Aleksandras Nemunaitis. (Ne)matomi neįgalieji

Ar turite neįgalių šeimos narių, draugų? O ar dažnai matote kokią nors negalią turinčius žmones viešajame transporte, parduotuvėse, teatre, kavinėse, koncertuose, festivaliuose? Tikriausiai suskaičiavote ant rankos pirštų, o gal nenulenkėt nė vieno.

Kai nesusiduriame su šia problema, atrodo, kad neįgaliųjų nėra daug, tačiau situacija kur kas rimtesnė – Pasaulio sveikatos organizacija suskaičiavo, kad 14 proc. visų pasaulio gyventojų turi vieną arba kitą negalią ir prognozuoja, kad per 2020 metus kas penktas Europos Sąjungos gyventojas turės kokią nors negalią.

Lietuvoje beveik kas dešimtas gyventojas yra neįgalus. Ar kada susimąstėte, kaip gyvena neįgalieji ir kodėl viešose vietose matome juos ne taip dažnai kaip galėtume?

Neįveikiami trys laipteliai diplomo link

Vieniems į neįgaliojo vežimėlį tenka atsisėsti po nelaimingų atsitikimų, kitus jis lydi nuo vaikystės ir juo tenka riedėti į mokyklą. Judėjimo negalią turinčiam vaikui duris į mokslą bendraamžių apsuptyje ir socializaciją užtrenkia dažniausiai ne kas kita, o neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam žmogui nepritaikyta mokyklos infrastruktūra.

Vos prieš mėnesį Vyriausybė paskelbė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atliktos valstybinių kolegijų, profesinio mokymo ir bendrojo ugdymo įstaigų pastatų pritaikymo neįgaliesiems analizės rezutatus, kurie apnuogina akis badančią situaciją – judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikyta mažiau nei kas penkta valstybinė švietimo įstaiga, o pritaikytų regos negalią turintiesiems įstaigų yra mažiau nei 1 procentas.

Beveik pusė (43 proc.) neturi nuovažos, lifto, o 58 proc. pastatų neįgalieji gali judėti tik pirmame aukšte. Tik 39 proc. vidinių klasių durų yra visiškai pritaikytos žmonėms, judantiems vežimėliuose. Nepritaikyta aplinka ir tie nelemti trys laipteliai greičiausiai taps priežastimi skirti vaikui namų mokymą ir bilietą į izoliaciją, kas iš dalies apribos ateities perspektyvas.

Norint prisitaikyti ir integruotis į darbo rinką, vien mokyklos diplomo neužteks – ar neįgaliesiems pritaikytos aukštojo mokslo įstaigos? Situacija nedžiugina ir čia. Anot Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atlikto tyrimo aukštųjų ir profesinio mokymo įstaigų, visiškai pritaikytų judėjimo negalią turintiems asmenims, yra 20 proc., geriausiai pritaikytos kolegijos (76 proc.), prasčiausiai – profesinės mokyklos (25 proc.).

Švietimo įstaigos – ne vienintelės, nepritaikytos turintiems judėjimo negalią – ilgame tokių įstaigų sąraše daug valstybinių įstaigų, net savivaldybių. O štai Vyriausybė siekia, kad kuo daugiau neįgaliųjų dalyvautų rudenį vyksiančiuose rinkimuose. Kiek jų susidurs su kliūtimis balsuoti dėl nepritaikytų balsavimo apylinkių?

Neįgaliųjų (ne)darbas

Ar pažįstate dirbančių neįgaliųjų? Atotrūkis tarp galinčių ir realiai dirbančių neįgalių asmenų – neperlipama praraja. Pagal 2017 Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto skelbiamą statistiką darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičius Lietuvoje buvo 162 575, iš kurių dirbančių – 47 133, kas sudaro vos trečdalį. Be to, atsiliekame ir nuo ES statistinio vidurkio su darbo turinčiais 50 proc. neįgaliųjų.

Nors neįgaliųjų darbo vietų kūrimui ir išlaikymui valstybė per metus skiria apie 30 mln. eurų, gegužę žiniasklaida skelbė, kad užsidarius socialinėms įmonėms apie 400 neįgaliųjų šiemet prarado darbo vietas.

Naujausiais Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu darbo ieško per 11 tūkst. neįgaliųjų, o socialinėse įmonėse jų dirba 6,5 tūkst. Vien per šių metų pirmąjį ketvirtį socialinės įmonės statusas nebuvo suteiktas nė vienai naujai įmonei, o panaikintas 8 įmonėms. Todėl nuo metų pradžios 371 darbuotojas, dirbantis socialinėse įmonėse ir priklausantis neįgaliųjų grupei, neteko darbo vietos. 2019 m. socialinės įmonės statusas panaikintas 7 įmonėms, 2018 m. – 15-ai, 2017 m. – 5 įmonėms.

Kas trukdo neįgaliesiems integruotis į darbo rinką? Greta jau minėto pritaikytos infrastruktūros trūkumo vyrauja požiūris, kad neįgaliesiems trūksta kompetencijos, lyginant su sveikaisiais.

Džiugina teigiami verslo pavyzdžiai, kai negalią turintis asmuo, dirbdamas parduotuvėje, nėra nugrūdamas į sandėlio gilumą, o priešingai – stovi priešakyje ir bendrauja su klientais. O štai Vilniuje jau beveik dvejus metus veikia socialinė kavinė, kur klientus aptarnauja skirtingas negalias turintys neįgalieji, kuriems dažniausiai tai pirmoji darbo patirtis, nes kitur jie tiesiog nebuvo laukiami.

Vis daugiau įkvepiančių pavyzdžių ir istorijų apie neįgaliuosius galime išgirsti bei pamatyti televizijos eteryje. Praėjusį sezoną nacionalinio transliuotojo eteryje galėjome išvysti TV laidą „Ypatingas būrys“ , kurioje dalyvavę neįgalieji pademonstravo stiprybę, kurios pritrūktų ne vienam sveiku save laikančiam žmogui.

O „Eurovizijos“ konkurso gerbėjai, sekantys jo naujienas, žino konkursą „Draugystė veža“. Jo dalyviai – draugų poros, kurių bent vienas asmuo turi negalią. Konkurso laimėtojams atiteko kelionė į „Eurovizijos“ konkurso finalinį koncertą.

Paralimpiečiai – (ne)žinomi sportininkai

Neabejoju, kad net tamsiausią naktį gatvėje prasilenkę su nacionalinės krepšinio rinktinės sportininkais atpažintumėte bet kurį iš komandos narių. O ar atpažintumėte Lietuvos paralimpinės rinktinės atstovus? Net negirdėjote, kad turim tokią rinktinę? Tikriausiai teks guglint, kokios sporto šakos atstovai parvežė medalius iš paskutinės parolimpiados. Susipažinkite, Parateam Lietuva komandoje – 42 sportininkai, atstovaujantys mūsų šaliai 10 sporto šakų.

Beje, kiek daugiau nei prieš mėnesį paralimpiečiai su olimpiečiais pasirašė susitarimą, pagal kurį Lietuvos sportininkai su negalia dalyvaus svarbiausiose šalies lengvosios atletikos varžybose ir konkuruos su sveikais atletais. Esame trečia šalis pasaulyje, taikanti tokį modelį – iki šiol bendrose varžybose su sveikais atletais neįgalieji rungėsi tik Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Žingsnis po žingsnio, o geriau – lengvaatlečių šuoliais, kurkime visiems draugišką aplinką, kad visaverčiu gyvenimu galėtų mėgautis visi, nevaržomi savo negalios, jai nepritaikytos infrastruktūros ar riboto visuomenės požiūrio.