Ed West. Kraujo upės (Knygos „Įvairovės iliuzija“ ištrauka)

Šiandien sukanka 52 metai nuo dienos, kai buvo pasakyta įžymioji Enocho Powello kalba „Kraujo upės“. Ta proga skelbiame ištrauką iš britų...

Šiandien sukanka 52 metai nuo dienos, kai buvo pasakyta įžymioji Enocho Powello kalba „Kraujo upės“. Ta proga skelbiame ištrauką iš britų apžvalgininko Edo Westo knygos apie multikultūrizmo politikos klaidas „Įvairovės iliuzija“. Knyga 2018 metais išleista lietuviškai, ją įsigyti vis dar galima internetu.

Kaip įvairovė tapo statuso simboliu

Atmintimi turime grįžti į pirmąją masinės emigracijos bangą, kelias paskutiniąsias Antrojo pasaulinio karo savaites, kai britų pajėgos, besiveržiančios gilyn į Kylį šiaurės Vokietijoje, užėmė laivą Monte Rosa. Pastatytas Hamburge 1930-aisiais, po to, kai 1933-aisiais valdžią užėmė naciai, laivas buvo naudojamas „Stiprybei per džiaugsmą“, oficialiai Trečiojo reicho darbininkų atostogų programai. Vėliau jis buvo panaudotas kaip karinis laivas puolant Norvegiją ir liko ten iki 1945 m., kai buvo pasiųstas padėti vaduoti iš Rytų Prūsijos bėgančius Vokietijos karius. 1947 m. sausį, po laivo Monte Rosa užgrobimo, Susisiekimo ministerija jį pervadino Empire Windrush (pagal Temzės intako pavadinimą). Šiandieną šį laivą, garsų kaip ir bet kuris kitas didžiųjų Karališkojo laivyno karinių laivų, įamžina Vindrašo aikštė Brikstone, pietų Londone.

Garsioji Windrush kelionė iš Kingstono, Jamaikos, į Tilburį, kurios metu jis gabeno 492 vyrus ir vieną be bilieto į laivą patekusią moterį iš Vakarų Indijos, įvyko 1948 m. gegužę. Tame pačiame laive, tačiau atskirai nuo karibiečių, buvo 60 lenkių moterų, konflikto metu su šimtais tūkstančių savo tautiečių išraižiusių visą pasaulį. Šie karo išvarginti išgyvenusieji, per Indiją ištrūkę iš Sibiro, iš Palestinos plaukę į Meksiką, Naująją Zelandiją ir Australiją, dabar buvo pakeliui į Angliją. Pasak liudininkų, lenkės nesimaišė su jamaikiečiais ir į savo pakeleivius žvelgė su panieka.

Jos nebuvo vienintelės. Atžymoje, kurią liepos 15 d. Slaptoji tarnybą parašė Kolonijų tarnybai, buvo teigiama, kad britai neturėtų padėti migrantams: „kitu atveju gali iškilti reali grėsmė, jog sėkmingos pastangos šiems atvykėliams užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas paskatins jų atvykti dar daugiau“. Vis dėlto, Arthuras Creechas Jonesas atsakė: „šie žmonės turi Britanijos pasus ir jiems privalo būti leista išsilaipinti“. Tačiau jis užtikrintai pridūrė: „Anglijoje jie neištvers nė vienos žiemos“.  Darbo ministerija taip pat nesidžiaugė jamaikiečių atvykimu. Ministras George Isaacas perspėjo, jog jei jie mėgins susirasti darbą Stepnėjuje ar Kemdene, sostinės regionuose, kur buvo aukštas nedarbas, „netrukus kils problemų“. Jis teigė: „Ženklaus skaičiaus vyrų atvykimas, įvykęs be jokio organizuoto plano,  neišvengiamai sukels rimtų sunkumų ir nusivylimą. Tikiuosi, jog kiti nebus skatinami sekti jų pavyzdžiu.“

Netrukus 11 susirūpinusių Leiboristų parlamentarų parašė Ministrui Pirmininkui Clemetui Atlee perspėdami: „Laimei britai gali džiaugtis gilia vienybe nepaisant nevienodo gyvenimo būdo ir yra palaiminti neturėdami rasinių problemų. Tikėtina, kad spalvotųjų atvykimas ir nuolatinis apgyvendinimas pažeis šią mūsų visuomenės ir socialinio gyvenimo harmoniją, stiprybę bei sanglaudą, sukels nesantaiką ir liūdesį tarp visų suinteresuotų šalių.“ Todėl Vyriausybė turėtų „jei reikia, teisinėmis priemonėmis reguliuoti imigraciją politinių, socialinių, ekonominių ir fiskalinių mūsų tautos interesų vardan… Mūsų nuomone tokie įstatymai ar administracinės priemonės žmonių būtų palaikomos bene vieningai.“ Laiškas buvo išsiųstas birželio 22 d. Tą pačią dieną į Tilburį atvyko Windrush.

