Roberto de Mattei. Nauji scenarijai koronaviruso eroje

Mano svarstymų tema bus ši: nauji scenarijai Italijoje ir Europoje per ir po šios koronaviruso krizės. Nekalbėsiu apie tai iš medicininės...

Mano svarstymų tema bus ši: nauji scenarijai Italijoje ir Europoje per ir po šios koronaviruso krizės. Nekalbėsiu apie tai iš medicininės ar mokslinės pusės, nes šiose sferose neturiu pakankamai kompetencijos. Vietoje to apsvarstysiu šią temą iš trijų kitų požiūrio taškų: kaip politikos ir socialinių mokslų tyrinėtojas, kaip istorikas ir kaip istorijos filosofas.

Kaip socialinių mokslų tyrinėtojas

Politikos ir socialiniai mokslai tiria žmonių elgesį tam tikrame socialiniame, politiniame ir geopolitiniame kontekste. Žvelgiantys iš šio žiūros taško, tyrinėja ne koronaviruso šaknis ir prigimtį, o socialines jo sukeltas pasekmes – jau vykstančias ir būsimas.

Epidemija reiškia infekcinės ligos, užkrečiančios nustatytos populiacijos didelę dalį žmonių per labai trumpą laiką, paplitimą nacionaliniu ar pasauliniu mastu (pastaruoju atveju tai vadinama pandemija).
Koronavirusas, dabar pervadintas COVID-19, yra infekcinė liga, pradėjusi plisti po pasaulį iš Kinijos. Labiausiai paveikta Vakarų valstybė dabar yra Italija.

Kodėl Italijoje šiuo metu yra karantinas? Todėl, kad, kaip dėmesingiausi stebėtojai suprato nuo pat pradžių, koronaviruso problema nėra aukštas mirštamumo rodiklis, o greitis, kuriuo užkratas plinta populiacijoje. Visi sutaria, kad pati liga nėra ypatingai mirtina. Žmogus, kuris užsikrečia koronavirusu ir kuriam suteikiama specializuota medicininė pagalba gerai aprūpintose medicinos įstaigose, gali pagyti.

Tačiau jei dėl žaibiško užkrato plitimo, kuris potencialiai gali užkrėsti milijonus žmonių per labai trumpą laiką, sergančių žmonių skaičius staigiai išaugs, nebus pakankamai medicinos įstaigų ir personalo, o tai reiškia, kad sergantieji mirs, nes jiems nebus suteikta reikalinga pagalba. Tam, kad būtų išgydyti sunkiai sergantys ligoniai, reikalinga intensyvi pagalba ventiliuojant plaučius. Jei šios pagalbos trūksta, pacientai miršta. Jei sergančiųjų skaičius išauga, medicinos struktūros nebėra pajėgios užtikrinti intensyvios pagalbos visiems ir todėl dar didesnis skaičius pacientų neatlaiko kovos su šia liga.

Epidemiologinės projekcijos negailestingos ir pateisina priemones, kurių yra imamasi. „Nekontroliuojamas koronavirusas galėtų užkrėsti visą Italijos populiaciją, bet sakykime, kad pabaigoje tik 30% populiacijos užsikrečia – tai reikštų apie 20 milijonų žmonių. Tarkime, kad iš jų – sumažinant rodiklius – 10% suserga sunkiai, kas reiškia, jog be intensyvios pagalbos jie neatlaikys ligos. Tokiu atveju 2 milijonai žmonių mirtų tiesiogiai nuo ligos, o kur dar visi tie, kurie mirtų netiesiogiai nuo sveikatos apsaugos sistemos bei socialinės ir ekonominės tvarkos griūties.“

Sveikatos apsaugos sistemos griūtis turėtų ir kitų pasekmių. Pirmoji būtų tautos gamybinės sistemos griūtis.

Ekonominė krizė paprastai kyla dėl pasiūlos arba paklausos trūkumo. Bet jei vartotojai privalo likti namie ir parduotuvės yra uždarytos, o tie, kurie vis tik gali prekiauti gėrybėmis, neparduoda savo produkto klientams dėl logistinių operacijų (tai yra gėrybių transportavimo verslai ir pardavimo taškai, tokie kaip parduotuvės, patenka į krizę), tiekimo grandinė sugriūna.

