Translytis vaikas - bandomasis triušis (II dalis)

laisvavisuomene.lt

Abiejose Atlanto pusėse nemažai specialistų bijo reputacijos sužlugdymo, jeigu nutartų prabilti. Pavyzdžiui, pasaulyje pripažintas vaikų lyties disforijos specialistas, turintis daugiau nei 40 metų klinikinę ir tyrimų patirtį, Kennethas Zuckeris buvo atleistas iš klinikos Toronte, remiantis šmeižikiškais teiginiais, klinikos paviešintais po aktyvistų pradėtos juodinimo kampanijos prieš jį. K. Zuckeris, kuris, neatmeta lytį keičiančio gydymo sunkios lyties disforijos atvejais, lieka prie minties, kad idealus gydymo rezultatas būtų atitikimas tarp paciento lytinės tapatybės ir biologinės lyties, po to buvo teismo keliu išteisintas.

Bauginimas – dažna aktyvistų taktika. Jungtinėje Karalystėje, „transfobija“ gali būti „neapykantos kalbos“ dalis, kuri yra draudžiama ir suteikia teisę policijai veikti. Dviejų vaikų mama buvo suimta ir septynias valandas laikoma vienutėje po to, kai internete translytę moterį paskelbė esant vyru. Su 74-erių moterimi susisiekė policija, jai parašius „Lytinė tapatybė – madinga nesąmonė. Lytis yra tikra.“ Ir tai ne pavieniai atvejai.

Tėvai, kuriems translytiškumo teorija nekelia susižavėjimo, ar kurie įtaria esant kitų priežasčių jų vaikų lyties disforijai, gali neturėti pasirinkimo. 2019 metais „Daily Mail“ pranešė, kad autizmo sutrikimą turintis britų paauglys buvo paimtas į valstybės globą, nes jo tėvai atsisakė elgtis su juo kaip su mergaite. Aš taip pat kalbėjau su penkiolikmetės Ispanijoje gyvenančios Sofijos (vardas pakeistas) tėvu.

„Mūsų dukra“ paskelbė, kad ji yra berniukas, kai susirado vyresnį vaikiną. Jos telefone radome žiaurios ir moteris niekinančios pornografijos. Vėliau sužinojome, kad bent dvi buvusios jo merginos buvo pasidariusios krūtų mastektomijas. … Jis atrodė pamišęs dėl merginų krūtų pašalinimo [ir] socialiniuose tinkluose reklamavo, kur Ispanijoje merginoms galima šalinti krūtis. … Jis [vaikinas] tada apie mus pranešė policijai, … bet Sofijai pagrasinus nusižudyti, į pagalbą sutaikyti mūsų šeimai buvo pakviesti socialiniai darbuotojai. Paaiškėjo, kad jie buvo translytiškumo aktyvistai. Dabar Sofija yra valstybės globoje, ten ji planuoja pasidaryti lyties keitimo procedūras.

Jei Sofija būtų gimusi prieš kelis dešimtmečius, galbūt jai būtų padėjusi terapija, kuria siekiama atrasti jos patiriamų jausmų esmines priežastis (kas, tikėtina, būtų atskleidę to sadistiško jaunuolio įtaką). Tačiau šiais laikais, veikiant translytiškumo aktyvistams, tėvams beveik neįmanoma gauti jų vaikams tinkamos pagalbos. Terapijos, skirtos padėti vaikui priimti savo biologinę lytį, dabar uždraustos daugiau nei 15-oje JAV valstijų, kur jos laikomos „konversijos terapijos“ forma (tai kontraversiška praktika, taikyta siekiant pakeisti homoseksualių žmonių lytinę orientaciją). Išbandytos ir patikrintos gydymo formos, skirtos sumažinti neigiamus jausmus, siejamus su „lyties disforija“, negali egzistuoti drauge su dogmatišku principu, kad „lytinė tapatybė“ yra vidinė ir nepakeičiama.

Taip nevykusiai pritaikius terminą „konversijos terapija“, gydytojai gali nebeturėti kitos išeities kaip tik taikyti „lyties įtvirtinimą“, kuris daugeliu atveju reiškia realią konversiją: siekiama mergaitę paversti berniuku arba atvirkščiai, žalojant jo ar jos kūną.

Neseniai „Amerikos bioetikos žurnale“ pasirodęs mokslinis darbas žengė dar toliau; jame teigiama, kad „translyčiai paaugliai“ turi turėti „juridinę teisę“ atlikti procedūras be tėvų sutikimo. Praėjusiais metais Kanadoje teisėjas sukūrė kaip tik tokią teisę, uždrausdamas tėvo bandymus sustabdyti keturiolikmetės dukters gydymą testosteronu. Panašių atvejų yra ir JAV.

Tėvystės teisių panaikinimas grindžiamas tuo, kad negalėdami pasikeisti lyties, vaikai tariamai gali rinktis savižudybę. Iš tiesų, translyčio jaunimo bandymų nusižudyti ar save žaloti skaičiai verčia sunerimti. Ligų kontrolės ir prevencijos centrų teigimu, daugiau nei trečdalis translyčių vidurinės mokyklos moksleivių pranešė, kad praėjusiais metais bandė nusižudyti. Visgi, kaip ir beveik visuose su lytiškumu susijusiuose atvejuose, savižudybės priežastys yra sudėtingos, ir neatsakinga teigti kitaip.

