Andrius Bubnys. JAV-Kinijos prekybos karas: ar globalizmui atėjo galas?

Keletą metų Europa praleido įsijautusi sekė Brexit „muilo operą“, tačiau tuo pačiu metu vyko kiti, Europos Sąjungos ateitį lemsiantys įvy...

Keletą metų Europa praleido įsijautusi sekė Brexit „muilo operą“, tačiau tuo pačiu metu vyko kiti, Europos Sąjungos ateitį lemsiantys įvykiai. Mažai kalbėta apie Amerikos-Kinijos muitų karą ir pačios ES vaidmenį šiame konflikte, kuris vidutiniu-ilguoju laikotarpiu potencialiai gali suardyti globalią prekybos sistemą bei tarptautines institucijas, atsiradusias po Antrojo Pasaulinio karo. O juk pati Europa nemažai prisidėjo prie Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO), Pasaulio Banko (PB), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir kt., kūrimo. Globalios prekybinės sistemos dividendai Europai buvo ir vis dar yra nenuginčijami. Vakarų Europa sugebėjo atsitiesti iš karo pelenų, vėliau gyvenimo lygis pradėjo augti ir buvusio Sovietinio bloko šalyse. Tačiau ką žada ateitis?

Globalizacijai ateina galas, formuojasi nauja Pasaulio tvarka?

Michael O'Sullivan knygoje „The Levelling: What's Next After Globalisation” pasidalino savo įžvalgomis apie besiformuojančią naują ekonominę sistemą. Jo nuomone, globali prekybos sistema pamažu užleidžia vietą iškylančiam daugiapoliam pasauliui su trimis aiškiais centrais – ES, JAV ir Kinija (bei galbūt Indija). Kitos šalys, tokios kaip Rusija, Japonija ar Brazilija savo centro nesudarys, o šliesis prie didesnių ekonominių blokų. O'Sullivan teigia, jog globalios ekonomikos augimas jau lėtėja.

Pirmiausia dėl to, jog ekonomikos augimas pasidarė per daug priklausomas nuo „monetarinio aktyvizmo“, centriniai bankai paprasčiausiai pumpuoja pinigus į skirtingus ekonomikos sektorius taip išlaikydami augimą ir ekspansiją į kitas rinkas. Išvertus į žmonių kalbą, auginame nacionalines skolas ir išlaikome gerbūvį avansu. Fiskalinė, lengvai prieinamo kapitalo politika stabilaus ekonominio vystymosi užtikrint negalės, už skolas anksčiau ar vėliaus vis tiek teks susimokėti.

Antras globalizacijos neigiamas poveikis suprantamas daugiau subjektyviai, tačiau kelia ne mažiau aistrų bei politinių debatų. Auganti turto pasiskirstymo nelygybė (žymusis 1%), globalus kapitalistinis elitas, nepaisantis vietinių poreikių (centrinė Trumpo rinkimų kampanijos tema – „grąžinkim darbus atgal į JAV“), pagrindinių prekybos kelių suardymas (incidentai su tanklaiviais Hormūzo sąsiauryje ar įtampos Pietų Kinijos jūroje).

Tarptautinės organizacijos ir politiniai formatai (JTO ar G20) taip pat jau ilgą laiką susilaukia įvairios kritikos, ir neveltui. Abejojama jų efektyvumu ir ar apskritai šios institucijos sugeba įgyvendinti kokius nors pokyčius. Ir čia kalbu ne vien tik apie tai, jog biurokratų ir politikų kalbos netampa realiais veiksmais. Daugelis valstybių prieš pradėdamos susitikimus ir derybas, dažnai norimą politiką jau taiko savo šalyje. Panašiai mąstančios ir panašias problemas turinčios valstybės šias problemas sprendžia atskirai ir be jokių tarptautinių organizacijų pagalbos. Dar viena labai rimta tarptautinių organizacijų problema – atskaitomybė piliečiams (kuriems?) ir skaidrumas. Organizacijose postus užimantys biurokratai yra skiriami, o ne renkami piliečių. Aišku, globalius rinkimus ir techniškai įgyvendinti būtų, ko gero, neįmanoma. Tačiau tai problemos nepanaikina, biurokratai sprendžia milijonų žmonių likimus ir už savo sprendimus populiacijoms neatsako. Toliau, tarptautinėse organizacijose dėl paprasčiausios globalios ar regioninės konkurencijos be galo sunku pasiekti konsensusą (1946-2017 laikotarpyje SSRS-Rusija JTO Saugumo taryboje 106 kartus pasinaudojo veto teise). Be to, jei valstybės galvoja, jog susitarimas neatitinka jų interesų net ir nežymia dalimi, dažnai pasiūlymą atmeta. Jei panašiai galvoja ir kita valstybė, net nežymūs nesutarimai gali sukelti sniego gniūžtės efektą. Vėl paralyžius ir neefektyvumas. Ne globalios, o lokalios organizacijos, (pvz: Pietryčių Azijos valstybių asociacija) žymiai efektyvesnės sprendžiant vietines problemas ir šia linkme yra einama.

