Justas Stankevičius. Kinija supirks pasaulį?

Po XX a. antros pusės dekolonizacinių procesų gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog imperializmas tapo atgyvena, o pats žodis tinka kal...

Po XX a. antros pusės dekolonizacinių procesų gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog imperializmas tapo atgyvena, o pats žodis tinka kalbant nebent apie XIX amžių. Tačiau imperializmas remiasi ne vien tik karinėmis priemonėmis ir užkariavimais. Mūsų laikais jis reiškiasi milžinėms valstybėms, tokioms kaip Kinija, ekonominėmis priemonėmis siekiant valdyti kitas šalis ir plėsti jose savo įtaką. 

Kinija yra valstybė, kuri nuo komunistinės revoliucijos laikų virto pasaulio fabriku ir kurioje yra gaminama absoliuti dauguma bet kokios rūšies prekių. Bet šiandieninė Kinija ir porevoliucinė Kinija ekonominiu atžvilgiu skiriasi kaip diena ir naktis. Šiandien Kinija yra viena iš svarbiausių pasaulio galių, kurią ekonomiškai drąsiai galime lyginti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Šiandien kapitalą užsidirbusi Kinija naudoja jį tam, jog jis sukurtų kuo didesnę galią Kinijai ne tik karo pramonėje, bet ir kovoje dėl ekonominio dominavimo. 

2013 m. Kinijos vyriausybė pasirašė dokumentą, kuris yra žinomas kaip Belt and Road Initiative. Šis dokumentas yra plėtros strategija, apimanti infrastruktūros plėtrą ir investicijas beveik 70-tyje šalių ir tarptautinių organizacijų Azijoje, Europoje ir Afrikoje, kiekvienam žemynui naudojant subtiliai skirtingus, tačiau tuo pačiu daug ką bendro turinčius metodus. Pažvelkime į šios strategijos rezultatus Afrikoje ir Europoje. Afrikoje Kinija taiko milžiniškų skolų metodą, kuris yra skirtas dideliems logistiniams projektams, tuo tarpu Europoje vietiniai uostai ir kiti strateginės svarbos objektai yra nacionalizuojami išperkant jų akcijų paketus. 

 Imperializmas Afrikoje

,,Kinija ir Afrika suvienys jėgas ir sukurs bendrą Kinijos Afrikos bendruomenę, kurioje abipusiai naudingas bendradarbiavimas užtikrins laimingą ir harmoningą sugyvenimą“, - teigė Kinijos prezidentas Xi Jiping (g. 1953). Ta pati retorika lydi Kinijos „pagalbą“ ir investicijas Azijoje. Tačiau dabartiniai bendradarbiaujančių Afrikos ir Azijos valstybių rezultatai verčia susimąstyti, jog toks bendradarbiavimas yra naudingas tik pačiai Kinijai.  

Šiuo metu maža Šri Lankos valstybė turi skolų Kinijai, kurių bendra vertė yra 1,5 milijardo JAV dolerių. Šie pinigai buvo panaudoti uosto statybai, tačiau uosto projektas nepavyko, nes nebuvo planuoto laivų judėjimo. To pasekmė paprasta: Šri Lankai nesugebant sumokėti paskolos įmokų, ji sutiko išnuomoti šį uostą Kinijai 99 metams.

Panaši situacija Sudane, kuris gavo didžiausią Afrikos valstybėms skirto 60 milijardų dolerių paketo dalį. Kadangi kaip ir visais atvejais, lūkesčiai viršija realybę, Sudanas sunkiai tvarkosi su suteikta paskola. To pasekoje Kinija mainais valdo 75% šios valstybės naftos industrijos.

Ta pati pasaka tinka ir kitai šaliai, Kongo Respublikai. Šiuo metu Kongo bendros skolos Kinijai sudaro net 7,1 milijardą dolerių. Valstybė išsiskiria tuo, jog ji yra viena iš didžiausių vario gamintojų Afrikoje, o 2014 m. pirmą kartą išgavo daugiau nei 1 milijoną tonų vario. Šioje valstybėje Kinija vykdo mainus ,,infrastruktūra už naudingąsias iškasenas”. Tokia sutartis buvo pasirašyta dar 2007 m., o sutarties vertė yra 6 milijardai dolerių. Nieko keisto, jog Pekino alkis ištekliams gąsdina Vakarus, nes yra bijoma, kad šioje Afrikos dalyje Kinija turės didelę galią dėl nevaldomų vietinių valstybių skolų. Kongas yra puikus to pavyzdys. Be to, Kinija „padovanojo” Kongui 50 milijonų eurų vertės Kongo parlamento statybas. Panašiai kaip „padovanojo” Afrikos sąjungai būstinės pastatą Etiopijoje, kurį galimai šnipinėjo 5 metus.  

Kenijos skolos Kinijai sudaro 9,8 milijardus dolerių. Skola yra skirta geležinkelio statyboms siekiant Kenijai sukurti pajamų šaltinį iš keleivių ir krovinių pervežimų. Tačiau visai kaip ir Šri Lankai, kuri pasiėmė milžinišką paskolą tam, jog susikurtų pajamų šaltinį, planai neatitinka tikrovės. Šiems geležinkeliams sunku pritraukti krovinius, nes gabenimas jais yra brangesnis už krovinių gabenimą keliais. Be to, „Reuters” apskaičiavo, kad konteinerių gabenimas keliais, tarkim, iš Mombasos į Nairobį kainuoja apie 800 dolerių, tuo tarpu gabenimas geležinkeliu kainuotų apie 1100 dolerių. Taigi planas neveikia ir Kenijai ne tik neišėjo įgyvendinti šio projekto, tačiau tuo pačiu atsirado milžiniška skolos našta. Turint omeny Šri Lankos ir kitų valstybių atvejus, galimai Kinija nacionalizuos geležinkelį ir taip plės savo įtaką Afrikoje. Be to, sklinda kalbos, jog Kinija galimai nacionalizuos ir Kenijai priklausantį Mambosos uostą.

