Almantas Stankūnas. Globalizmo sukeltų problemų Europos federacijos kūrimas neišspręs

Mindaugo Šernos nuotrauka

Autorius yra verslo konsultantas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas kuo didesnėje pasaulio dalyje pristatomas kaip gėris, iš kurio laimi visi žmonės. Tačiau puikiai žinoma, kad iš tokių globalizacijos procesų dalis laimi, o dalis pralaimi. Globalizacija yra naudingiausia šalių turtingiausiems asmenims ir tarptautinėms korporacijoms, nes leidžia atsivežti pigesnių darbininkų iš užsienio ar pačius verslus iškelti į pigesnio darbo ir mažesnių mokesčių šalis. Tai didina jų pelnus ir padeda išvengti sąžiningų mokesčių.

Verslininkai žino, kaip svarbu pasiekti kritinį verslo dydį, kai susijusių įmonių mokesčiams paslėpti kitose šalyse steigimas atsiperka taikant taip vadinamas „dvigubo olandiško sumuštinio“ ar kitas mokesčių vengimo schemas. Verslui augant, santykinis mokamų mokesčių dydis vis mažėja. Tuo tarpu mažos ir vidutinės įmonės, kurios yra kiekvienos valstybės ir jos regionų gyvybingumo, aktyvumo ir pilietiškumo pagrindas, turi prisiimti vis didesnę mokestinę naštą. Šią naštą jiems didina lėšų žmonių reikmėms vis stokojantys politikai. Vienas iš ryškiausių tokios valstybes žlugdančios politikos pavyzdžių yra neomarksistų valdoma Ispanija. Jos ekonomiką neseniai ES Vadovų Taryboje vykusiose derybose dėl ekonomikos gaivinimo lėšų dalybų Austrijos ministras pirmininkas pavadino tiesiog žlugusia.

Šiandien Lietuvoje nebeįmanoma neigti, kad globalizmas sudarė sąlygas slėpti mokesčius užsienyje ir pražūtingų mažėjančio mokesčių surinkimo pasekmių. Didėja turtinė nelygybė ir dramatiškai auga lėšų stygius socialinėms reikmėms. Mums ypač aktualu tai, kad jau ankstesnės sudėties Europos Komisija kėlė klausimą dėl sankcijų prieš taip vadinamus mokesčių rojus visame pasaulyje. ES veikiančioms įmonėms norėta apsunkinti mokesčių vengimą. Europos Komisijos įkarštis greitai atvėso, kai paaiškėjo, kad sankcijų tektų imtis ir prieš dalį tokių įtakingų ES narių kaip Olandija, Liuksemburgas ir keletą kitų.

Dabar Europos Komisija vėl nori grįžti prie šios problemos. Iš esmės tai sveikintina, bet kyla klausimas, kokios priemonės bus pasitelktos. Vienas kelias būtų nustatyti ES ir Šengeno šalių viduje taikomi minimalūs galimi mokesčiai, kad įmonėms ir jų savininkams neapsimokėtų kurti sudėtingų mokesčių vengimo schemų steigiant susijusias įmones kitose ES šalyse. Taip pat ES turėtų būti principinga su įmonėmis, vengiančiomis mokesčių per įmones mokesčių rojuose už ES ribų. Kitas kelias – pradėti brukti bendrų ES mokesčių ir didelio bendro biudžeto idėją, taip faktiškai verčiant ES federacine valstybe, kurios narėms liks tik savivaldybių vaidmuo. Jeigu Komisija apsiribos tik pirmuoju paketu ir gerbs valstybių suverenumą, puiku. Visų valstybių gyventojai pajustų realią tokių sprendimų naudą.

Tačiau jeigu EK nutars eiti toliau ir bandys paversti ES į valstybių federaciją, neišvengiamai kils visuomenių (ypač Vakarų Europos šalių) pasipriešinimas ir į rusenančias exitų (išstojimų iš ES) žarijas įvairiose valstybėse šliūkštelėta alyva gali sukelti jau neužgesinamą gaisrą visoje ES. Tai būtų labai dramatiška pasekmė mažesnėms Vidurio Europos valstybėms kaip Lietuva. Europa – jei pagaliau ryšis spręsti šį klausimą – privalo rinktis pirmąjį kelią. Ir Lietuvos atstovai turi labai aiškiai tai įvardyti.