Michaelas Cookas. Ar tikrai transhumanizmas – pavojingiausia idėja pasaulyje?

Michaelas Cookas, MercatorNet redaktorius

y-news.lt

2004-aisiais žurnalo Foreign Policy redaktoriai paprašė kelių žinomų intelektualų pasakyti, kokia idėja pasauliui pati pavojingiausia. Netikėtina, bet politologas Francis Fukuyama pasirinko transhumanizmą, kurį apibūdino kaip judėjimą, mėginantį „išlaisvinti žmonių padermę iš biologinių varžtų“. Jis sakė, jog transhumanizmo rėmėjai nori „išrauti biologinę lemtį iš aklo atsitiktinio kintamumo ir adaptacijos proceso ir žengti į naują žmonių giminės kaip rūšies etapą“.

Daugelis paklaustų: „Gal juokaujate?“ Tiesą sakant, žiniasklaidoje pasirodantys transhumanistiniai projektai tikrai skamba neįtikimai, gal net prasilenkia su sveiku protu. Štai trys sumanymai, apie kuriuos buvo daug rašyta.

Visai neseniai amerikietis milijardierius Elonas Muskas, „Tesla“ ir „Space X“ vadovas, programuotojų konferencijoje, vykusioje San Fransiske, pasakė, jog žmonėms reikia padidinti smegenų galią „nerviniais nėriniais“, plonyčiu į smegenis integruotu tinkleliu, galinčiu tiesiogiai prijungti smegenis prie interneto. Jeigu nespėsime žengti koja kojon su dirbtiniu intelektu, tapsime „ultraintelektualaus dirbtinio proto“ naminiais gyvūnėliais, kalbėjo jis. „Nenorėčiau tapti naminiu katinu“, – sakė Muskas.

Prieš mirdama nuo smegenų auglio 2012-aisiais, dvidešimt trejų Kim Suozzi pasirūpino, kad jos galva būtų užšaldyta ir laikoma nedidelėje kompanijoje „Alcor“, įsikūrusioje Skotsdeile, Arizonoje. Už šią procedūrą (eufemiškai pavadintą „galvos izoliacija“) Reddit tinklalapyje jai pavyko surinkti 80 000 JAV dolerių. Ji taip pasielgė vildamasi, kad vieną dieną mokslininkai galės sukurti skaitmeninę jos smegenų kopiją, įkelti į kompiuterį ir prijungti prie sensorinių įrenginių; taip tarsi būtų pasiekta nemirtingumo.

Trys bioetikos specialistai iš Niujorko universiteto ir iš Oksfordo pasiūlė atitinkamai genetiškai „suprojektuoti“ vaikus, kad pasaulis būtų išgelbėtas nuo klimato kaitos. Jeigu žmonės būtų mažesni, paliktų mažesnį anglies dvideginio pėdsaką. „Pavyzdžiui, jeigu vidutinio JAV gyventojo ūgį sumažintume 15 cm, vyrų kūno masė sumažėtų 21%, o moterų – 25%; atitinkamai 15% ir 18% sulėtėtų medžiagų apykaita, nes mažiau audinių reikalauja mažiau energijos ir maisto“, – rašė jie.

Transhumanizmas net buvo minimas JAV prezidentinės kampanijos metu. Dviejų vaikų tėvas 42-ejų Zoltanas Istvanas dalyvavo 2016-ųjų Amerikos prezidento rinkimuose kaip Transhumanistų partijos kandidatas. Trys pagrindiniai jo programos punktai – dvidešimčia metų pailginti žmogaus amžių įveikiant mirtį, skatinti radikalų mokslą ir ginti žmoniją nuo žlugimo nukritus asteroidams, užklupus visuotinėms epidemijoms ar pasaulį užvaldžius ultraintelektualiam dirbtiniam protui. Jis važinėjo po Jungtines Valstijas karsto pavidalo autobusu su šūkiu „Su transhumanizmu gyvenkim amžinai“.