Centriniai bankai nebūtų pajėgūs išgelbėti šalį tokioje situacijoje: „Krizė po koronaviruso neturi monetarinio sprendimo“, - vasario 28 d. dienraštyje La Repubblica rašo Maurizio Ricci. Stefano Feltri savo ruožtu pastebi: „Tipiniai keinsistiški receptai – darbo vietų kūrimas ir dirbtinai valstybės pinigais kuriama paklausa – nėra veiksmingi, kai darbuotojai nepalieka savo namų, vilkikai nevažinėja, stadionai uždaryti ir žmonės neplanuoja savo atostogų ar darbo kelionių, nes serga namuose ar bijo užsikrėsti. Išskyrus galią padėti išvengti verslų krizės sustabdant mokesčių mokėjimą ir palūkanų mokėjimą bankams, politinė sistema yra bejėgė. Vyriausybės dekreto neužtenka, kad būtų reorganizuota tiekimo grandinė.“

Prieš kelis metus ekonomistas Nourielis Roubinis nukaldino sąvoką „tobula audra“ (angl. perfect storm), norėdamas įvardinti finansinių sąlygų mišinį, vedantį į rinkos griūtį. „Koronavirusas sukels globalinę recesiją“, - dabar sako Roubinis, pridėdamas: „Ši krizė išplis ir baigsis katastrofa.“

Roubinio prognozę patvirtina naftos kainos kritimas po to, kai OPEC nepavyko susitarti su Saudo Arabija, kuri nusprendė padidinti savo gamybą ir sumažinti kainas nepaisydama Rusijos, ir tikriausiai jai lemta būti patvirtintai toliau įvykiams rutuliojantis.

Globalizacijos silpnoji vieta yra tarpusavio priklausomybė (angl. interconnection) – žodis, mūsų laikais tapęs lyg talismanu visur, nuo ekonomikos iki religijos. Popiežiaus Pranciškaus apaštalinis paraginimas Querida Amazonia yra tarsi himnas tarpusavio priklausomybei. Bet šiandien globalinė sistema ir yra trapi būtent dėl to, kad ji paremta tarpusavio priklausomybe. Ir produktų paskirstymo sistema yra viena iš šios ekonominės tarpusavio priklausomybės dalių.

Tai ne rinkų, o realios ekonomikos problema. Ne tik finansai, bet ir industrija, prekyba bei žemdirbystė, tai yra ekonominiai tautos ramsčiai, gali sugriūti, jei gamybos ir paskirstymo sistemą ištiks krizė.

Tačiau jau galima pastebėti ir kitą aspektą: matome ne tik sveikatos apsaugos sistemos griūtį, ne tik galimą ekonomikos griūtį, bet ir galimą valstybės bei viešosios valdžios griūtį – tai yra socialinę anarchiją. Riaušės Italijos kalėjimuose rodo tendenciją, vedančią šia kryptimi.

Epidemijos gali turėti psichologinių pasekmių dėl panikos, kurią jos gali išprovokuoti. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje gimė naujas mokslas – socialinė psichologija. Vienas iš pirmųjų jo atstovų buvo Gustave‘as Le Bonas, žymios knygos Minios psichologija (pranc. Psychologie des foules) autorius.

Analizuodamas kolektyvinį elgesį, Le Bonas paaiškina, kaip individas minioje išgyvena psichologinį pasikeitimą, kurio metu jausmai ir aistros perduodamas nuo vieno individo kitam lyg užkratas, analogiškas infekcinėms ligoms. Modernioji užkrato teorija, kuri buvo įkvėpta Le Bono, aiškina, kaip jausdamasis saugus dėl minios anonimiškumo, net ramiausias individas gali tapti agresyvus ir imti elgtis taip, kaip siūlo kiti, ar juos imituoti. Panika yra vienas iš tų jausmų, kurie platinami su socialiniu užkratu, kaip kad nutiko Prancūzų revoliucijos metu – laikotarpiu, kuris vadinamas „didžiąja baime“.

Jei sveikatos krizę apsunkins ekonominė krizė, nekontruoliuojama panikos banga gali iššaukti smurtinius minios impulsus. Valstybę tuomet pakeičia gentys ir gaujos, ypač didelių miestų centruose. Socialinį karą teorizavo vadinamasis San Paulo forumas – Lotynų Amerikos ultra kairiųjų organizacijų konferencija – ir jis praktikuojamas Lotynų Amerikoje, nuo Bolivijos iki Čilės, nuo Venezuelos iki Ekvadoro. Jis greitai gali išsiplėsti į Europą.

