Šv. Juzefas Sebastianas Pelčaras. Kantrybė (I)

fsspx.lt Juzefas Sebastianas Pelčaras (1842–1924) – vienas žymiausių lenkų dvasinių rašytojų. Liaudies švietėjas, Švč. Jėzaus Širdies...


Juzefas Sebastianas Pelčaras (1842–1924) – vienas žymiausių lenkų dvasinių rašytojų. Liaudies švietėjas, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos įkūrėjas, Pšemyšlio vyskupas. Paskelbtas palaimintuoju 1991 06 02, kanonizuotas 2003 05 18.

Kryžiumi dvasine prasme vadiname kiekvieną kūno arba sielos kančią, ir vadiname taip todėl, kad kančia kryžiuoja mūsų valią. Be to, Išganytojas išsirinko kryžių savo kančios įrankiu.

Kas yra kryžius ir kokie esti kryžiai

Esama įvairių kryžių, bet jų visų ženklas yra Kristaus kryžius. Šis kryžius turėjo penkias dalis. Pirmoji, pašvęsta Jo švenčiausiuoju kūnu, ėjo nuo vidurio iki žemės. Antroji, į kurią buvo atsirėmusi švenčiausioji galva, kilo į dangų. Du skersiniai, prie kurių buvo prikaltos rankos, ėjo dešinėn ir kairėn. Paskutinioji dalis buvo kryžiaus vidurys, ant kurio ilsėjosi Švenčiausioji Širdis. Visos tos dalys reiškia įvairius žmonių kryžius. Žemutinė reiškia kūno kryžius, t. y. kovas su kūno geismais norint išlaikyti nesuteptą skaistybę, geidulių marinimus, pasninkus ir atgailas, darbus, ligas ir kūno skausmus. Pagaliau ji reiškia paskutinį ir didžiausią ‒ merdėjimo bei mirties skausmą. Aukštutinė dalis reiškia dvasios kryžius, būtent: proto paklusnumą tikėjimui, proto nežinojimą ir darbą mokslui įgyti. Pagaliau ji reiškia visus sąžinės paklydimus ir priekaištus, visas bjaurias mintis ir sielos rūpesčius, ypač dėl garbės ir gero vardo, visas priešingybes, ginčus, apkalbas, šmeižtus, pažeminimus ir paniekinimus. Kairė dalis reiškia išviršinius kryžius, kaip antai: neturtą, vargą, puolimus, smūgius ir persekiojimus. Vidurys reiškia širdies kryžius, taip pat visus kentėjimus iš meilės ir dėl jos daromas aukas, gailestį už nuodėmes, baimę dėl išganymo, skausmą dėl žmonių apakimo ir Dievui rodomo nedėkingumo. Pagaliau, ji reiškia visus vidinius išbandymus, kaip antai: pagundas, atšalimus ir kitus Dievo duotus mums dvasinius kryželius.

Visi tie kryžiai skiriasi vienas nuo kito išvaizda ir sunkumu. Vieni yra maži, bet užtat aštrūs, kiti dideli, bet švelnūs. Vieni auksiniai ir blizgantys, bet sunkesni; kiti mediniai ir negražūs, bet lengvesni. Vidiniai yra sunkesni už ateinančius iš kitur; netikėti yra sunkesni už iš anksto numatytus. Sunkesni yra kryžiai, atsirandantys be mūsų noro, o ne pasirinkti laisva valia; gerų žmonių sukelti yra sunkesni negu tie, kuriuos pasitaiko gauti iš nedorųjų. Sunkiausius kryžius tenka nešti savo širdyje.

Kodėl Dievas duoda nešti kryžių?

