Gintaras Aleknonis. Vienuolika riešutmedžių

Žurnalas „Miškai“ Nusprendęs rašyti apie koronavirusą, neišvengiamai pasiduodi užsiburbėjusios viešosios erdvės diktatūrai. Tačiau at...

Žurnalas „Miškai“

Nusprendęs rašyti apie koronavirusą, neišvengiamai pasiduodi užsiburbėjusios viešosios erdvės diktatūrai. Tačiau atsisakęs šios pabodusios temos rizikuoji tapti balta varna, bejausmiu tik savimi besigrožinčiu viešosios erdvės žaisliuku, kuriam nerūpi aplinkinių, tautos, valstybės, o gal ir visos žmonijos likimas. Tačiau gyvenimas visuotiniame fiziniame karantine turi vieną nuostabų bruožą – jis neišvengiamai skatina į kasdienius įvykius pažvelgti iš šalies. 

Kai rašau šias eilutes, susirgusiųjų koronavirusu skaičius dar nesiekia trijų milijonų, aukų – mažiau nei du šimtai tūkstančių. Neabejoju, kai skaitysite šį tekstą, skaičiai bus gerokai didesni, tačiau koronaviruso pandemija vargu ar kada pasieks maliarijos mastą. Naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad maliarija per metus užsikrečia apie 228 milijonus žmonių, miršta per keturis šimtus tūkstančių. Kraupūs skaičiai, ypač, kai pagalvoji, jog už kiekvieno jų slepiasi žmonių likimai. Per kelis tūkstančius metų žmonija išmoko gyventi su maliarija: liga nustumta į neturtingus  pusiaujo regionus, daugiausiai aukų ji pareikalauja vargingose Afrikos šalyse. Įvairūs labdaros fondai renka lėšas ne tik gydymui, profilaktikai, bet ir tyrimams. Lėtai, bet ir aukų, ir susirgimų mažėja.

Sunku lyginti skurdžiuose regionuose įsisenėjusią maliariją ir turtinguosius kraštus šluojantį koronavirusą. Kai kurie istorikai mano, jog su maliarija galima sieti Romos imperijos žlugimą. Žvelgiant į ištuštėjusias Vakarų didmiesčių gatves, lengva patikėti mažojo viruso galia pažadinti žmogaus visagalybės mito užliūliuotą blaivų protą. Jau buvome įtikinti, kad žmonija sugebėjo pakeisti Žemės klimatą, o dabar galingiausios pasaulio valstybės klusniai lenkia galvą prieš menkutį virusą. 

Ne pats koronavirusas, bet jo baimė gali iš esmės pakeisti mūsų šiandienos pasaulį. Paskelbus karantiną, staiga šoktelėjo privačių lėktuvų nuoma: sakoma, kad tie, kurie išgali, skuba bėgti į atokias Ramiojo vandenyno salas tikėdamiesi egzotiškoje tremtyje praleisti pavojingąjį ligos plitimo tarpsnį. Nuo gyvenimo pabėgti nepavyks, kaip ir nuo istorinių prisiminimų, jog būtent vakariečiai kadaise į užkariautas žemes nešė ne tik idėjas, technikos pažangą, bet ir mirtinas ligas. Raupai, tymai, cholera ar sifilis labiau nei kas kitas naikino galingas majų ar actekų civilizacijas Amerikoje ar pirmykščių kultūrų užuomazgas tolimose salose.

Pandemijos baimė lengva ranka laidoja globalizacijos pasiekimus, įprastą politinį korektiškumą, o gal net ir sveiką protą bei elementarų padorumą. Kai Jungtinės Amerikos valstijos nusprendė uždrausti taip trūkstamų medicininės apsaugos priemonių išvežimą ir buvo sulaikytos Europai skirtos apsauginių kaukių siuntos, Vokietija tokius amerikiečių veiksmus pavadino „moderniu piratavimu“ ir „laukinių Vakarų taktika“. Tačiau kai pati Europos sąjunga ėmėsi taikyti tokius pačius draudimus, karčius žodžius jau žėrė kitos valstybės. Ar kalbėdami apie solidarumą girdime tik save, ar ir kitus?