Kai kas gali pastebėti, kad šis procesas atitinka globalistinių lobistų, „chaoso vadų“ (kaip juos savo puikioje knygoje vadina prof. Renato Cristinas), projektą. Bet jei tai tiesa, būtina pastebėti, kad tiesa yra ir tai, jog šios krizės pralaimėtoja yra būtent globalizacijos utopija, pristatinėta kaip šaunus kelias, vedantis į žmonių giminės suvienijimą. Globalizacija sunaikina erdvę ir panaikina atstumus: o šiandien raktas į epidemijos įveikimą yra socialinė distancija, individo izoliacija. Karantinas yra diametraliai priešingas „atvirai visuomenei“, kurios tikisi George‘as Sorosas. Žmogaus kaip santykio samprata, būdinga tam tikrai filosofinio personalizmo mokyklai, traukiasi šalin.

Po Querida Amazonia nesėkmės popiežius Pranciškus visą dėmesį sutelkė į konferenciją, skirtą „Pasaulinės sutarties“ (angl. Global Compact) temai, kuri turėjo vykti Vatikane gegužės 14 d. Tačiau šią konferenciją teko nukelti – tolyn nusikelia ne tik jos laikas, o ir jos ideologinės prielaidos. Koronavirusas mus sugrąžina atgal į tikrovę. O tikrovė nereiškia sienų pabaigos, kuri buvo paskelbta po Berlyno sienos griūties. Priešingai, ji reiškia pasaulio be sienų, „globalaus kaimo“ pabaigą. Tai nėra naujosios pasaulio tvarkos pergalė – tai naujosios pasaulio netvarkos pergalė. Dabartinis politinis ir socialinis scenarijus – visuomenė, kuri dezintegruojasi ir ỹra. Ar visa tai yra surežisuota? Galbūt. Bet istorija nėra deterministinė įvykių seka. Istorijos viešpats yra Dievas, o ne „chaoso vadai“. O globalizacijos žudikas yra globalus virusas, vadinamas koronavirusu.

Kaip istorikas

Dabar politinį stebėtoją pakeis istorikas, kuris sieks pažvelgti į dalykus iš didesnės chronologinės distancijos. Epidemijos lydėjo žmonijos istoriją nuo pat pradžios iki XX amžiaus, ir jos visada buvo susijusios su dvejomis kitomis rykštėmis – karais ir ekonominėmis krizėmis. Paskutinė didelė epidemija, Ispaniškasis gripas 1920-aisiais, buvo artimai susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu ir Didžiąja depresija, prasidėjusia 1929 m., taip pat žinoma „Didžiosios griūties“ vardu – ekonomine ir finansine krize, supurčiusia ekonominį pasaulį dvidešimtųjų pabaigoje ir turėjusia sunkių pasekmių 1930-iesiems. Šiuos įvykius sekė Antrasis pasaulinis karas.

Laura Spinnay yra anglė mokslo žurnalistė, parašiusi knygą Išblyškęs raitelis: 1918-ųjų Ispaniškasis gripas ir kaip jis pakeitė pasaulį (angl. Pale Rider: The Spanish Flu of 1918 and How It Changed the World). Jos knyga atskleidžia mums, kad tarp 1918-ųjų ir 1920-ųjų virusas, kilęs Ispanijoje, užkrėtė maždaug 500 milijonų žmonių, tarp jų net ir atokių Ramiojo vandenyno salų bei ledyninės Arkties jūros gyventojus, ir tapo 50-100 milijonų žmonių mirties priežastimi – tai dešimt kartų daugiau nei žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą.

Pirmasis pasaulinis karas padidino gripo virulentiškumą ir padėjo virusui plisti po pasaulį. Spinnay rašo: „Sunku įsivaizduoti efektyvesnį užkrato plitimo mechanizmą nei milžiniškų kiekių pajėgų mobilizavimą, kurios po to pasiekė keturis planetos kampus, kur buvo pasitiktos džiūgaujančių minių. Ispaniškasis gripas mus moko, kad kitas toks gripas yra neišvengiamas, bet ar jis pasiglemš dešimt, ar šimtą milijonų aukų, priklauso tik nuo to, kaip tuo metu atrodys pasaulis, kuriame virusas plis.“

Tarpusavio priklausomybe paremtame globalizacijos pasaulyje lengvumas, kuriuo užkratas gali plisti, tikrai yra didesnis nei kad buvo prieš amžių. Kas tai galėtų paneigti?

Bet istoriko perspektyva siekia dar toliau laike. XX amžius buvo baisiausias amžius istorijoje, tačiau buvo ir kitas baisus amžius, „katastrofiškasis XIV amžius“, kaip jį savo knygoje Tolimas veidrodis (angl. A Distant Mirror) vadina Barbara Tuchman.

Norėčiau susitelkti į istorinį laikotarpį, kuris žymėjo Viduramžių eros pabaigą ir moderniosios eros pradžią. Darysiu tai remdamasis istoriniais darbais, kurie nėra katalikiški, bet rimti ir objektyvūs savo tyrinėjimais.