Kinijos įtaka Europoje

Kinijos imperialistinė politika nėra taip toli ir nuo mūsų. Kinija turi 13 skirtingų Europos uostų akcijų. Didžiausią įtaką Kinijos bendrovė COSCO (China Ocean Shipping Company) turi trijuose uostuose: Pirėjaus (priklauso 100% akcijų), Zebrugas (priklauso 85% akcijų) ir Valensijos uostas, kuriame Kinijos kompanija turi 51% akcijų. 

JAV žurnalistas David Ignatitius (g.1950) iš Washington Post teigia, kad „Kinija investuoja milijonus dolerių, siekdama sukurti pasaulio infrastruktūrą, kurioje ji planuoja  dominuoti. Kinai aiškiai sako, jog 2030-2050 m. mes būsime dominuojanti pasaulio jėga ir tam ruošiamės”. 

Akivaizdu, jog tai neramina ir pačią ES, dėl to jau 2017 m. Ši sukūrė investicijų mechanizmą, kuris, bent buvo manoma, padės apsaugoti Europos saugumą bei strateginius interesus.

Knygos „China’s offensive in Europe” (2016) bendraautorius Phillipe Le Corre (g. 1964)  teigia, jog „Teisinga sakyti, kad Belt and Road Initiative projektas suteikia galimybių Europai, tačiau pirmiausia tai yra Kinijos projektas, kuris padės Kinijai išplėsti savo įtaką Eurazijos regione ir už jo ribų. Neaišku, kokį kontrolės lygį turės Kinijos partneriai“. 

Akivaizdu, jog jei Kinijos autoritarinis režimas kontroliuoja mūsų galimybes importuoti ir eksportuoti prekes uostuose, Kinijos režimas mums turi didžiulę galią. Ši geopolitinė galia, kaip ir teigia Phillipe Le Corre yra naudojama siekiant skaldyti ES. Jis teigia, jog „per pastaruosius kelerius metus Kinija pademonstravo savo sugebėjimą padalinti europiečius, sukurdama tokius subjektus kaip „16 + 1“ formatas - grupė, skirta palengvinti vyriausybės ir verslo ryšius tarp Kinijos ir Rytų bei Vidurio Europos”. Kitas pavyzdys yra Graikija, kuri 2016 m. gavo 300 milijonų JAV dolerių iš Kinijos mainais už Pirėjo uosto akcijas. 2017 m. ES parengė pasmerkimą Kinijai dėl joje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų, tačiau Graikija jį vetavo, tuo papiktindama diplomatus ir žmogaus teisių organizacijas. 

Kitas Kinijos imperializmo subjektas yra „16+1” šalių grupė. Skaičius 16 čia reprezentuoja 16 Rytų ir Centrinės Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą, tuo tarpu vienetas, aišku, Kiniją. Šios grupės tikslas yra skatinti 16 šalių verslo ryšius su Kinija ir tai, pasak Europe Now, „gali tapti Trojos arkliu Kinijai, jog ji galėtų sunaikintų bloko vienybę jautriose srityse, pradedant nuo bendrosios rinkos ir baigiant užsienio investicijų tikrinimu.” Įtampa yra visiškai pagrįsta. Kinija kontroliuoja jau 13 ES uostų Vakaruose, tuo tarpu su Centrine ir Rytų Europa kuria atskirus planus. Šiuos atskirus planus Kinija laisvai gali naudoti kaip įrankį griaunant ES vienybę arba priverčiant valstybes nares vetuoti tam tikrus neparankius ES sprendimus (Graikijos atvejis). Be to, 2017 m. sukurtas investicijų mechanizmas išties neveikia, nes kiekviena šalis narė pati gali nuspręsti, ar taikyti šiuos „saugiklius” ar ne. Tą pripažįsta ir prestižinis JK verslo ir ekonomikos dienraštis Financial Times teigdamas, kad „Kinijos lobizmas jau pasirodė esąs veiksmingas skleidžiant siūlomą peržiūros procesą”.

Kaip ir įsitikinome, Kinijos projektas puikiai skinasi kelią į savo pasaulinės logistikos sistemos stiprinimą kitų šalių ekonominės nepriklausomybės atžvilgiu. 

Bet žaidimas su Kinija yra pavojingas. Žinome, kaip Kinijos autoritarinis režimas elgiasi su savo žmonėmis, tad retoriškai galime paklausti savęs ar mes manome, jog jų elgesys būtų kitoks su kitų šalių piliečiais.

Vokiečių Deutsche Welle prognozuoja, jog Kinija taps galingiausia valstybe (be to, Kinija jau yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje), o mūsų saugumo departamentas jau baksnoja į Kiniją kaip į grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui. Turime išlikti budrūs ir puikiai suprasti, kurioje barikadų pusėje esame.


Susiję

Užsienio politika 6908771757840360236
item