Vytautas Sinica. „Šimašiaus pliažas Lukiškėse - vėl bandymas valstybę ir istoriją pakeisti buitimi“

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

www.respublika.lt

Pirmadienį Vilniaus centre riaumojo sunkiasvorė technika. Vienas po kito sunkvežimiai vežė smėlį. Antradienį, birželio 23-iąją, Birželio sukilimo dieną, Vilniaus meras Remigijus Šimašius nusprendė pažymėti itin originaliai - vietoj svarbių renginių valstybinėje Lukiškių aikštėje bus atidarytas pliažas su visais priklausančiais elementais: smėliu, skėčiais, šezlongais. Tik jūrą teks patiems įsivaizduoti.

„To dar nebuvo - jau nuo rytojaus Vilnius turės paplūdimį pačiame miesto centre, Lukiškių aikštėje. Pietų Europos kurortai privėrė duris, Baltijos jūros paplūdimiai šią vasarą bus pilni - ką daryti vilniečiams? Atostogauti Vilniuje! Specialiai tam nuo ankstyvo ryto Lukiškių aikštėje pradėjome pilti 1660 kv. m ploto smėlio pliažą, kurį atidarysime ryt ryte. Bus smėlis, tinklinio aikštelė, šezlongai, skėčiai ir net jūros vaizdas su garsu ekrane - šią vasarą atostogausime Vilniuje!“ - džiaugsmo savo socialinio tinklo anketoje pirmadienį neslėpė Vilniaus meras R.Šimašius. Šiemet tai jau antras Vilniuje atidaromas paplūdimys. Visai neseniai Valakampiuose įrengtas nudistų pliažas. Gerai, kad ne Lukiškių aikštėje. Apie pliažo Lukiškių aikštėje idėją kalbiname politologą, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininką Vytautą Sinicą. 

- Sutapimas, kad Birželio 23-iąją Vilniaus Lukiškių aikštėje atidaromas pliažas?

- Jeigu atidarymas būtų kitą dieną, galbūt dar būtų galima manyti, jog tai tiesiog nesuvokimas, kas dera ir kas ne tokiose erdvėse kaip Lukiškių aikštė. Bet įvertinant sutapimą su birželio 23-iosios data ir žinant mero veiklos istoriją, manau, tai akivaizdus bandymas išpolitinti viešąją erdvę, paminant Lietuvos istoriją ir tiesiai sakant, kad čia nebus pagarbos rezistentams vieta. Bandoma parodyti, kad tai nebus pagarbos valstybingumui erdvė, tai bus buitiška vieta mūsų kasdienėms pramogoms - tiesiog pliažas.

1941 m. birželio sukilimas yra pats ryškiausias mūsų Tautos signalas, kad mes, kaip Tauta, norime gyventi laisvi ir nepriklausomi. Nors atkurti valstybingumo tada nepavyko, ši pastanga labai aiški ir svarbi. Birželio sukilimas šiandien yra epicentre įvairių propagandinių karų. Baisiausia, prie sukilimo juodinimo prisideda daug Lietuvos inteligentijos. Negalima leisti tam vykti.

Mero veikla atitinka bendrąją pasaulyje propaguojamą leftistinę liniją. JAV griaunami valstybės ir demokratijos kūrėjų paminklai. Viso šio judėjimo pamatinis siekis yra kurti naują pasaulį be tautų ir valstybių. Tam reikia ištrinti visą atmintį apie valstybingumą, o kartu ir šalių tapatumą. R.Šimašius prie šio judėjimo prisideda visapusiškai stengdamasis - ne griaudamas paminklus, bet neleisdamas jiems atsirasti. Taip pat subuitindamas erdves, kurios dar bent kiek kalba apie mūsų valstybingumą. Manau, tai yra pasityčiojimas iš Laisvės kovotojų ir jų atminimo.

- O gal Vilniuje daugiau nebuvo tinkamos vietos pliažui, tik priešais KGB rūmus, kur buvo šaudomi kovotojai už Lietuvos Laisvę?

- Pliažo vieta niekada neturi būti valstybinėje aikštėje. Tai yra absurdiška situacija. Yra šimtai vietų, kur pliažas galėtų būti. Jeigu meras gerai dirbtų, pliažas galėjo ir turėjo atsirasti prie Neries krantinės arba kitose vietose, prie miestą supančių ežerų. Tačiau tos vietos yra nesutvarkytos. Dar daugiau - stebime juokingą koncepciją „leisti gamtai atsiimti miesto erdves“, nešienaujant žolės, tokiu būdu taupant ir leidžiant mieste veistis erkėms. Tokį apsileidimą bandoma pateisint gražiomis frazėmis, bet miesto valdymas negali apsiriboti vien viešaisiais ryšiais.

Tačiau pliažo įrengimas nėra nei neūkiškumas, nei kvailumas. Tai yra sąmoningas veiksmas, siekiant ištrinti istorijos ir tapatumo pagrindus iš viešosios erdvės. Šioje istorinėje vietoje negalės vykti jokie valstybiniai renginiai, nes mero sprendimu reprezentacinė valstybinė aikštė tapo tam netinkama vieta.

- Kritikuojantys šią iniciatyvą vadinami tamsuoliais. Pagarba savo istorijai laikoma tamsumu?

- Kai pasiduodama naujai ideologiniai srovei, kuri ateina į Lietuvą, būtina to sąlyga - paniekinti, pašiepti, sutrypti ir galiausiai ištinti ankstesnes moralines, kultūros, etiketo normas. Diegiama, esą kultūrines normas ir tradicijas ginti ir joms atstovauti yra gėda. Kai tai tampa gėda, žmonės, saugodami savo statusą, nustoja tai daryti ir naujojo pasaulio statybos vyksta sėkmingiau.

„Laisvės“ partija ir R. Šimašius mėgsta kalbėti apie laisvės ir atsakomybės santykį. Bet iš konkrečių veiksmų matome, kad nėra ne tik atsakomybės, bet ir elementarios kultūros.

Kalbino Justina Gafurova