Ne vienas Amerikos ekonomikos smegenimis pripažinto Silicio slėnio autoritetas taip pat uoliai palaiko transhumanistų idėjas. Vienas iš PayPal įkūrėjų milijardierius Peteris Thielas transhumanistų idėjoms įgyvendinti paaukojo milijonus. Iš optinio atpažinimo sistemos praturtėjęs Rayʼus Kurzweilas, žinomiausias Google futuristas, yra vienas iš autoritetingiausių transhumanizmo teoretikų. Transhumanizmas dažnai apibūdinamas kaip tikroji Silicio slėnio religija.

Kaip apibrėžti transhumanizmą?

Na bet pakaks girtis pažintimis. Kas yra tasai transhumanizmas?

„Izmus“ sunku apibrėžti; atvirai kalbant, jie net neapibrėžtini. Tai nėra natūralūs reiškiniai, tai tik apytiksliai susitarimai dėl saujelės esminių idėjų ir nesutarimai dėl tam tikrų akcentų ir politikos. Transhumanizmas, kaip komunizmas, konservatyvizmas, liberalizmas, pacifizmas ir romantizmas, nėra vieningas judėjimas. Tačiau visi transhumanistai mano, kad žmogaus būtį sunkina neišmanymas, prievarta, ligos ir mirtis, kad šiuos trūkumus galima įveikti pasitelkus technologijas. Tikrasis proto ir mokslo tikslas – peržengti biologines ribas. „Biologija gyvuliams“, – sakė pretendentas į prezidentus Zoltanas Istvanas, turintis įsimintinų aforizmų kūrėjo talentą. Jis transhumanizmą apibrėžia kaip „radikalų mokslo lauką, siekiantį paversti žmones į dievus (taiklesnio žodžio tiesiog neturime).“

Bendri visų transhumanistų siekiai:

įveikti mirtį. Gyvename ne Jono Pauliaus II pavadintoje „mirties kultūroje“, bet „mirtininkų“ kultūroje, susitaikiusioje su faktu, kad ilgai netrukus vieną dieną visi mirsime. Kodėl, klausia transhumanistai. Jeigu suprastume ir suvaldytume senėjimo biologiją, ar negalėtume gyventi iki 200 metų? Iki 500? Iki 1000 metų? Amžinai?..

Nugalėti ligas. Jeigu mokslas gali išgydyti vėžį ir širdies ligas, kodėl jis negalėtų sukurti tobulai veikiančių kūnų? Sparčiai tobulėjant genų inžinerijai, iš naujų kartų vaikų žmogaus genomo turėtų būti įmanoma pašalinti visus trūkumus.

Įveikti evoliuciją. Žmogaus istorijoje žmonija pasiekė pačią viršūnę, kurioje galima (ir privaloma) pasinaudoti technologijomis, kad būtų atitinkamai valdoma mūsų pačių evoliucija. Kad taptume protingesni, kad mažiau smurtautume ar ilgiau gyventume, galėtų prireikti šimtų tūkstančių metų evoliucijos. Padedant technologijoms, galėtume mikliai šauti pirmyn.

Nepasiduoti dirbtiniam intelektui. Rayʼaus Kurzweilo manymu, iki 2045-ųjų kompiuterinis intelektas jau bus spėjęs pranokti žmogaus protą ir ims dar labiau augti. Žmogaus proto nebereikės.

Neišnykti nuo žemės paviršiaus. Homo sapiens – viena iš rūšių, kurią gali nušluoti nuo žemės paviršiaus ligos, susidūrimas su asteroidu, klimato kaita, išsiveržę ugnikalniai, tarša ar superintelektualūs dirbtiniai protai, ir žmonės išnyks, kaip išnyko dinozaurai ir daugelis kitų rūšių. Žmones visada klaikiai baugino gresianti apokalipsė, o transhumanistai rengiasi nuo jos gintis.

Ateizmas. Religija romiai priima neišvengiamą mirtį, kitus biologinius ribotumus, religija skelbia gyvenimą po mirties ir prisikėlimą. Bet tam, kad taptų tobulas ir nemirtingas, žmogui nereikia Dievo. Žmogaus proto absoliučiai pakanka.

