Arūnas Gumuliauskas. Kalba minint Gedulo ir vilties dieną

Gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas Ministre Pirmininke, gerbiamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke, mieli kolegos ...

Gerbiamas Seimo Pirmininke, gerbiamas Ministre Pirmininke, gerbiamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke, mieli kolegos Seimo nariai.

Praėjusiojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pasikeitusi politinė situacija Europoje, čia įsigalėjus dviem totalitariniams režimams – nacių bei sovietų, – negalėjo neturėti įtakos ir Lietuvai, kuri, jau daugelį amžių tapusi civilizacijų sankirtos riba, šiuo atveju užėmė svarbią geopolitinę padėtį. Mes buvome priversti laviruoti tarp agresyvių kaimynų, kad užtikrintume savo valstybės saugumą, nepriklausomą nuo išorės jėgų jos raidą. Tačiau tuo metu besiklostantys įvykiai tarptautinėje arenoje vis labiau siaurino laviravimo galimybes.

Nacių agresija Europoje vertė mažąsias valstybes ieškoti būdų išsilaikyti. Tuo metu vis dar tikėta tarptautinės teisės bei diplomatinių priemonių galia. Todėl 1938 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis pareiškė, kad reikia laikytis neutralumo. Mažųjų valstybių diplomatams neutralumas atrodė vienintelė išeitis. Komplikuojantis tarptautinei padėčiai, Baltijos valstybių vyriausybės neutralumo klausimą svarstė ne tik kiekviena atskirai, bet ir visos kartu. Jos nutarė suvienodinti savo neutralumo įstatymus. Apsvarstytą ir galutinai parengtą teisės akto projektą pirmiausia priėmė Estijos parlamentas (gruodžio 3 d.), po to – Latvijos ministrų taryba (gruodžio 12 d.), galiausiai – Lietuvos Seimo nepaprastoji sesija (1939 m. sausio 10 d.). Tikėtasi, kad neutralumas padės šaliai ne tik išlikti, bet ir neprarasti savarankiškumo. Tačiau kaip buvo skaudžiai apsirikta! Niekas net negalėjo pagalvoti, kad rudasis bei raudonasis maras taip brutaliai išplis, pamindamas bet kokias tarptautinės teisės normas. Taip Maskva vienašališkai sulaužė iki tol pasirašytas dvišales Lietuvos Respublikos ir SSRS sutartis, pradedant 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi ir baigiant 1933 m. liepos 5 d. dvišale konvencija dėl agresijos sąvokos apibrėžimo. Šiame kontekste reikėtų paminėti 1926 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Lietuvos nepuolimo ir neutralumo sutartį, pagal kurią sovietai dar kartą atvirai pripažino, kad Vilnius ir jo kraštas yra Lietuvos Respublikos sudedamoji dalis. Be to, šia sutartimi sovietai pasižadėjo gerbti Lietuvos suverenumą ir teritorinį vientisumą, susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš Lietuvą. 1931 m. gegužės 6 d. Lietuvos ir SSRS susitarimu, 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo ir neutralumo sutarties galiojimo laikas buvo pailgintas iki 1936 m. Po to, 1934 m. balandžio 4 d., Maskvoje pasirašytas naujas abipusis protokolas, kuriuo minėtoji sutartis pratęsta net iki 1945 m. gruodžio 31 d. Analogiškai diplomatijos kontekste su Lietuva elgėsi ir nacistinė Vokietija. Kita vertus, šie nusikalstami režimai, prarydami vieną svetimą teritoriją po kitos, neišvengiamai artėjo prie tarpusavio susidūrimo.

Nacistinė Vokietija planingai rengėsi dideliam karui. Agresyvius jos kėslus ir veiksmus skatino Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos nesikišimo politika, ypač po 1938 m. Miuncheno susitarimo. Tais pačiais metais likimo valiai buvo palikta Ispanija, nuo 1939 m. kovo mėnesio – Čekoslovakija ir Klaipėdos kraštas. Klaipėdos užgrobimu prasidėjo Vokietijos agresija Baltijos regione ir paaiškėjo tikrieji jos nacistinės vadovybės grobikiški kėslai. Kita vertus, suaktyvino savo politiką Baltijos valstybėse ir SSRS. Tai rodo jos 1939 m. kovo 28 d. nota Estijos bei Latvijos vyriausybėmis. Sovietų Sąjunga šiuo dokumentu išreiškė ryžtą ginti savo valstybinius interesus Baltijos regione.