Karo metu jamaikiečiai elgėsi didvyriškai, daugybė karių ir karo pilotų dislokuoti Anglijoje gynė salas nuo vergovės. Jų patirtys buvo įvairios; iš kai kurių anglų jie patyrė draugystę ir neįtikėtiną šilumą, iš kitų – priešiškumą, tačiau odos spalva čia nesudarė tokios užtvaros kokia egzistavo JAV kariuomenėje. Po šių jų aukų, visiškai suprantama, jog jamaikiečiai jautėsi turį teisę dirbti Anglijoje. Windrush keleiviai, įskaitant kelis Karališkųjų oro pajėgų veteranus, nežinojo nei su kokia baime ir būgštavimais jų laukiama, nei to, jog su įsakymu keleiviams ėmus kelti problemų juos išsiųsti atgal jų stebėti buvo pasiųstas HMS Sheffield. Nei vienas jų problemų nekėlė. Daugelis be galo džiaugėsi galimybe aplankyti Angliją. Šį jausmą apibūdino vienas keleivių, kalipso atlikėjas Lordas Kitcheneris (tikras vardas Aldwynas Robertsas), denyje parašęs dainą „Londonas yra man skirta vieta“. „Aš jaučiausi kaip žmogus, žinantis, kad tuoj palies savo tėvynės žemę, štai kaip aš jaučiausi. Žinai, koks jausmas, kai dar būdamas vaikas girdi apie savo tėvynę ir žinai, kad netrukus paliesi jos žemę, ar žinai, koks tai jausmas? Ir aš negaliu to apibūdinti.“

Liepos 5 d. savo bendrapartiečiams Atlee sakė: „aš manau, jog būtų didelė klaida šios jamaikiečių grupės atvykimą į Jungtinę Karalystę priimti pernelyg rimtai“. Tuo tarpu Creechas Jonesas rašė: „nemanau, kad panašus masinis persikėlimas pasikartos, nes mažai tikėtina, jog būtų prieinamas reikalingas transportas, nors vis dėlto susidursime su nedidele, pastovia imigracijos srovele, su kuria galima susitvarkyti be didelių sunkumų“. Windrush keleiviai net nenumanė, jog jie yra didžiausios britų istorijoje socialinės permainos priešakyje. Nei vienas Britanijos politinis lyderis, juolab priklausantis Leiboristų partijai, nenumanė, kad imigracija galėtų išaugti į masinę; jiems būtų buvę neįmanoma ir baisu įsivaizduoti, jog vieną dieną Londone ar Birmingame baltieji britai galėtų tapti mažuma ir dar keisčiau, kad Leiboristai galėtų tapti tokios įvykių raidos šalininkais.

Be to, imigracija iš Sandraugos valstybių – imperijos valdinių, kuriems jų tėvynė buvo skolinga prigimtines teises, atvykimas – iš pradžių atrodė nykštukinė palyginus su  imigracija apytiksliai 200 000 europiečių, daugiausiai lenkų, atvykusių Hitleriui užėmus valdžią. Tarp jų buvo dešimtys tūkstančių Vokietijos, Austrijos ir Čekoslovakijos žydų, pabėgusių iki 1939 m., bei apytiksliai 15 700 buvusių priešų karo belaisvių.  Tačiau Britanija buvo įdarbinusi gerokai mažiau užsieniečių, nei jos priešininkė; karo metu Vokietijoje užsieniečiai užėmė trečdalį visų darbo vietų, iš viso septynis milijonus. Tuo metu tai buvo ryškiausias masinės imigracijos pavyzdys Europos istorijoje. Ir vis dėlto, nepaisant atvykėlių iš Europos, tąsyk Britanija išliko beveik nepakitusi. 1951 m. tik 3 proc. populiacijos  buvo gimę už UK ribų, įskaitant pusę milijono airių – nepaisant pasaulį sukrėtusio konflikto sukeltų sūkurių, Britanija buvo beveik tokia pat. 1949 m. papildomai atvyko tik 39 jamaikiečiai.

Pirmoji imigracijos į Britaniją banga prasidėjo dėl eilės mažai tikėtinų įvykių, kurių sukelti niekas nesiekė. 1946 metais, kai Senosios Sandraugos dominijos vis dar buvo savo kaip valstybių statuso gryninimo procese, Kanada priėmė pilietybės įstatymą, kuris įsigalėjo 1947 m. sausio 1 d. Prieš tai visi kanadiečiai de facto buvo ir Britanijos piliečiai, tačiau naujasis įstatymas privertė Britaniją aiškiai apibrėžti, kurie Sandraugos valdiniai gali joje gyventi. Todėl 1948 m. Pilietybės aktu į pagrindinę britų valstybės teritoriją buvo leista atvykti tiems, „kurie turi JK pasą arba pasą, išduotą Jungtinės Karalystės Vyriausybės“. Iš dalies tai buvo aplaidi įstatymų leidyba, iš dalies blėstantis imperialistinis paternalizmas, skatinęs Britaniją regėti kaip valstybių šeimos galvą, ir tai leido pasmerktos imperijos žmonėms laisvai atvykti į šalį. Nors naujasis įstatymas ateinantiems keturiolikai metų įteisino liberalią imigracijos politiką, anot istoriko Randallo Hanseno „juo niekada nebuvo siekiama aprobuoti masinę Sandraugos piliečių imigraciją į JK“ ir „ niekur, nei parlamentinėse diskusijose, nei spaudoje, nei privačiuose dokumentuose nebuvo aptarta galimybė, kad savo teise nuolat apsigyventi JK pasinaudos ženklus skaičius žmonių.“ 

