Rasa Čepaitienė. „Laikas vaduotis iš vidinės kolonizacijos“

Mindaugo Šernos nuotrauka  www.valstietis.lt Skelbiame pilną versiją istorikės prof. Rasos Čepaitienės interviu, publikuoto „Valsti...

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Skelbiame pilną versiją istorikės prof. Rasos Čepaitienės interviu, publikuoto „Valstiečių laikraštyje“ artėjančios Kovo 11-osios proga.  

Su kokiomis mintimis pasitinkate artėjančią Kovo 11-ąją, atkurtos valstybės 30-metį? Ar pamenate, kokią Lietuvą po kelių dešimtmečių pati įsivaizdavote tada, po 1990-ųjų kovo 11-osios vakaro, kai žmonės džiaugėsi Aukščiausiosios Tarybos sprendimu dėl nepriklausomos valstybės atstatymo? 

Nežinau, ar būtina prisirišti prie apvalių datų. Kiekvieną Kovo 11-ąją turėtume bent trumpam stabtelėti ir įvertinti savo, kaip ir visos visuomenės, pasiekimus bei nesėkmes, pasverti, iš kur ir kur judame. Tiesa, Nepriklausomybės Trisdešimtmetis svarbus tuo, kad jau pasiekėme momentą, kai keičiasi kartos. Sovietmečiu susiformavusi ir turėjusi sprendimo galią karta jau pamažu nueina nuo arenos, užleisdama vietą gimusiems prieš pat arba jau po SSRS žlugimo. Tai, žinoma, svarbus pokytis.

1990–ieji tik tapo viršūne to, į ką 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo nuosekliai eita per vis labiau išdrąsėjančią spaudą, palaipsnį istorinės atminties atgavimą, spontanišką įvairių bendruomenių kūrimąsi, per Sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią, Roko maršus ir t.t. Pamenu, į tai, kas vyko, tuomet žiūrėjome su didžiulėmis viltimis, optimizmu ir dvasios pakylėjimu, kokio daugiau mūsų tautoje nebeteko matyti. Viskas tuomet buvo nauja, gaivu, be galo įdomu. Kiek daug dalykų – ir skaudžių, ir pasididžiavimą keliančių – tuo metu atsivėrė... Po ilgų ir ganėtinai nykių brežnevinio sąstingio metų viskas greitai, kone akimirksniu, pasikeitė, ėmė pulsuoti gyvybe, pursloti kūrybine energija. Toks nepaprastai tirštas istorinis laikas, kuriame dalyvaujantys, ir ne tik dalyvaujantys, bet ir galintys kažką lemti, visi tuomet jautėmės. Vargu, ar to meto visuomenė turėjo konkretesnį įsivaizdavimą, kokioje valstybėje norėtų gyventi. Buvo aišku tik tiek, kokioje jokiu būdu nebenorėtų... Tad pats okupacijos fakto įsisąmoninimas, totalitarizmo atmetimas, jo nusikaltimų pasmerkimas bei troškimas tapti Europos civilizacijos organiška dalimi tapo svarbiausiais mentaliniais lūžiais, apibūdinančiais mūsų to meto geopolitines ir vertybines orientacijas.

Kaip būtų galima glaustai įvardyti didžiausius praėjusių trijų dešimtmečių pasiekimus ir praradimus Lietuvos gyvenime? Koks, jūsų akimis, galėtų būti visuomenės jausenos, savivokos, vertybinių pokyčių balansas – labiau teigiamas ar labiau neigiamas? 

Abejoju, kad esame bent pradėję giliau įsisąmoninti, kokie fundamentalūs ir kompleksiniai pokyčiai įvyko Lietuvoje per pastarąjį trisdešimtmetį... Žinoma, daliai visuomenės Nepriklausomybė atnešė visiškai naujas, anksčiau neturėtas galimybes dirbti ir užsidirbti, kilti naujai atsiradusiais socialiniais liftais, užsiimti verslu ar kūryba, mokytis, keliauti po pasaulį ir t.t., kuriomis buvo sumaniai pasinaudota. Tačiau itin staigios ir nežabotos socioekonominės permainos dalį žmonių paliko be darbo ar pragyvenimo šaltinių, staiga išmetė anapus jiems įprastų gyvenimo rėmų, negailestingai vertė prisitaikyti prie naujų, dar menkai pažįstamų, taisyklių. Tai, žinoma, daug kam buvo itin skausminga, ar net pražūtinga.