Dualistinė antropologija. Transhumanistai mano, kad siela – tiksliau, mūsų sąmonė ir racionalumas – yra atskiriama nuo kūno. Kūnas ir yra visokiausių negalimybių šaltinis, todėl turi būti įveiktas peržengiant jo galimybių ribas.

Pasitikėjimas technologijomis. Tinkamos technologijos gali išspręsti visas žmogiškas bėdas, įskaitant ir moralines. Išnyks nepriteklius, nes nanotechnologija iš pagrindinių elementų padės atkurti medžiagas, daiktus ir net biologinius audinius. Neapykantą ir smurtą bus galima pažaboti vaistais arba modifikuojant smegenis. Daugeliui transhumanistų pažįstama ir kosmoso kolonizacijos svajonė.

Transhumanistų patirčių įvairovė

Nors dėl esminių pažiūrų transhumanistai sutaria, jie skilę į įvairias sektas ir grupes. Kai kurie akcentuoja pavojus, dirbtinio intelekto galimybes ir singuliarumą – superintelektualaus kompiuterio iškilimą; atsiradus tokiam kompiuteriui homo sapiens nebereikės. Kiborgų entuziastai eksperimentuoja keisdami kūną. Nemirtingumo šalininkai stengiasi pratęsti žmogaus amžių pasitelkdami mediciną ir kriogeniką (kai užšaldomos galvos ar visas kūnas tikintis, kad vėliau žmogus bus atgaivintas). Dar kiti akcentuoja eugeniką vildamiesi pasirengti gyvenimui su patobulintais žmonėmis ar net aukštesnio lygio rūšimis. „Rojaus inžinerija“ žada suteikti „iš anksto genetiškai suprogramuotą gerovę“.

Nors beveik visas transhumanizmas tvirtai ateistiškas, kai kuriems transhumanistams mistika patinka. Kalbėdami apie ateities vizijas jie įžvelgia tam tikrų bendrumų ir su krikščioniškąja eschatologija, taip kaip marksistai svajojo apie  taikos ir materialinės gerovės sklidiną komunizmo rojų, įsigalėsiantį pasibaigus klasių kovai. Krikščionys tiki, kad galiausiai mus ištiks naujas dangus ir nauja žemė, kad nebebus kančios, kad tie, kurie bus išganyti, pelnys nemirtingumą ir antgamtinių galių. Transhumanistai visa tai išverčia į  tobulų kūnų ir visažinių protų vizijas.

Kad būtų paprasčiau kalbėti apie grupes ir skirtumus, transhumanizmą galima suskirstyti į tris pagrindines sroves – eschatologinį transhumanizmą, pragmatinį transhumanizmą ir pasąmoningą transhumanizmą. Eschatologinis transhumanizmas teigia, kad norėdami tapti nauja rūšimi – žmonija 2.0, homo sapiens + ar tiesiog h + – turėtume naudotis technologijomis. Vadinasi, turėtume pakeisti žmogaus genomą įdiegdami naujus geresnius bruožus ir sąmonę sujungti su kompiuteriais. Pragmatiniam transhumanizmui labiau rūpi praktiškai pasiekiami tikslai, tokie kaip ilgesnis gyvenimas, geresnė sveikata ir mechaniškos visa ko sąsajos su žmogaus kūnu.

Įtakingesnis nei šios minėtos dvi srovės yra vadinamasis pasąmoninis transhumanizmas, kai technologijos vertinamos kaip sprendimas pildant dvasios troškimus. Tai logiška daugelio šiuolaikinės kultūros  tendencijų išdava. Plačiau apie tai pakalbėsime vėliau.

Iš kur visa tai atsirado?

