Vytautas Sinica. Išnaikinkime cenzūrą: nuo LRT iki feisbuko

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Autorius yra Vilniaus universiteto doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Matant augančią ir precedento neturinčią nacionalinio transliuotojo (LRT) ir socialinių medijų įtaką viešajai erdvei, visuomenės informavimui ir demokratijai šalyje, būtinai naikinti visų formų pasaulėžiūrinę cenzūrą šiose itin įtakingose ir galia piktnaudžiaujančiose žiniasklaidos platformose. 

XXI amžiuje, nykstant partijų masiškumui ir partinei ištikimybei, bet augant įvaizdžių svarbai politikoje, demokratija tampa vis labiau priklausoma nuo medijų tarpininkavimo tarp piliečių ir valdžios. Atitinkamai auga žiniasklaidos įtaka ir galimybės lemti, o svarbiausia, iškreipti informaciją, siekiant formuoti žiniasklaidą valdančioms suinteresuotoms grupėms naudingas ir palankias piliečių nuostatas įvairiais gyvenimo klausimais. 

Stiprėjant šioms tendencijoms daugelyje šalių faktiškai susiformavo ir įsitvirtino privačių subjektų neoficialiai vykdoma ideologinė ir politinė cenzūra, neretai savo mastais ir efektyvumu pranokstanti nedemokratinėse šalyse veikiančią valstybinę cenzūrą. Oficiali cenzūra yra visiems matoma ir jai priešinamasi, ji sutinkama sveiku skepsiu. Vidinė redakcijų cenzūra yra nematoma neįsigilinant ir todėl itin efektyvi. Ji leidžia patikėti žodžio laisve šalyje. Ypač didelės tampa nacionalinių transliuotojų ir socialinių medijų galimybės daryti įtaką šalių visuomeniniam ir politiniam gyvenimui. 

Nacionalinių transliuotojų patikimumas ir darbo kokybė įvairiose šalyse pastaraisiais metais tapo diskusijų objektu. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Šalies žiniasklaidoje stiprėja ir darosi vis akivaizdesnės liberalios demokratijos pagrindus griaunančios privačių asmenų ir jų grupių LRT įtvirtintos cenzūros apraiškos. Šią neteisėtą cenzūrą seniai pastebėjo visuomenė, ją atvirai kritikuoja minties ir žodžio laisvę ginančios pilietinės organizacijos, ji analizuota įvairiuose straipsniuose, dar 2018 metais įvyko Tautos forumo prie LRT būstinės surengti protestai, kurių metu reikalauta sugrąžinti nacionalinį transliuotoją piliečiams. 

LRT veikloje išryškėjo dvi tendencijos, keliančios pavojų demokratijai ir net nacionaliniam saugumui. Pirma, šališka politinių naujienų ir laidų pašnekovų atranka bei pateikimas, siekiant įvairiais politiniais klausimais formuoti žiūrovų nuostatas, kurios atitiktų laidas vedančių žurnalistų ir jų paslaugų užsakovų interesus ir pažiūras. Antra, nacionalinio transliuotojo administracija savo rankose sutelkė milžinišką finansinę ir informacinę galią, leidžiančią ne tik ignoruoti visuomenės ir valstybės poreikius, bet ir primesti jiems savo požiūrį ir prioritetus, o politikais bei teismais manipuliuoti neformaliai prekiaujant eteriu, įvaizdžiu ir dėmesiu. 

Siekiant išvengti pirmosios tendencijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje aiškiai numatyta LRT pareiga atspindėti skirtingas visuomenės nuostatas ir temas, neleisti programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. Tokia nuostata reguliuoja tik LRT veiklą, tuo tarpu komercines žiniasklaidos priemones saisto vien žurnalistų etikos kodeksas ir žiūrovų bei skaitytojų pasitikėjimas. Tačiau būtent LRT veikloje ši įstatymo nuostata yra nuosekliai ir sistemingai ignoruojama. 

Saugantis antrosios tendencijos Seime pradėtas LRT finansų valdymo (ne programų turinio) tyrimas. Tačiau su dvasiomis bendraujančių Konstitucinio Teismo narių jis buvo absurdiškai pripažintas antikonstituciniu, nes tariamai pažeidžia žodžio laisvės principą. Ypač iš pastarojo sprendimo akivaizdu, kad LRT šiandien Lietuvoje yra tapęs savarankišku, nuo visuomenės ir valstybės nepriklausomu galios centru ir įtakingu viešosios erdvės žaidėju, gebančiu sėkmingai išsaugoti ir didinti savo įtaką, manipuliuojant kitomis institucijomis. 