Svarbiausia permaina laikyčiau sovietinio tipo modernizacijos bei industrializacijos paliestos, tačiau savo agrarines šaknis ir mentalitetą vis dar išsaugojusios šalies staigų ir radikalų permetimą į neoliberalios, postindustrinės, postmodernios, vartotojiškos visuomenės būklę, kurioje buvo galutinai palaužtas tautos gyvastį ir moralę šimtmečiais išlaikęs ir puoselėjęs tradicinis kaimas. Tylų, bet užtikrintą kaimo naikinimą ir nykimą, atvedusį prie ištisų regionų, miestelių ir gyvenviečių traukimosi bei senėjimo, mūsų valdžia, kad ir kokia per tą laiką būtų buvusi išrinkta, kažkodėl stebėjo pakankamai abejingai, lyg tai jos niekaip neliestų. Tad žmonėms patiems teko suktis iš padėties keliantis gyventi į miestus arba emigruojant.

Trumpai tariant, iš „visagalės Valstybės“ valdomos sovietinės visuomenės per pakankamai trumpą laiką tapome „laisvosios rinkos“ visuomene, kurioje įsigalėjo jėgos, pinigų, ir, didžiausia vertybe paversto, jokiomis moralės normomis neberibojamo godulio kultas. Visuomene, kurioje nemenka dalis piliečių pasijuto tiesiog palikti likimo valiai, tapę pertekliniais, paradoksas, sparčiai demografiškai tuštėjančioje šalyje ir dargi patys paskelbti kaltais dėl savo nepavydėtinos padėties, lyg būtų kažin kokie netikėliai.

Posovietinėje transformacijoje keisčiausiu būdu persipynė totalitariniai ir naujųjų globalizacinių tendencijų atnešti vėjai, galiausiai sukūrę savotišką hibridą. Hibridą iš valstybinės mašinos ir privačių interesų rezginio, suteikusio galimybes vieniems piliečiams jomis pasinaudoti asmeninei ar grupinei gerovei kurti, tad tapti „lygesniems“, daugiau sau leidžiančiais ir nebaudžiamiems, nei kiti. Žinoma, neįmanoma nepaminėti ir geopolitinio Lietuvos krypties pokyčio, kuris vėlgi liko rimčiau neapmąstytas ir blaiviau, be emocijų ar perdėtų įtarinėjimų, neaptartas. Tai yra unitarinės tautinės valstybės kūrimo projekto, pradėto 1990-aisiais, atsiremiant į tarpukario Lietuvos Respublikos pavyzdį ir atmintį, atsisakymas 2004 metais vardan buvimo naujoje sąjungoje.

Tačiau pastaroji, ilgainiui ėmusi orientuotis į federacijos kūrimą, vis labiau pradėjo riboti valstybių-narių savarankiško veikimo sferą. Tai savitai rezonavo su mūsų postsovietinio elito servilistiniais įpročiais bei tradicijomis ir leido jiems į Lietuvą vėl žiūrėti kaip į naujojo „Centro“ jiems valdyti ir prižiūrėti pavestą koloniją, o ne kaip į savarankišką bei orią demokratinę valstybę.

Dar vienas, ganėtinai keistas dabarties bruožas, beje, mus skiriantis nuo sovietmečio – tai ta nuolatinė, nepaliaujama, visomis priemonėmis brukama savinieka, begalinis kritiškumas ir negatyvumas savo artimųjų, lietuvių tautos ir pačios Lietuvos atžvilgiu, sėjantys neviltį, bejėgystę, kurstantys emigraciją ar net suicidines mintis. Koks jų šaltinis? Kam tai naudinga? Ar tai savaime susiklostęs dalykas, ar kažkieno išmoningai skatinamas bei palaikomas? – į šiuos klausimus, deja, atsakymų neturiu.

