Angelė Raudienė. Meditacija „Atėjo metas“

„Atėjus metui Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo.( Lk 22, 14)

Ne sutartu laiku, o „atėjus metui“. Mat laikas ne mums pavaldus. Jis teka lyg upė. Jis ne šiaip sau pats savaime - ateina ir nueina. Jis mums duodamas. To amžinybę trunkančio laiko mažytė atkarpėlė - nuo mūsų prasidėjimo po motinos širdimi iki mirties - duota ir mums, gyvenantiems žemėje. Yra Davėjas. Tas, kuris kadaise prisistatė Mozei: „Esu tas, kuris esu“.

Nelauktai ir netikėtai atėjo pandemija, išbandymų metas. Bandysiu įsiklausyti, ko nori Šeimininkas, kviečiantis irtis į gelmę. Išmintingiausias sprendimas – vykdyti tai, ką jis šiandien ir čia pasakys. O jis  „paėmęs taurę sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: „Imkite ir dalinkitės“. (Lk 22,17)

Tai paraginimas man, mums. Atėjo mūsų iniciatyvos metas: „Imkite ir dalinkitės“.

- Kuo dalintis, Viešpatie?

- Tuo, kas jums duota. Tuo, ką iš manęs jau esate gavę.

- Jau žinau, Viešpatie - Gyvenimu... Meile... Žodžiu... Duona... Pastoge... Patirtimi...

Gerumu... Dėmesiu... Ramybe... Viltimi... Tikėjimu...

Ačiū Tau, Dieve už visas tas dovanas, už malones, kurias esu iš Tavęs gavusi, ir vis dar iš naujo gaunu. Dalinuosi tuo, ką šią minutę turiu, su kitais, panašioje situacijoje esančiais. Dalinuosi mintimis, kurios mane aplankė, vėl kaip ir kasdien atvertus Šventąjį Raštą. Tai didžiausias mano turtas, kurį aš turiu dėl karantino taisyklių įkalinta namų arešte. Dievo žodyje telpa viskas. Visų pirma, begalinė MEILĖ žmogui, išreikšta sunkia Jėzaus kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Kad aš, kad mes visi būtume išgelbėti. Kad už savo nuodėmes amžinai nepražūtume. Kad, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, vienas kitą mylėtume. Kad jiems jų kaltes ir prasižengimus atleisti išmoktume. Kad vienas kitam kojas mazgotume. Kad išalkusiam duonos kąsnelį paduotume. Kad sergančiu pasirūpintume. Kad senam patarnautume. Kad nesugebančiam padėtume susigaudyti technologinėse naujovėse bei beprotiškame informacijos sraute. Kad keleiviams, įstrigusiems pakeliui į namus, į Tėvynę grįžti padėtume. Kad ligonį slaugytume, o jo gydytoją, gelbstintį mūsų gyvybes, visomis priemonėmis remtume. Kad savo geruosius ganytojus, kunigus, patekusius į izoliaciją, atskirtus nuo savo ganomųjų, ne tik geru žodžiu, bet ir duona kartas nuo karto apdovanotume.

Juk taip daryti mes ir stengiamės, Viešpatie. Visi čia - mūsų mažoj Lietuvoj. Laimink visus tuos, kurie turime vieną tikslą – išgyventi kartu. Duok ir toliau išminties vadovaujantiems valstybei bei žmonėms, pasirengusiems suvaldyti pandemijos sukeltą krizę, kad jų veiksmai kaip ligi šiol taip ir ateity būtų pagrįsti tikru humaniškumu, vienodu dėmesiu visiems, patekusiems į bėdą. Duok jiems iš savo nesenkančio meilės šaltinio vis naujų jėgų. Duok jiems tikėjimo, ramybės ir vilties. Tu žinai, Dieve, kad ir mums, kiekvienam, to paties reikia. Sutelk visų, po Tavo dangumi susibūrusių, jėgas geranoriškai pagalbai vienų kitiems, o ne kritikai ir kaltų paieškai danguje, žemėje ar valstybėje. Kritikuojantysis visada įsivaizduoja esąs aukštesnis, išmintingesnis už darantįjį, dėl to ir suklystantį. Mat jis ieško ne savo, o kito klaidų. Ieško šapo svetimoje akyje, nematydamas savojoje rasto. Žinoma, randa. Rodo kitiems. Tariasi darąs gerą darbą. Ar mums dabar tikrai to labiausiai reikia? Ar reikia to pasauliui? Dalinkimės duona, meile, užuojauta, geru žodžiu, patarimu, tikėjimu ir viltimi. atlaikysime, jei vis toliau ir vis plačiau dalinsimės iš Dievo gautomis dovanomis, jam už viską dėkodami, už savo klaidas atsiprašydami. Ar neatėjo metas ir apie tai pagalvoti?