Trumpoje esė „Transhumanistinės minties istorija“ (A History of Transhumanist Thought) Nickas Bostromas transhumanizmo ištakų ieško šumerų epe apie Gilgamešą, klasikiniuose Prometėjo ir Ikaro mituose, viduramžių alchemijoje ir renesanse. Jo teigimu, italų humanistas Giovannis Pico della Mirandola savo veikale „Oracija apie žmogaus kilnumą“ (Oration on the Dignity of Man) pareiškė, kad žmogaus lemtis yra tapti savo paties kūrėju:

Mes tave sukūrėme nei dangišką, nei žemišką, nei mirtingą, nei nemirtingą tam, kad būdamas laisvas ir išdidus  savo paties būties kūrėjas galėtum lipdyti save taip, kaip tau patinka. Savo valia galėsi rinktis menkesnį, gyvulišką gyvenimo būdą; savo valia apsisprendęs galėsi vėl pakilti ir gyventi dieviškai, paklusdamas aukštesniajai tvarkai.

Filosofams vis labiau tolstant nuo krikščioniškosios teologijos ir filosofijos, radikalios Poci della Mirandolaʼos idėjos ėmė įgauti prasmę. Jeigu nėra Dievo Kūrėjo arba jeigu Dievas nesukūrė pasaulio, žmogus yra laisvas (arba pasmerktas) pats modeliuoti savąją lemtį. Dievo apvaizdą ignoravęs anglų valstybės veikėjas ir filosofas Francis Baconas (1561–1626) buvo mokslo tėvas. Jis teigė, kad žmogus tobulėja ne įgaudamas išminties, bet keisdamas pasaulį; šitaip jis įdiegė vakarietiškai minčiai materialistinės utopijos naujovę.

Šią temą toliau gvildeno Šviečiamojo amžiaus filosofai ir jų pasekėjai, ypač Karlas Marxas. Tačiau svariausią ir patikimiausią pagrindą tokiems svarstymams suteikė žmogaus evoliucija, kurią išpopuliarino Charlesas Darwinas veikalu „Rūšių atsiradimas“. Perskaičius šią nepaprastai įtakingą knygą buvo galima padaryti vieną išvadą – jeigu žmogus jau evoliucionavo iš beždžionės, jis gali evoliucionuoti ir toliau, tik nežinia, kas jo laukia.

Tačiau kol nėra instrumentų, galinčių paspartinti homo sapiens evoliuciją į h +, žmogus keisis po truputį, ir tai užtruks milijonus metų. (Norėdami išvysti niūrų nekontroliuojamos natūralios atrankos XIX a. įsivaizdavimą paskaitykite H. G. Wellso romaną „Laiko mašina“; šiame romane mūsų rūšis evoliucionavo į civilizuotus silpnučius elojus ir nuožmius gyvuliškus morlokus.)

XX a. mokslui sparčiai žengiant pirmyn, atėjo metas atitinkamai pasinaudoti Bacono utopija. Pagreitinti evoliuciją tapo įmanoma; žmogus jau beveik gali rinktis atitinkamą greitį ir ištrūkti iš savų trūkumų kalėjimo.

Moksliukų ekstazė

Transhumanizmas slepia ir religinę dimensiją, nors iš esmės yra ateistinis. Transhumanistai turi ambicingų technologinių tikslų, bet juos pasiekus gyvenimui nebūtų suteikta prasmės. Net jei ir gyvensime tūkstantį metų, vis tiek mirsime, vis tiek savęs klausime, ką visa tai reiškė, kam visa tai. Taigi, ar transhumanizmas tebėra „niekam tikusi aistra“, kaip niauriai tvirtino Jeanas-Paulis Sartreʼas?

Ne. Transhumanizmo pažadas – išgelbėjimas, tam tikras materialistinis krikščioniškojo išganymo variantas; būsime „išgelbėti“ nuo nežinojimo, skausmo ir mirties. Svarbiausias tikslas – tapti kaip Dievas (tiksliau, dievu) – visažiniu, nepažeidžiamu, nemirtingu. Kaip transhumanistai šito pasieks? Ekstremaliausia prognozė – jie perkels sąmonę į kompiuterį. Jie leis patirti amžinybę failo pavidalu, kuris bus saugomas dar neišrasto internetinio serverio kietajame diske. Iš ten bus galima bendrauti su materialiu pasauliu apsireiškiant holograma arba įdiegiant savo sąmonę keliems kūnams. Štai kaip rašo Rayʼus Kurzweilas:

Vis dėlto galiausiai žemėje gyvenančios technologijas kuriančios rūšys susimaišys su kompiuterinėmis technologijomis. Šiaip ar taip, kuo skiriasi trilijonais nanobotų pakrautais implantais sustiprintos žmogaus smegenys ir kompiuteris, kurio veikimas pagrįstas žmogaus smegenų veikimo principais, tik trilijoną kartų paspartintais? 