Tad 1939 m. Europoje brendo karas. Vokietija rengėsi užpulti Lenkiją. Nujausdama Vokietijos planus, SSRS siekė pasidalyti įtakos sferas Baltijos regione. Taip 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis, vadinamasis Molotovo–Ribentropo paktas ir jos slaptieji papildomi protokolai, kurie pašalino bet kokias tarpusavio kliūtis pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Po nacių ir komunistų sąmokslo susiklostė labai nepalankios tarptautinės sąlygos. Lietuvai neliko jokių galimybių išlikti nepriklausomai. 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutartis palaidojo Lenkijos valstybingumą bei nulėmė Baltijos šalių likimą. Dėl Vokietijos ir SSRS agresyvios politikos jos ne tik prarado daugybę žmonių, patyrė milžiniškų nuostolių, bet ir neteko to, kas svarbiausia, – Nepriklausomybės. Nedvejojant galima teigti, kad Lenkija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija tapo suplanuotomis agresorių aukomis jau karo pradžioje. Dėl to visiškai akivaizdu, kad šio daugiausia aukų žmonijos istorijoje pareikalavusio karo iniciatorėmis tapo Vokietija (1939 m. rugsėjo 1 d.) bei SSRS (1939 m. rugsėjo 17 d.) įsiveržusios į Lenkiją. O turint galvoje, jog Vilnius bei Vilniaus kraštas dar 1920 m. buvo okupuotas lenkų, peršasi loginė išvada, kad Antrojo pasaulinio karo banga į Lietuvos teritoriją atsirito ne 1941 m. birželio 22 d. (kaip dar daugelis mano), bet 1939 m. rugsėjį. Todėl daugiau nei keistai atrodo šiandieniniai Rusijos Dūmos bandymai denonsuoti 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“, kuriuo SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, pripažindamas niekiniais slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, taip pat konstatavo, kad šie protokolai buvo panaudoti „<...> ultimatumams kelti ir jėgos spaudimui daryti kitoms valstybėms, pažeidžiant teisinius joms prisiimtus įsipareigojimus <...>“.

Tačiau juodų debesų fone tuo metu buvo galima įžvelgti ir šviesos spindulėlių, ypač santykiuose tarp kaimynų, kurie tarpukariu, švelniai tariant, susiklostė prastai. Antai Vokietija stengėsi į karą įtraukti ir Lietuvą. Tai nebuvo netikėta. Nuo ketvirtojo dešimtmečio antros pusės Vokietija visą laiką mėgino paimti Lietuvą į savo įtaką. Dar karo su Lenkija išvakarėse jos vyriausybė siūlė Lietuvai atsiimti Vilnių. Tačiau Lietuvos vyriausybė nutarė jėga neatsiimti Lenkijos užgrobtų lietuviškų žemių. Atvirkščiai. Tragiškomis Lenkijai dienomis Lietuva ištiesė pagalbos ranką. Per Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją 1939 m. rugsėjo 18 d. buvo praleistos pirmos Lenkijos kariuomenės grupės. Lietuvoje rado prieglobstį apie 14 tūkst. lenkų kareivių, karininkų. Lietuviai stengėsi internuotuosius kuo geriau priimti ir apgyvendinti. Į Lietuvą atbėgo ir du tūkstančiai civilių lenkų, tarp kurių Juzefo Pilsudskio žmona bei dvi dukros. Dalis Lietuvoje internuotų Lenkijos karių pasitraukė į Prancūziją, kur steigėsi nauja lenkų kariuomenė. Likę Lietuvoje lenkų kariai ir karininkai 1940 m. rudenį neišvengė sovietų represijų.

Po Lenkijos sutriuškinimo SSRS ir Vokietija tapo kaimynėmis, kurios kūrė tolesnius užkariavimų scenarijus, kartu užtikrinant nors laikinai taikų tarpusavio sambūvį. Taip 1939 m. rugsėjo 28-osios naktį pasirašyta Vokietijos ir SSSR sienų nustatymo ir draugystės sutartis, kuri numatė naują ribą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užimtų Lenkijos teritorijos dalių. Prie sutarties buvo pridėti trys protokolai: vienas konfidencialus ir du slapti. Ši sutartis patenkino Josifo Stalino norą turėti savo įtakos sferoje Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą. Be to, ji galutinai palaidojo Lenkijos valstybingumą. Beje, 1940 m. birželio 19 d. sovietų kariuomenė, pažeisdama pastarąją sutartį, užėmė ir tą Užnemunės dalį, kuri turėjo atitekti vokiečiams. 1941 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjunga sutiko Vokietijai už Užnemunės dalį sumokėti pusaštunto milijono aukso dolerių arba trisdešimt vieno su puse milijono reichsmarkių kompensaciją auksu ir strateginėmis žaliavomis (spalvotais metalais). Paradoksalu, bet analogišką sumą 1867 m. JAV sumokėjo Rusijai už Aliaską.

