Kun. Žydrūnas Vabuolas. Apie Dievo gailestingumą ir homoseksualizmo nuodėmę

Ištrauka iš kun. Žydrūno Vabuolo katechezės „Kas yra ir kas nėra Dievo gailestingumas“ II. Apie Dievo gailestingumą ir homoseksualaus elg...

Ištrauka iš kun. Žydrūno Vabuolo katechezės „Kas yra ir kas nėra Dievo gailestingumas“ II. Apie Dievo gailestingumą ir homoseksualaus elgesio nuodėmę. „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. Jn 8, 11 

<...> Jau prieš tai įvardinta, kad Dievo gailestingumas yra teisingas, susijęs su tiesa apie mūsų nuodėmes. Tai štai, viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje dabar neretai papriekaištaujama Bažnyčiai, kad ji negerbia seksualinių mažumų „teisių“, diskriminuoja žmones, kurie turi kitokią seksualinę orientaciją. Kartais prisimenamas vienąas evangelijose aprašytas nutikimas, kai Jėzus apgynė moterį, kurią žydai norėjo užmėtyti akmenimis Teigiama, kad tai Bažnyčia, pati nebūdama be nuodėmės, tarsi užmėto akmenimis tuos vargšus žmones, turinčius kitokių lytinių potraukių.

Štai vienoje laidoje buvo pateiktas toks, esą, geras pavyzdys, kad kažkur užsienyje yra bažnyčios pastatas, ir ta bažnyčia skirta būtent seksualinių mažumų atstovams. Ji iškabinėta vaivorykštinėmis vėliavomis, jie ten susirenka melstis ir gali neslėpti savo potraukių ir nesigėdyti dėl savo gyvenimo. 

Suprask, jų nediskriminuoti - tai leisti jiems daryti tai, ką jie nori ir pripažinti tai teisėtu, normaliu, ir moraliu dalyku. Paklausęs tos laidos, pagalvojau: Tai gal tada reiktų įrengti atskirą bažnyčią ir, pavyzdžiui, vyrams, kurie neištikimi savo žmonoms? Arba dar vieną - vagims? Dar vieną - kyšininkams? Ir taip toliau. Iškabinėtume jas atitinkamais šūkiais, pavyzdžiui „Korupcijai valio!“, arba kitais panašiais, ir tegul ten žmonės renkasi melstis ir nejaučia jokių priekaištų dėl savo elgesio.

Turbūt suprantate, kad sakau tai pašaipiai, ironizuodamas. Būtų tiesiog nesąmonė įrengti tokias bažnyčias. Bet šita mano pašaipa padeda suprasti, kaip mes kartais neteisingai įsivaizduojame Dievo gailestingumą, kurį esą Bažnyčia turi rodyti ir kurio homoseksualų atžvilgiu ji stokoja. Mes manome, kad jei Dievas gailestingas, tai Jis turėtų mums ne tik nuodėmes atleisti, bet ir jas leisti. Gal net labiau ne atleisti, o tiesiog jas leisti. Leisti jas daryti į valias, neprašyti taisytis iš jų, net nevadinti jų nuodėmėmis, kad nesijaustume blogai ir nebūtume kaltinami.

Bet tai yra klaida ir Dievas taip niekada nedarys. Taip, Jis tikrai nemeta akmens nė į vieną žmogų ir neleidžia to daryti kitiems, taip, kaip šventykloje Jis neleido žydams užmėtyti akmenimis moters, kuri buvo sugauta svetimaujant. Tačiau tai moteriai Jis irgi nepasakė: „Tu viską gerai darei. Eik ir toliau taip elkis.“ Ištaręs jai „aš tavęs nepasmerksiu“, Jis visgi jai sako: „Eik, ir daugiau nebenusidėk“. Eik ir daugiau nebenusidėk. Ir šia prasme Dievo gailestingumas, kaip sakiau, yra mylintis ir norintis gero. Ir todėl jis reiklus. Jis nenori palikti mūsų nuodėmėje, kuri mums reiškia pražūtį. Ji tuo metu gal atrodo saldi, tačiau ji reiškia mūsų pražūtį, ji veda į mirtį. Šia prasme galėtume sakyti, kad Dievo gailestingumas nėra tolerantiškas, vėlgi, šiuolaikine šio žodžio reikšme. Šiais laikais tolerancija dažnai reiškia poziciją, kad man vienodai, ką kitas daro, kol manęs tai neliečia. Net jei kitas ir naikina save kokiu netvarkingu gyvenimu, priklausomybėmis ar kitomis nuodėmėmis. Tai esą jo teisė ir aš į tai nesikišu. Tai štai Dievas neištveria nesikišdamas. Jis kišasi į mūsų gyvenimą. Ir ne tik dėl to, kad kaip Dievas turi teisę tai daryti, bet pirmiausia dėl to, kad per daug mus myli.


Susiję

Religija 2163442190265740532
item