Iki 1951 m. į Britaniją kasmet atvykdavo 1 500 vakarų indų. Kaip 1960-aisiais apklausdamas imigrantus į Notingamą išsiaiškino Danielis Lawrence, didelei daliai jų naujieji namai nepatiko . Tarp atsakymų buvo: „Mes niekuomet nesupratome, kad viskas taip skirsis… Tai buvo didžiulis šokas… Viskas ką mums pasakojo namuose buvo melas… Aš to nesitikėjau.“ Andrea Levy novelėje Small Island jamaikietis karo veteranas Gilbertas Josephas pagaliau sutikęs motiną tėvynę supranta, kad ji yra „purvina valkata“: „nuskurusi, sena ir dulkėta, tarsi būtų jau seniai mirusi… Po kelionės ji tau nepasiūlo jaukumo. Nepasiūlo šypsenos. Maloniai nesutinka. Ji žvelgia į tave iš aukšto lordiškomis akimis ir taria, „Kas po velnių tu esi?“ .“

E R Braithwaite’as, Gajanoje gimęs Karališkųjų oro pajėgų pilotas ir autobiografinės novelės To Sir, With Love autorius, apgailestavo, jog britai „demonstruoja tą patį rasizmą, kurį taip griežtai pasmerkė tarp vokiečių“. Braithwaite’as, nors ir įgijęs fizikos diplomą Kembridže, tegalėjo gauti mokytojo darbą prastoje rytų Londono mokykloje. Jis prisiminė: „aš išbandžiau viską – darbo biržas, įdarbinimo agentūras, skelbimus laikraščiuose – tačiau rezultatai buvo tie patys. Aš netgi mėginau reklamuotis užsimindamas apie savo kvalifikaciją ir odos spalvą, tačiau niekas nesusidomėjo. Tuomet aš mėginau kreiptis dėl darbo neminėdamas savo odos spalvos, tačiau jiems mane pamačius išgirsdavau atmetimo priežastis, kurios visos buvo tos pačios temos variacijos: pernelyg juodas...“. Skaudžiame To Sir, With Love epizode, pagal kurį vėliau buvo pastatytas filmas su Sidney Pointieru, jis prisiminė, kaip vienintelis mišrios rasės berniukas mokykloje neteko motinos. Kiti vaikai jam surinko pinigus, tačiau atsisakė juos nunešti į berniuko namus, nes bijojo, jog bus pamatyti. Jis rašė: „tai buvo lyg liga ir šie vaikai, kuriuos mylėjau nepaisydamas jų odos spalvos ir kilmės, buvo užsikrėtę neapykantos kupinu virusu, kuris atakavo jų regą, iškreipdamas viską kas nebuvo balta ir angliška“.

1955 m. britų vyriausybė padarė išvadą, kad šalyje nėra rasės problemos, tačiau gyventojų atskirtis pagal odos spalvą daro gėdą, ne mažiausiai – tarptautiniuose santykiuose. 1943 m. kriketo žaidėjas Learie Constantine nebuvo priimtas į Imperijos viešbutį. Tai suteršė sporto  renginio, turėjusio imperijos žmones mokyti džentelmeniškumo, atmosferą.

Tačiau nepaisant šalto oro ir kai kuriose vietose dar šaltesnio priėmimo imigrantai turėjo pasilikti, nes perlaidos netrukus tapo antru pagal svarbą Jamaikos pajamų šaltiniu. 1951 m. Monseratas iš medvilnės pajamų gavo 10 kartų daugiau, nei iš perlaidų, tačiau 1960 m. perlaidų suma jau buvo 4 kartus didesnė, nei siekė svarbiausių salos pasėlių vertė. 1952 m. imigracija iš Vakarų Indijos padvigubėjo, 1954 m. išaugo iki 10 000, 1955 m. – iki 24 473, o sekančiais metais pasiekė piką, 26 441. 1958 m. vakarų indų populiacija jau sudarė 100 000. Nuo šio taško ji toliau augo iki 210 000–250 000 asmenų 1961 m., 400 000 – 1965 m. ir daugiau nei 500 000 aštunto dešimtmečio pradžioje.

Senos skolos

Kad ir su kokiais sunkumais susidūrė imigrantai bei prie permainų prisitaikyti mėginantys vietiniai, sėkmingas tokios bendruomenės sukūrimas šaltoje ir tolimoje saloje buvo pasiekimas abiems. Daugybė vakarų indų buvo prisirišę prie Britanijos ir daugeliu atvejų šis jausmas buvo abipusis, ypatingai atsižvelgiant į aukas, kurias imperijos ir Sandraugos tautos sudėjo kurdamos pasaulį, kur agresiją pakeistų abipusė pagarba.

Indai taip pat galėjo teigti, jog Britanija jiems skolinga dėkingumą. Trys milijonai jų kovojo už Britaniją antrajame pasauliniame kare ir dar daugiau kentėjo – vien per 1943  m. badą Bengale mirė trys milijonai. 1947 m., šaliai skylant į musulmonišką Pakistaną ir daugiausiai induistinę Indiją, baigėsi milijono žmonių gyvenimas ir britų valdymas. 14 milijonų žmonių kirto valstybės sieną, 30 000 anglo-indų (maišytos rasės žmonių) patraukė į Angliją, daugybė, palikdami savo puošnius namus vardan mažų namelių su terasomis šaltoje, drėgnoje šalyje, kur retas angliškai kalbėjo taip gerai, kaip jie. 