Viena iš jūsų mokslinių interesų sričių – sovietmečio kultūra ir posovietinės transformacijos. Ar sutiktumėte su manančiais, kad dabartinėje Lietuvoje tarsi ryškinamoje laiko nuotraukoje vis stipriau prasimuša sovietinio socialinio peizažo elementai: valdžios atotrūkis nuo žmonių, susvetimėjimas, privilegijų įsigalėjimas, telefoninė teisė, piliečių beteisiškumas, buka propaganda, kiti viduriniosios kartos dar nepamiršti dalykai? 

Taip, sutikčiau. Nuo pat nepriklausomybės pradžios politiniam elitui ir viešiesiems intelektualams dengiantis aštria antisovietine retorika, deja, tikroji, ne dekoracinė, desovietizacija taip ir nebuvo įvykdyta, ko pasekmes juntame iki šiol. T.y., žmonių, atvirai ar slapta bendrininkavusių su okupaciniu režimu, geriausiai prisitaikiusių prie jo bei iš to prisitaikymo gavusių didžiausią asmeninę ar kolektyvinę naudą, veikla niekaip, nei juridiškai, nei moralės požiūriu, nebuvo įvertinta. Iš jų net nepareikalauta pasverti savo tuometinę laikyseną ir bent viešai atsiprašyti (tai iš buvusių komunistų berods yra padaręs tik Č. Juršėnas), jau nekalbant apie teisingumo atstatymą ar nukentėjusiems nuo režimo padarytų skriaudų atpirkimą. 

Dar daugiau, SSRS žlugimas ir nepriklausomybė jiems asmeniškai buvo netgi labai sėkminga, nes leido sukaupti nepalyginamai didesnius nei sovietmečiu turtus, privilegijas bei galią ir tapti tikraisiais posovietinės transformacijos laimėtojais. Naujajam-senajam elitui buvo paranku, kad tiek sovietinės sistemos uolūs ramsčiai, tiek ir jų persekiotos aukos nebesigręžiotų praeitin, nukentėjusieji nekeltų nepatogių klausimų, elgtųsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. 

Šis, priverstinis susitaikymas pasiekė viršūnę Prezidente išrinkus aktyvią sovietinės sistemos apologetę, kurios biografijoje esama iki šiol neatskleistų tamsių dėmių. Per D. Grybauskaitės valdymo dešimtmetį, po gražiai įpakuotais „europietiškumo“, „klestinčios globalios Lietuvos“, „liberaliosios demokratijos“ ir „pažangos“ vaizdiniais galima buvo justi vis stipriau ir atviriau atgimstant sovietines vertybes bei praktikas: dvejopus standartus ir totalitariniam mąstymui būdingą veidmainystę bei atotrūkį tarp žodžių ir darbų, lydimus neviešo, bet veiksmingo kitaminčių persekiojimo ar baudimo, kaip ir stiprėjančios viešosios erdvės kontrolės, cenzūros bei manipuliavimo ja. 

Sovietmečiu suformuotas Lietuvos kaip fasadinės pseudovalstybės pobūdis, kad ir kaip būtų gaila, išliko ir įsitvirtino, nepaisant gyvenimo jau kitomis, laisvės, sąlygomis. Turiu omenyje išliekantį didžiulį piliečių susvetimėjimą su sava valstybe, asmeninės atsakomybės už jos gerovę ir vystymąsi atsisakymą, politinį bei pilietinį pasyvumą, trokštant perleisti tą atsakomybę kažkam kitam. Tuo tarpu įvairioms nuomonėms atviros viešos diskusijos, kaip ir pagrįsta dabartinio režimo kritika bei visuomeninis aktyvumas, neįsitenkantis valdžios nubrėžtuose dekoracinės „pilietinės visuomenės“ rėmuose, yra slopinami ar marginalizuojami. 

Tad dabartyje galima pastebėti nemažai, kad ir nežymiai transformuotų, sovietinio žmogaus bruožų, kuriuos yra analizavę sovietmečio tyrinėtojai. Tai, pirmiausia, bejėgystės prieš galingos ir svetima laikomos valstybės mechanizmą pajauta bei, antra, stebėtinas gebėjimas prisitaikyti prie bet kokių jo reikalavimų, tuo pačiu viduje stengiantis išsaugoti bent menkas autentiško gyvenimo erdves, kas iš tiesų reiškė asmenybės skilimą ir netikros savasties įtvirtinimą. Tuo tarpu politikams bei stambiajam verslui, visuomenė, kaip ir sovietmečiu, tėra beveidžiai „žmogiškieji ištekliai“, „pigi darbo jėga“, laikoma kone vieninteliu patikimu mūsų konkurenciniu pranašumu tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje. 

