Rasa Čepaitienė. Andriulio testas arba naujoji aristokratija

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Tarp kasdienio informacijos triukšmo ir žmogiškųjų veiklų skuzdėlyno būna ir atsitinka kažkas, kas staiga ima ir atveria dalykų esmę, tyliai sau glūdinčią anapus įprastinės sąmonės srauto ir rutinos automatizmų.

Šis atvėrimas gali taip ir likti menkai pastebėtas, nugrimzti įprastiniame šurmulyje. Arba imti ir paskatinti atmerkti akis į tai, kas iš tiesų vyksta Lietuvos politikoje ir visuomenėje, gal net inicijuoti tam tikrus kokybinius pokyčius.

Taip jau nekart istorijoje yra buvę. Antai, pasakojama, JAV juodaodžių kova už pilietines teise XX a. 7-ajame dešimtmetyje kilo nuo vieno mažyčio ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingo epizodo, kuomet juodaodė senutė, vardu Roza, važiuodama autobusu ėmė ir išdrįso pareikalavus nesutikti baltajam vyrui užleisti savo vietos, kaip kad buvo priimta pagal tuometinius segregacijos įstatymus. Tai sukėlė muštynes, išvirtusias riaušėmis, masiniais protestais, streikais, mitingais ir t.t., kurie nusirito per visą šalį ir galiausiai privertė JAV vyriausybę atsisakyti rasistinių papročių ir piliečių rūšiavimo pagal odos spalvą.

Tuo tarpu L.Andriulio akibrokštas, netikėtai sugrąžinęs mus į luominės visuomenės laikus, man priminė prieš kelis metus Ašchabade vykusį pokalbį. Tuomet svečiavausi ten gyvenančios lietuvės šeimoje ir kalba pakrypo apie jos darbą mokytoja elitinėje miesto mokykloje. Be kitų dalykų ji paminėjo, kad pas juos mokosi prezidento giminaitis. Žinodama, kad autoritarinėje šalyje prezidento asmuo yra tiesiogine prasme kone sudievintas, paklausiau:

– Tai tas berniukas tikriausiai sau leidžia viską?

– Nieko panašaus, – atsakė mano bičiulė. – Priešingai, tai labai mandagus, paklusnus ir stropus vaikas. Nes jam namuose pasakyta: kadangi visi žino, kad esi prezidento giminaitis, privalai kitiems rodyti tik gražaus elgesio pavyzdį ir nesuteikti nė menkiausios dingsties suabejoti nei savo, nei šalies vadovo geru vardu. Tai didžiulė garbė ir atsakomybė.

Žinoma, G. Landsbergis ir jo šeima nėra tiesiogiai atsakingi už svainio akibrokštus Facebooke. Kaip ir atvirkščiai. Visgi ponas verslininkas ir infliuenceris juk nevengia naudotis garsiosios giminės ryšiais ir sukauptu simboliniu kapitalu, tad sveika nuovoka reikalautų ir nekenkti reputacijai tų, iš kurių rankos maitiniesi. Tad jo atvirai išreikštas paniekinantis, smurtingas ir chamiškas požiūris į paprastus eilinius Lietuvos žmones, akivaizdžiai metantis reputacinį šešėlį ne tik jam, bet ir visai žymiajai giminei, atrodo, nėra atsitiktinis ar patiriamo streso nulemtas, kaip kad dabar bandoma aiškinti kilus skandalui.

Priešingai, tai lyg rentgeno nuotrauka parodo dabartinės Lietuvos politinio ir stambiojo verslo bei žiniasklaidos isteblišmento, tos per pastarąjį trisdešimtmetį susiformavusios naujosios aristokratijos, mentalitetą ir santykį su jų aplinkai nepriklausančiais bendrapiliečiais. Taigi, ši konkreti istorija leidžia mums iškelti platesnį klausimą: kas dabartinėje Lietuvoje yra elitas?

Viduramžiais, luominėje sistemoje, didikai ir bajorija buvo iš rinktinių karių hierarchijos susiformavęs socialinis privilegijuotųjų sluoksnis, užsitarnavęs savo titulus, valdas ir turtus karo žygiais ar diplomatiniais nuopelnais valdovui. Tačiau laikai keitėsi, visuomenės per revoliucijas ar palaipsnes reformas pasiekė demokratizacijos ir visų lygybės prieš įstatymą stadiją, kai tampa netinkama drastiškai afišuoti realiai egzistuojančius socialinius ir turtinius skirtumus, o viešai demonstruojami snobizmas, susireikšminimas ir arogancija kitų atžvilgiu būtų tiesiog palaikyti vulgarumo, prasčiokiškumo ir blogo tono ženklu, paprastai priskiriamu rytiečiams (nors, kaip matėme, tai ne visuomet tiesa).

Iki šiol Europos karališkosios šeimos ir aristokratai stengiasi nedaryti nieko, kas kaip nors papiktintų liaudį, leistų suabejoti visų piliečių lygybe prieš įstatymą nepaisant jų kilmės ar padėties, o vieno ar kito mėlynojo kraujo atstovo vieši skandalingi išsišokimai yra ne tik nuplakami bulvarinės spaudos liežuviais, bet ir tyliai, bet griežtai, pasmerkiami saviškių rate.

