Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Lygiai prieš 100 metų, 1920 gegužės 15 d. iš Kauno Lietuvai pasiųsta žinia: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių v...

Lygiai prieš 100 metų, 1920 gegužės 15 d. iš Kauno Lietuvai pasiųsta žinia:

„Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.

Ir prierašas: „Rezoliucija Steigiamojo Seimo vienu balsu priimta“.

Tos žinios kelią ir kainą šiandien mes žinome... Įsiskaityti, išgirsti ir permąstyti turėtume daug ką... 

„Karo meto dienoraštyje“ G. Petkevičaitė įrašo žodžius: „Žmogus, jei nori būti vertas žmogaus vardo, tai turi, kiekvienoje būklėje būdamas, stengtis pildyti savo tėvynės piliečio pareigas“.

Prasmingesnio palinkėjimo galvoti nebereiktų ...

Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio pirmininkės 
Gabrielės Petkevičiaitės-Bitės kalba
1920 metų gegužės 15 d.

Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryti šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikinti visus čia susirinkusius.

Laiminga esu galėdama tai padaryti kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamų teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų ar kapitalo.

Ilga juk ir be galo sunki buvo mūsų tautos kelionė, kol priėjom laisvės slenkstį. Ne lengviau klojosi mums, kol atsidūrėm tame brangių brangiausiame tautos valios sudarytame nepriklausomybės rūme. Juk ilgiau kaip šimtą metų kentėm įvairios rūšies prispaudimų. Mažai tautai, kokia mes buvom ir tebeesam, reikėjo be galo daug moralinių jėgų, kad būtų galima pradėt ir, pradėjus kovą – kovot su priešais, pasiryžusiais mus pasmaugt. Su priešais, laikiusiais visą žandarų ir kitų visokių savo tarnų armiją vienam tikslui – panaikint, išraut iš šaknų ir pamatų visa, kas lietuviška: ir kalbą, ir raštą, ir tautos vardą, ir net tautos atminimą. Norėta Lietuvių vardą išbrėžti iš istorijos lapų.

Prieš tokią samdytą ir brangiai mokamą valdininkų armiją, kalaviju, galia ir žiaurumu apsiginklavusią, kaip visi žinom, maždaug prieš pusę amžio – stojo mūsiškių mažas būrelis. Vienintelis jų kovos įrankis – plunksna, vienintelė amunicija – savo tautos mylėjimas, savo tautos vargų supratimas ir didžiausias pasiryžimas gint ją iki paskutinios.

Ir tos grumtynės tarp nelygių priešų, kaip žinom, tęsėsi ilgai. Mūsų karžygių karščiu užsidegdavo vis didesnės tautiečių minios taip, kad net paskutinių laikų įvairios okupacijos, nors čiulpte čiulpė kraują iš mūsų tautos organizmo ir visaip jį darkė, tačiau sielos nenusmaugė. Išliko ji gyva, ir su ja drauge tautos nepriklausomybės obalsis, dėl kurio šiandien jau niekas nebeatsisako savo galvas guldyt, savojo kraujo liet. Nors dar dalis mūsų tautos kūno tebevargsta po svetimu jungu, nors ir netenka mum patiem, šalies šeimininkui, Steigiamajam Seimui, dar šiandien susirinkti mūsų tėvų sostinėj, Vilniuj, nenusidėsiu, turbūt, tautos valiai, čia mane pastačiusiai, jei pirmu savo uždaviniu laikysiu tart geros vilties žodį broliam, atskirtiem nuo mūsų fronto juosta ir kviest juos širdimi dalyvaut drauge su mumis šios dienos iškilmėj. Atsiminkime ir amerikiečius, ir visus kitus, kurie priversti buvo savo tėvynę palikt tik dėl to, kad jie kėlė balsą prieš daromą savo tautai nuoskaudą.

Nors mintimis ir troškimais būkim visi šiandien drauge. Tenestinga tame mūsų sielų susijungime nei vieno tautos darbuotojo, nei vieno dėl tautos ir krašto laisvės kovotojo. Paminėkime ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą nesulaukę tos didelės tautos šventės. Tenuskamba čia mūsų tarpe nemirtingi mūsų Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Mūsų širdimi nuskriskim tą valandą ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo, begindami tėvynės sienas. Nepamirškim ir pasaulinio karo išblaškytų visur aukų, kurios audros išrautos iš savo sodybų rado kapus toli, toli nuo savųjų.

Tejungie mus visus ta prokilnioji valanda. O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdinti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mum darbo, kad mūsų žmonių, mums tikėjusių, neužviltumėm.

Pavesta juk mum versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos. Stenkimės visom išgalėm tą naują lapą išlaikyti gryną, patikrindami visiem mūsų valstybės gyventojam lygias piliečio teises, leisdami jiem savo būvį gerint ir visiem drauge žengt į aukštesnį kultūros laipsnį. Būkim rūpestingi, neužmirškim nei trumpai valandai, jog priešų mums nestinga, tų priešų, kurie kiekviena proga naudojasi mus žeminant prieš Europos vakarus, kurie taip pat uoliai seka mūsų darbuotę.

Būkim kultūringi visur ir visuomet, o jei tektų dar mūsų tautai imtis ginklo, priešui besikėsinant mus pulti. Šiaip suprantam gerai, jog mūsų likimas mūsų rankose, kad tik savo jėgomis turim pasitikėt, savo jėgomis turim gydyt senąsias savo žaizdas ir savo nenutrūkstančiu ir organizuotu darbu išbrist iš milijardinių didžiojo karo padarytų mum nuostolių. O mes, atstovai, dirbdami čia savo didįjį darbą, dirbkim jį nė akies mirksniu neužmiršdami, jog mes čia tik savo krašto žmonių valios vykdytojai. Dirbkim tą darbą taip, kaip reikalauja tie, kurie čia mus siuntė.


Susiję

Skaitiniai 4979275940012709795
item