Iš tikrųjų transhumanistai išpažįsta religiją; tai „Terasem“. Šią religiją sukūrė transmoteris Martine Rothblatt ir jos (jo) žmona Bina; religijoje svarbiausia keturi principai: gyvenimas yra tikslingas; mirtis neprivaloma, Dievas yra technologijos; meilė būtina. Tinklalapyje aiškinama:

Esame transreligija, mananti, jog susikūrę sąmonės failus galėsime linksmai gyventi amžinai. Primygtinai reikalaujame gerbti įvairovę neaukojant vienovės, taip pat reikalaujame maksimalių lėšų, skiriamų kibersąmonės programinei įrangai, geoetinei nanotechnologijai ir kosmoso kolonizacijai. 

Tradicinės religijos besilaikantiems žmonėms visa tai gali būti panašu į beprotybę, tačiau Martine Rothblatt 2013-aisiais buvo geriausiai apmokama vadovaujanti darbuotoja (CEO) visose Jungtinėse Valstijose. Gal ji ir pamišusi, bet turi pinigų savo religijos sklaidai.

Transhumanizmo etika

Transhumanizmo etika yra utilitarizmas. Transhumanistų siekiai ginčytini – eugenika, kūno modifikacija (arba darkymas), sąmonės persiuntimas, genų inžinerija, priešiškumas negaliai, cheminė emocijų kontrolė ir daugybė kitokių pasiūlymų. Štai vieno rašytojo utilitaristo prognozė: 

Per artimiausius tris amžius triguba biotechnologijų, infotechnologijų ir nanotechnologijų sąjunga, tikėtina, psichikos sveikatą pakels į neįtikėtiną lygį. Bent jau žvelgiant grynai formaliai, visuotinę laimę galima gerokai padidinti; kančios ir depresijos šaltinius bus galima visiškai pašalinti; genetiškai suprogramuota supersveikata taps norma, ir gerovė pačia tikriausia prasme taps visuotinė.

Kaip pagrįsti tokius radikalius skaičiavimus? Ogi naudojantis „laimės algoritmu“ – didžiausias gėris didžiausiam skaičiui.

Ir atvirkščiai – utilitarizmo religija yra transhumanizmas. Net jeigu filosofija paneigs Dievą, žmogus vis tiek trokš tikrovės, kurioje jis galėtų save peržengti. Daugelis garsiausių utilitaristų filosofų prijaučia tokiems transhumanistiniams tikslams kaip gyvenimo trukmės pailginimas, genų inžinerija ir eugenika. Pavyzdžiui, Peteris Singeris mano, kad finansuoti senėjimo įveikos tyrimus labiau apsimoka nei tyrimus daugelyje tradicinių medicinos sričių. Australų filosofas Julianas Savulescu, profesoriaujantis Oksfordo universitete, yra didis „moralinio transhumanizmo“ rėmėjas. Jis teigia, kad žmonija susinaikins, jeigu žmonės nebus genetiškai modifikuoti – jeigu nebus sumažintas jų žiaurumas: 

Jeigu žmonės netaps moralesni, kils grėsmė civilizacijai. Ir visai nesvarbu, kad žmonės liks žmonės biologine prasme, jeigu priklausydami h. sapiens rūšiai neturės moralinių vertybių.

Tokie filosofai kaip Singeris žavi glaustais, logiškais atsakymais sprendžiant painias etines problemas. Tačiau kietas racionalus fasadas nubyra, kai jų paprašoma paaiškinti gyvenimo prasmę ir atskleisti žmonijos ateities viziją. Jie kuria materialistinį misticizmą.