Tiesa, ji prieš rinkimus staiga virsta „elektoratu“, viliojamu pažadų saldainiais, o po jų atsainiai pamirštama iki kitų rinkimų, užsiimant savų reikalų tvarkymu bei nepavargstant rietis su oponentais. Tad visuomenė politikus teisėtai laiko ne jai turinčiais dirbti atstovais, o kažkuo svetimu, nuo jos nepriklausomu, išorine ir net kenkėjiška jėga, geriausiu atveju netrukdančia, blogiausiu – draudžiančia ir baudžiančia, dargi, kaip ir tuomet, prisiskyriusia sau funkciją mokinti, kaip piliečiai turėtų „teisingai“ mąstyti. Tai vadinu vidine kolonizacija. 

Ar kaip XX a. Lietuvos istorijos tyrinėtoja neįžvelgiate bandymų savaip perrašyti dar nelabai tolimą 30 metų istoriją – juk sakoma, kad po esminių socialinių lūžių ideologiniais ar politiniais sumetimais tuo užsiima dažnos valstybės valdžia? 

Žiūrint proporcingai įžvelgčiau daugiau ginčų ir diskusijų apie sovietmečio įtaką dabarčiai, nei apie pastarąjį trisdešimtmetį. Tai dėsninga. Juk netolima praeitis dar nėra suvokiama kaip istorija, be to, sunku psichologiškai nuo jos atsiriboti. O jeigu žvelgsime į šį laikotarpį istoriko akimis, turėtume pripažinti, kad dažnai pritrūksta patikimų šaltinių ir liudytojų. Išties, kai kurie liudijimai kelia abejonių, o svarbūs dokumentai vis dar lieka įslaptinti, neprieinami ar tyčia supainioti, tad sunku tai visapusiškai bei bešališkai tyrinėti, juolab adekvačiai vertinti. Manyčiau, dėmesys tam laikotarpiui padidėjo ir ryškesnės takoskyros jį vertinant buvo pradėtos brėžti neseniai, pasirodžius bandymams savaip perinterpretuoti Sąjūdžio ištakas ir ilgalaikę reikšmę (N. Putinaitės tekstai apie J. Marcinkevičių) arba perdėlioti šio judėjimo lyderystės akcentus, vis labiau juos sutelkiant vieno asmens rankose (G. Ručytės–Landsbergienės režisuotas dokumentinis filmas „Lūžis prie Baltijos“), arba šį judėjimą net sukarikatūrinti, turiu omenyje sąjūdininkų pasipiktinimo bangą sukėlusi LRT kuriamo serialo filmą „Laisvės kaina: Sąjūdis“. Tai vis bandymai perrašyti nepriklausomybės ištakų istoriją, sumenkinant, ant vieno kurpaliaus užtempiant, iškraipant arba vulgarizuojant sudėtingą laisvės kovų paveikslą, kurie, laimei, sulaukia adekvataus atkirčio, nes dar turime gyvus šių įvykius dalyvius.

Ar Lietuvos laisvės kelyje nėra pernelyg fetišizuojama 1990 m. kovo 11 d. data – juk realiai mūsų valstybė tapo laisva, įgijo tarptautinį pripažinimą tik po 1991 m. rugpjūčio 22 d. sužlugusio karinio pučo Maskvoje, kai kartu su mumis pasaulio žemėlapyje atsirado ir, tarkime, Turkmėnistanas, Uzbekistanas bei kitos sovietinės respublikos, kuriose nebuvo nei Sąjūdžio, nei tuometinių jo lyderių? Jei istorija padovanojo mums progą laiku pasprukti iš griūvančios imperijos, gal nelabai sąžininga prisiimti sau pagrindinių griovėjų (juolab griovėjo) nuopelnus? 