Kryžius yra visų žmonių likimas ir našta, jį padarė mūsų protėvis Adomas iš to medžio, nuo kurio nuskynė užgintą vaisių, ir uždėjo kiekvienam savo vaikui ant pečių. Jau senovėje skundėsi Jobas: „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas daugelio nelaimių“ (Job 14, 1). Kas tuo netiki, teprideda ausį prie žmonių širdžių ir tesuskaito visus sopulingus dejavimus, visus žmonijos atodūsius, tesuskaito visas taip gausiai tekančias ašaras. Teprikelia jis iš kapų visus Adomo vaikus ir paklausia, ar buvo bent vienas laisvas nuo kryžiaus. Visų pirma, kryžius yra kiekvieno krikščionio dalis. Nuo to laiko, kai mūsų Mokytojas ir Išganytojas buvo prikaltas prie kryžiaus ir nuo kryžiaus įžengė į garbę, Jo mokiniams nėra kito gyvenimo ir išganymo kelio be kryžiaus. Išganytojas pats sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 27). Dėl ko gi Dievas išrinko mums tokį kelią? Nejaugi Jis, begalinė Meilė ir meilės Sutvėrėjas, yra pamėgęs mūsų kentėjimus arba leidžia juos be jokios priežasties? Tikrai ne: Dievas neleidžia kentėjimų be priežasties, nes Jis yra tobula Išmintis; ta priežastis negali būti neapykanta, nes Jis yra neapsakoma Gėrybė. Taigi, dėl ko Dievas leidžia kančias? Dėl to, kad šitame gyvenime kentėjimai mums naudingi, net reikalingi; be to, siųsdamas kentėjimus, Dievas parodo mums savo išmintį ir meilę. Suprasi tai geriau, kai pažiūrėsi, kas yra kryžius, t. y. kentėjimas, Dievui ir mums.

Kryžius yra Dievo garbės įrankis. Kaip iš visų Dievo Sūnaus darbų ir aukų kryžius daugiausia pagerbė Tėvą, taip ir iš visų mūsų darbų ir aukų vyriškai ir noromis kenčiamas kryžius labiausiai pagerbia Dievą. Taip yra todėl, kad, viena vertus, kryžiaus meilė yra Dievo malonės pergalė, o kita vertus – didžiausias mūsų pačių pasiaukojimas. Todėl kantri siela yra labai meili Dievui, ją galima palyginti su auksiniu smilkytuvu, skleidžiančiu savo kvapą prie Dievo sosto, arba su „stebuklingomis kanklėmis, iš kurių Šventoji Dvasia išgauna paslaptingo saldumo himnus“ (šv. Augustinas, In Ps. 92).

Kryžius yra Dievo teisingumo įrankis, nes tai bausmė už nuodėmes. Žmonės dažnai sunkiai nusideda ir nuodėmėmis užsitraukia Dievo bausmę. Dievas atgailaujantiems amžinąją bausmę dovanoja, bet laikinąją dažnai turime iškentėti dar šioje žemėje nešdami kryžius. Žiūrėk, koks geras yra Dievas: kad nebaustų tavęs, atimdamas savo malones arba mesdamas tave skaistyklos kalėjiman, jis kryžiais atlygina visas Jo teisingumui padarytas skolas, už kurias neturi noro atsilyginti. Taigi jei ant tavęs nukris kryžiai, neaimanuok, kad tave Viešpats plaka, ir nestumk nuo savęs rykštės, jei nenori būti atstumtas nuo dangiškos tėvonystės, bet, prisimindamas senus savo nusidėjimus, ramiai palenk savo pečius po smūgiais ir sakyk su pranašu: „Nusidėjau.“ Šv. Efremą neteisingai apskundė, esą jis padarė baisią nedorybę, ir įmetė kalėjiman. Nusiminęs jis pradėjo skųstis Dievui, kad neteisingai kenčia. Tuo tarpu jam pasirodė angelas ir tarė: „Ar atsimeni, kaip jaunas būdamas užmušei akmenimis neturtingam ūkininkui karvę – kokį atlyginimą už tai padarei? Kokią darei atgailą? Taigi, dabar pridera atgailoti.“ Ir tu kančiose taip pat prisimink savo senus nusidėjimus, kad visas kančias priimtum su atgailos dvasia ir jau čia žemėje turėtum skaistyklą.

