Justas Stankevičius. Kodėl apskritai turime ginti žodžio laisvę?

Kovo 7 dieną įvykusiame Nacionalinio susivienijimo steigiamajame suvažiavime priimtos trys rezoliucijos, kurių viena susijusi su visuomeninio transliuotojo ideologiniu šališkumu. Didžiosios žiniasklaidos (arba tiesiog mainstream`o) šališkumas yra nebe naujas ir visam demokratiniam Vakarų pasauliui būdingas reiškinys (diktatūrose cenzūra ir taip visiems žinoma). 

2016 metai buvo geriausias to pavyzdys. Visiems žinoma, kokį priešiškumą CNN rodė galiausiai laimėjusio kandidato atžvilgiu. Per pirmąsias 100 Donaldo Trumpo valdymo dienų, net 93% CNN paskelbtos informacijos, kuri buvo susijusi su prezidentu, buvo negatyvi. Tuo tarpu Britanijos referendumas ES klausimu taip pat buvo paišomas į vienus vartus paties britų nacionalinio transliuotojo. Patys britų politikai nesusilaikė neatkreipę į tai dėmesio tiesioginiame eteryje, skirtingų pažiūrų politikams buvo skirtas labai skirtingas eterio laikas. Tačiau tai pastebi ne tik politologai ar akademikai, bet ir visuomenė: 45% žmonių, kurie balsavo už išstojimą iš ES, mano, jog BBC yra šališka referendumo klausimu. Palyginimui, tarp pasilikimo šalininkų buvo tik 13% įžvelgiančių šališkumą. Facebook ir kitos socialinės medijos taiko skirtingus algoritmus skirtingiems politikams, ką pripažino ir pats Facebook įkūrėjas. Panašu, jog medijų deklaruojamas nešališkumas visiškai prasilenkia su jų darbo metodais. 

Tas pats šališkumas jau seniai būdingas ir Lietuvos nacionaliniam transliuotojui LRT, ypač įtakingiausiems šalies žurnalistams – E. Jakilaičiui, R. Miliūtei, V. Pugačiauskui. Jų šališkumo pavyzdžiai ne kartą išsamiai išanalizuoti politologų A. Švarplio, V. Sinicos ir kitų tekstuose. VU profesorius Alvydas Jokubaitis tiesiai pasakė, kad „LRT daugeliu atžvilgių yra kaip sovietinė televizija“. Nėra ko pridurti. 

Visos minėtos medijos ir jų šališkumo atvejai turi vieną bendrą savybę – globalią naujo pasaulio viziją, o kartu ir priešiškumą tradicinėms pažiūroms ir antiglobalistinėms idėjoms bei jų šalininkams. Medijų šališkumas žalingas dėl įvairių priežasčių. 

Pirmas argumentas yra piliečių motyvacija dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Žodžio laisvės nebuvimas ir šališkumas kelia vis didesnę įtampą tarp skirtingų piliečių grupių – tiek socialinių, tiek pasaulėžiūrinių. Tą patį pastebi ir nacionalinio susivienijimo trečioji rezoliucija ,,dėl visuomeninio transliuotojo ir Lietuvos radijo ir televizijos pertvarkos“. Rezoliucija teigia, kad visuomeninis transliuotojas buvo palenktas ideologiškai ir propagandiškai aptarnauti globalių politinės, ekonominės ir finansinės galios centrų bei vietos stambiojo verslo interesus. LRT buvo paverstas didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvą naikinančios globalistinės ideologinės indoktrinacijos židiniu, šalies visuomenei turinčiais skleisti ir piliečių sąmonėje įtvirtinti vadinamąją „globalios Lietuvos“ viziją. Tos pačios tendencijos yra matomos ir minėtuose užsienio transliuotojų darbe. Toks diskursas ugdo ir apolitiškumą. Krentanti žmonių motyvacija dalyvauti visuomeniniame gyvenime, taip pat smukdo motyvaciją dalyvauti ir politiniame gyvenime apskritai. 

