Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra pati ryškiausia viso sovietinio laikotarpio figūra Lietuvoje. Dievo ir žmonių tarnystei visiškai pasišventęs kunigas, seminaristų dvasios vadovas, kompromisų nedarantis vyskupas ir ilgametis tremtinys – toks buvo mūsų kardinolas. Jis buvo tarsi uola, į kurią kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai reikiamu metu galėjo atsiremti
Didžiausia dovana, kuria dangus apdovanojo būsimąjį kardinolą kūdikystės ir vaikystės metais – buvo geri tėvai, ypač motina, apie kurią kardinolas visuomet labai šiltai atsiliepdavo. Motinos mokykloje jis mokėsi mylėti Jėzų ir jo Motiną Mariją. Tėvų mokykloje jis išmoko kantrybės bei ištvermės, kurios kardinolui labai daug reikėjo.
Su didele meile kardinolas minėdavo gimnazisto amžiuje sutiktus tėvus jėzuitus, ypač T. Joną Kubiliūną SJ, kuris rūpinosi iš kaimo į Jėzuitų gimnaziją atvažiavusiu nedrąsiu, bet gabiu berniuku. Apie jį kardinolas vėliau pasakys: „Jis mano širdžiai liko vienas brangiausių žmonių”.
Nerimo buvo kupini pirmieji jauno kunigo žingsniai, nes prievarta leido šaknis į Lietuvos žemę ir aplinkui virė pokario kovos. Kunigas Vincentas nuo pirmųjų kunigystės metų buvo labai uolus sielovadininkas. Ypač mėgo klausyklą, nes čia sugebėdavo padėti žmonėms dvasiniai augti.
Labai gilius pėdsakus kunigas Vincentas paliko Kauno kunigų seminarijoje, kurioje dirbo dėstytoju, dvasios vadu ir prefektu. Jo gilus pamaldumas, širdyje sukaupti dvasiniai lobiai labai įtaigiai būdavo perduodami jauniems seminaristams. Turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį įtaigiai įdiegti į klausytojo į širdį. Kunigas Vincentas, pats labai mylėjo Bažnyčią ir šitos meilės, atsakingo tarnavimo žmonėms mokė būsimuosius kunigus. Jis kalbėjo: „Mes privalome būti kunigais visada, nė vieno savo gyvenimo momento, nė vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo”.
Kunigas Vincentas bijojo prisiimti vyskupo pareigų, bet nusilenkė Apaštalų Sosto sprendimui, nors žinojo, kad jo laukia sunkus kryžius. Jį konsekravęs vysk. Teofilius Matulionis jau buvo tris kartus ėjęs Gulago keliais. Kai KGB darbuotojams nepasisekė naująjį vyskupą užverbuoti kolaborantu Religijų reikalų įgaliotinis pasakė: „Mes tokius prochvostus sutvarkysime”. „Sutvarkymas“ buvo labai ilga tremtis už Kaišiadorių vyskupijos ribų.
Ištremtas iš savo vyskupijos 23 metus praleido Nemunėlio Radviliškyje ir Paberžėje, stebint budriai KGB pareigūnams. Tai buvo sunkūs tremties metai, nors ir savame krašte. Tremtinys vyskupas anuomet buvo švyturiu, bandžiusiems nepasiklysti šėlstančioje karingojo ateizmo jūroje. Kai reikėjo išmintingo žodžio ir dvasinės atramos, mes, kunigai, važiuodavome pasitarti į Nemunėlio Radviliškį.
Kai 1969 metais RRT įgaliotinis atėmė iš manęs atėmė taip vadinamą kulto tarno registracijos pažymėjimą ir negalėjau oficialiai tarnauti Bažnyčioje, vysk. Vincentas Velykų švenčių proga parašė sveikinimą, kuriame radau brangius žodžius: „Nesirūpink valdžios registracija,- svarbu turėti Dievo registraciją”.
Kai kilo sumanymas leisti pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ pirmas rūpestis buvo gauti vysk. Vincento pritarimą. Jis ir vysk. Julijonas Steponavičius buvo svarbiausi ano meto Bažnyčios autoritetai.
Per visą sovietmetį Bažnyčia Lietuvoje turėjo tarsi dvi dalis: viena visų matoma, bet sovietinės valdžios kontroliuojama, kita pogrindinė, kurios nepajėgė sukontroliuoti net visagalis KGB aparatas. Pogrindyje veikė vienuolynai, pogrindžio Kunigų seminarija ruošė tapti kunigais tuos vyrus, kuriems kliudė sovietinė valdžia, pogrindyje buvo leidžiami religinio ir tautinio pobūdžio leidiniai, palaikę nepalaužtą žmonių dvasią. Visiems šiems darbams buvo reikalinga stipri atrama; ja buvo kardinolas Vincentas.
Sovietinė valdžia įsitikino, kad vyskupas tremtyje jai yra gal net pavojingesnis, nei viešai atlikdamas savo pareigas. Tokiu būdu 1980 metais vysk. Vincentui buvo leista užimti Kaišiadorių vyskupo sostą, tačiau tai nė kiek nepakeitė ištikimo Bažnyčios ganytojo veiklos taktikos.
Atėjo Lietuvos atgimimo metai. 1988 m. birželio pradžioje buvęs tremtinys grįžta iš Romos kaip kardinolas. Kauno geležinkelio stoties perone jį pasitinka minia žmonių; kardinolo veidas šviečia džiaugsmu, o jo rankoje plazda žmonių įteikta trispalvė.
1988 m. rugpjūčio 3 d. kalbėdamas Kauno kunigų seminarijoje, pasmerkė okupantų prievartą ir paragino tikinčiuosius bei kunigus atsitiesti ir nekolaboruoti su pavergėjais. Kardinolas vieniems priminė, jog reikia liautis talkinti priespaudos nešėjams, bet kartu patarė nelipti ant kulnų; ragino būti kantriems ir leisti augti gležniems laisvės daigams.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius Partizanų parkas, 2020 07 04
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.