Maldavimų procesijos yra tokios procesijos, kurias Bažnyčia pasitelkia norėdama šauktis Dangaus pagalbos prieš katastrofas. Šiose procesijose (taip pat Lietuvoje giedamose suplikacijose – vert. past.) yra malda „A fame, peste et bello libera nos, Domine“ (nuo bado, maro ir karo gelbėk mus, Viešpatie). Kaip rašo istorikas Robertas Lopezas, liturginė invokacija Maldavimo ceremonijose „XIV amžiaus eigoje atsiskleidė su visa savo drama“. „X-XII amžiuose“, pastebi Lopezas, „nei viena iš didžiųjų rykščių nežalojo žmonijos dideliu mastu: nei maras, kuris šiuo laikotarpiu išvis neminimas, nei badas ar karas, kuris pasižymėjo žymiai sumažėjusiu aukų skaičiumi. Dar daugiau, žemdirbystės plitimas paspartėjo dėl lėto klimato švelnėjimo. Mums tai įrodo ledynų kalnuose ir ledkalnių šiaurėje nykimas, vynuogių auginimo išplitimas į tokius regionus kaip Anglija, kur tai mūsų dienomis nebėra praktiška, ir vandens gausybė Sacharos regionuose, kuriuos vėliau vėl užkariavo dykuma.“

Tuo tarpu XIV amžiaus paveikslas buvo žymiai, žymiai kitoks, gamtinėms katastrofoms susijungus su rimtomis religinėmis ir politinėmis suirutėmis. 

XIV amžius buvo gilios religinės krizės amžius. Ji prasidėjo 1303 m. su garsiuoju Anangi „antausiu“ popiežiui Bonifacui VIII, vienu didžiausių popiežystės pažeminimų istorijoje. XIV amžius matė popiežiaus sosto perkėlimą septyniasdešimtčiai metų į Avinjono miestą Prancūzijoje (1308-1378); o baigėsi šis amžius Vakarų schizma, besitęsusia nuo 1378 iki 1417 m., kurios metu katalikiškoji Europa buvo suskaldyta tarp dviejų, o vėliau ir trijų popiežių. Praėjus amžiui, 1517-aisiais, Protestantų revoliucija sudraskė krikščionybės tikėjimo vienybę.

Jei XIII amžius Europoje buvo taikos laikotarpis, tai XIV amžius buvo nuolatinio karo era. Užtenka prisiminti Šimtametį karą tarp Prancūzijos ir Anglijos (1339-1452) ir turkų puolimą prieš Bizantijos imperiją bei Adrianopolio užkariavimą (1362).

Šiame amžiuje Europa išgyveno ekonominę krizę, kilusią dėl klimato pokyčių – sukeltą ne žmogaus, o ledynų. Viduramžių klimatas buvo švelnus ir malonus, kaip ir šio laikotarpio papročiai. Tačiau XIV amžius išgyveno netikėtai atsiradusį klimato sąlygų atšiaurumą.

1315-ųjų lietūs ir potvyniai sukėlė badą, apėmusį visą Europą, ypač šiaurinius regionus, ir pražudžiusį milijonus. Badas išplito visur. Senoliai savanoriškai atsisakydavo maisto, tikėdamiesi, kad tai padės išgyventi jauniesiems, o to meto istorikai mini daug kanibalizmo atvejų.

Viena pagrindinių badų pasekmių buvo žemdirbystės sugriovimas. Šiuo laiku sumažėjo besiverčiančių žemdirbyste, žmonės apleido žemę ir kaimus; vietoje laukų ir vynuogynų užaugo miškai. Šio laukų apleidimo pasekmė buvo stipriai sumažėjęs dirvos derlingumas ir galvijų skaičiaus mažėjimas.

Jei blogas oras sukelia badą, tai iš to kylantis visos populiacijos sveikatos prastėjimas sukelia ligą. Istorikai Ruggero Romano ir Alberto Tenenti parodo, kaip XIV amžiuje suintensyvėjo pasikartojantis badų ir epidemijų ciklas. Paskutinis didelis maras buvo kilęs tarp 747 ir 750 metų; po beveik 600 metų jis vėl pasirodė, smogdamas keturis kartus per dešimtmetį.