Kryžius yra Dievo gailestingumo įrankis, nes, pirmiausia, jis atveda sielą į tikrą kelią. Kada siela yra laimėje ir linksmybėse, ji lengvai pamiršta Dievą ir kaip sūnus palaidūnas išeikvoja Dievo malonių turtus; kad ji tuomet susiprastų, Dievas aplanko ją kryželiu ir tokiu būdu priverčia mesti nuodėmes. Todėl kentėjimus galima palyginti su audra. Jei lietus ilgai nelyja, upeliai išdžiūsta, gėlės vysta ir nuleidžia savo žiedus, o visa gamta alpsta. Bet štai ateina audra, trankosi perkūnija, o iš tamsių ir tirštų debesų krenta vandens srovės. Tuojau atsimaino žemės išvaizda: upeliais pradeda sruventi vanduo, o gėlės linksmai kelia į dangų savo vainikus. Taip pat, kai ilgai šviečia laimės saulė, siela pasidaro kieta ir tarytum suakmenėjusi, gerų darbų versmė nustoja tekėti, o jos mintys ir jausmai lyg nuvytusios gėlės linksta prie žemės. Tada Viešpats siunčia priešingybių audrą, suduoda nelaimių perkūnais – ir suklydusi siela tuojau pasitaiso, lieja ašarų upelius, o savo mintis ir troškimus vėl kelia į Dievą.

O, kiek sielų pelnė Viešpačiui Dievui kryžius! Šv. Jeronimas Emilianis išgyveno labai audringą jaunystę. Būdamas Kastelnuovo pilies viršininku, jis pateko į priešininkų rankas; tie apkaustė jį retežiais ir, pririšę geležinį rutulį, įmetė jį kalėjiman. Šiaudų kūlys buvo jo patalas, duona su vandeniu – maistas. Bet čia jo kaip tik laukė Dievo malonė. Kas valandą matydamas mirties pavojų, jis prisiminė gausias savo nuodėmes ir pradėjo graudžiai verkti; paskui, puolęs ant kelių, maldavo šv. Mergelę pagalbos toje sunkioje padėtyje. Ir iš tikrųjų gavo pagalbą, nes staiga retežiai nukrito, kalėjimo durys atsidarė, ir jis laimingai praėjo pro priešų sargybą. Panašiai ir šiandien Viešpats išvaduoja ne vieną sielą iš nuodėmės retežių su kryžiaus ir švenčiausios Dievo Gimdytojos pagalba. Laimė nuodėmingai sielai, kurią Dievas dar aplanko kryžiais, nes tai yra ženklas, kad Jis nori ją pataisyti. Ko kryžius nepataiso, tam beveik jau nebėra pagalbos; Dievas jį palieka vieną, kaip palieka gydytojas ligonį, kuris atmeta visus jo vaistus.

Kryžius atitraukia sielą nuo pasaulio. Žmogaus gyvenimas yra kelionė arba, dar teisingiau, ištrėmimas iš tėvynės. Kai kurie keleiviai eina tiesiai į tėvynę, nekreipdami dėmesio į apylinkes, per kurias keliauja. Kiti būna neatsargūs ‒ užuot skubiai ėję, jie skina šalia kelio augančias gėles ir uogas, t. y. praleidžia gyvenimo laiką pasilinksminimuose ir žaidimuose, kuriais juos vilioja pasaulis. Kad priverstų juos eiti greičiau, nes diena trumpa, Dievas dažnai padaro, kad tos žemiškos vilties gėlės vysta, o tos pasaulio linksmybės uogos vietoj saldumo teikia kartybės. O, koks geras ir išmintingas esi, mūsų Dieve! „Pasaulis kartus, bet taip mylimas; kaip gi būtų mylimas, jei būtų saldus“ (šv. Augustinas), jei Dievas prie jo linksmybių neprimaišytų karčių kentėjimų, kurie sužadina pasibjaurėjimą pasauliu ir Dievo ilgesį. Šv. Ignacas Lojola buvo karžygys, atsidavęs pasauliui, bet Dievas norėjo padaryti jį savo kareiviu. Sužeidė jį priešo šūviu ir paguldė į lovą, paskui padavė jam į rankas Viešpaties Jėzaus gyvenimą, kad kentėjimai ir apmąstymai prižadintų jį iš dvasinio apsnūdimo. Jaunas ir turtingas Pranciškus Karačiolas dvidešimt antrais savo gyvenimo metais sunkiai susirgo, visas jo kūnas buvo apdengtas raupais. Šis netikėtas smūgis jam parodė visą šio pasaulio menkumą, tad jis, išdalinęs visą savo turtą, visiškai atsidavė Dievui ir pasidarė šventas. Galima sakyti, kad Dievas didžiausią skaičių sielų patraukia prie savęs kryžiumi. Todėl teisingai kryžius pavadintas Viešpaties darbininku ir angelu, atliekančiu Dievo pasiuntinybę žemėje.

