Rasa Čepaitienė. Karantinas

Gerai pagalvojus, šis nerealumo, lyg netikėto kolektyvinio patekimo į kino ar serialo tikrovę, jausmas nėra naujas. Taip jau yra buvę. Tada, kai krito bokštai-dvyniai. Tuomet irgi atrodė, kad tai netikra, lyg būtų išmoningi holivudiniai specialieji efektai, nežinia kodėl sukurti ir rodomi vienu metu iš visų pasaulio ekranų...

Epidemijos žmonijos istorijoje, žinoma, nėra kažkas negirdėto ar išskirtinio, veikiau priešingai, jų būta daug ir pačių įvairiausių, kartais net sąmoningai sukeliamų ir naudojamų kaip biologinis ginklas gyvybinei erdvei išvalyti. Tiesiog mūsų atmintis per trumpa, neturime įgūdžių ir patirties jas prisiminti ir į jas bent kiek tinkamiau (nors ką šiuo atveju reikštų ‘tinkamiau’?) reaguoti. Todėl ligos iš Kinijos pasaulinis plitimas, o dabar jau ir paskelbtasis visuotinis karantinas taip lengvai mus išsviedė iš įprastinės rutinos, iš jaukaus miesčioniškumo komforto zonos, sukeldamas nepaliaujantį nerimą, baimes ar net sunkiai valdomą paniką, prasiveržiančią periodišku parduotuvių lentynų nušlavimu. Matyt, apsirūpinus maistu ar tualetiniu popieriumi, neva „pasiruošus blogiausiam scenarijui“, tikimasi užsitikrinti ir fizinį bei psichologinį saugumą...

Nors matytuose katastrofų filmuose stebindavo veikėjų pasimetimas ir blaškymasis stichinės nelaimės akivaizdoje, tačiau dabar, prekybos centruose kas kelios minutės iš garsiakalbio perspėjami laikytis bent per metrą vienas nuo kito, patys pasijuntame ne mažiau pasimetę ir instinktyviai ieškome atramų pasaulyje, kuris staiga virto tokiu nepažįstamu, trapiu ir kuriame, lyg nepažabotas alkanas žvėris, slankioja ir iš pasalų puola nematomas priešas.

Belieka tikėtis ir melstis, kad rusiška imunitetų ruletė būtent tau bus gailestinga.

Pirmoji reakcija į šoką – juokas. Ir tai sveika, tai priešakinė psichikos gynybos linija. Visi feisbukiniai juokeliai apie vyrusus ir moterusus, apie virusą, išmokiusį vaikus plautis rankas, memai ar pasirodę anekdotai tarsi sakytų: nebijok, susitvarkysim, nieko čia siaubingo ar klaikaus nevyksta… Antai karantinuoti italai, štai, groja sau armonikomis ir traukia dainas iš daugiabučių balkonų, o jų priešais gyvenantys kaimynai kuo garsiau barškina tamburinais jiems pritardami, tuo tarsi norėdami nuvyti neregimus, bet grėsmingus demonus, įsisukusius į jų gražiąją šalį.

Kasryt, kai žiniasklaida praneša apie augančius infekuotųjų skaičius ar dalinasi neguodžiančiomis prognozėmis, o valstybių sienos viena po kitos užsidaro, neįklimpti paralyžuojančiame nerimo liūne labiau padeda ne žinojimas istorijos, kuri, nors ir nusinešusi milijonus užsikrėtusiųjų gyvybių, dažniausiai nepalieka apie jas gilesnės atminties, o literatūra. Kam, pavyzdžiui, dabar berūpi, kad 1918 m. kilo viena didžiausių žmonijos istorijoje pandemijų – ispaniškasis gripas, kai visi šventė Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir buvo užsiėmę naujųjų valstybių steigimu? Labiau paguos daugiau laisvo laiko atsiradus atsiverstas Dž. Bokačo „Dekameronas“. Kaip vienas iš siūlomų būdų reaguoti į tai, kas niekam nepavaldu ir nekontroliuojama, kurį, veikiausiai apie tai nė nesusimąstę, renkasi ir kai kurie besiizoliuojantys šiandien.

Pasitrauk iš užkrato židinio, švęsk gyvenimą, spjauk ir kvatokis mirčiai į veidą. Gerk vyną, mylėk, smagiai leisk laiką su draugais, šėlk. O pertraukas tarp linksmybių paįvairink smagiais pasakojimais. Štai ir antroji ginties linija. Pasakojimas kaip bandymas suteikti tvarką ir prasmę, suvaldyti visą tą išorinį ir vidinį chaosą.