Maras atkeliavo iš Rytų ir pasirodė Konstantinopolyje 1347-ųjų rudenį. Per kitus trejus metus jis paplito po visą Europą, iki pat Skandinavijos ir Lenkijos. Apie juodąjį marą Dekamerone rašo Bokačas. Italija prarado maždaug pusę gyventojų. Sienos miesto metraštininkas Agnolo di Tura dejavo, kad negalėjo rasti nei vieno žmogaus, galinčio palaidoti mirusiuosius, todėl turėjo laidoti penkis sūnus savo paties rankomis. Florencijos metraštininkui Giovanniui Villaniui maras smogė taip staigiai, kad jo kronika netikėtai baigiasi viduryje sakinio.

Europos populiacija, perkopusi 70 milijonų gyventojų ribą 1300-ųjų pradžioje, po karų, epidemijų ir badų amžiaus sumažėjo iki 40 milijonų, tad daugiau nei trečdaliu.

Badai, marai ir karai XIV amžiuje krikščionių buvo suprantami kaip Dievo bausmės ženklai.

Šv. Bernardinas Sienietis (1380-1444) įspėja: „Tria sunt flagella quibus dominus castigat“ (yra trys rykštės, kuriomis baudžia Dievas: karas, maras ir badas). Šv. Bernardinas priklauso eilei šventųjų, tokių kaip Kotryna Sienietė, Brigita Švedė, Vincentas Fereras ar Luisas Marija Grinjonas de Monforas, kurie įspėja, kaip per žmonijos istoriją gamtinės katastrofos visada sekė tautų neištikimybę ir apostazę. Tai įvyko krikščioniškų Viduramžių pabaigoje, ir atrodo, kad tai vyksta dabar. Tokie šventieji kaip Bernardinas Sienietis priskiria šiuos įvykius ne blogio jėgoms, o žmonių nuodėmėms, kurios yra sunkesnės, jei tai kolektyvinės nuodėmės, ir netgi dar sunkesnės, jei jas toleruoja ar propaguoja tautų valdytojai ir Bažnyčios valdytojai.

Kaip istorijos filosofas

Šie apmąstymai veda mus prie trečio skyriaus, kuriame įvykius apsvarstysiu ne kaip sociologas ar istorikas, o kaip istorijos filosofas.

Istorijos teologija ir filosofija yra intelektualinio mąstymo laukai, kurie pritaiko teologijos ir filosofijos principus istoriniams įvykiams. Istorijos teologas yra tarsi erelis, kuris vertina žmogiškuosius reikalus iš aukščio. Žymūs istorijos teologai buvo šv. Augustinas (354-430), Jacques-Bénigne Bossuet (1627-1704), vadintas Mo ereliu (dėl vyskupijos, kurios vyskupas jis buvo), grafas Josephas de Maistre‘as (1753-1821), markizas Juanas Donoso Cortesas (1809-1853), Solesmes vienuolijos abatas Domas Guerangeris (1805-1875), profesorius Plinio Correa de Oliveira (1908-1995) ir daugybė kitų.

Biblijoje randame tokį išsireiškimą: „Judicia Dei abyssus multa“ (Ps 35, 7) (Dievo sprendimai – kaip jūros gelmės – Ps 36, 7). Istorijos teologas nusilenkia šiems sprendimams ir siekia suprasti priežastį, kodėl jie tokie buvo.

Šv. Grigalijus Didysis, kviesdamas mus tirti dieviškojo veikimo priežastis, patvirtina: „Kiekvienas, kuris neranda priežasčių, kodėl Dievas daro vieną ar kitą dalyką, supras, jog jo paties niekšingumas ir amoralumas yra pakankama priežastis paaiškinti, kodėl jo tyrinėjimai neduoda vaisių.“

Filosofija ir modernioji teologija, pasidavusios Hegelio įtakai, Dievo sprendimus pakeitė istorijos sprendimais. Principas, pagal kurį Bažnyčia vertina istoriją, čia apverčiamas. Tai ne Bažnyčia lemia istoriją, o istorija lemia Bažnyčią, nes Bažnyčia, pagal Nouvelle théologie, neperžengia istorijos ribų, bet yra imanentiška, vidinė pati sau.

Kai kardinolas Carlo Maria Martinis, kalbėdamas apie istoriją prasitarė, jog „Bažnyčia 200 metų vėluoja“, jis nustatė istoriją kaip kriterijų vertinti Bažnyčiai. Kai popiežius Pranciškus savo Kalėdų sveikinime Romos kurijai 2019 m. gruodžio 21 d. kardinolo Martinio žodžius ištarė savo lūpomis, jis vertino Bažnyčią istorijos vardu, paversdamas atvirkščiu kriterijų, kuris turėtų galioti katalikiškam vertinimui.