Kryžius saugo sielą nuo nuodėmės, nes yra tartum apynasris puikybės dvasiai ir kūno geiduliams. O, kiek žmonių nueitų pražūtingu keliu, jei Viešpats nesulaikytų jų įvairiais kryžiais: vieną, pavyzdžiui, neturto kryžiumi, kad nesunaudotų blogam savo turtų; kitą – ligos kryžiumi, kad neatsiduotų kūno geiduliams; kitą – pažeminimo kryžiumi, kad per daug nesididžiuotų ir t. t. Žino apie tai šventieji, todėl jie trokšta kentėti ir maldauja Dievą rykštės, kad skausmai ir baimė sulaikytų juos savo pavadžiais. Jie net liepia bijoti ir patys bijo dažno pasisekimo. „Reikia laikyti didele nelaime, – sako šv. Vincentas Paulietis, – ne tik atskiriems asmenims, bet ir visoms šeimynoms bei draugijoms, jei viskas klojasi pagal jų valią, jei jie gyvena laisvai ir nieko nekenčia dėl Dievo. Tikėk manimi, jei koks nors asmuo arba kokia nors draugija nepatiria jokių kentėjimų, bet, priešingai, gauna iš pasaulio pagyrimų, – jos nupuolimas netoli.“

Kryžius apvalo ir tobulina sielą, nes naikina joje blogus prisirišimus. Jis yra lyg peilis, kuriuo dangiškas Daržininkas nupjausto kenksmingas atžalas, arba ugnis, kuri nudegina sielos rūdis. Antra vertus, jis pakelia ir sutvirtina joje Dievo meilę ir su malonės pagalba permaino ją viduje. Teisingai kentėjimas yra sulygintas su purvinu vandeniu, kurį žydai rado šulinio dugne, kur pirmiau buvo paslėpta šventoji ugnis, ir kuris sukėlė didelę liepsną, kada juo apliejo Nehemijo aukos laužą. Teisingai pasakė šv. Ignotas, kad nėra tinkamesnių malkų sukurti Dievo meilės ugniai, kaip kryžiaus malkos, kurias Viešpats panaudoja didelės meilės aukos parengimui. Kantriai iškęsti kentėjimai yra tikriausias būdas sielai pašventinti, „tai greitasis traukinys į dangų“, kaip juos pavadino vienas naujesniųjų rašytojų. Jeigu, sakau tau su šv. Ignotu, Viešpats lieps tau daug kentėti, tai bus ženklas, kad Jis turi tavo atžvilgiu didelių sumanymų ir nori tave tikru keliu nuvesti į išganymą. Jei trokšti tapti dideliu šventuoju, prašyk, kad tau Dievas atsiųstų daug kryžių.

Kryžius yra tikras tobulybės išbandymo akmuo, nes ne tas tobulai myli Dievą, kuris turi meilę tik lūpose; ne tas, kuris, rodos, dega meile, ne tas, kuris daug daro tartum iš meilės, bet tas, kuris noriai kenčia dėl Dievo. Nepalyginamai sunkiau yra kentėti, kaip veikti, nes prie veikimo lengvai prisimaišo savimyla. Teisingai pasakė šv. Kotryna, kad tiktai kentėjimuose pasirodo, ar siela yra nusikračiusi savimeilės. Kantrybė yra paklusnumo išmėginimas, ir tą patį galima pasakyti apie kitas dorybes. Tačiau iš to mėginimo ne kiekvienas išeina nugalėtoju.