Vos nepriklausomomis tapusioms šalims, tokioms kaip Pakistanas, padėjo neseniai įsteigtas Pasaulio bankas, kuris, be kitų dalykų, skolino pinigus Manglos užtvankos, paskandinusios 250 kaimų, statybai šalies šiaurės rytuose. Šis įvykis sutapo su darbuotojų trūkumu Lydso ir Bradfordo tekstilės fabrikuose. Laiko sutapimas buvo lemtingas daugybei Mirpuriečių – jie atsisveikino su savo neseniai susikūrusia šalimi, kad pradėtų naują gyvenimą Jorkšyre. Pradinę vyrų migraciją sekė jų šeimų migracija.   Iki 1968 m. prie savo vyrų prisijungė apytiksliai 50 000 išlaikytinių, o Britanijos indų, pakistaniečių ir bangladešiečių populiacija  per septintą dešimtmetį išaugo dešimteriopai. Pundžabi sikai įsikūrė Birmingame ir Jorkšyre, pastarajame dėl vieno vyro, Darshano Singho, kuris atvyko 1938 m. ir prekiavo Jorkšyro apylinkėse. Haunsou ir kitos Midlsekso vietovės pundžabi ir gudžarati indams buvo natūralus kelionės tikslas dėl savo artumo Hitrou oro uostui. Bengalai, kurių 95 proc. buvo kilę iš Silheto, apsistojo Tauer Hamletse, netoli prieplaukos, regione, kur Karališkasis jūrų laivynas ieškodavo sau virėjų; Silheto virėjai Londone dirbo jau 1873 m., o 1940 m. Londone jau buvo 20 indų restoranų, kurių dauguma buvo valdomi Silhetiečių.

Skirtingoms migrantų grupėms buvo būdinga skirtinga mąstysena. Vakarų indai jau manė save esant britais, o tai lėmė ir aukštesnį integracijos laipsnį, ir didesnį nusivylimą. Prieš atvykimą 87 proc. jamaikiečių nurodė besijaučiantys britais, 86 proc. teigė, jog neprieštarautų, jei jų vaikai save laikytų anglais. Taip jautėsi vos 2 proc. indų ir pakistaniečių, ir vos 6 proc. jų būtų džiugiai susitaikę su mintimi, jog jų vaikai laikys save anglais.  Kai juodieji emigrantai patyrė atskirtį dėl odos spalvos, tai jiems buvo stiprus psichologinis smūgis.

1956 m, į šalį taip pat atvyko 10 000 nuo komunizmo bėgančių vengrų, vėliau, 1960 m. Kiprui tapus nepriklausomu nuo britų į šalį atvyko iki 50 000 graikų kipriečių, pradedant 1974 m. paskui juos atvyko 11 000 Kipro turkų. Į šalį taip pat atplaukė 100 000 italų ir 40 000 maltiečių, o greta viso to – keli tūkstančiai kinų. Migracija tęsėsi po Afrikos dekolonizacijos; Kenija tapo nepriklausoma 1963 m., valdant Jomo Kenyatta, buvusiam Maskvos universiteto studentui ir Londono ekonomikos mokyklos kairiojo sparno intelektualui, kurį britai buvo įkalinę už pagalbą Mau Mau lyderiams. 1967 m., praėjus vos 4 metams po to, kai šalis tapo nepriklausoma, Kenyatta pradėjo 200 000 šalyje gyvenančių azijiečių persekiojimą, todėl netrukus Hitrou oro uoste jų nusileisdavo po 1 000 per mėnesį. Vėliau šis skaičius taip išaugo, jog vien per laikotarpį 1968 m. sausį ir vasarį siekė 13 000. Šie azijiečiai buvo 19–20 amžiuje britų atvežtų indų pirklių palikuonys ir būtų turėję teisę gyventi Indijoje. Tačiau sudarant Indijos nepriklausomybės sąlygas Britanija sutiko, jog diasporos indai apsaugos galėtų siekti joje; buvo pagrįstai argumentuojama, jog kadangi britai juos perkėlė, britai ir turėtų būti atsakingi už jų saugumą. 1963 m. konservatorius Valstybės sekretorius Henris Brookas teigė, jog apie draudimą indams atvykti į šalį negali būti net kalbos, „tai prilygtų vienos pagrindinių piliečių teisių paneigimui, paneigimui teisės asmeniui atvykti į šalį kurios pilietis jis yra“. Galiausiai apytiksliai 20 000 jų atsidūrė Britanijoje.

Situacija buvo dar blogesnė Ugandoje, kur 1971 m. sausį generolas Idi Aminas Dadas nuvertė Prezidentą Miltoną Oboltą ir kaip dalį savo visa apimančios šalies griovimo kampanijos pradėjo indų deportaciją; jis teigė sapnavęs, jog duoda azijiečiams tris mėnesius išvykti ir sapnai kartais pildosi. 1972 m. Aminas paskelbė „ekonominį karą“ 80 000 Ugandoje gyvenančių azijiečių ir mažesnei grupei europiečių. Tą mėnesį jis išvijo 60 000 azijiečių, kurie neturėjo Ugandos pilietybės ir šaliai tampant nepriklausoma (išmintingai) pasiliko britiškus pasus. Vėliau jis išvijos ir daugelį kitų. Apytiksliai 28 000 išvytųjų apsistojo Britanijoje, kiti iškeliavo į Indiją, Pakistaną, Australiją, Kanadą ir JAV. Kaip viena karta vėliau su baltaisiais zimbabviečiais pasielgė ir Robertas Mugabe’as, Aminas pavogė azijiečių nuosavybę ir atidavė ją savo rėmėjams. Ekonomikai griūvant Aminas tapo vis ekscentriškesnis. Greta kitų grandiozinių titulų  jis pasivadino Škotijos karaliumi ir reiškė susižavėjimą Hitleriu.