Sako, iš knygynų ir bibliotekų jau senokai dingęs ir A. Kamiu „Maras“. Jame prancūzų egzistencialistas atskleidžia visą reakcijų į ištikusią visuotinę nelaimę spektrą ligos įkalintame mieste. Nuo pasiaukojančių didvyrių, nežiūrint pavojų, gelbstinčių kitų gyvybes, iki menkystų, niekingai besinaudojančių susiklosčiusia padėtimi begėdiškai krautis turtus. Tas gresia ir mums. Tai jau vyksta. Pradeda pasiekti informacija, kaip staiga tai vienur, tai kitur pakeliamos kainos, jau nekalbant apie jau kurį laiką vykstančią įžūlią spekuliaciją būtiniausiomis apsisaugojimo priemonėmis. Štai žinoma stambiojo verslo įmonė, prisidengusi vyriausybės paskelbtu karantinu, jau leidžia sau atidėti atsiskaitymus su tiekėjais. O kai kurie darbdaviai jau ima šokdinti galimų atleidimų išgąsdintus darbuotojus… Ir kiek dar šio moralinio dumblo nevaržomai pakils nuo dugno, jei, neduokdie, situacija blogės…

Kur jūsų laisvoji rinka, kuri „pati viską sureguliuos“? Sureguliuos nebent įvesdama negailestingus džiunglių įstatymus, kur stipresnis nebaudžiamai suryja silpną... Tad kodėl gi jau dabar neimti viešinti šių gudručių vardus ar socialiai neatsakingo verslo įmonių pavadinimus, tuo pačiu paraginant piliečius su jais neturėti reikalų? Kaip ir nuolat informuoti apie žmones, kurie ne tik savo tiesioginių pareigų vedami, kuo gali, padeda į nelaimę patekusiems? Galiausiai, šiuo visuotinės saviizoliacijos ir bendravimo per atstumą metu mes patys galime kurti virtualius savitarpio paramos tinklus, kurie padėtų neužsidaryti graužiančiame egoizmo ir baimių kiaute.

Įdomiausia, kad daug kas tik dabar aiškiau pajunta, kaip šioje nestandartinėje situacijoje reikalinga neoliberalizmo dominavimo dešimtmečių nuniekinta ir nustekenta valstybė, adekvačios institucijų ir atsakingų pareigūnų reakcijos bei jų priimami tinkami sprendimai. Mūsų akyse išryškėja lyderystė, ar, priešingai, lyg prakiuręs oro balionas subliūkšta blizgūs įvaizdžiai. Kaip viduramžių paveiksluose Mergelė Marija po savo apsiaustu glaudė besigelbėjančius nuo maro, taip ir mes šiandien norom nenorom glaudžiamės po vyriausybės skverneliu. Tuo tarpu klausant Valstybės Vadovo, visai neseniai dar bravūriškai kartu su tūkstančiais leidusio sau arenoje stebėti krepšinio varžybas, paslaugių patarėjų surašyto ir iš telesuflerio skaitomo kreipimosi į tautą, apima stiprus svetimos gėdos jausmas. Ne į mūšį ant žirgų šaukti laikas, o nuolankiai pripažinti, kad epidemija nesirinkdama sulygina turčių ir vargšą, šaunuolius ir nevykėlius…, tad reikia mobilizuotis išlaikant šaltą protą ir žygiais, o ne žodžiais puoselėjant žmogiškąjį solidarumą. Labai norėčiau tikėti (nes ir pati už jį balsavau ir ilgą laiką puoselėjau viltį, kad jo pažadai pernelyg ciniškai nesiskirs nuo darbų), kad JE išrinkimas nėra tik pakartojimas rokiruotės, kuri 2008 m. metais buvo išbandyta vienoje tokioje kaimyninėje šalyje. Kur žaidžiant demokratiją tūlas Dmitrijus Anatoljevičius keletą metų tiesiog šildė Prezidento vietą savo patronui Vladimirui Vladimirovičiui ir suvaidino autoritarizmo išvargintos valstybės liberalizacijos spektaklį...

Išties, ne tik valstybės galvos, bet ir kiekvienas iš mūsų šiandien esame išbandomi, ko esam verti. Trečiojoje gynybos linijoje – mūsų moralė ir žodžio svoris.

Išbandymas nelengvas, ne vieną net ir užkietėjusį ateistą slapčia verčiantis užduoti sau anksčiau atsainiai, lengva ranka nustumiamus klausimus: kokia gyvenimo prasmė, jei vis tiek anksčiau ar vėliau mirsiu? Kur yra Dievas, kai skauda ir baisu? Kokią išeitį ir prasmę Jis man gali pasiūlyti situacijoje, kai visi mano troškimai arba jau buvo patenkinti, arba tiesiog nublanksta prieš neregimo pavojaus pačiai mano egzistencijai grėsmę?

O juk Jis, kaip kaskart tenka įsitikinti, yra kartu su mumis. Šalia. Ir šįsyk. Taip, net ir karantine (Lk 4, 1–13). Jis užsidarė jame – dykumoje – keturiasdešimčiai dienų anksčiau nei mes, tam, kad pats, savo kailiu išbandęs kraštutinio apsiribojimo alkį, tamsą ir siaubą, dabar galėtų mums ištiesti delną. Parodydamas, kad nematomo priešo gąsdinimai pražūtimi, kaip ir vilionės valdžia, puikybe ar materialiomis gėrybėmis, tėra pro pirštus išbyrančios smiltys… Pamokydamas, kaip nuo jo apsiginti.

Ketvirtoji ir paskutinė gynybos linija – Viltis.