Dovilas Petkus. Dabar mes visi - nacionalistai

propatria.lt nuotrauka 

Jau keletą savaičių, kai gyvename de facto be Europos Sąjungos. Pasaulinė pandemija tapo ne tik biologine nelaime ir ekonomikos išjungimo priežastimi, bet ir sukėlė tikrą politinę krizę Sanąjame Žemyne. O politinės krizės metu galią ir pasitikėjimą praranda tai, kas nėra tikra. Netikra pasirodė šiandieninė ES ir jos institucijos. 

Liberalų lyderis iš Olandijos, europarlamentaras Guy Verhofstadt šiemet kalbėjo, jog saugumą ir laisvę globaliame pasaulyje gali garantuoti tik tokios imperijos, kaip Europos Sąjunga ir jų institucinė galia. Paradoksalu, kad nepraėjus nei poros mėnesių, būtent globalus reiškinys – virusas, sudavė smūgį galingosios ES įvaizdžiui. 

Turbūt net nepajutome kaip visi staiga Europoje tapome nacionalistais, nes paaiškėjo, kad kitaip tiesiog neišgyventume. Pasirodo, kad neįmanoma suvaldyti proceso be sienų ir kontrolės, o atvirumas žudo. Pirmieji tuo galėjo įsitikinti italai, kur atvykę darbuotojai iš Kinijos tapo viruso plitimo priežastimi. Šalys pradėjo teikti pagalbą savo piliečiams, susigrąžinti juos į šalį. Emigrantai puolė bėgti į Lietuvą supratę, jog virusui įsisiautėjus, visi gelbės tik savus. 

Vienas didžiausių Europos federacijos apologetų, Prancūzijos prezidentas E. Macronas vienas pirmųjų suskubo uždaryti savo šalies sienas ir panaikinti laisvą judėjimą. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, pradėti tikrinti medicinos rezervai, tariamas Europos solidarumas užgeso.  

Europos pasieniuose tuo tarpu prasidėjo tylus karas. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje esant kritinei padėčiai dėl medicininių priemonių trūkumo, stabdomos, vėluoja ar net dingsta įvairios siuntos. Prieš keletą dienų, prancūzų prezidento įsakymu dėl kovai su Corona virusu reikalingų medicininių priemonių nacionalizavimo, pasieniečiai net bandė konfiskuoti britams skirtas siuntas. Įsikišus britų diplomatams ir prasidėjus grasinimams, jos buvo atgautos, tačiau akivaizdu, jog niekas, ypač virusui išplitus dar labiau, nebus nusiteikęs gelbėti svetimo. 

ES institucijų galia?

Aukščiau aprašyti procesai yra be abejo natūrali reakcija, kuomet aplink tave tvyro baimė, nepasitikėjimas ir tarptautinės lyderystės stoka. Šioje istorijoje būtina klausti, ką veikia Europos Komisija ir kiti europinių institucijų lyderiai, kurių užduotis, rodos, turėtų būti savo autoritetu sutelkti Europos valstybes, paskatinti solidarumą su labiau infekcijos pažeistomis šalimis, sutelkti bendras jėgas įveikiant epidemiją. 

Juk šitiek yra prakaituojama, stengiantis patekti į Europines institucijas, pastumiami šonan partijos kolegos, pasakojama apie tai kaip ir kokios europinio mąsto lyderystės imsis būsimas kandidatas. Tvirtinimai parlamente, tarptautinės derybos, tikro lyderio paieškos visoje Europoje. Deja, ištikus momentui „x“ aiškėjo, jog visa tai tėra gerai uždirbančios kaliausės. 