Angliją buvo apėmę prieštaringi jausmai, pasigailėjimas ir simpatija, pagieža ir baimė. Lesterio taryba, kuri jau buvo priėmusi kenijiečiai, iškabinėjo skelbimus, kuriuose prašė ugandiečių čionai nevykti. Tačiau Britanija ir vėl jautėsi moraliai įsipareigojusi jiems suteikti naujus namus. Rugpjūčio 19 d. Economist viršelyje buvo publikuotas atviras laiškas imigrantams: „Mes žinome, kad daugelis jūsų išties nenorėjo palikti savo namų ir darbų Ugandoje. Jūs žinote, jog anksčiau mes nenorėjome, jog jūs čia atvyktumėte, nes patys turime problemų su namais ir darbais. Bet daugelis mūsų mano jog čia yra šalis, kuri gali panaudoti jūsų įgūdžius ir energiją… Jūs sužinosite, kad mes, kaip ir bet kuri kita šalis, turime savo chuliganus ir nepritapėlius. Mes ypač apgailestaujame dėl tų savo politikų, kurie jūsų problemas siekia išnaudoti saviems tikslams. Ir mes džiaugiamės, jog jūsų britiški pasai vėl šį tą reiškia.“

Šitai buvo jaudinantis pasisakymas. Taikomas keliems tūkstančiams šovinizmo aukų jis reprezentavo apšviestojo liberalizmo viršūnę. Taikomas milijonams ir milijonams migrantų, kurių dauguma, priešingai nei ugandiečiai, buvo nekvalifikuoti ir nepasiruošę gyvenimui vakaruose, tai buvo nelaimės prašymasis. Išties Ugandos azijiečiai buvo to tipo imigrantai, kuriuos dauguma valstybių norėtų pagrobti. Vos 12 proc. jų buvo nekvalifikuoti ir nors padėti atvykėliams rasti savo vietą buvo įsteigta Ugandos persikėlimo taryba, neilgai truko kol jie patys atsistojo ant kojų.

Nuo 1951 iki 1991 m. Didžiosios Britanijos Afrikos-Karibų ir Pietų Azijos populiacija išaugo nuo 80 000 iki 3 milijonų. Augant imigracijos mastui valdžia, siekdama ją riboti, leido įvairius įstatymus. Tačiau galima teigti, kad šie įstatymai menkai pristabdė migracijos srautą ir vietoj to jau atvykusiems imigrantams sudarė įspūdį, jog jie čia nėra laukiami. Kiti įstatymai turėjo nenumatytų pasekmių. 1962 m. Sandraugos imigracijos aktas, leidęs apsistoti tik turintiems vyriausybės išduotus darbo talonus, ilgainiui užkirto kelią automatiniam patekimui į šalį, tačiau paliko jį atvirą pakankamai ilgai, kad vidun įskubėti spėtų dar daugybė imigrantų. Vien 1960–1962 m. į Britaniją atvyko daugiau imigrantų, nei 1900–1959 m. Vien per 6 mėnesius iki akto paskelbimo skubėdami pasinaudoti tiltu kol jis dar atidarytas, jų atvyko 80 000. Tačiau užuot buvęs drakoniškas, aktas viso labo sumažino atvykėlių kvotą iki 40 000 per metus ir nustatė apribojimą, jog daugiau nei 25 proc. metinės kvotos negalėtų sudaryti nė vienos šalies imigrantai. Toks reguliavimas vis tiek reiškė vieno procento imigrantų prieaugį per dešimtmetį. Iki septintojo dešimtmečio vidurio gimę Britanijos gyventojai jau buvo rimtai susirūpinę.

Iš pradžių imigracijai labiau priešinosi Leiboristai nei Konservatoriai. Seras Haroldas Wilesas, Viceministro pavaduotojas, 1948 m. kovą savo kolegai sakė, jog jo nuomone sprendimo importuoti „spalvotuosius kolonijos gyventojus“ implikacijos nebuvo pakankamai gerai apgalvotos; jo įsitikinimu tai reiškė, kad „spalvotasis elementas bus visiems laikams absorbuotas į mūsų populiaciją“. Profesinių sąjungų kongreso generalinis sekretorius Frankas Cousinsas teigė: „mes negalime sau leisti, jog šie žmonės į šalį patektų be jokių apribojimų“. Nepritarimą tarp Konservatorių išreiškė ne tik labiausiai užkietėję dešinieji. Toris Lordas Antrichamas, perspėjęs, kad „Borneo galvų medžiotojai“ vieną dieną gali atsisėsti ant raudonųjų suolų [Raudonieji suolai – suolai Lordų rūmų kambariuose Britanijos parlamente. Bendruomenių rūmuose suolai žali – vertėjo pastaba], buvo liberalus konservatorius, troškęs monarchijos panaikinimo ir vėliau dešimt metų rašęs skiltį Guardian žurnale.