Pasak O'Sullivan, daugiapoliariškumas nereiškia, jog atskiri regionai bus paprasčiausiai dideli ir galingi ekonomiškai ar karine prasme, tačiau jų veikimo principai kaip reikia spręsti problemas taip pat nuosekliai skirsis. Reikia paminėti, jog daugiapoliariškumas skiriasi nuo multilaterializmo, t.y. dabartinės globalios sistemos, kurioje šalys nors ir skirtingos, problemas spręsti ir įveikti (sėkmingai ar ne) vis dar bando kartu. Tai reiškia, jog daugiapoliniame pasaulyje atskiri regionai viską darys savaip. Apie tai šnekėjo ir Putinas, tiesiog Rusijai nepaisant esamo potencialo, vienu iš polių bent jau trumpuoju laikotarpiu tapti nelemta.   

Ironiška, kad valstybė, kuri daugiausiai prisidėjo prie globalios sistemos kūrimo, Trumpui valdant, ryškiausiai ir pasuko link daugiapoliariškumo. „America first“. Iš esmės visa Trumpo politika (ir ne tik jo, iš ES galbūt labiausiai pasižymi vadinamų populistinių partijų valdomos šalys – Lenkija, Vengrija, Italija) remiasi „post-security“ arba tiesiog anti-globalistne, politine paradigma. Jos esmė paprasta – valstybinių sienų saugumas, kultūrinis saugumas arba nacionalinio identiteto išsaugojimas ir ekonominis saugumas. Kaip ekonominį saugumą supranta atskiros šalys, čia jau kitas klausimas, bet dėl pirmų dvejų punktų daug debatų nekyla. 

Žvelgiant iš šios politinės perspektyvos darosi aišku, kodėl Trumpo administracija taip neigiamai žiūrį į globalias institucijas ir susitarimus. Pavyzdžiui, Obamos administracija išeikvojo 8 metus kurdama ir stiprindama Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos susitarimą. Šis „auksiniu standartu“ pramintas prekybos susitarimas jungia 12 šalių, apie 40% pasaulio ekonomikos, iš jų 6 (Australija, Kanada, Japonija, Meksika, Naujoji Zelandija ir Singapūras) sutartį jau ratifikavo. Tačiau jau pirmosiomis savo prezidentavimo dienomis Trumpas iš šio susitarimo pasitraukė. Po tokio sprendimo ir taip įstrigusios ES ir JAV Transatlantinės prekybos sutarties likimas tampa itin miglotas. Tačiau labiausiai globalios sistemos integralumui pavojų kelia JAV-Kinijos prekybos karas. Neužtikrintumas dėl ateities jau dabar kelia nerimą investuotojams ir tai atsiliepia finansų rinkoms. EBPO prognozuoja, jog globalios investicijos 2019 augs tik 1.7%, o 2020 lyginant su  2017-2018 laikotarpiu sumažės perpus, iki - 3.5%. Prognozės lieka prognozėmis, tačiau dviejų supergalybių ekonominis karas neabejotinai kelią nerimą visam pasauliui. 