Europos Komisijos reiškiami „susirūpinimai“ ir tai, jog papildomos pagalbos suteikimas Italijai gali užtrukti dar iki dviejų savaičių, dėl biurokratinių procesų, atrodo, ne juokais įsiutino buvusį vidaus reikalų ministrą M.Salvini, kuris net pareiškė, kad tokioje Europos Sąjungoje būti nebėra prasmės ir metas rengti referendumą dėl pasitraukimo. Netruko ES dabartiniu silpnumu pasinaudoti ir išorinės jėgos: EK trypčiojant vietoje, Rusija ir Kinija ištiesė pagalbos ranką, be abejo, tokiu būdu pelnydama vietos italų pripažinimą ir padėkas. 

Dar daugiau, ES institucijos pasirodė ne tik bejėgės, bet ir žalingos. Daugelis iki šiol nutaisę protingus veidus aiškino, kaip Lietuva baisingai susimovė nedalyvaudama centralizuotame ES medicininių priemonių pirkime vasario 28 dieną. Estija, esą mums pavyzdys - nesiderėjo su atskirom šalim, kaip mūsų valdžia, o kreipėsi „į Europą“. Kaip aiškėja dabar, tokio pobūdžio pirkimai ES aparate įstrigo keletui savaičių, tad greitu metu, tikėtina, estai visų priemonių ligai pažaboti turės kur kas mažiau nei mes. Pasitikėjimas dabartine ES sąranga žudo estus tikrąja ta žodžio prasme. Tai svarbus įspėjimas ypač Lietuvai, kurioje eile metų buvo platinamas įsitikinimas, kad mūsų valdžia bloga, bet štai ES institucijos – kita kalba, parodys mūsiškiams kaip reikia dirbti, privers. Gerai šioje istorijoje tik tai, kad tiesa, nors ir būna karti, išlaisvina ir parodo tavo tikrąją padėtį. 

Pamokos? 

Įvairiose šalyse iš šios situacijos jau pasimokyta, ne tik medicinine, bet ir politine prasme. Įvairus smegenų centrai jau dėlioja įvairius scenarijus dėl Europos ateities, jos galimų transformacijų ar net subyrėjimo. Nieko panašaus nedaroma tik Lietuvoje, kur, rodos, ir toliau šlovinama ES, virkaujama apie dar didesnę integraciją, vienybę ir europietiškas svajones. 

Bet realybė yra dar geriau nei bet koks bandymas įtikinėti eilę metų. ES reikia ne dirbtinės vienybės ar tariamo solidarumo, lozungų ar europinių žmogaus teisių, kurios subliūkšta vos tik susiūbavus valčiai, o rimtų politinių reformų išsaugant pamatines judėjimo ir prekybos laisves. Europai ir jos žmonėms daugiau nebereikia institucijų, kurios tik siurbia pinigus, veikiau pats metas daugiau galios gražinti valstybėms narėms, kurios, nepaisant vidinių problemų, pasirodė esą vienintelėmis gebančiomis veikti politinės krizės metu. 

Tokia tarpusavio priklausomybė, kai net būtiniausių priemonių ar maisto produktų gamybos atsisakyta dėl atviro pasaulio, kuriame esą nieko blogo negali atsitikti, staigiai grąžino į tikrovę. Atrodo, kad galime visko prisivežti iš pasaulio, bet pasaulis, štai, ėmė ir sustabdė kai kurių maisto produktų išvežimą. Nenorėdami kitąkart atsidurti nežinomybėje, susidūrę su panašaus mąsto problema, turėtume savo ekonomiką pradėti konstruoti ne vien ant to, kas apsimoka, o tai kas suteikia tau daugiau nepriklausomybės nuo įvežtinių produktų.  

Tikrai rimtų iššūkių akivaizdoje turime tik save - savo valstybę ir jos galimybes, jos žmones, jos kapitalą, jos žinias ir susitelkimą. Dažnai daug to potencialo nebeišnaudojama, neieškoma ar negirdima, nes tiesiog nebėra įpratimo tai daryti. Politiškai ir ekonomiškai atrofavomės, nes taip buvo patogiau. Bet jei norime išlikti šiam pasaulyje, turėsime vėl išmokti būti kuo labiau savarankiški ir nepriklausomi.