Kaip partija Toriai buvo ganėtinai atsipalaidavę dėl tolesnės imigracijos perspektyvų. Quintinas Hoggas atsiminė: „mes manėme, kad vyks laisvi piliečių mainai, žmonės atvyks ir išvyks, tačiau balansas ženkliai nepakryps į nė vieną pusę“. Tai, žinoma, derėjo su klasikine liberalia konservatorių partijos tradicija, tačiau neturėjo nieko bendro su realybe pasaulio, kuriame tarp turtingų ir skurstančių valstybių plūdo milžiniški žmonių srautai, kuriame ilgo nuotolio kelionės pirmą kartą tapo prieinamos šimtams milijonų žmonių ir kurio populiacija augo neregėtai greitai. Daugybė kitų laikėsi nuomonės, kurią suformulavo toris parlamento narys Davidas Maxwellas Fyfe’as, sakęs: „mes didžiuojamės, kad netaikom jokių apribojimų dėl odos spalvos skirtumų… Mes privalome išsaugoti savo puikią didmiesčio svetingumo kiekvienam, atvykusiam iš bet kurios imperijos dalies, tradiciją.“

Istoriškai visa tai buvo teisinga. Britai neturėjo amerikiečiams būdingo rasinio mentaliteto, viešėdami Anglijoje daugybė amerikiečių buvo šokiruoti jų nepastabumu rasei. Kaip pastebėjo generolas Eisenhoweris: „iš mažo miestelio kilusi britė mergina  eiti į pasimatymą su negru kareiviu sutiktų taip pat noriai, kaip ir su bet kuriuo kitu – praktika, kurios dalis mūsų baltųjų kariuomenės narių nesupranta“. Britanijoje rasistinės idėjos dažnai susidūrė su pasipriešinimu iš tradicinės klasinės sistemos, stipraus susiskaldymo, kultūriškai vienalytėje visuomenėje surišto su tarptautine monarchine sistema. Tokia sistema gali būti represyvi, tačiau ji veikė kaip stabdis neleisdama pasireikšti blogiausiems rasizmo aspektams. Douglasas Lorimeris, knygos Colour, Class and Victorians autorius, rašė: „kaip ir jų aštuonioliktojo amžiaus protėviai, Viktorijos eros vidurio gyventojai individualų juodaodį priimdavo atsižvelgdami į jo gebėjimą prisitaikyti prie socialinių anglų normų. Juodas gymis nebūtinai reiškė žemą socialinį statusą... Neegzistuojant jokiam sutarimui dėl rasinių skirtumų svarbos su individualiu juodaodžiu žmonės elgdavosi pagal tai, kaip vertino jų socialinį statusą.“

Britai gali tuo didžiuotis, tačiau akivaizdu, kad egzistuoja koreliacija tarp rasių santykio visuomenėje ir jos požiūrio į rasę. Skalė driekiasi nuo Didžiosios Britanijos ir Kanados vienoje spektro pusėje, iki Šiaurės ir Pietų Jungtinių Valstijų kitoje (bei iki dar labiau rasistiškos Rodezijos). Britų merginos galėjo vestis į kiną juodaodžius vaikinus todėl, kad būdami labai reti jie nesudarė bendruomenės, o drauge ir nekėlė grėsmės. Tačiau vis stiprėjantis vis stiprėjantis imigracijos iš Sandraugos valstybių srautas tarp vietinių britų ilgainiui darėsi vis nepopuliaresnis. Iki 1958 m. jau 80 proc. populiacijos palaikė imigracijos kontrolę ir per vėlesnius dešimtmečius šis skaičius mažai tesikeitė. Retas britas tuo girtųsi, tačiau iki to momento istorijoje nebuvo nei vienos tautos, kuri būtų savanoriškai ir su nors šiek  entuziazmo į savo tėvinę, ir netgi kaimynystę, priėmusi tokią daugybę skirtingų žmonių. Šitai tiesa nepriklausomai nuo to ar vietiniai būtų buvę blyškios odos, ar tamsios. Baltieji liberalai, savo kelionių į besivystančias šalis metu patiriantys svetingumą, apgailestauja, kad tiems žmonėms atvykus čia jie nėra sutinkami taip pat šiltai. Tačiau svečias – ypač, jei jis turtingas – visai kas kita, nei imigrantas.

Nors šios raidos tendencijos neturėjo precedento ir buvo nepopuliarios, diskusijos apie imigraciją buvo sėkmingai nutrauktos 1968 m. balandžio 20 d., kai Šešėlinis gynybos ministras Enochas Powellas Birmingame pasakė prastai pagarsėjusią kalbą, kurioje perspėjo, jog stebėti Britanijos imigracijos politiką – „tarsi žiūrėti, kaip tauta įsitraukusi pluša, kraudama kremacijos laužą savo pačios laidotuvėms“.

Net ir be šios bei antrosios kalbos, pasakytos tų metų lapkričio mėnesį, Powellas būtų buvusi kontraversiška asmenybė. Proto-Thatcherito – jo monetaristinės pažiūros prieštaravo keinsiškajam konsensusui – pasipriešinimas Britanijos narystei bendrojoje rinkoje, pozicija kurios jis ilgainiui išsižadėjo, tam tikruose ratuose taip pat būtų jam suteikęs pranašo statusą. Vietoj to šis žmogus labiausiai siejamas su jo požiūriu į imigraciją, o jo, kaip nekentėjo, vaidmuo yra tapęs steigiamųjų multikultūralistinės Britanijos mitų dalimi.