„Jėzus dabar turi daug savo dangiškos Karalystės mylėtojų, – sako dievobaimingas „Kristaus sekimo“ autorius, – bet maža tokių, kurie norėtų nešti Jo kryžių. Daug trokšta su Juo džiaugtis, bet maža kas yra pasirengęs kentėti. Daug seka paskui Jėzų iki duonos laužymo, bet maža kas iki kančios taurės išgėrimo. Daug garbina Jo stebuklus, bet maža kas nori kentėti Jo kryžiaus kartumus. Daugelis myli Jėzų, kol sutinka pasipriešinimą. Daugelis giria ir laimina Jį, kol Jis jiems siunčia kokias nors linksmybes, bet, vos tik Jėzus pasislepia ir pasišalina nuo jų bent valandėlei, jie tuojau murma arba visiškai puola dvasia. Tie, kurie Jėzų myli dėl Jėzaus, o ne dėl savęs paties, vienodai garbina Jį kiekvienoje nelaimėje ir širdies prispaudime, kaip ir didžiausiose linksmybėse“ (II knyga, XI sk.).

Vienu žodžiu, kaip kryžius Golgotoje buvo Dievo įrankis pasauliui išganyti, taip šiandien ir visuomet Dievas vartoja kryžius sieloms pašventinti. Sielos iš tų kryžių gauna neįkainojamų vaisių, jei tik, atsižvelgdamos į Išganytojo pavyzdį, neša juos vyriškai ir kantriai. Dabar pažvelkim į tuos vaisius, kuriuos mums pelno kryžiai.

Kryžiaus meilės ir kantrybės vaisiai

Kryžius duoda išminties, nes išvaduoja mūsų protą nuo daugelio klaidų, moko niekinti pasaulio tuštybes, liepia gyvenime ieškoti Dievo ir tą gyvenimą apšviečia iš Kristaus kryžiaus einančiais spinduliais. Kryžius teikia jėgų, nes naikina nereikalingą jautrumą, iš kurio gimsta sielos išlepimas, jis apvalo ir sutvirtina valią. Todėl kas gerai išeina kentėjimo mokyklą, tas įgauna reikalingo tvirtumo ir drąsumo kovoje. Kryžius dovanoja ramybę ir saldumą, nes pagal Dievo valią iškentėtuose skausmuose tirpsta mūsų savimeilė, o širdis darosi nuolankesnė ir labiau atjaučianti artimo kentėjimus. Kryžius duoda mums ramybės, nes nutildo sukilusius geidulius, atitolina nuo mūsų pasaulio tuštybes ir kreipia mus į ramybės šaltinį – Kristų. Taigi, juo geriau mokame kentėti, juo ilgesnės ramybės įgauname.

Kryžius teikia tikro linksmumo, ne todėl, kad patys kentėjimai būtų malonūs prigimčiai – nes karti yra vargšo ašara, kietas ligonio patalas, aštri šmeižto ietis, – bet kad tas, kuris su Kristumi neša kryžių, randa Kristuje nuostabaus palengvinimo ir priedangos. Iš tikrųjų, kryžius – tai pats Kristus; kas jį su meile apkabins, tas prisiartins prie Jėzaus Širdies ir saldžiu apkabinimu su Juo susivienys.

Kryžius duoda garbę, tartum Kristaus tarnų antspaudą, jis daro mus panašius į nukryžiuotąjį Mokytoją, į Sopulingąją Motiną ir į tiek šventųjų, kurių gyvenimas buvo vienas kryžius. Teisingai pasakė „Kristaus sekimo“ knygos autorius: „Jei tau tektų išsirinkti, tai turėtumei verčiau kentėti dėl Kristaus, nei turėti daug linksmybių, nes tuo būdu pasidarytum panašesnis į Kristų ir Jo šventuosius.“

Kryžius nupelno ne tik dvasinių malonių ir dovanų, bet ir laikinių. Šv. Pranciškus Salezietis, atvykęs į Romą, apsistojo viename viešbutyje, kuris buvo ant Tiberio upės kranto. Netrukus po jo atėjo kažin koks jaunas ponas ir taip pat prašė buto. Tada godus savininkas išmetė į gatvę šv. Pranciškaus daiktus, kai jo nebuvo namie. Toks bjaurus pasielgimas ir paniekinimas buvo nemalonus, bet šventasis nusileido be piktumo. Netrukus sužinojo, kad tas kryžius buvo jam geradarybė, nes tą pat naktį upė smarkiai patvino ir vanduo apsėmė visą namą su jo gyventojais.