Kadangi nemažai tenka keliauti po posovietines šalis ir domėtis jų raida, tai leido susidaryti kiek platesnį, nei pas mus įprastas, vaizdą apie SSRS žlugimo aplinkybes ir jų vertinimus. Antai tiek armėnai, tiek azerbaidžianiečiai išdidžiai vadina save pirmaisiais Sovietų Sąjungos griovėjais, mat tarpetninė įtampa, išsiliejusi į antisovietinius mitingus, ten prasidėjo kiek anksčiau, nei Baltijos respublikose – dar 1986-1987 metais. Kita vertus, negalima teigti, kad vienoms respublikoms atkakliai bandant išsivaduoti, kitose nevyko nieko. Žinoma, ten, kur būta stipraus pirmojo partijos sekretoriaus autoriteto ir didžiulės vietinės nomenklatūros galios, šie pokyčiai labiau apėmė ne politinę-ekonominę, o kultūros ar švietimo sferą, reikalaujant riboti rusifikaciją, didinti nacionalinės kalbos ir kultūros įtaką, Vidurio Azijos tautų rašybai primestą kirilicą pakeisti lotyniška abėcėle ir t.t.. Tačiau vienaip ar kitaip tuomet aktyvavosi visi „nacionaliniai pakraščiai“ bei autonominiai pačios Rusijos regionai, pavyzdžiui, Tatarstanas. Kita vertus, niekas negali užginčyti fakto, kad buvome pirmieji, atvirai de jure metę iššūkį silpstančiai imperijai. Teko lankytis Jekaterinburgo B. Jelcino centro muziejuje, kuriame parodytas Sovietų sąjungos žlugimas ir naujosios Rusijos kūrimasis, ir buvo itin malonu pamatyti virtualų žemėlapį, kuriame „nacionalinių suverenitetų paradas“ vaizduojamas raudoną SSRS teritorijos spalvą nudažant nepriklausomų valstybių vėliavų spalvomis. Ir Lietuva šiame „parade“ buvo pati pirmoji. Ja neužilgo paseks Estija, Gruzija ir, galiausiai, visos kitos. Tad turime tinkamai įvertinti Kovo 11-osios reikšmę ne tik nacionaliniu, bet ir posovietinės erdvės ar net globaliuoju mastu.

Sakoma, kad apie praeitį kalbantis istorijos mokslas iš tikrųjų padeda geriau perprasti dabartį ir net įžvelgti ateitį – jei taip, ką apie Lietuvos dabartį ir rytdieną, jūsų manymu, galėtų pasakyti – ar išrėkti – šie trisdešimt metų? 

Šventės proga nesinori teikti liūdnų prognozių. Tačiau, jeigu dabartinės socioekonominės tendencijos išliks, o neoliberalaus ekonomikos ir visuomenės raidos modelio nebus atsisakyta, ateityje Lietuva bus demografiškai dar mažesnė, kultūriškai ir švietimo prasme dar silpnesnė, dar labiau pažeidžiama iš išorės ir iš vidaus. Raktiniu žodžiu, apibūdinančiu pastarojo trisdešimtmečio vystymosi tendencijas laikyčiau „atskirtį“. Tai yra vis didėjantį atotrūkį tarp tų, kurie klesti, ir tų, kurie vos suduria galą su galu, arba priversti išvažiuoti. Tarp tų, kurie gali naudotis visomis šiuolaikinės civilizacijos teikiamomis gėrybėmis bei pasiekimais, ir tų, kuriems jos lieka neprieinamos. Tarp tų, kurie turi teisių ir galių daugiau, nei jiems kada prireiks, ir tų, kurių pamatinės teisės (pavyzdžiui, į teisingą atlygį arba orią senatvę) lieka nerealizuotos, arba ribojamos, kaip antai į žodžio, saviraiškos ar susirinkimų laisvę. Labai norėtųsi, kad šis, silpnųjų ir nutildytųjų balsas pagaliau būtų išgirstas ir į jį atsiliepta. Akivaizdu, kad jau susiformavo sluoksnis, kuriam Lietuvoje gyventi itin gera ir jie nebus linkę šioje sistemoje nieko keisti. Tad permainų, kaip ir Sąjūdžio laikais, belieka tikėtis iš apačių, iš pačios visuomenės.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Arvydas Praninskas 


Susiję

Rasa Čepaitienė 1936258974573840566

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item