Pandemijos grėsmė verčia visą dėmesį sutelkti į save. Vargu ar tai brandos ženklas. Šiame kontekste norėtųsi priminti prieš mėnesį paskelbtą Europos teisingumo teismo sprendimą, jog Lenkija, Vengrija ir Čekija prieš penkerius metus atsisakydamos dalyvauti vadinamajame pabėgėlių paskirstymo mechanizme pažeidė Europos teisę. Net ir kaustomi pandemijos baimės Europos sąjungos vadovai spėjo pasidžiaugti tokia teisės principų pergale, pamiršdami, kad taip buvo nugalėti pamatiniai demokratijos principai. Kai Strasbūro teismas nagrinėjo šią bylą, jau buvo aišku, kad Europos vadovų patvirtintas pabėgėlių perskirstymo mechanizmas neveikia, sumanymo šalims dalinti atvykėlių kvotas buvo atsisakyta. Svarstant gyvenimo tikrovės jau pasmerktą problemą, buvo pamiršta, kad demokratija nėra mechaninis daugumos nuomonės primetimas, o mažuma gali būti teisi. Lietuva šioje istorijoje tylėjo. Ar tai tikrai buvo išmintinga tyla, kuri tik suteikė dar vieną galimybę pritarti galingųjų nuomonei? O gal tai buvo iš sovietų okupacijos laikų paveldėtas noras pasėdėti krūmuose ir slapta pasišaipyti iš pabėgėlių kvotų: į sočią ir šiltą Europos šerdį nusitaikę pabėgėliai vis tiek neužsibus šaltuose pakraščiuose.

Kai Briuselyje kilusį džiaugsmą dėl biurokratinio mąstymo pergalės teisme užtemdė sunkūs klausimai apie Europos sąjungos vienybę, Strasbūre nuteistoji Čekija kilniai atsiliepė į Prancūzijos prašymą priimti ypatingai sunkius ligonius. Nors Praha puikiai suprato, kad virusas nepaiso sienų ir nežinia, kada jiems patiems gali pritrūkti vietų ligoninėse. Teismo nuteisto, tačiau nenugalėto ištiesta pagalbos ranka parklupdytam „teisiajam“ liudija, kad ne viskas yra taip gerai, kaip stengiamasi įsivaizduoti. Gal mes jau seniai gyvename idėjų karantine, tačiau tokios savo būklės niekaip nenorime pripažinti?

Svarbiausias idėjų karantino bruožas yra susmulkėjimas ir negebėjimas už smulkmenų matyti pamatinius dalykus. Tikriausiai dar nepastebėjote, kad Lietuvoje prasidėjo rinkimų kampanija –Seimo rinkimų data jau paskelbta. Įdomu, kad šį kartą seniai suplanuoti rinkimai politikus užklupo nepasiruošusius. Koronavirusas iki rudens tikriausiai išsikvėps, o karantinas iki to laiko liks tik miglotu prisiminimu. Tačiau politinėms partijoms jau dabar tenka skubiai perrikiuoti viešųjų ryšių pajėgų samdinius. Nesvarbu, kaip kinta visuomenės gyvenimo kraštovaizdis, politinės kovos naratyvas lieka pastovus ir sukasi aplink priešo paieškas. O kaip kitaip, Lietuvoje tik priešas padeda veiksmingai sutelkti šalininkus, o gal ir palenkti dvejojančius. Ilgai atrodė, kad šį politinį sezoną turėsime tik vieną tradicinį priešą Rytuose, kuriam aiškumo suteiks nesaugios branduolinės jėgainės įvaizdis. Tačiau koronavirusas pasirodė esąs patrauklesnis priešas, gerokai nustelbiantis tradicines grėsmes. 

Bėda, kad prieš rinkimus atsiradęs visuomenės priešas šį kartą yra naudingesnis valdantiesiems, o ne opozicijai. Tiesą sakant, nei vieni, nei kiti neturi idėjų, tačiau karantino metas keičia visuomeninio pasižymėjimo ženklus. Jeigu anksčiau politiko padorumą galėjai vertinti pagal jo išperkamosios nuomos būdu už valstybės lėšas įsigyto automobilio markę, dabar užtenka pažvelgti į asmeninės apsaugos priemones: koks respiratorius, kokios pirštinės... Šių priemonių gali pritrūkti gydytojams, bet ne politikams.

Čekijos Pardubicų krašto ūkininką Jiržį Čermaką neseniai ištiko didelė nelaimė – savo lauke jis rado pasodintus vienuolika riešutmedžių. Maždaug penkerių metų medžiai išsitiesė į daugiau nei šimto metrų eilę ir trukdo arti žemę. Ūkininkas negali nieko padaryti – jeigu būtų dešimt medžių, galėtų iškirsti. Dabar reikia leidimo, kurį ne taip paprasta gauti. Čermakas kreipėsi į policiją, prašo surasti medžius pasodinusį niekadėją. Tvarkos saugotojai tik gūžčioja pečiais. Ne tik išbandymų metais mes pasaulį vaizduojamės visai kažkaip kitaip. Medžių sodintojus galime išvadinti barbarais, o jų kirtėjus – tvarkdariais.

Susiję

Politika 5759435152588834641
item