Romualdas Ozolas. Visuomenės bei žiniasklaidos laisvės ribos ir atsakomybė

Pasitikdami Romualdo Ozolo mirties penkerių metų sukaktį, dalinamės su skaitytojais pranešimu, R. Ozolo skaitytu Lietuvos kultūros fondo ...

Pasitikdami Romualdo Ozolo mirties penkerių metų sukaktį, dalinamės su skaitytojais pranešimu, R. Ozolo skaitytu Lietuvos kultūros fondo ir Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos rengiamame forume „Šiandieninė Lietuva: viltys ir realybė“ Seimo Konstitucijos salėje 2006 m. vasario 22 d.

Jeigu reikėtų pasakyti, kokia didžiausia šiandieninės Vakarų civilizacijos problema, nedvejodamas atsakyčiau: laisvės ribos, laisvės ribų problema. 

Lietuva, ko gero, yra laisviausia Europoje: čia kalbama, elgiamasi ir apskritai gyvenama kaip kas nori. Praktiniai tokio gyvenimo rezultatai jau apčiuopiami. 

Mūsasis laisvės supratimas Kovo 11-osios Respubliką padarė Europos Sąjunga. Tauta atvesta iki masiško apsigyvenimo užsieniuose, kalba – griūties paribiuose. Teritorija tapusi kilnojamu ir įvairiopai parceliuojamu bei nusavinamu turtu. Tiesa, tie rezultatai kaip kokios nors ribos mūsų visuomenės sąmonei dar tokios efemeriškos, kad mūsų laisvei beveik nekliudo. Jų, tų ribų, prasmės prasmės mums dar neturi.

Blogiausia yra tai, kad nėra bendruomeninės valios tai kaip nors keisti. Žiniasklaida, kuri šiandien yra tapusi tikrąja visuomenės sąmone, tai liudija su negailestingu atvirumu: sėkmingųjų pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas arba nelaimėlių išsilaikymo pastanga varo priekin žiniadaros procesą, formuodama kryptis, stilius, žanrus, autorius ir galų gale skaitytojus, klausytojus, žiūrovus. Bandymai mąstyti kokiame nors „Atgimime“, „Šiaurės Atėnuose“, „Kultūros baruose“ paskęsta lakuoto, celofanuoto žiniasklaidinio greito maisto kalnuose. 

Žinoma, galima rasti ir šitų tvarinių estetikos, ir ne vienas iš mūsų gali tai įrodinėti, tačiau tai anaiptol nepaneigs realios padėties: Lietuva neturi ir nekuria savo plėtros strategijos, t. y. eina į ateitį užrištom akim, o demokratinis savo galimybių įžvalgos procesas lieka lauke, už viešosios erdvės durų. Valdžių pjovimas nėra nei pats geriausias, nei – tuo labiau – vienintelis žiniasklaidos atsakomybės už šalį prisiėmimo būdas. O žiniasklaida be nacionalinių tikslų, kurie teikia prasmes, ir be atsakomybės, kuri laisvės chaosą daro laisvės tvarka, yra ir liks tik asmeninis verslas. To jau nebesidrovi deklaruoti žiniasklaidos savininkai ar vairininkai, ir būtent tai verčia klausti, kaip padėtį pakeisti.

Laisvė ribas įgyja arba, kitaip sakant, iš savivalės ir chaoso kristalizuojasi į tokią ar kitokią tvarką dvejopai: iš savęs pačios arba su kažkieno kito pagalba. Iš pačios savęs laisvės tvarka iškyla per supratimą ir asmeninį apsisprendimą. Iš kito, iš šalies, tvarka ateina per prievartą – kažkas, kas stipresnis, įtaigesnis, galingesnis, nurodo. 

Netikiu, kad lietuviškoji žiniasklaida galėtų pastebimai ryškiai pasikeisti sąmoningos atsakomybės būdu: pernelyg sunkus ir pernelyg individualus yra šis kelias. Jis ir toliau bus tik asmenų raiška žiniasklaidoje.

Kur kas labiau įtikima, kad žiniasklaida ir toliau liks prievartų tinklu, kas irgi nieko nauja: totalitarinėje sistemoje žiniasklaidą determinavo ideologinė prievarta, demokratinėje – finansinė. Mums nauja yra tai, su kokiu malonumu po pusės amžiaus totalitarinės mes nirom į finansinę! – atsisakydami praktiškai visų netgi išsivaduojamojo laikotarpio bendruomeninių idealų kaip „anų laikų“ palikimo. Atkurti bendro gyvenimo Lietuvoje paiešką šiandien yra gyvybinis prasmę ir Lietuvai, ir jos žiniasklaidai teikiantis tikslas.

Realizuoti jį galima. Bent iš dalies. Pirmas kelias – pozityvus: rimtas biudžetinis visuomeninių kultūrinių žiniasklaidos priemonių ir kanalų finansavimas. Tačiau kol mūsų vyriausybės laikysis nuostatos, kad visi kultūros produktai turi būti pelningi kaip ir pramoniniai, nacijos intelekto brandai būtino normalaus finansavimo nesulauksime. 

Lieka antrasis kelias – negatyvus: įdėmiai įsiklausyti, ką sako mums kiti, visų pirma arabai ir apskritai musulmonai. „Karikatūrų skandalas“ yra tokia mūsų kultūros kritika, kurią mes arba išgirsime ir pabandysime padaryti išvadas, kaip būti Lietuvai ir apskritai krikščioniškajai civilizacijai globalizmo epochoje, arba iš dabartinio kultūrų konflikto Pietų ir Vakarų priešstova virs civilizacijų karštuoju karu, kaip ir Irakas – Jungtinėms Valstijoms. Vakarai nepajėgūs sukelti tokios kultūrinės isterijos, kokią sukėlė musulmonai. Dar daugiau: kas gali pasakyti, kas buvo tas rusiškai kalbėti mokantis Danijos laikraščio kultūros skyriaus vedėjas, besiremiąs „nepajudinamu argumentu“ – europietiškąja žodžio laisve?

Mums tikrai nebūtina solidarumo vardan persispausdinėti Mahometo kaip teroristo karikatūrų, ir tai jau teko pasakyti ir Lietuvos Prezidentui, ir religinių bendruomenių vadovams. Jeigu patys suprantame, kad musulmonų ir krikščionių susidūrimas yra ne tik religijų santykio klausimas, bet ir civilizacijų susidūrimas, ar būtina sekti mistine JAV gėrio kovos su blogiu koncepcija? Savo priedermių supratimas – nebūtinai ir krikščionybės vaidmens iš ES konstitucijos šalinimas. Jeigu laisvė atsakinga, ji pripažįsta ir gyvenimo vertę. Mes galime pasiremti tikrai europietiškomis savo vertybėmis – asmens orumu, tvirta šeima, stipria tauta ir šventa jos žeme, jungiamomis nacionalinės valstybės. Tie orientyrai duoda atsakymus į visus viešojo kalbėjimo tikslų klausimus. Ar tai ne mūsų gyvenimo imperatyvai? Ar jie netinka kiekvienai Europos tautai? Kas už jų – tai jau asmeninio biznio vertybės. O jei viso to nesuprantam – būsim priversti suprasti.

Kitaip mūsų žiniasklaida ir toliau mieliausiai pieš jau nebe filosofinius Špenglerio, o mūsų pačių akims besiveriančius Europos saulėlydžio vaizdelius. 


Susiję

Skaitiniai 960125208098940252

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item