Gintaras Aleknonis. (Iš)bandymas

Žurnalas „Miškai“ Gal pastebėjote, kad miestų parkuose ir aplinkiniuose miškeliuose staiga padaugėjo bėgiojančiųjų. Tai netikėtas šal...

Žurnalas „Miškai“

Gal pastebėjote, kad miestų parkuose ir aplinkiniuose miškeliuose staiga padaugėjo bėgiojančiųjų. Tai netikėtas šalutinis koronaviruso poveikis. Nuo „senųjų“ bėgikų naujieji skiriasi ne tik stilinga apranga bei savo fizinės būklės sekimo įrankiais, kurie kas akimirką jiems praneša: jau tiek nubėgta, tiek kalorijų sudeginta, toks mano greitis, dar tiek liko… Treniruoklį iškeitus į vingiuotą takelį, įprotis fiksuoti kiekvieną savo žingsnį bei juo viešai dalintis su kitais išlieka. Bėgioti sveika, ir gal nėra blogai, jeigu koronaviruso grėsmės uždaryti sporto klubai paskatino atsigręžti į gamtą. Miškas visais laikais gelbėdavo lietuvį: neperžengiamos girios ir raistai užtverdavo kelius priešams, tik saviems žinomos tankmės tapdavo prieglobsčiu sukilėliams ar partizanams. Tačiau koronaviruso bėgikai ne tokie. Sporto klubams neverta jaudintis, kai tik galės, dauguma stilingųjų bėgikų skubės grįžti į uždaras erdves. Gamtoje liks tik tie keli, kurie išdrįs nusiimti ausines ir išgirs kerinčius bundančios gamtos garsus. Vargu, ar tokių bus daug.

Koronaviruso pandemijos pradžią ženklinantys gražūs orai primena tolimą 1986 m. balandį, kai gamta taip pat raginte ragino eiti laukan. Plačiai sklindantys gandai sakė, kad taip elgtis nedera. Tačiau tuomet nuo avariją patyrusios Černobylio branduolinės jėgainės besidriekiantys radioaktyvūs debesys buvo stropiai saugoma valstybės paslaptis. Rusija ir dabar nejaučia visą pasaulį apėmusios koronaviruso grėsmės, šalis kol kas ruošiasi jubiliejiniam Lenino gimtadieniui ir džiaugiasi naująja konstitucija... Tokia Kremliaus propagandos skleidžiama ramybė Vilniaus valdžią paskatino iki šiol neregėtam informaciniam kontrpuolimui: Lietuvos sostinėje išlipinti dvikalbiai atsišaukimai, skelbiantys apie koronaviruso pavojus. Visai kaip sovietų okupacijos metais, tik šį kartą lietuviškas tekstas atspausdintas pirma. Tačiau siekis kilnus - pažadinti įstrigusius Rusijos televizijos erdvėje. Po mėnesio galime laukti Maskvos propagandos atsako: nenustebkite išgirdę sąmokslo teoriją, kad mirtinas virusas kilo ne Kinijoje, bet buvo sukurtas kokioje slaptoje laboratorijoje. Gal net Baltijos šalyse.

Kaip toli per tris dešimtmečius mes nuėjome… Galime būti nelaimingi, galime piktintis, galime saugoti save ir kitus, ar apsigaudinėti ir įtikėti, kad man nieko neatsitiks, o klastingas virusas palies tik kitus... Seniai kaip maldą kartojome: kaip gera džiaugtis laisve. Atėjo laikas suprasti, kad šalia laisvės esama ir atsakomybės, o bendras pavojus ne tik vienija.

Koronaviruso grėsmė paskatino visą chorą balsų, kviečiančių Lietuvoje valdžią perduoti kariškiams, net raginama skubiai diegti naują visuotinę sekimo sistemą, kad tik niekas nedrįstų pažeisti karantino. Dvidešimtojo amžiaus karai liudija, kad netikėtai totalitarinių valstybių užpultoms demokratijoms iš pradžių sekasi sunkiau. Tačiau kai demokratijose subrendę piliečiai supranta, ką jie gina, tautos vienijasi ir tampa neįveikiamos. Blogiausia, jeigu pandemijos grėsmė taptų dar vienu pretekstu ieškoti tvirtos rankos pagalbos ir mėgautis visuomenės drausme. Nelaimė turėtų tapti dar vienu akstinu, skatinančiu pamiršti piliečių sekimo, prevencinių pokalbių ir panašius planus. Jeigu grėsmės akivaizdoje nepasinaudosime galimybe kurti visuomenės tarpusavio pasitikėjimą, kitos tokios galimybės gali tekti laukti vėl daugiau nei tris dešimtis metų. Ar atsiras piktnaudžiaujančių tokiu pasitikėjimu? Jau yra. Tačiau gydymo priemonės neturi būti skaudesnės už ligos pasekmes. 

Globalizmo triumfu besidžiaugiančioje Europoje senokai pradėta ruoštis tylioms tautinių valstybių laidotuvėms. Tačiau staiga paaiškėjo, kad archaiškos visuomenės struktūros geriau pasirengusios kovoti su gyvybiškai svarbiais iššūkiais negu konkurencijai globaliame pasaulyje sukurtos organizacijos. Kai Italijoje koronavirusas baigė skaičiuoti pirmąjį šimtą savo aukų, Briuselyje buvo teikiamas Europos klimato įstatymas. Valstybių sienas uždaręs koronavirusas nepalaidos Europos Sąjungos, tačiau jis jau atskleidė tai, apie ką taip ilgai kalbėjo ne tik britai - bendrija suklestės tik tuomet, jei gebės persitvarkyti. Laikas liautis euroskeptiškumu vadinti norą reformuotis ir taip išsaugoti senojo žemyno bendriją. Užkulisių derybose parinkti Europos vadovai negeba pakeisti tautų išrinktų politikų. Ir tai ne populistiniai aiškinimai, o demokratijos abėcėlė. Mikroskopinis virusas akimirksniu palaidojo biurokratinę Europos žaliąją programą, o iš mūsų gyvenimo jau beveik išstumto polietileninio maišelio, vienkartinių puodelių ir daugelio kitų higienos smulkmenų reiktų tylomis atsiprašyti ir nebijoti garsiai dalintis šios istorijos pamokomis.