Iš tikrųjų istorija yra Dievo kūrinys, kaip gamta, kaip visa, kas egzistuoja, nes niekas, kas egzistuoja, negali egzistuoti atskirai nuo Dievo. Viskas, kas nutinka istorijoje, yra iš anksto numatyta, reguliuojama ir įsakyta Dievo visai amžinybei.

Todėl istorijos filosofui kiekviena diskusija gali prasidėti tik Dievu ir baigtis tik Dievu. Dievas ne tik egzsituoja; Dievas rūpinasi savo kūriniais, ir Jis apdovanoja arba baudžia racionalias būtybes pagal kiekvienos iš jų nuopelnus arba kaltes. Šv. Pijaus X katekizmas moko: „Dievas apdovanoja geruosius ir baudžia bloguosius, nes Jis yra begalinis teisingumas.“

Teisingumas, paaiškina teologai, yra viena iš begalinių Dievo tobulybių. Begalinis Dievo gailestingumas suponuoja Jo begalinį teisingumą.

Tarp [dabartinių] katalikų teisingumo koncepcija, ir dieviškojo teisingumo koncepcija, dažnai pašalinama. Tačiau visgi Bažnyčios doktrina moko, kad egzistuoja konkretus teisingumas, kuris seka kiekvieno žmogaus mirtį – neatidėliotinas atlyginimas arba bausmė sielai; kad egzistuoja universalus teisingumas, pagal kurį visi angelai ir visi žmonės bus teisiami už savo mintis, žodžius, veiksmus ir neveikimą.

Istorijos teologija mus moko, kad Dievas apdovanoja ir baudžia ne tik žmones, bet ir kolektyvines ir socialines grupes: šeimas, tautas, civilizacijas. Tačiau nors žmonės gauna savo apdovanojimą arba bausmę kartais žemėje, bet visada po mirties, tautos, kurios neturi amžinojo gyvenimo, yra baudžiamos arba apdovanojamos tik žemėje.

Dievas yra teisingas bei apdovanojantis, ir Jis duoda kiekvienam, kas jam priklauso: Jis ne tik baudžia asmenis, bet taip pat siunčia vargus šeimoms, miestams ir tautoms už nuodėmes, kurias jos padaro. Žemės drebėjimai, badai, epidemijos, karai ir revoliucijos visada laikytos Dievo bausmėmis. Kaip rašo kun. Pedro de Ribadaneira (1527-1611): „Karai ir marai, sausros ir badai, gaisrai ir visos kitos katastrofiškos nelaimės yra bausmės už visos populiacijos nuodėmes.“

Kovo 5 d. svarbios vyskupijos vyskupas, kurio vardu neminėsiu, paskelbė: „Viena yra tikra: šis virusas nebuvo siųstas Dievo nubausti nuodėmingai žmonijai. Tai gamtos padarinys, kuri su mumis elgiasi tarsi pamotė. Bet Dievas pasitinka šį fenomeną kartu su mumis ir tikriausiai pabaigoje Jis padės mums suprasti, kad žmonija yra vienas [globalus] kaimas.“

Šis Italijos vyskupas neatsisako „vieningo kaimo“ mito, kaip neatsisako natūralistinės Pačamamos ir Gretos Thunberg religijos, net jei „Didžioji Motina“ jo mąstyme gali tapti „pamote“. Vyskupas, nepaisydamas visko, griežtai atmeta idėją, kad koronaviruso epidemija ar bet kuri kita kolektyvinė katastrofa gali būti bausmė žmonijai. Virusas, tiki šis vyskupas, yra tik gamtos padarinys. Bet kas yra tas, kuris sukūrė, sutvarkė ir vedė šią gamtą? Gamtos ir visų jos jėgų bei įstatymų kūrėjas yra Dievas, kuris turi galią gamtos jėgų ir įstatymų mechanizmą sutvarkyti taip, kad jis atitiktų Jo teisingumą ir gailestingumą. Dievas, būdamas pirmąja viso to, kas egzistuoja, priežastimi, visada naudoja antrines priežastis tam, kad įgyvendintų savo planus. Tie, kurie turi antgamtinę dvasią, nesustoja išoriniame dalykų lygmenyje, o siekia suprasti paslėptą Dievo planą, kuris veikia po tarsi aklos gamtos jėgos uždanga.

Didžioji mūsų laikų nuodėmė yra Bažnyčios hierarchų tikėjimo praradimas: ne vieno ar kito konkretaus Bažnyčios nario, bet Bažnyčios kaip kolektyvinės visumos – su keliomis išimtimis, kurių dėka Bažnyčia nenustoja savo matomumo. Ši nuodėmė lemia proto aklumą ir širdies sukietėjimą: indiferentiškumą Dievo sukurtos visatos tvarkos pažeidimui.

