Audrius Makauskas. Krikščionybė ir patriotiškumas: nesudėtingas santykis

Šiandien bernardinai.lt portale paskelbtas itin klaidinantis ir krikščionybę su jai priešingu moderniuoju liberalizmu suderinti mėginantis antropologo Sauliaus Matulevičiaus interviu. Dėl tekste esančių politinės teorijos klaidų gausos, visos jos nebus apžvelgtos. Tačiau tarp jų ypatingai svarbus - visiškai klaidingas krikščionybės ir nacionalizmo supriešinimas, teigimas, jog nacionalinė valstybė atsiranda tik XIX amžiuje ir yra „ideologinis konstruktas“. Šis Bažnyčios mokymui prieštaraujantis aiškinimas, nors absoliučiai atmestas prieškario Lietuvoje, šiandien yra dirbtinai populiarinamas liberalių krikščionių grupių ir reikalauja atskiros reakcijos. Todėl skaitytojams skelbiame politologo Audriaus Makausko dar 2012 metais publikuotą tekstą krikščionybės, patriotizmo ir nacionalizmo santykio tema. Prieš skaitant šį tekstą itin rekomentuojame perskaityti ir Sauliaus Matulevičiaus interviu. 

Kalbant apie krikščionybės ir patriotiškumo santykį, dažnai galima išgirsti labai prieštaringų nuomonių. Viena vertus, į Bažnyčią kartais žiūrima kaip į tautininkų ar nacionalistų sąjungininkę, uolesnius krikščionis ir tautininkus nurašant į tą patį dešinįjį politinio spektro užkampį.

Kita vertus, iš pačių tautininkų galima išgirsti, kad krikščionybė – ypač katalikiška jos forma – dėl savo visuotinio pobūdžio yra iš esmės priešinga tautiškumo idealams. Sekdami ta pačia minties eiga, kai kurie kairieji kaltina tautinius interesus ginančius katalikus politikus krikščionybės principų išdavimu. Kodėl krikščionybės ir patriotiškumo santykis gali atrodyti toks painus? Ir kodėl jis iš tikrųjų toks nėra?

Ikikrikščioniškos religijos nebuvo universalios – Dievas buvo davęs Apreiškimą tik žydams, suteikdamas jiems išrinktosios tautos statusą. Taigi žydų etninė ir kultūrinė bendruomenė iš esmės sutapo su religine. Įstatyme buvo numatyti aiškūs skirtumai, kaip dera elgtis su žydu, o kaip – su svetimtaučiu. Lygiai taip ir pagoniškose religijose kiekviena tauta ar net miestas šaukėsi savųjų dievų pagalbos. Savi dievai saugojo bendruomenę ir globojo kovose prieš kitas tautas, savi dievai sutelkdavo tautą bendram kultui.

Tuo tarpu į pasaulį atėjus krikščionybei tautos vaidmuo dvasinėje ir moralinėje srityje, atrodo, turėjo neišvengiamai sumažėti. Apaštalas Paulius rašo: „nebėra žydo, nei graiko: <...> visi jūs esate viena Jėzuje Kristuje!“ (Gal 3, 28). Tačiau norint deramai interpretuoti šiuos šv. Pauliaus žodžius, verta prisiminti vieną merginą, gimusią lygiai prieš 600 metų – Žaną d‘Ark. 

Ką ji padarė? Nei daugiau, nei mažiau: pakėlė vieną tautą į kovą prieš kitą tautą. Šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Britanijos iki jos iškilimo tebuvo dinastijų konfliktas, paprastą liaudį jaudinęs tik tiek, kiek ji buvo priversta dėl jo patirti nuostolių. Tuo tarpu įkvepiantis Žanos d‘Ark herojiškumas pavertė jį aistringu visos prancūzų tautos išsivadavimo iš britų okupacijos judėjimu.

Taigi ji pakėlė vieną katalikišką tautą prieš kitą katalikišką tautą. Ir ta mergina Bažnyčios buvo paskelbta šventąja. Kaip, apaštalo Pauliaus žodžių kontekste, galėjo įvykti, kad Bažnyčia kanonizavo žmogų, savo gyvenimą skyrusį kovai už vieną valstybę – o kadangi ta kova buvo karinė – neišvengiamai ir prieš kitą valstybę, ir dar katalikišką?

Pažvelkime atidžiau į tai, ką moko Katalikų Bažnyčia. Viena vertus, ji teigia, kad žmogus privalo mylėti kiekvieną savo artimą, o artimas yra, cituojant kun. Felikso Bartkaus katekizmą, „kiekvienas žmogus nežiūrint religijos, tautybės, šalies, kūno spalvos skirtumo ir to, ar jis mums palankus ar nepalankus, ar net priešiškas“. Taip yra todėl, kad pareiga mylėti artimą krikščioniui kyla iš pareigos mylėti Dievą, o kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Jo paveikslą.