Demokratinėje visuomenėje būtina, kad vieši pasisakymai atstovautų visus reikšmingus visuomenėje egzistuojančius požiūrius. Ne žurnalistams nuspręsti, kurie požiūriai reikšmingi. Jeigu požiūris kuriuo klausimu plačiai pasklidęs visuomenėje, apie jį būtina kalbėti – blogiausiu atveju bent tam, kad (jei tai įmanoma) argumentuotai jį paneigtume. Paradoksalu, bet tai būtent klasikinio liberalizmo kertinė prielaida. J. S. Millis kovojo už žodžio laisvę tam, kad joks vyraujantis požiūris „neužmigtų ant laurų“ ir nuolatos galėtų atremti jam metamus iššūkius. Taip išaiškėja tiesa. Šiandieniniai leftistai mąsto priešingai ir jaučia pareigą užčiaupti požiūrius, kuriems nepritaria. 

Ieškodami alternatyvų, politikai, kurie atstovauja ,,neteisingas“ ideologijas ar politines pažiūras yra priversti ieškoti alternatyvių medijų. Pasak buvusio Britanijos nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderio N. Farage, jo partija vargiai būtų tapusi atpažįstama ir išgirsta, jei ne YouTube platforma. Net žiūrint apolitiškai mes galime sutikti su tuo, kad tokie politikai objektyviai reprezentuoja tam tikrą dalį piliečių. Alternatyvų rasti visada įmanoma. Bet kiek galima? Kodėl vienos (neretai didžiosios) visuomenės dalies pažiūrų atstovai turi klampoti prieš srovę, kai kitiems pagal asmenines simpatijas tiesiamas raudonas kilimas? 

Laisvo diskurso varžymas priveda prie to, jog piliečiai, neradę medijose to, kas atitiktų jų pažiūras, tampa propagandos aukomis. Tai puikiai atspindi 2017 m. net 9 autorių monografija ,,Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas, rekomendacijos“, pabrėžianti, jog ,,viena iš stipriausių Rusijos valstybės ideologijos atramų yra „rusiškasis konservatizmas“, kuris iškelia vadinamąsias tradicines vertybes ir neigia Vakarų laisvės sampratą, taigi Rusija šiuo atveju randa dar vieną galimybę, kaip atitolinti bent dalį Lietuvos gyventojų nuo integracijos į Vakarų erdvę. V. Putinas 2013 m. pasirašė homoseksualinės propagandos draudimo Rusijoje įstatymą ir tais pačiais metais, skaitydamas savo metinį pranešimą Federaliniame susirinkime, gynė konservatyvias vertybes (cituodamas rusų filosofą Nikolajų Berdiajevą) ir priekaištavo Vakarams dėl vengimo įvardyti, kas yra „gėris ir blogis“, dėl tradicinių vertybių ardymo „iš viršaus“, t. y. nedemokratiniu būdu“ (p. 64). Piliečiai, neradę medijų diskurse to, kas sutaptų su jų pažiūromis gali laisvai pasijusti esą esantys už borto ir tokiu būdu ieškoti diskurso svetur. 

Dar 2014 metais. V. Sinica rašė: „stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.“ Ar tikrai yra verta mokėti už prispaustą laisvą diskursą nacionalinio saugumo sąskaita?

Reikalaujant LRT laikytis nešališkumo nereikalaujama nieko nauja, negirdėto ar įžūlaus. Reikalavimas savaime suprantamas, kylantis tiesiogiai iš Konstitucijos. Dar daugiau, jis jau dabar įtvirtintas pačios LRT veiklą reglamentuojančiame įstatyme (4 straipsnis). Tačiau, kaip dažnai nutinka, įstatymas neveikia ir niekas Lietuvoje nedrįsta ar neturi jėgų priversti jo laikytis. 

Istorija mums primena: kai viena grupė iš kitos atima žodžio laisvę, ji gali sulaukti tokio pat atsako ateityje. Turime užtikrinti konstitucinę žodžio laisvę nepaisant asmens politinių įsitikimų. Tai atskleidžia, kokia šalimi mes norime būti.