Lyties disforijos ekspertas Kennethas Zuckeris teigia: „Dažniausiai lyties disforiją patiriantys vaikai ir paaugliai turi įvairių elgesio ir emocinių problemų ar nustatytų psichinės sveikatos sutrikimų. Ir tas bendras polinkis į psichopatologiją taip pat gali būti suicidinių jausmų rizikos faktorius.“ Jis pridūrė, kad lyties disforiją patiriančių jaunuolių savižudybių statistika nebūtinai pranoksta vaikų, turinčių kitokio pobūdžio (nesusijusių su lytiškumu) psichinės sveikatos problemų.

Savižudybės prevencija užsiimanti labdaros organizacija „Samariečiai“ pažymėjo, kad „tyrimai nuosekliai atskleidžia ryšį tarp informacijos priemonėse pasirodančių pranešimų apie savižudybę ir padažnėjusio pažeidžiamų žmonių suicidinio elgesio“. Tačiau kalbant apie translytiškumą, savižudybės kompleksiškumas yra supaprastinamas ir politizuojamas.

Pavyzdžiui, 2014 metais Joshua Alcornas (dar žinomas kaip Leelah), translytis septyniolikmetis, puolė prieš greitkeliu atvažiuojančius automobilius, palikdamas raštelį, vėliau paskelbtą „Tumblr.com“. Jo mirtis įžiebė aktyvistų pasipiktinimą. Tačiau buvęs translytis paauglys neseniai teigė interviu, pasirodžiusiame tinklaraštyje „4thWaveNow“:

[J. Alcorno] mirtis mane palietė, kaip ir daugumą kitų, nes ji buvo plačiai aptariama ir iškelta kaip įspėjimas tėvams: „Štai kas nutinka, kai neleidžiate savo vaikui pasikeisti lyties.“ Ši mantra ir toliau kartojama internete ir kitur, ir įtvirtina mintį, kad savižudybė yra „vienintelė išeitis“ vaikams, kurių tėvai nepriima jų lytinės tapatybės – tai klaidingas teiginys, kuris jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti platinamas lengvai paveikiamiems jaunuoliams.

Iš tiesų, jaunuolių tėvai man pasakoja be galo panašias istorijas: jų vaikai praleidžia daug laiko internete, užrašo sąrašą reikalavimų, susijusių su lyties įtvirtinimu, atsiunčia žinute ar el. laišku jiems ir sako, kad jei tėvai nepaklus, jie nusižudys. Vienas tėvas sakė, kad jo dukra ieškojo internete „kaip suvaidinti savižudybę“.

2014 metais „Time“ žurnalo viršelio istorija pavadinta „Translytiškumo virsmo taškas: kitas Amerikos pilietinių teisių paribys“. JAV šis palyginimas buvo retoriškai paveikus tiek, kad, pasisavinus pilietinių teisių kalbą ir paveldą, dvi visiškai nesusijusios idėjos buvo suplaktos į vieną ir daugelis, bijodami būti „ne toje istorijos pusėje“, verčiau pasilieka abejones sau.

Jungtinėje Karalystėje, kur vyksta aktyvios diskusijos translytiškumo politikos temomis ir masinės informacijos priemonėse pateikiama tiksli situacija, pilietinių teisių Trojos arklys buvo mažiau veiksmingas. Feministės, gėjų teisių gynėjai ir transseksualai išsako savo nuomonę. Debbie Hayton, translytė moteris (t. y. biologinis vyras), dirbanti tiksliųjų mokslų mokytoja, man sakė, kad „lytinė tapatybė“ neturi prasmės, ir biologinė lytis – ne lytinė tapatybė – privalo būti įstatymo pagrindas. Ji tiki, kad translytiškumo ekstremizmas sukelia priešingą rezultatą ir daro žalą pasitikėjimu ir abipuse pagarba grįstiems santykiams tarp translyčių žmonių ir plačiosios visuomenės.

2017 metais „Pew Research“ atliktos apklausos duomenimis, 54 proc. amerikiečių mano, kad tai, ar žmogus yra vyras ar moteris, priklauso nuo jo lyties gimimo metu (ir 44 proc. nepritaria). Bet amerikiečių nenoras apginti šį įsitikinimą – ir amerikiečių žiniasklaidos priemonių tyla – leido kongreso lobistams skatinti radikalią lytinės tapatybės politiką beveik be pasipriešinimo.

2019 metų pradžioje, po nepaliaujamo Žmogaus teisių kampanijos lobizmo, „Lygybės aktas“ buvo pateiktas svarstyti Atstovų rūmams ir Senatui. Jis turi šimtų demokratų ir saujelės respublikonų palaikymą. Suformuotas kaip nuo diskriminacijos ginančių priemonių tęsinys, aktas, jei bus priimtas, įpareigos visas valstybės finansuojamas institucijas į terminą „lytis“ įtraukti sąvoką „lytinė tapatybė“. Kitaip tariant, jie turės pripažinti – viešose erdvėse, apgyvendinimo įstaigose, sporte ir t.t. – translytę moterį (biologinį vyrą) moterimi, o translytį vyrą – vyru. 