Jau dabar visi esame transhumanistai

Gali pasirodyti, jog mano pateiktas transhumanizmo vaizdelis panašus į pamišėlišką mokslo fanatikų sapną. Yra kaip yra. Tačiau mes jau esame viso to dalis, nes šiuolaikinei visuomenei jau įdiegtas pasąmoningasis transhumanizmas. Šitai atsitinka dviem būdais – tampant priklausomiems nuo technologijų dalijantis tikro pasaulio patirtimi ir nuolat vis kitaip apibrėžiant žmogiškumą.

Kad pailiustruočiau tai, ką pasakiau, pacituosiu JAV Aukščiausiojo teismo vyriausiąjį teisėją Johną Robertsą. 2014-ųjų byloje dėl teisių į privatumą ir moderniąsias technologijas jis rašė: „…šiais laikais modernūs mobilieji telefonai… yra taip išplitę ir taip neatsiejami nuo mūsų kasdienio gyvenimo, jog koks nors atklydęs marsietis galėtų pamanyti, kad telefonas – svarbi žmogaus anatomijos dalis.“ Jis įkalė vinuką tiksliai ten, kur reikia; technologijos tapo būtinos – jomis naudodamiesi ne tik nudirbame daugiau darbų, bet ir jomis keičiame gyvą bendravimą. Bet kokiame susibūrime, klasėje, šeimos pietų metu daugiau žmonių žiūrės į telefonus, o ne vienas į kitą.

Šiandieną technologijos persmelkusios visas mūsų gyvenimo sritis nuo bėgimo takelio sporto salėje iki „Vikipedijos“. Mes savo širdies dūžius perkeliame į duomenų debesis ir iš debesų pasiimame žinias. Videožaidimų žaidėjams virtuali fantazijos realybė dažnai mielesnė už tikrą gyvenimą. Geriame vaistus, kad išblaškytume slogutį, kad būtume žvalesni laikydami egzaminus, stveriamės vaistų, kad nuramintume kaprizingus vaikus. Visa tai sukuria atitinkamą atmosferą, kurioje transhumanizmo viltys tampa dar labiau tikėtinos.

Kad pailiustruočiau ką tik pasakytus žodžius, pacituosiu  teisėją Anthonyʼį Kennedyʼį, 1992-aisiais kalbėjusį nagrinėjant bylą Pietryčių Pensilvanijos planuota tėvystė prieš Caseyʼį: „Laisvės esmė yra teisė apsibrėžti savo paties egzistencijos, prasmės, visatos ir žmogaus gyvenimo paslapties sampratą.“ Tada Aukščiausiasis teismas gynė teises į abortą. Iš naujo performuluojamas  žmogaus gyvenimo apibrėžimas yra pagrindinė transhumanizmo tema. Šitai paaiškina, kodėl translytiškumas (taip pat ir homoseksualumas, kitokia santuokos samprata) puikiai dera su transhumanizmu.

Martine Rothblatt savo knygoje (išleistoje su bendraautoriumi) „Nuo translytiškumo prie transhumanizmo“ (From Transgender to Transhuman) rašė: 

Transhumanizmas kyla iš translytiškumo. Kadangi esame protaujančios būtybės, turime sveikinti ir tolimesnius žingsnius, žengiamus pasirenkamos biologijos keliu, ir vieningai priimti visą sąmoningą gyvastį.

Galima teigti, kad labiausiai paplitusi transhumanistų technologija yra kontraceptinė tabletė. Daugelis žmonių vartoja tabletes kaip susilaikymo pakaitalą, vadinasi, naudojasi technologija, užuot parodę žmogišką valią. Ir galiausiai paaiškėjo tokio elgesio padarinys – iš esmės performuluojamos sekso, intymumo ir santuokos sampratos.

Transhumanizmas labiausiai žavi keistuolius ateistus. Bet, kadangi kuo toliau, tuo labiau kliaujamės technologijomis, mes visi esame palytėti transhumanizmo. Ar išties ši idėja pasauliui kelia didžiausią grėsmę? Gal ir ne, bet išties verta ją įrašyti į civilizacijos grėsmių sąrašą. 

Versta iš mercatornet.com