo 23 d. laiške, bet padariau išvadą, kad nemanau, kad galėčiau prisidėti prie kampanijos kalbėdamas Jūsų vardu šiuose rinkimuose. Panašu, kad naujausi įvykiai rodo, kad nuomonė Jungtinėje Karalystėje stiprėja prieš narystę Europos Sąjungoje“.
Archyvo duomenimis, tai buvo paskutinis N. Farage'o ir Powello pokalbis. Tačiau kiti UKIP  nariai, įskaitant ir A. Skedą, ir toliau mėgino pelnyti Powello palaikymą. Po trijų savaičių, 1994 m. balandžio 18 d., partijos lyderis A. Skedas paprašė Powello kandidatuoti  po UKIP vėliava centriniame Londone 1995 m. Europos Sąjungos parlamento rinkimuose. A. Skedas Powellui rašė: „didelis skaičius žmonių, iš kurių, dauguma Jums pažįstami, pasiūlė man pakviesti Jus tapti mūsų kandidatu centriniame Londone Europos Sąjungos parlamento rinkimuose. Kaip jau žinote, mes neketiname vien užimti vietas ir gauti atlyginimus. Jungtinėje Karalystėje šiuo klausimu mes kovojame vieni“.
Be to, jis pridėjo: „viskas, ką Jums tektų padaryti, būtų leisti naudoti savo vardą, susikurti savo rinkimų adresą ir padaryti tiek pareiškimų, kiek Jums atrodo tinkama. Nereikia rengti susitikimų ar realių kampanijų. Ką apie tai manote?“. Powellas atsakė po trijų dienų, balandžio 21 d.: „Tiesą sakant, neketinu kovoti dėl vietos parlamente, esu pasitraukęs nuo aktyviosios politikos nuo paskutinio pralaimėjimo 1987 m. visuotiniuose rinkimuose“. Per kitus ketverius metus, matyt, A. Skedo siūlymų, UKIP'o kandidatai iš eilės rašė Powellui prašydami padėtų jų kampanijose.  E. Powellas sutiko padėti trims iš jų.
1994 m. lapkričio 24 d. Malcolmas Floydas, UKIP'o kandidatas vakarų Dadlyje, vieną mėnesį prieš rinkimus paprašė Powello pagalbos, rašydamas: „Ar galite būti pakankamai geranoriškas, kad palaikytumėte mane kovoje už Didžiosios Britanijos nepriklausomybę ir už jos karalystės [=Sąndraugos] palaikymą, kas yra mūsų partijos esminiai manifesto tikslai?“ Powellas sutiko ir kitą dieną išsiuntė atvirą laišką, adresuotą Dudlio žmonėms, kurį M. Floydas buvo kviečiamas „panaudoti bet kokiu būdu, kuris, Jūsų [E. Powello] manymu yra tinkamas“. Viešame laiške E. Powellas rašė: „Viliuosi, jog vakarinės Dadlio apygardos rinkėjai gerai supranta, kad jiems teko išskirtinė privilegija kalbėti visos Britanijos vardu likusios šalies akivaizdoje. Jie [UKIP kandidatai] gali padėti sudaryti vyriausybę, kurie stovėtų prieš Europos sąjungą, kuri atima iš šios šalies teisę priimti savo įstatymus ir turėti nepriklausomą politiką bei tvarkyti savo mokesčius. Tai  veiksmingai pasieksite, jei palaikysite M. Floydą.“

Po keturių mėnesių, 1995 m. Kovo 30 d., Vivianas Linacre'as, UKIP'o kandidatas gegužę vyksiančiuose Perto ir Kinroso rinkimuose, paprašė Powello patvirtinti jo kandidatūrą sakydamas, kad jo „asmeninė parama bus neįkainojama“  rinkimuose, kurie „privalo pritraukti nacionalinį interesą“. Powellas atsakė: „Man malonu žinoti, kad Perto ir Kinroso rinkėjams suteikiama galimybė pasisakyti prieš narystę Europos Sąjungoje, o tai prilygsta Jungtinės Karalystės atsisakymui nuo savivaldos, jau nekalbant apie Škotiją. “ 

1996 m. Lapkričio 19 d. D.J.Richards, UKIP'o narys iš Surėjaus, parašė Powell'ui, prašydamas būti partijos kandidatu į pietvakarių Surėjaus 1997 m. visuotiniuose rinkimuose prieš konservatorių (torių) kabineto ministrę Virginia Bottomley, sakydamas: „mes padarėme išvadą, kad siekdami atremti ponios Bottomley populiarumą, turėtume pasiųsti „aukšto lygio“ kandidatą. Powellas padėkojo p. Richardsui už jo laišką, bet sakė: „Kadangi dabar esu pasitraukęs iš Parlamento, aš neketinu aktyviai dalyvauti būsimuose visuotiniuose rinkimuose.“

Tada, po šešių mėnesių, 1997 m. balandžio 16 d., Johnas Bakeris, UKIP kandidatas Folkstono ir Haito regione, paprašė Powello palaikyti jį prieš konservatorių partijos narį, valstybės sekretorių Michaelą Howardą, kuris, be to, tuomet buvo ir Howardo lordas.

Powellas padėkojo jam už laišką ir pridūrė: „Manau, kad UKIP suteiks galimybę tiems, kurie priešinasi Didžiosios Britanijos narystei Europos Sąjungoje rinkimuose išreikšti savo poziciją“.

Šis laiškas buvo paskutinis kartas, kuomet UKIP ir E. Powellas palaikė ryšius. E. Powellas mirė sekančiais metais, tuomet, kai N. Farage'as tapo UKIP pirmininku.  
Šaltinis: „The Telegraph









Susiję

Užsienio politika 7062348464222924765
item