Mūsų kryžius ir kitiems išprašo malonių, ypač atsivertimo malonę, nes jis yra sėkmingiausia malda. Štai stovi Japonijos turguje misionierius ir pasakoja apie Kristaus kryžių. Staiga prisiartina vienas japonas ir, prisirinkęs burnoje daug seilių, spjauna jam į veidą. Jis manė, kad tuoj išsiverš pyktis, bet nieko panašaus: misionierius ramiai nusišluostė veidą ir kalbėjo toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tai atkreipė vieno klausytojo dėmesį. „Iš tikrųjų, – pamanė jis, – tikyba, kuri duoda tokios kantrybės, turi būti kilusi iš dangaus“, ir atsivertė. Todėl, jei nori kokiai nors sielai išprašyti Dievo pasigailėjimo, aukok už ją visus savo kentėjimus.

Kryžius pelno dvasinių dovanų. Jei Dievas nori pakelti sielą į aukštesnį tobulybės laipsnį arba apdovanoti ją kokia brangia malone, pirma jai siunčia kryžių. Šventųjų gyvenimuose matome, kad sunkiausi kryžiai buvo lyg rankpinigiai brangiausioms dovanoms.

Kryžius teikia nuopelnų, nes, kaip meiliausia auka, pritraukia gausiausią atlyginimą. „Jokia meilė, – sako šv. Alfonsas, – nėra tiek nuopelninga, kiek kenčianti meilė.“ Anot jo, vienas „Dėkui Dievui“ kentėjimuose daugiau reiškia už tūkstantį gerų darbų, kai viskas sekasi. Koks gi geras yra Dievas, kad kryžiuje duoda visas galimybes užsitarnauti nuopelnų!

Galiausiai, kryžius užtikrina mums išganymą ir puikų vainiką, nes daro mus panašius į „išrinktųjų Pirmgimį“, kuris per kryžių įėjo į garbę, ir leidžia mums dalyvauti Jo kančioje. Todėl, jei nori priklausyti išrinktųjų skaičiui, turi pirma priklausyti kenčiančiųjų skaičiui. Jei trokšti nešioti garbės vainiką, pirma nešiok vainiką iš erškėčių. Juo aštresni bus spygliai, juo puikiau žibės rūbai ir vainikas. Apaštalas sako, kad „lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Nors ir koks didelis būtų, jis vis tiek nėra vertas būsimos garbės, kuri turi mumyse apsireikšti. Todėl neaimanuok, kad turi daug kentėti, arba kad kentėjimai yra labai įkyrūs, nes Viešpats pritaikys būsimą garbę prie dabartinių darbų ir kentėjimų. Mat, kaip akmenų tašytojas aplygina statybai skirtus akmenis ir daugiau daužo tą, kuris paskirtas geresnei vietai, taip pat ir Dievas: Jis kentėjimų kūju lygina sielą, paskirtą dangiškos Jeruzalės statymui, ir juo uoliau, juo kilnesnę paskyrė jai vietą. „Ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys.“ (Jok 1, 4)

Štai kas yra kryžius! Pasakyk dabar, ar kryžius nėra Dievo meilės dovana? Argi dar skųsiesi Dievui, kad Jis tave aplanko kryžiais? Juk anot Apaštalo, „ką Viešpats myli, baudžia; jis plaka kiekvieną sūnų, kurį myli“ (Žyd 12, 6). Geriau dėkok Viešpačiui už kryžius ir priimk juos noriai. „Jeigu tau Dievas duotų, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – net galią prikelti numirėlius, jei tave pakeltų net į trečią dangų, tai duotų tau mažiau, nei atsiųsdamas tau kokių nors kentėjimų. Jei turėtum stebuklų darymo dovaną – būtum Dievo skolininkas, o kai kenti, tuomet Dievas darosi tavo skolininku. Dabar suprasi, kodėl Viešpats už darbus ir nuopelnus užmoka kryžiais, o jeigu nori kokią sielą pagerbti, leidžia ją nužeminti.“

Bus daugiau

Iš: Vysk. J. Pelčaras, Kantrybė, vertė J. Matulevičius, Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 666, Kaunas, Šviesa, 1936. Kalba taisyta.