Kara Dansky iš „Moterų išsilaisvinimo fronto“, pasiskelbusio „radikaliai feministine“ organizacija, norėtų, kad kairieji ir dešinieji atsibustų ir suprastų, ką tai reikš lyčių pagrindu suformuotoms teisėms ir apsaugai. „Ši problema paliečia visus“, sakė ji portalui „National Review“. Iš tiesų, priverstinis translytiškumo priėmimas yra vienas tų retų klausimų, kuris gali suvesti drauge priešininkus iš abiejų politinio spektro pusių.

Po dviejų partijų renginio „Heritage Foundation“ erdvėje 2019 m. sausį, pavadinto „Lygybės akto nelygybė: kairiųjų susirūpinimas“, kurį organizavo socialiniai konservatoriai ir vedė grupė radikalių feminisčių, Andrew Sullivanas sakė „New York“ žurnalui, kad dviejų stovyklų, ilgą laiką buvusių mirtinais priešais, bendradarbiavimas „gali būti pasaulio pabaigos ženklas“. Jis teisus dėl to, kad pasipriešinimas translytiškumo pavertimui norma vienija kai kuriuos gėjų teisių gynėjus (kurie siekia įteisinti tos pačios lyties trauką), moterų teisių gynėjus (kurie siekia apsaugos ir teisių lyties pagrindu), socialinius konservatorius (kurie priešinasi pavojingoms kultūrinėms revoliucijoms, tiek susijusioms su lytiškumu, tiek ir kitoms), ir gydytojus bei medicinos mokslininkus (kuriems svarbus jų srities vientisumas). Tačiau, atidėjus politiką į šalį, visoje šioje situacijoje labiausiai nukenčia vaikai.

Renginio metu buvo garsiai skaitomos šiurpą keliančios tėvų istorijos. Renginį organizavo „demokratė nuo gimimo“ ir „šiuolaikiška mama“, kurios autizmo sutrikimą turinti trylikametė ėmė manyti esanti berniukas po prezentacijos mokykloje, kur „lytiškumo terapeutas“ rekomendavo krūtinės suveržimą ir vaistus be jokio ištyrimo. Iš kitų išsiskyrė viena renginyje pasakota istorija:

Būdama šešiolikos, mano dukra pabėgo iš namų ir pranešė Vaikų apsaugos tarnybai, kad su manimi gyvendama ji jautėsi nesaugi, nes aš atsisakiau vadinti ją vyriškais įvardžiais ar jos pasirinktu vyrišku vardu. Nors tarnyba atliko tyrimą ir pamatė, kad ja gerai rūpinamasi, jie privertė mane susitikti su translyčiu žmogumi, kad „suteiktų man žinių“ šiuo klausimu. Kiek vėliau, man nežinant, vaikų endokrinologas pamokė mano dukrą – nepilnametę – kaip susileisti sau testosterono. Tada mano dukra pabėgo į Oregono valstiją, kur valstijos įstatymai leido jai – būnant septyniolikos, be mano žinios ar sutikimo – teisme pasikeisti savo vardą ir oficialią lytį ir pasidaryti abiejų krūtų šalinimo operaciją bei radikalų gimdos pašalinimą.

Mano kadaise buvusi graži dukra dabar devyniolikos, benamė, su barzda, gyvena dideliame skurde, nevaisinga, negaunanti psichinės sveikatos paslaugų, psichiškai labai palūžusi, ir planuoja dilbio faloplastiką [chirurginė procedūra, kuomet pašalinama dalis rankos ir suformuojama netikra varpa].

Kaip tai vertins ateities kartos? Neseniai portalui „National Review“ ėmiau interviu iš trijų buvusių translyčių paauglių, dalyvaujančių projekte „Pique Resilience“. Viena po kitos jos man pasakojo, kaip translytiškumo mada jas įtraukė praleidus daug laiko internete. Jos įsitraukė, nes tai atrodė kaip „tinkama veikla siekiant pritapti“ ir dėl to, kad išgyvenant nerimą, depresiją, vienišumą, patyčias ir savo seksualumą, jautė, „kad šitas translytiškumo reikalas automatiškai atsako, paaiškina visas mano turimas problemas. Ir ne tik paaiškina, bet ir pasiūlo išeitį“.

Šiandien šios jaunos moterys yra be galo dėkingos savo tėvams, kad sustabdė jų siekį pasikeisti lytį.  Nors viena jų ėmėsi kitos lyties hormonų terapijos kai jai suėjo aštuoniolika, dabar ji šio sprendimo gailisi ir mano, kad „tikra nesąmonė“, kad jauni žmonės kaip ji, turintys „aiškių kaip dieną“ giluminių priežasčių nemėgti savo kūno, yra sužalojami. Laimei, šios jaunos moterys pamatė šviesą kol dar nebuvo vėlu. Širdį veria tik tai, kad yra daug tūkstančių kitų, kuriems kelio atgal nebebus.