1939 m. rugsėjo 28-osios sutartis netrukus pakeitė Lietuvos tarptautinį statusą, jos ne tik tarptautinę, bet ir vidaus situaciją. Sovietų Sąjunga netrukdomai Baltijos regione galėjo realizuoti savo kruvinąjį scenarijų. Pirmiausia regiono valstybės buvo priverstos su Maskva pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurias jose įkurdintos sovietų karinės įgulos, įrengtos karinio jūrų laivyno bazės ir sovietų aviacijos aerodromai. Estija tą padarė rugsėjo 28 d., o spalio 5 d. – Latvija. Kiek sunkiau sovietams sekėsi su Lietuva. Tačiau tada Maskva išmetė Vilniaus kortą, prieš kurią neatsilaikėme. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis reiškė okupacijos pradžią. Visuomenėje paplitęs posakis – „Vilnius mūsų, o mes rusų“ – tapo toliaregišku. Dabar sovietams realizuoti Lietuvos valstybės sunaikinimą tebuvo techninė problema. Taip 1940 m. pavasarį Maskvos okupacijos scenarijuje atsirado išgalvota istorija apie Lietuvoje dislokuotų raudonarmiečių grobimą bei kankinimą. Po to jau sekė kaltinimai personalijoms (vidaus reikalų ministrui Kaziui Skučui ir Valstybės saugumo departamento direktoriui Augustinui Povilaičiui), išgalvotai Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinei sąjungai prieš SSRS. Galiausiai – vyriausybei, kuri esą nusiteikusi priešiškai ir nevykdo savitarpio pagalbos sutarties įsipareigojimų. Jokie pasiaiškinimai nepadėjo. Atrodė, kad vyksta tik Maskvos monologas, o dialogui čia vietos nebėra ir nebus.

Tad, esant tokioms aplinkybėms, birželio 14 d. 23 val. 50 min. sovietų vyriausybė paskelbė ultimatumą Lietuvos vyriausybei, kuriuo Sovietų Sąjunga sulaužė visas iki tol su Lietuva sudarytas sutartis. Tai reiškė okupaciją. Jau po ketverių valandų Raudonoji armija pradėjo provokacijas Lietuvos pasienyje. Tada pirmąja okupacijos auka tapo Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas. Penkioliktą valandą Sovietų Sąjungos kariuomenės 3-oji ir 11-oji armija, gavusios karinės parengties įsakymą, peržengė Lietuvos sieną. Jos užėmė svarbiausius Lietuvos strateginius taškus, paralyžiavo Lietuvos kariuomenės judėjimą. 16 valandą virš didesnių Lietuvos miestų pasirodė sovietų karo lėktuvų eskadrilės, kurios leidosi Radviliškio, Šiaulių ir kituose aerodromuose. Maždaug 19 val. Kauno gatvėse pasirodė Raudonosios armijos tankai. Sovietų Sąjungos pasiuntinybės parūpintų vedlių lydimi jie apsupo prezidentūrą, ministrų kabinetą, Saugumo departamentą, Lietuvos banką ir kitas vyriausybines įstaigas, taip pat sustojo prie tiltų per Nemuną ir Nerį.

To meto kauniečių atsiminimuose galime pajausti ne tik okupacijos baisybes, bet ir patirtą kultūrinį šoką. Tarsi šalį užėmė azijinės ordos: „Po tankų pasirodė sovietų kavalerija. Atjojo ir į Laisvės alėją. Krito į akis labai prasta ekipiruotė. Pakinktai ne odiniai, kaip Lietuvos kariuomenės, o kažkokie virviniai. Patys kareiviai atrodė suvargę ir suskretę. Labai prasta karininkų apranga: kojos apvyniotos autais, brezentiniai pusbačiai... Įspūdis apie garsiai apdainuotą „šlovingąją“ ir „nepobedimaja“ susidarė prastas“. Tuo tarpu grupelei Kauno „Aušros“ gimnazijos gimnazistų, tarp kurių buvo ir ilgametis VLIK‘o pirmininkas, buvęs Seimo narys dr. Kazys Bobelis, tikriausiai visam gyvenimui įstrigo šie pirmieji sovietų invazijos vaizdai: „<...> išėjome į Laisvės alėją. Prie soboro, buvusios Įgulos bažnyčios, pamatėm daugybę rusų tankų. <...> daugelis buvo sugedę. Kareiviai stoviniavo, rūkė machorką, kiti – taisė. <...> tų tankų ir tankistų buvo pilna visur: Laisvės alėjoje, Parodos gatvėje, Žaliakalnyje... Kai kurie tankai į Parodos kalną, atrodė, negalėjo įvažiuoti – vis sustodavo. <...> taisė išlipę vienmarškiniai kareiviai. Kiti šoko, dainavo, „šnapsą“ gėrė nesivaržydami. Butelius laikė tiesiog rankose <...>“. Po okupacijos į Lietuvą atėjo nauja tvarka, kurios esmę taikliai apibūdino žinomo diplomato Vytauto Antano Dambravos tėvas Užpalių policijos nuovados tarnautojas Silvestras Dambrava: „Dabar viskas pabrango, tik žmogaus gyvybė atpigo“. Taip žmogaus gyvybė, įgyvendinant sovietų okupacijos ir aneksijos scenarijų, tapo beverte.