Susiję

Šv. Juzefas Sebastianas Pelčaras 1868191397428572659

Rašyti komentarą

  1. Šiaip tai labai palaikau Pro Patria, bet tokie lefebristiniai etiudai pasitikėjimo neprideda niekam.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Galbut reiketu saves paklausti, kokiu konkreciu pagrindu galite nuteisti "lefebristus"? Kitaip nei staciatikiai, protestantai, jie yra Kataliku Baznycioje.

      Netaikau jums, bet iprastai SSPX atzvilgiu "kritika" tera nepagristas niekinimas, kuris yra objektyvi nuodeme.

      Panaikinti
    2. Pro Patria tikslas, kaip suprantu, yra pritraukti kuo daugiau šalininkų, kad per rinkimus jie balsuotų už Nacionalinį Susivienijimą. O koks tikslas už juos balsuoti? Kad kuo daugiau NS atstovų patektų į valdžią. O šito kam reikia? Kad jie galėtų atšaukti nesąmones, kurių yra pridariusios kitos valdžios, ir priimti protingų sprendimų, kurie darytų Lietuvą gražesnę, išmintingesnę ir oresnę.

      O lefebrizmas daug ką atstumia. Vadinasi, jis neveda į tikslą pritraukti kuo daugiau šalininkų. Panašiai, pavyzdžiui, tiesos.lt būna neblogų straipsnių, bet ta Kedžio garbintojų sekta atstumia taip, kad nu po velnių. Panašiai ir čia.

      O tie religiniai ginčai manęs nedomina, aš apskritai simpatizuoju baltų tikėjimui (nes jis būtų dar tiesesnis kelias į Lietuvos orumą, išmintį ir baltų vienybę). Bet jei dauguma dorų ir nekvailų žmonių šiuo metu tapatinasi su katalikybe, bala nematė, balsuosiu už juos, nes Lietuva svarbiausia.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2020-05-24 11:25

    O ką reiškia dešinė kryžiaus dalis?
    Tiek paklydimų kiekvienoje kryžiaus dalyje atskirai ir visose bendrai, kad paprastam mirtingajam, kuris gyvena tik 80 metų (geriausiu atveju), neįmanoma jų visų įveikti. Nežinau, kaip ten yra su inkarnacija, bet man jau kuris laikas įkyriai kirba mintis, kad gyvenimas žemėje ir yra Skaistykla. Ar bent įžanginė jos dalis. Čia vyksta dalinis sielų apsivalymas. Po mirties gal jis vyks toliau. Bet teigti, kad kiekviena siela per vieną gyvenimą gali pasiekti tokias aukštumas, kad patektų bent į Dangaus prieigas, yra utopija. Politikai žmones maitina utopija, kad žemėje gali būti viena visuomenė ir viena valstybė. Gal tenedaro šito bent Bažnyčia.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2020-05-24 11:31

    Apropos, kantrybė. Sakyčiau, atsargiai su ja. Kenti kenti kieno tai naudai, ir žiūrėk, sava sveikata - psichinė ir fizinė - ant plauko arba jau net ne ant to. Daug ligų yra nuo nervų. Ar beprotnamis - ta vieta, į kurią verta eiti, kad kitas jaustųsi patogiai?
    Aš žinau, apie ką kalbu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2020-05-24 19:07

    Perskaitykite atidžiai nors 1 kartą Bibliją nuo pradžios iki pabaigos. Pamėginkite pradėti galvoti, o gal net ir mąstyti. Kas ten surašyta? Kieno tai tikėjimas?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2020-05-24 20:56

    Nu, tai, Tamsta, atsiverskite, prašau, Bibliją.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-05-25 12:37

      Nu tai kad neturiu. Bet žinau, kad kantrybė ne visada sveika. Ir ne visada reikia. Antraip nebūtų ir Kristus griebęsis lazdos prieš prekijus bažnyčioje.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2020-05-25 00:49

    Vat ne Radžvilo filtruotojai, o Kedžio sektantai ir buvo priežastis kodėl nestojau į NS. Dar vaikai spaudė. Bet dabar ir pats matau kad tai tas pats Drąsos Kelias tik kitu pavadinimu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-05-25 09:09

      Ar susivienijimas remia tą teisėją? Ar dėl ypatingo susivienijimo religingumo? Ar dėl neaiškių tikrųjų politinių tikslų?

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item