Ūkio pakilimo metais madinga liaupsinti laisvosios rinkos galią, užklupus krizei atsigręžiama į valstybę ir tikimasi jos pagalbos. Greitai pamirštamos kalbos apie mokesčių beprasmybę ar skeptiškas požiūris į socialinės paramos sistemą. Susidaro įspūdis, kad šiandien garsiausiai apie valstybės pareigą padėti į sunkią padėtį patekusiam verslui kalba tie, kurie vakar garsiai skelbė, kad kiekvienas turi pasirūpinti savimi. Ir viskas bus gerai.

Dabar iš tikrųjų tas metas, kai valstybei tenka ištiesti pagalbos ranką. Ir ne tik verslui. Tačiau tai turi tapti pamoka mums visiems, kaip valstybę reikia puoselėti. O šiandien svarbu, kad valstybės paramos programos būtų skirtos ne pelno, bet darbo vietų išsaugojimui, kad parama ne didintų ir taip vieną didžiausių Europoje socialinę atskirtį, bet skatintų solidarumą. Vyriausybei teks ieškoti kuo įvairiausių pagalbos instrumentų, pirmiausia mokestinių, vien skolintis valstybės vardu ir dalinti šiuos pinigus nėra geriausia išeitis. Verslo nacionalizavimas taip pat neturėtų būti tabu: krizės sąlygomis tai ne tik vienas iš veiksmingų valstybės paramos būdų, bet ir nedidelis priešnuodis tiems, kurie daugelį metų slapta leido srutas į mūsų visų valomą vandenį.

Neverta abejoti, valstybės parama bus ir piktnaudžiaujama. Bus ne tik nuo koronaviruso nukentėjusiųjų, bet ir iš bendros nelaimės pralobusiųjų. Čia taip, kaip ir kovoje už Lietuvos nepriklausomybę: kol vieni mojavo vėliavomis ir stovėjo Baltijos kelyje, kiti tuo metu rūpinosi privatizavimu. Tačiau tai nereiškia, kad laisvė neturi prasmės. Išbandymų metas - geriausias laikas bandyti atnaujinti visuomenės sutartį ir žengti nors menkutį žingsnį tiesos ir teisingumo link.

Iššūkiai dažniausiai skatina visuomenę judėti dviem priešingomis kryptimis: vieni pasikliauja mokslo jėga ir racionalumu, kiti gelbėjasi tariamomis žiniomis ir tikėjimu. Statistika tokiame kraštutinumų kontekste yra kažkur pusiaukelėje: ji gali padėti ir suprasti, ir paklysti. Vidutinė palatoje gulinčių ligonių temperatūra - trisdešimt šeši ir šešios dešimtosios - nieko nesako. Galbūt du ligoniai karščiuoja, o kitiems dviems jau niekas nepadės... Panašiai ir su koronaviruso statistika: galima guostis, kad statistiškai nepriklausai jokiai rizikos grupei, tačiau virusas neklausia nei gimimo datos, nei banko sąskaitos numerio. Dabar geriausiai ryškėja vadinamojo trečiojo asmens efekto atskleistas mąstymo absurdas: aš esu ypatingas, manęs nelaimė nelies, tu esi ypatingas, tavęs taip pat nelaimė negriebs. O visi kiti tai jau gali tapti aukomis. Šiandien mes visi esame tie kiti.

Susiję

Žurnalas Miškai 6656228015085073910

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-04-02 11:33

    geras strasipsnis. butu smagu, jeigu p. Aleknonis publikuotu savo straipsnius dazniau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2020-04-02 18:54

    Parašyta gerai.
    Autorius dar labai korektiškai viską įvardina, nes iš tiesų epidemijos pavojaus akivaizdoje ,,es solidarumas"
    tą pačią akimirką pranyko kaip kipšas, išgirdęs rytmetinį gaidžio giedojimą.
    Nesolidarumo pavyzdžius žinote visi, nėra reikalo kartotis, tačiau svarbiausia, kad ES projektas pasirodė neveikiantis ekstremaliomis sąlygomis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O jis niekada/tas projektas/nebuvo skirtas zmonems ar visuomenes poreikiams.Buvo kuriamas pasaulio pilietis,toks be tautybes,be mastymo uzuomazgu,savo veikla grindziantis nurodymais is centro.Dabartineje pandemijos krizeje isryskejo visas tas veidmainiskumo politikos vaizdelis.Salys ir tik salys gali apsaugoti savo piliecius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-04-03 01:12

      visos vlstybės formavosi nacionaliniu pagrindu - nuo turtų ir valdžios pasvaigę ,,paaulio tvarkytojai'' pamiršo, kad ne jų nosiai paveikti žmonijos evoliucijos dėsningumus.
      O visus versti kalbėti viena kalba ir paklusti aklai klausyti komandų iš centro primena dar vieną Babelio bokšto statybą - visi puikiai žinome, kuo baigėsi pirmoji.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2020-04-16 14:16

    Patinka sio zmogaus mastymas ir minciu destymas.Reiketu pasisakyti tankiau,butu visiems nauda.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item