Okupantai, naikindami lietuvių tautą, veikė dviem kryptimis. Pirma – iš karto areštuoti aktyviąją tautos dalį, tučtuojau tardyti ir nevilkinant likviduoti. Tai buvo padaryta dar 1940 metų liepą, nespėjus nė išrinkti „liaudies seimo“, tebegaliojant Lietuvos Konstitucijai. Visuomenės elito atstovai buvo areštuoti, apkaltinti pagal SSRS baudžiamąjį kodeksą. Dauguma jų dingo. Kita kryptis – masiniai suėmimai ir deportacijos. Tam reikėjo jau didesnio pasirengimo ir daugiau laiko. Tad jau 1940 metais pradėta sudarinėti sąrašus žmonių, kurie turėjo būti areštuoti ir ištremti. Ši plano dalis masiškai pradėta realizuoti 1941 m. birželio 14 d. Okupacija pareikalavo šimtų tūkstančių niekuo nekaltų žmonių aukų, kančių ir sulaužytų niekuo nekaltų žmonių likimų.

Šiandien, minėdami tragiškų mūsų valstybei birželio 15 d. įvykių aštuoniasdešimtąsias metines, nesiekiame keršto, neapykantos, nenorime kam nors primesti kolektyvinės atsakomybės, būdingos tik totalitarinių režimų teisei. Tačiau neturime teisės pamiršti tragiškų modernios Lietuvos istorijos faktų, nes privalome žinią apie juos perduoti ateities kartoms, kad šios žinotų bei vertintų Nepriklausomybės praradimo ir atgavimo žmogiškąją vertę.

Susiję

Įžvalgos 5295534126648427900

Rašyti komentarą

  1. Kai galų gale radau liudijimų apie šį rašytoją dr. AJAYI, kaip daug kam padėjo susigrąžinti savo meilužius ir sugriautus namus, susisiekiau su juo per savo „WhatsApp“ numerį: +2347084887094, nes mano vaikinas, kurį aš labai myliu iš visos širdies ir jis myli. aš taip pat, bet staiga jis pasikeitė ir atsisuko į mane ir nekentė manęs su aistra be jokios priežasties, kad paliko namus ir vėliau išgirdau, kad jis gyvena su kita moterimi. Šis elgesys buvo labai keistas, tarsi juo būtų manipuliuojama, jis užblokavo mane nuo visas jo kontaktas socialinėje žiniasklaidoje ir aš negalėjau su juo bendrauti. Aš norėjau susigrąžinti savo vaikiną. Gyvenimas be mano vaikino man buvo tikra netvarka, nes aš jį labai myliu ir žinau, kad jis mane myli ir aš, ieškau pagalbos iš jo artimų draugų ir šeimos narių, bet man nesiseka sugrįžti. Norėjau dramatiškų pokyčių ir maniau, kad magija gali būti sprendimas. Aptaręs rezoliuciją su DR AJAYI, jis man suteikė vilties, kad jis atkurs mano santykius atgal, nes jis jau mane užmezgė. Jaučiausi įsitikinęs, kad jis iš tikrųjų privers mano vaikiną grįžti namo, ir jis padarė! Fantastiška, ką šis puikus rašybos rašytojas padarė man, jo pagalba yra neįkainojama! Nežinau, ką būčiau padaręs be DR AJAYI. DR AJAYI atlieka savo darbą taip gerai, kad yra organizuotas ir labai funkcionuojantis, manau, kad jis yra geriausias rašybos ratukas, į kurį galiu pasikliauti, kai kalbama apie bet kokius burtus. Esu labai dėkingas, kad jo burtai suveikė, jei jums reikia pagalbos, susisiekite jam el. paštu: [drajayi1990@gmail.com] arba „WhatsApp“: +2347084887094. Užtikrinu, kad viskas pasikeis už jus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item