Kita vertus, toliau katekizme rašoma, kad „nėra pareigos visus žmones mylėti vienodai, bet sveikas protas rodo, kad čia reikia laikytis tam tikros tvarkos. Esant toms pačioms sąlygoms labiau mylėtini yra tie, kuriuos su mumis sieja glaudesni ryšiai, kaip antai: giminystės, draugiškumo, religijos, verslo, tautybės, pilietybės, bendro gyvenimo ir pan.“

Patriotiškumo, arba ypatingo įsipareigojimo savo bendruomenei, pareiga nėra antgamtinis, apreikštas dalykas. Todėl krikščionybė neturi kažkokio tik sau būdingo mokymo apie jį, kuris skirtųsi nuo kiekvieno sveiku protu besivadovaujančio žmogaus supratimo.  

Patriotiškumas nėra antgamtinis, jis prigimtinis. Bet su žmogaus prigimties ignoravimu, ar juolab bandymais ją paneigti, Bažnyčia nesutinka. Tai liečia, be abejo, ne tik tautos ir tautiškumo reikalus. Šiaip ar taip, tai ne katalikiškuose darželiuose berniukai nuo mažens pratinami dėvėti sukneles. 

Todėl žodžių „nebėra žydo nei graiko“ nereikia suprasti nė kiek kitaip nei kaip po jų einančių „nebėra vyro nei moters“ – žmonės ir toliau nenustoja buvę vyrai ir moterys, žydai ir graikai, rusai ir lietuviai, nenustoja turėti iš to kylančių pareigų savo šeimai, savo luomui, tautai ir valstybei.

Patriotiškumas – pats būdamas dorybė – yra išvestinis iš teisingumo dorybės, liepiančios atiduoti kiekvienam tai, kas jam iš tikro priklauso. Taip ir tėvynei turime atiduoti savo pastangas ir darbą jos kultūriniam ir politiniam klestėjimui užtikrinti. Tos, iš pačios prigimties kylančios, pareigos su krikščionybės atėjimu neišnyksta, tik šalia jų atsiranda antgamtinis meilės saitas, sujungiantis lietuvius su rusais, vokiečiais ir visais kitais, lygiai taip pat turinčiais pareigų savo tautoms ir valstybėms.  

Bet ne tik Bažnyčia priešinasi prigimties paneigimui, o ir skatina prigimtį pašvęsti ir taip net savotiškai įjungti į antgamtinę sritį. Kaip rašo Antanas Maceina, „patriotizmas, pakeltas ligi herojiško dorybės laipsnio, pašvenčia žmogų taip lygiai, kaip kiekviena herojiškai vykdoma dorybė.“ Apie Žaną d‘Ark – ar šv. Joaną Arkietę – jis rašo: „josios sieloje tėvynės meilė buvo išvystyta ligi herojiško laipsnio pašvęsdama tuo būdu ją pačią ir nurodydama tikrąjį patriotizmo idealą.“

Palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis, kurio ingreso į Vilniaus katedrą 100-ąsias metines mini Katalikų Bažnyčia, 1896 metais klausė: „ar gerai darome mes, jaunieji kunigai ir klierikai užsiimdami lietuvyste?“ Ir ieškodamas atsakymo rašė: „visos tautos kyla – vengrai, čekai, slovakai, airiai – kils ir mūsiškė, ir jau kyla. <...> Jau taip Dievo leista, kad žmonės į tautas skirstytųsi... Bažnyčia gi niekad prieš žmogaus gymį rankos nekelia, tik tobulina jį, pašvenčia, aukštyn kelia Dievop. <...> Ar krikščionis gali mylėti tėvynę? Ne tik gali, bet ir turi, nes Dievas tą meilę įpylė širdysna.“

Kaip rašo vokiečių teologas Aloisas Wurmas, žvelgiant per tikėjimo prizmę, „būti Kristaus Kūno nariu yra žymiai daugiau negu būti tautos nariu. Bet nė vienas negali tikrai ir visiškai gyventi Kristuje, jei jis nutraukia ryšius su savo tėviške ir šeima, su savo tėvyne ir tauta.“ 

Deja, pasaulis matė daugybę liūdnų pavyzdžių, kai krikščionybės nepašvęstas patriotiškumas virsdavo zoologiniu reiškiniu. Vis tik akivaizdu, kad geru patriotu galima būti ir nesant krikščionimi – patriotiškumas yra ne apreikštojo tikėjimo, o prigimties dalykas.  

Bet štai norint būti geru krikščionimi, patriotiškumas jau nėra pasirinkimo dalykas: šią dorybę, kaip ir kiekvieną kitą, krikščionis praktikuoti privalo. 

Šis pranešimas skaitytas Kovo 11 d., patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtos diskusijos „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“ metu. Kiti renginio pranešėjai - politologai Vytautas Keršanskas, Linas Kojala, Vytautas Sinica.