JAV-Kinijos prekybos karas

Per savo rinkiminę kampaniją prezidentas Trumpas pažadėjo amerikiečiams sugrąžinti, jo manymu, prarastą JAV galybę. „Make America Great Again“. Šio darbo ėmėsi įnirtingai ir pradėjo taip vadinamą perkybos karą su Kinija. Šį žingsnį motyvavo tuo, jog jis norįs sustabdyti „nesąžiningą amerikietiškų technologijų ir intelektualinės nuosavybės perkėlimą į Kiniją“, taip pat norą išsaugoti amerikiečių darbo vietas. Prezidentas taip pat apkaltino Kiniją manipuliuojant savo valiuta ir laikant Juanio kursą dirbtinai žemą tam, kad pigios kinų prekės lengviau skverbtųsi į JAV rinką, o tai jau nesąžininga konkurencija. Tiesa ta, jog Trumpo išreikšta kritika kėlė galvos skausmą ir Obamos administracijai, tik ši ryžtingų veiksmų nesiėmė. 

Taigi, 2018 Trumpas įvedė 250 mlrd. dolerių vertės tarifus kinų prekėms, taip pat pagrasino įvesti papildomus 325 mlrd. dolerių tarifus jei nebus pasiektas prekybinis susitarimas. Kinai įveda atsakomuosius 110 mlrd. dolerių tarifus amerikiečių prekėms. Prasideda derybų raundai, kurie jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešė. 2019  birželio 28-29 d. vykusiame G20 susitikime Osakoje Trumpas ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, atrodo, sudarė paliaubas (jau antrą kartą). Susitarimo detalių nedaug, bet Trumpas bent jau kol kas atsisako įvesti papildomus tarifus, bei leis telekomunikacijų milžinei Huawei iš JAV pirkti prekes ir paslaugas. Taivano Nacionalinio saugumo tarybos generalinio sekretoriaus Philip Yang teigimu, Trumpo leidimas Huawei pirkti mikroschemas bei Android programinės įrangos paslaugas yra labai svarbus žetonas prekybinėse derybose, tuo pačiu metu leidžiantis JAV kompanijoms užsidirbti. Savo ruožtu kinai įsipareigojo iš JAV per trumpą laiką nupirkti tam tikrą kiekį (kokį konkrečiai neatskleidžiama) žemės ūkio produkcijos. Nepaisant paliaubų, nepanašu, jog muitų karai greitu metu baigsis. Prekybos karas ne tik ekonominis, bet ir varžymasis dėl dominavimo pasaulyje arba, O'Sullivan nuomone, tai pereinamasis etapas prie daugiapolinės sistemos – jos centre technologinis dominavimas ir Huawei kompanija atsidūrė pačiame šio konflikto epicentre.

Kam priklausys 5G interneto ateitis?

Jeigu XIX a. pasaulio galybės turėjo remtis anglimi, XX a. nafta, panašu, jog XXI a. ištekliu tampa ir informacija. Prieš dešimtmetį JAV telekomunikacijų kompanijos AT&T ar Verizon susikrovė pasakiškus turtus diegdamos 4G interneto tinklus. Tai atvėrė kelią išmaniųjų telefonų erai ir paspartino tokių gigantų kaip Apple, Google, Facebook, Amazon ar Netflix ir kt., iškilimą. 4G globalus išplitimas sudarė sąlygas JAV lyderiavimui bevielio interneto ir internetinių paslaugų sferose. JAV sukūrė programinės įrangos ekosistemą, kurios pagrindu veikė visas likęs pasaulis. Iš esmės Kinija su savo flagmanu Huawei nori pakartoti JAV sėkmę su naujos kartos 5G bevielio interneto tinklais. 5G turėtų būti maždaug 100 kartų spartesnis už 4G ir pirmą pilnai veikiantį tinklą kinai planuoja paleisti jau 2020. Globalaus 5G tinklo pritaikymo galimybės potencialiai neribotos, nuo dirbtinio intelekto valdomų, savarankiškai važiuojančių mašinų, iki „išmanių“ save tvarkančių miestų, „išmanių“ namų, gamyklų ir kitokių, kol kas tik mokslinės fantastikos filmuose pasitaikančių technologijų. Apibendrinant, ant kortos pastatytas kitas žmonijos civilizacijos vystymosi etapas.