Powellas buvo apkaltintas tuo, jog rasizmui bei rasistiniam smurtui suteikė gerbtiną pavidalą ir todėl paverstas atstumtuoju. Joks kitas krikščioniškas vardas, išskyrus Adolfo, tarp britų nebuvo taip aiškiai siejamas su vienu žmogumi ir jo galia kelti emocijas; šis abstraktus biblinis vardas tapo trumpiniu apibūdinančiu nepriimtiną diskursą apie rasę. Mandagioji visuomenė jo ypač nemėgo todėl, kad, priešingai nei daugybės kitų iškilių oponentų, jo nebuvo galima apkaltinti esant fašistu, niurzga ar stokojant intelektinio svorio. Jis buvo klasikinis mokslininkas, padaręs išskirtinę karjerą kariuomenėje (vienintelis žmogus per Antrą pasaulinį karą pakilęs nuo eilinio iki brigados generolo) ir daug laiko praleidęs Indijoje, pažinęs jos žmones ir kultūrą. Powellas buvo pakankamai įtikinamai įrodęs, jog nėra rasistas; 1939 m. jis išgelbėjo žydą profesorių gaudamas jam Britanijos vizą , o dar būdamas jaunas parlamento narys pridarė gėdos savo paties vyriausybei protestuodamas prieš jos nehumanišką elgesį su Kenijos belaisviais.  Vieną kartą jis atsisakė apsistoti kolonijiniame viešbutyje tol, kol šis sutiko sulaužyti savo taisykles ir priimti jo draugą indą. Tačiau dėl to jo elgesys, iš pažiūros atrodęs kaip negarbingas silpnesniųjų puolimas, buvo dar labiau nepriimtinas.

Kreipimasis dėl kurio jis buvo plačiai plūstamas dabar žinomas kaip „Kraujo upių“ kalba, nors jis šios frazės niekuomet nevartojo. Jo tikslūs žodžiai, cituojant Virgilijaus Eneidą, buvo: „kai žvelgiu priekin mane pripildo nuojauta; kaip romėnas, regis, matau „Tiberio upę putojančią krauju“.“ Kalbėti jį paskatino susitikimas su vidutinio amžiaus rinkėju, kuris teigė norintis paskatinti savo vaikus emigruoti, nes „po 15–20 metų šioje šalyje juodieji laikys rykštę virš baltųjų“. Jis taip pat gavo laišką iš moters Northumberlando grafystėje, kuriame ši rašė apie savo draugę – niekad neįvardintą vyresnio amžiaus moterį Volverhamptone, Powello rinkimų apygardoje – kuri jautėsi įbauginta. Tačiau kalbėti jį paskatino ir leiboristų vyriausybės Rasių santykių įstatymas, kuris būtų padaręs kandidatų į darbo poziciją diskriminaciją rasės pagrindu nelegalia. Powellas manė, jog tai yra nepagrįstas ir beprecedentis teisės laisvai burtis į asociacijas suvaržymas.

Powellas sulaukė neįtikėtino visuomenės palaikymo. Remiantis nacionalinėmis apklausomis su juo sutiko nuo 67 iki 82 procentų gyventojų,  o kai kuriuose miestuose beveik 90 procentų. Šis parlamentaras sulaukė apytiksliai 100 000 laiškų ir tik 800 jų buvo išreikštas nepritarimas.  Smitfildo  mėsininkai jo palaikymui surengė demonstraciją, šimtai uosto darbuotojų – eiseną. Volverhamptono fabrikų darbuotojai taip pat išreiškė pritarimą jo kalbai, o kai kurios darbininkų sąjungos pateikė parlamentui ją palaikančią peticiją. Negana to, jo išsakytiems sentimentams pritarė 300 iš 412 regioninių Torių partijos padalinių. Anot Michaelo Heseltino, kuris tuo metu buvo jaunas parlamento narys: „Jei Enochas Powellas būtų kandidatavęs tapti Ministru Pirmininku, jis būtų pasiekęs triuškinančią pergalę nacionaliniu mastu.“ 

Bet žiniasklaida ir dauguma politikų buvo įsiutę. Times kalbą pavadino „piktavališka“ ir kurstančia rasinę neapykantą. Vienas leiboristų parlamentaras pareiškė, kad Powellą nukreiptų pas vyriausiąjį prokurorą, tuo tarpu liberalų lyderis Jeremy Thropas teigė, kad dėl šio nutikimo Powellas turėtų būti suimtas. Torių lyderis Edwardas Heathas išreiškė nuomonę, kad kalbos tonas buvo rasistinis ir sekančią dieną privertė jį atsistatydinti. Torių partijoje Powellas vis dar yra persona non-grata. Jis nemėgstamas taip stipriai, kad 2007 m.  Davidas Cameronas vieną konservatorių kandidatą į parlamentą privertė pasitraukti iš kovos už tai, kad Wolverhampton Express and Starr išspausdintoje nuomonės skiltyje jis rašė, jog „Enochas Powellas buvo teisus“.  Ir vis dėlto, dauguma Torių rinkėjų greičiausiai vis dar pritaria Powellui. Galbūt ne jo kalbos tonui, tačiau išsakytoms mintims.

Vėliau „Enochas buvo teisus“ tapo skrajojančia fraze, ne tik talpinančia antiimigracines nuotaikas, tačiau ir naudojamoje pašiepti kietakaktiškam rasizmui. Kad ir kaip vertintume jo žodžių pasirinkimą, Enochas išties buvo teisus bent jau vienu požiūriu. Vėliau tais pačiais metais jis šokiravo visuomenę savo antrąja kalba, pacituodamas projekciją, kad iki 2002 m. ne baltųjų britų populiacija išaugs nuo tuometinių 1,2 milijonų iki 1,5 milijonų (iš ties jau 2001 m. šis skaičius siekė 4,635,296). 1970 m. jis žengė dar toliau, Volverhamptono rinkėjams pasakydamas, kad vieną dieną ne baltieji sudarys nuo penktadalio iki ketvirtadalio jų miesto, kaip ir Birminghamo ar vidinio Londono, gyventojų. Remiantis 2011 m. surašymo duomenimis ne baltaodžių gyventojų dalys šiose vietose siekė, atitinkamai, 27,5, 36,7 ir 45 procentus.