Šis indiferentiškumas slepia neapykantą Dievui. Kaip jis pasireiškia? Netiesiogiai. Šie Bažnyčios vyrai yra per daug bailūs, kad tiesiogiai mestų iššūkį Dievui; jie verčiau išreiškia savo neapykantą tiems, kurie drįsta kalbėti apie Dievą. Visi, kurie išdrįsta kalbėti apie Dievo bausmę, yra užmėtomi akmenimis – jų kryptimi nuvilnija neapykantos upė.

Šie Bažnyčios vyrai, nors žodžiu išreiškia tikėjimą Dievu, iš tikrųjų gyvena pasinėrę į praktinį ateizmą. Jie atima iš Dievo visas Jo savybes, paversdami Jį grynąja „būtimi“ – tai reiškia, nieku. Viskas, kas vyksta, jiems yra vaisius gamtos, išsilaisvinusios nuo savo kūrėjo, ir tik mokslas, ne Bažnyčia, yra pajėgus palenkti gamtos įstatymus. 

Tačiau ne tik rimta teologija, o ir sensus fidei (lot. tikėjimo supratimas) moko, kad visi fiziniai ir materialūs blogiai, kurių kilmė nėra žmogaus valia, priklauso nuo Dievo valios. Šv. Alfonsas Liguoris rašo: „Kaip moko šv. Augustinas, viskas, kas čia nutinka prieš mūsų valią, neįvyksta niekaip kitaip kaip tik Dievui panorėjus.“

Liepos 19 d. Bažnyčios liturgija mini šv. Lupusą, Trojeso vyskupą (383-478). Jis buvo šv. Vincento Leriniečio brolis ir šv. Hilarijaus iš Arlio svainis, tad priklausė senai giminei, pasižymėjusiai ne tik aristokratiškumo, bet labiausiai didžiu šventumu.

Jo ilgo episkopato (jis truko 52 metus) metu Galiją užpuolė hunai. Atila su 400 tūkst. vyrų armija kirto Reiną, nusiaubdamas viską savo kelyje. Kai Atila atsidūrė prieš Trojeso miestą, jį pasitiko vyskupas Lupusas, dėvėdamas savo pontifikus ir sekdamas savo dvasininkų vedama procesija. Jis pasitiko Atilą ir paklausė: „Kas tu toks, kad grasini šiam miestui?“ Atila atsakė: „Nejaugi nežinai, kas aš toks? Aš Atila, hunų karalius, vadinamas Dievo rykšte.“ Į tai Lupusas sureagavo taip: „Na, tada leisk pasveikinti Dievo rykštę, nes mes nusipelnėme Dievo rykščių savo nuodėmėmis. Bet jeigu įmanoma, nukreipk savo smūgius į mano asmenį, o ne visą miestą.“

Hunai įžengė į Trojeso miestą, bet Dievo valia jie buvo apakinti ir kirto miestą nesuprasdami, kad yra jame, taip nepadarydami [gyventojams] nieko blogo.

Vyskupai šiandien ne tik nekalba apie Dievo rykštes, jie net nekviečia tikinčiųjų melstis, kad Dievas išgelbėtų nuo šios epidemijos. Taip yra ne šiaip sau. Kas meldžiasi, iš tiesų prašo Dievą įsikišti į savo gyvenimą, taigi ir į pasaulio reikalus, kad būtų apsaugotas nuo blogio ir kad įgytų dvasinių arba materialinių gėrybių. Bet kodėl Dievas turėtų išklausyti mūsų maldas, jei Jis nesidomi visata, kurią sukūrė?

Tačiau jeigu, priešingai, Dievas stebuklų pagalba gali keisti gamtos įstatymus, apsaugodamas vieną asmenį nuo kentėjimų ir mirties ar visą miestą nuo didelių praradimų, Jis taip pat gali nurodyti bausmę miestui ar tautai, nes kolektyvinės nuodėmės šaukiasi kolektyvinių bausmių. Šv. Karolis Boromiejus teigia: „Dėl mūsų nuodėmių Dievas leido maro ugniai pasiekti kiekvieną Milano dalį.“ Šv. Tomas Akvinietis paaiškina: „Kai nusideda visi žmonės, kerštas turi taip pat pasiekti visus žmones, kaip kad egiptiečiai, kurie persekiojo Izraelio vaikus, buvo nugramzdinti Raudonosios jūros ar kaip Sodomos gyventojai, kurie buvo sunaikinti en masse. Arba [šį kerštą] patirti turi didelis skaičius žmonių, kaip kad nutiko su bausme, kurią užtraukę aukso veršio garbinimas.“