Sprendžiant pasaulėžiūrinės cenzūros LRT eteryje problemą, būtina iš esmės keisti LRT tarybos sudarymo principus ir užtikrinti realią visuomeninę, ne politinę, LRT veiklos kontrolę. Sprendžiant LRT kaip lobistinės įtakos grupės problemą, būtina reformuoti LRT finansavimą, renkantis tarp dviejų principinių alternatyvų: 1) šiuo metu LRT skiriamas biudžeto lėšas dalinti visoms šalyje veikiančioms televizijoms konkurso tvarka; 2) įvesti abonentinį mokestį, kurį mokėdami LRT išlaikytų jos veikla patenkinti ir norintys ją žiūrėti šalies piliečiai. Kitaip nei kariuomenė, priešgaisrinė apsauga ar į kitos valstybės teikiamos būtinos viešosios paslaugos, nacionalinio transliuotojo veikla – kokia yra dabar – ne tik nėra būtina, bet, tikėtina, apskritai žalinga valstybei ir visuomenei. 

Socialinių tinklų cenzūros problema iš viešų diskusijų plotmės persikėlė į politinį lygmenį JAV – svarbiausios Lietuvos partnerės NATO ir pagrindinio mūsų šalies saugumo garanto – Senate. Čia pradėtas atvirai ir principingai svarstyti sistemingos dešiniųjų demokratinių pažiūrų cenzūros socialiniuose tinkluose klausimas. Jį pradėta spręsti ir praktiškai,  prezidentui Donaldui Trumpui ėmusis teisinių priemonių prieš cenzūrą vykdančius socialinius tinklus, o respublikonų senatoriams rengiant ir atitinkamą įstatymo projektą. 

Daugybė tyrimų rodo, kad socialiniai tinklai vis didesnei visuomenių daliai tampa pagrindine informacijos sklaidos ir apsikeitimo nuomonėmis įvairiais, taip pat ir politiniais, klausimais vieta. Tikėtasi, kad ši funkcija leis susilpninti žiniasklaidos savininkų turimą informacijos monopolį, tačiau išryškėjo, jog, priešingai, socialinių tinklų savininkai ne mažiau agresyviai siekia cenzūruoti savo vartotojų pažiūras. Jų nurodymu Facebook ir kitose platformose trinami nepatinkantys įrašai, blokuojamos jų autorių paskyros, siaurinama jų atsitiktinė sklaida, draudžiama tokių įrašų reklama, tokie įrašai žymimi „nepatikimumo“ etiketėmis. Visa tai yra gėdingos ir savavališkos privačios cenzūros ir iškreipto viešosios nuomonės formavimo apraiškos. Socialinių tinklų partneriais pasiskelbiančios žiniasklaidos priemonės skelbia ideologiškai ir politiškai šališkus vartotojų įrašų vertinimus. Tai daryti demokratijos sąlygomis jos turi teisę, tačiau tokie vertinimai neturi tapti dar vienu cenzūros įrankiu ir priemone formuoti politiškai korektišką „vienintelę teisingą“ nuomonę atspindintį  socialinių tinklų rodomą turinį. 

Gerbiant privačiai naudojamų socialinių tinklų autonomiją, reikia pripažinti, kad didieji masinio vartotojų rato socialiniai tinklai savo visuomenine reikšme ir visuotina sklaida jau yra tapę integralia viešojo diskurso dalimi, todėl turėtų paisyti aukštesnio visuomeninio intereso ir nevykdyti mąstymo, sąžinės ir žodžio laisves varžančios cenzūros. 

Būtina įstatymu įtvirtinti, kad didžiosios socialinės medijos tėra platformos, leidžiančios savo vartotojams skelbti pasirinktą turinį, nėra už jį atsakingos ir neturi teisės kištis į šio turinio atranką. Už šios nuostatos pažeidimus privalo būti numatyta teisinė atsakomybė. Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad įstatymų leidėjai priimtų šias nuostatas įtvirtinančias įstatymų pataisas, o jeigu politinės valios tam neatsiras, įsipareigoja pats inicijuoti visas minėtas priemones, kad cenzūra Lietuvos tradicinėje ir socialinėje žiniasklaidoje būtų panaikinta.