Powellas prognozavo, jog „ištisi Anglijos regionai, miestai ir jų dalys bus apgyvendinti imigrantų ir jų palikuonių“ ir perspėjo dėl ateityje laukiančių „didelių, tačiau, dedant pastangas jau dabar, išvengiamų, blogybių“. Jo kalba, Roy Hattersley žodžiais, išjudino kai kuriuos „ne itin daug mąstančius“ žmones – tačiau dažnu atveju tai buvo pačių leiboristų žmonės, kurių nevikrius smegenis taip pat išjudino socializmas. Sakydamas, jog „žmonės yra linkę painioti problemų prognozavimą su jų kėlimu ir netgi jų troškimu“ Powellas taip pat teisingai prognozavo, jog bus kaltinamas „save išpildančių pranašysčių“ skelbimu. Deja, tuo tarpu kai Powellas į tarprasinius konfliktus žvelgė pro Indijos, kurioje etniniai konfliktai buvo tragiška skirtingų tautų gyvenimo greta pasekmė,  prizmę, daugelis intelektualų ją lygino su nesena Vokietijos istorija, kuomet ekstremistiškai nusiteikę, vėliavomis mojuojantys nacionalistai pradėjo nepelnytą ataką prieš seną ir taikią mažumą.

Nuo tuomet apie imigraciją niekuomet nebuvo diskutuojama, iš dalies dėl smurto baimės. Praėjus vos savaitei po Powello kalbos transliavimo, Times pranešė apie įvykį Vovlehamptone, kurio metu 14 baltaodžių jaunuolių, skanduodami „Powellas“ ir „kodėl jums negrįžus į savo pačių valstybes“, užpuolė vakarų indų krikštynų šventės dalyvius. Vaiko senelis, kuriam buvo prakirstas veidas, spaudai sakė: „Gyvenu čia nuo 1955 m. ir niekad nemačiau nieko panašaus, aš sukrėstas.“ Powello žodžiai išties privertė imigrantus ir ne baltuosius pasijusti nejaukiai ir kai kurie žmonės juos traktavo kaip žalią šviesą būti tokiais nemandagiais, kokiais norisi. Vis dėlto, Anglijoje nekilo pogromai ir su šia kalba nebuvo siejamas joks kitas rimtas įvykis. Powello rėmėjai jo kritikams, įskaitant vietinį laikraštį, siuntinėjo plytas ir tualetinį popierių, tačiau Powellas buvo persekiojamas ir menkinamas nemažiau. Taikiniu tapo jo namai rinkimų apygardoje ir partijos skyriaus būstinė, kuri būdavo apipaišoma svastikomis, policininkams teko saugoti Powello namą Londone, o jo šeima turėjo leisti atostogas užsienyje. Jo kalba sutapo su 1960-ųjų studentų judėjimu; Esekso universitete, kur jis turėjo sakyti kalbą Konservatorių asociacijai, buvo grasinama susprogdinti bombą, Birmingamo universitetas atsiėmė kvietimą sakyti kalbą, dėl neramumų baimės teko atšaukti suplanuotą vizitą į jo buvusią mokyklą. Turėjo būti perkelta laida Any Questions, o jos metu pašaliečiai oponentai skandavo  (angl. disembowel Enoch Powel).

Vis dėlto susiskaldymas, bjaurūs rasistiniai sentimentai ir baimė, kurią sukėlė ši kalba, daugelį įtikino, kad bet koks prieštaravimas permainoms yra pernelyg pavojingas. Iš šio argumento logiškai sekė išvada, jog geriau šio klausimo niekad daugiau nekelti, nes britai pernelyg brutalūs, kad jiems būtų leista diskutuoti apie imigraciją.

Iš dalies dėl to apie tolimos dešinės partijas stengiamasi sukurti sanitarinį kordoną, netaikomą tolimos kairės partijoms. Tolimos kairės partijoms netaikomas ir chaoso teorijai artimas požiūris į neapykantos nusikaltimus, vadovaujantis kuriuo diskusijos apie imigraciją nuves prie to, jog koks nors prastai išsilavinęs psichopatas kur nors užpuls azijiečių šeimą . (Vadovaujantis ta pačia logika krikščionys gali būti persekiojami už homoseksualumo kritikavimą, nes už 200 mylių banditai, kurie niekad nebuvo pravėrę bažnyčios durų ar girdėję apie kunigų knygą, nužudė gėjų.). Bet jei tai tiesa, ar kairiųjų politikų rodomas priešiškumas neveda prie neapykantos nusikaltimų prieš pasiturinčius ir viduriniosios klasės atstovus, pradedant nuo nesuskaičiuojamų atvejų, kai studentai ėmėsi vandalizmo prieš prabangias mašinas? Prieš tai, kai jų individualūs keliai nuvedė prie ekstremalesnių pozicijų, daugybės dabartinių islamo radikalų politinį sąmoningumą pažadino kairieji vakariečių mąstytojai, kritiški JAV ir Izraelio atžvilgiu. Būtų totalitariška drausti taikiai reikšti pažiūras vien todėl, jog vadovaujantis kokiu nors iškreiptu mąstymu jos galėtų būti interpretuojamos kaip skatinančios smurtauti.




Susiję

Skaitiniai 6633893630907756184
item