Amerikiečiai tai puikiai supranta. Gynybos išradimų komisija paskelbė ataskaitą, kurioje rašoma: „Kinija sukurs visą 5G produktų rinką. Jei kompanijos norės parduoti Kinijai ar jos kontroliuojamiems tinklams, jos turės atsižvelgti į kinų nustatytas specifikacijas ir sudaryti partnerystes su Kinijos kompanijomis“. Tačiau daugiausiai nerimo JAV ir ES kelia tai, jog Kinijos telekomunikacijų kompanijos, paprašytos, privalo teikti informaciją saugumo tarnyboms. Taigi, savo tinkluose įtaisyti taip vadinamas „back doors“, t.y. atgalines duris per kurias informacija tekėtų klientams net nežinant. Tai nėra vien iš piršto laužti nuogąstavimai, pasitikėti Komunistų partijos lyderių geru žodžiu, jog taip nebus – būtų per daug naivu. Dėl šios priežasties, šių metų gegužės 15 dieną, motyvuodamas saugumo sumetimais, JAV Prekybos departamentas uždraudė Huawei parduoti mikroschemas bei programinę įrangą mobiliesiems telefonams. Trumpas net pagrasino, jog nesidalins saugumo informacija su tais Europos partneriais, kurie savo infrastruktūroje įdiegs kiniškus 5G tinklus. Tiesa, kaip minėjau, po G20 Osakos susitikimo sprendimas neleisti JAV kompanijoms prekiauti su Huawei laikinai sustabdytas. 

Tačiau, Taivano saugumo pareigūnas Philip Yang teigia, jog Pekinas jau pasimokė iš Huawei incidento. Kinai suprato, kad daugiau negali pasikliauti JAV technologijomis ir negali ilgiau priklausyti Google Android programinei ekosistemai. Norint pasiekti nepriklausomą apsirūpinimą mikroschemomis ir kitais reikalingais komponentais bei sukurti rinkų autonomiją, kinai turi eiti į kompromisus su JAV ir tempti laiką tol, kol patys bus technologiškai pasiruošę dominuoti. Visgi šių ambicijų įgyvendinimas nebus nei lengvas, nei būtinai sėkmingas. Bloomberg korespondentas Michael Schuman teigia, jog kompanijai tapti technologiniu lyderiu ir iškovoti globalias rinkas yra ypač ilgas ir sunkus darbas. Pateikiamas Pietų Korėjos kompanijos Samsung pavyzdys, kuriai reikėjo nemažai paplušėti, kol tapo pasaulyje pripažintu prekės ženklu. Taip pat, pasak Schuman, valstybės subsidijomis remiamos kompanijos nebūtinai sugeba išrasti technologines inovacijas. Dažnai rezultatas gali būti atvirkštinis. Be to, kas sakė, kad Vakarai stovės vietoje? Linley Gwennap, Linley Group prezidentė, kurios kompanija specializuojasi mikroschemų vystymo srityje, teigia, jog net jei kinai ir bandys pasivyti, tikriausiai pamatys, jog vėl keliais žingsniais atsilieka. „Kinai galiausiai gali sukurti savo infrastruktūrą ir ekosistemą, bet tai nebūtinai atvers jiems globalias rinkas“. Vietoje to pasiektas technologinis savarankiškumas jų produkciją gali paversti tik lokaliai naudojama ir atkirsta nuo likusio pasaulio. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų tik dar vienas sisteminės transformacijos žingsnis link daugiapoliariškumo.

Reikia paminėti, jog, atrodo, Kinija globalaus 5G tinklo diegimo lenktynėse pirmauja. Šalis pasižadėjo 5 metų laikotarpiu investuoti 180 mlrd. dolerių į tinklo vystymą ir kviečia užsienio kompanijas prisidėti prie šio gigantiško projekto. Pasak „China Daily“, pagrindinio partijos dienraščio, Europos telekomunikacijų kompanijos Ericsson ir Nokia jau laimėjo kontraktus 5G tinklo plėtrai. Tokios JAV kompanijos kaip Verizon, AT&T taip pat plėtoja savo 5G interneto tinklus, tačiau joms sunku konkuruoti su kinais ne tik dėl pigesnių kainų, bet ir turimo didesnio tinklo pralaidumo, o tai lemia greitesnį ir patikimesnį internetą. Panašu, jog ES linkusi į 5G plėtros ateitį žiūrėti pragmatiškai.


Susiję

Užsienio politika 8293593361550037593
item