Priešingai, esama simbolinių žestų, kuriais tą artimumą tautai net privalu demonstruoti. Antai, kai kažkada stažavausi Belgijoje, pamenu, viešojoje erdvėje solidžiausių politikos apžvalgininkų ir akademikų itin rimtai buvo svarstomas klausimas, ar karališkosios šeimos princesė turi gimdyti katalikiškoje, ar pasaulietinėje klinikoje, kas simboliškai žymėjo ideologinę belgų visuomenės skirtį tarp katalikų ir vadinamųjų laïcs, t.y.sekuliarizuotosios visuomenės dalies. Ieškota tinkamiausio varianto, kuris būtų priimtinas daugumai, taipogi siųstų aiškią politinę žinią apie katalikiškų tradicijų tęstinumą arba, priešingai, parodytų jaunosios monarchų kartos demokratiškumą.

Tuo tarpu, kaip parodė Andriulio išpuolis prieš medikus, posovietinės Lietuvos privilegijuotieji nebepaiso jokių net išorinių padorumo ženklų ir spjauna visuomenei tiesiai į veidą, aiškiai bandydami parodyti jai jos vietą – tarp cholopų. Kurie privalo neniurzgėdami aptarnauti pateptuosius, apšokinėdami ir pildydami visus įmanomus jų kaprizus. Kitaip…

Gali sau tai leisti? Ar tikrai? Net sadistas dvarininkas negalėjo šiaip sau imti ir įsakyti nuplakti visus savo baudžiauninkus, nes tiesiog, bent kuriam laikui, nebebūtų kas jį aptarnauja ir krauna jam turtą. Tad kodėl tokiems andriuliams nė motais, ką apie juos ir jų garsiuosius patronus pagalvos žmonės?

Todėl, kad jie šeriasi iš kitų, nuo visuomenės valios ir kontrolės nepriklausomų, ėdžių – iš ES Lietuvai skiriamų lėšų „įsisavinimo“, aišku, nevengdami įkišti leteną ir į nacionalinio biudžeto aruodus. Ir todėl, kad žino, jog juos aptarnaujanti žiniasklaida išsuks nuo bet kokio skandalo, jį tiesiog nutylėdama arba mūsų herojus pateikdama palankioje šviesoje, netgi kaip vargšę aplinkybių ar piktavalių rezgamų pinklių auką.

Jie įkūnija naujųjų parazitų klasę, kuriai nebereikia ginti visuomenės nuo priešų, rizikuojant mūšio lauke prarasti sveikatą ar net gyvybę. Jiems neprivalu daryti gerus darbus savo pavyzdžiu užkrečiant kitus, užsiimti labdara ir savanoryste, atsižvelgti į sociumo interesus, imituoti demokratinių procedūrų ir bent jau viešai nedemonstruoti išskirtinumo ir privilegijų. Nes jų legitimacija, įtaka ir galia kyla ne iš rinkėjų valios ar profesinių kompetencijų, o iš partijų ir postų paveldėjimo, giminystės ar bičiulystės grupių, iš priklausymo neformaliesiems, niekam neatskaitingiems faktinės valdžios klanams.

Jie įkūnija naujųjų parazitų klasę, kuriai nebereikia ginti visuomenės nuo priešų, rizikuojant mūšio lauke prarasti sveikatą ar net gyvybę.

Jie yra žinomi ir galingi vien tuo, kad yra žinomi ir galingi. Juk kas gi yra infliuenceris? Kokius produktus jis gamina, kokią pridėtinę vertę sukuria?

Jis gyvena iš to, kad, piktnaudžiaudamas savo gerbėjų ir sekėjų palankumu, reklamuoja jiems prekes ir paslaugas, kurias girti jam užsako korporacijos, liekančios šešėlyje. Įsijautęs į visuomenės „nuomonės lyderio“ vaidmenį jis taip pat gali sau leisti mokinti ir gėdinti, tyčiotis ir persekioti kitaminčius, o jį sekančių avinukų banda juk vis tiek apkerėta krizens ir plos, kad ir ką jis bedarytų ar besakytų, reikalui iškilus ragiukais užbadydama ir kanopėlėm užtrypdama visus, kas tik išdrįsta pareikšti kritiką ar bent kokį nepasitenkinimą esama neofeodaline tvarka.

Naujoji parazitinė aristokratija savo dvasia artimesnė ne viduramžių riteriams ir net ne Renesanso pirkliams, kurie savo veikloje iš esmės rizikavo santaupomis ir turtu. O jų taip nekenčiamos Rusijos oligarchinei parazitinių valdytojų klasei. Nors naujoji ideologija, kurios aistringais adeptais jie yra, savo kilme sietina su pirklių luomu ir mentalitetu, tačiau šiandien jie pardavinėja tuščius įvaizdžius ir prekiauja neformaliąja įtaka bei turimais kontaktais, t. y. oru.

Andriulio testas mums visiems užduoda keletą klausimų – ar Lietuva vis dar yra demokratinė respublika, kaip kad įrašyta jos Konstitucijoje?

Kiek dar pakęsime į akis mums besityčiojančius dykaduonius ir veltėdžius, įtikėjusius, kad yra visagalė ir nebaudžiama pasaulio bamba, nepasakydami, kad karalius jau seniai be kelnyčių?