Pirmojo Vatikano susirinkimo išvakarėse, 1870 m. sausio 6 d. šv. Jonas Boskas regėjo viziją, kurioje jam buvo atskleistą, kad „karas, maras ir badas yra rykštės, kuriomis bus sunaikinta žmonių puikybė ir piktybė“. Štai kaip išsireiškė Viešpats: „Jūs, kunigai, kodėl jūs nebėgiojate vaitodami tarp vestibiulio ir altoriaus, maldaudami šių rykščių pabaigos? Kodėl jūs nesigriebiate tikėjimo skydo ir nelipate ant stogų, neinate į namus, į gatves, į aikštes, į kiekvieną pasiekiamą vietą nešti mano žodžio sėklos? Nejaugi nežinote, kad tai yra baisus dviašmenis kalavijas, kertantis mano priešus ir nutraukiantis Dievo ir žmonių rūstybę?“

Kunigai tyli, vyskupai tyli, popiežius tyli.

Artėjame prie Šventosios Savaitės ir Velykų. Tačiau pirmą kartą per daugybę amžių Italijoje bažnyčios uždarytos, Mišios suspenduotos ir uždaryta net Šv. Petro bazilika. Šventosios Savaitės ir Velykų liturgijos urbe et orbi nesutrauks piligrimų iš viso pasaulio. Kaip teigia šv. Bernardinas Sienietis, Dievas baudžia ir „atimdamas“; atrodo lyg jis atėmė bažnyčias, visų bažnyčių Motiną iš aukščiausiojo ganytojo, kol katalikų liaudis klaidžioja tamsoje, netekę tiesos šviesos, apšviesdavusios pasaulį iš Šv. Petro bazilikos. Kaip galime nematyti, jog koronavirusas yra simbolinė Bažnyčios savidestrukcijos pasekmė?

Judicia Dei abyssus multa. Mes turėtume būti tikri, kad tai, kas vyksta, neindikuoja tamsos sūnų pergalės, o jų nugalėjimą, nes, kaip paaiškina kun. Carlo Ambrogio Cattaneo, S.J. (1645-1705), nuodėmių skaičius – nesvarbu, žmogaus ar tautos – yra suskaičiuotas.

Venit dies iniquitate praefinita, sako pranašas Ezekielis (21, 2) – Dievas gailestingas, bet yra galutinė nuodėmė, kurios Dievas nebetoleruoja ir kuri išprovokuoja Jo bausmę. 

Dar daugiau, remiantis krikščioniškos istorijos teologijos principu, istorijos centras yra ne Bažnyčios priešai, o šventieji. Omnia sustineo propter electos (2 Tim 2,10), sako šv. Paulius. Istorija sukasi apie Dievo išrinktuosius. Ir istorija priklauso nuo neprieinamų Dievo Apvaizdos planų.

Per visą istoriją yra tų, kurie priešinasi Dievo įstatymui – ar tai būtų žmonės, grupės, ar organizuotos bendruomenės, tiek viešos, tiek slaptos. Jie dirba siekdami sunaikinti viską, kas buvo pašventinta Dievo. Jie gali pasiekti tarpinių pergalių, bet visada bus nugalėti pabaigoje.

Prieš mūsų akis iškylantis scenarijus yra apokaliptiškas, tačiau Pijus XII primena, kad Apreiškimo knygoje šv. Jonas „regėjo ne vien griuvėsius, kuriuos sukėlė nuodėmė, karas, badas ir mirtis; jis taip pat pirmoje vietoje matė Kristaus pergalę. Ir išties Bažnyčios kelias per amžius yra via crucis, bet tai taip pat ir triumfo žygis. Kristaus Bažnyčia – žmonės, turintys tikėjimą ir krikščionišką meilę – visada yra tie, kurie neša šviesą, išganymą ir taiką žmonijai, praradusiai viltį. Iesus Christus heri et hodie, ipse et in saecula (Žyd 13, 8). Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. Kristus yra jūsų kelrodis – nuo pergalės prie pergalės. Sekite Juos.“

Fatimoje Švenčiausioji Motina mums atskleidė mūsų laikų scenarijų, bet užtikrino mus dėl jos triumfo. Su nuolankumu tų, kurie supranta, jog vien savo jėgomis negali nieko padaryti, bet taip pat ir su pasitikėjimu tų, kurie žino, kad viskas įmanoma su Dievo pagalba, mes šią tragišką valandą, kuomet vyksta įvykiai, išpranašauti Fatimos žinios, neatsitraukiame ir patikime save Marijai.


Susiję

Skaitiniai 3737598844118275657
item