Con Coughlin. Kaip ES pavertė koronavirusą pandeminiu?

Europos kaip naujo koronaviruso pandemijos epicentro iškilimas Europos Sąjungos (ES) netinkamos reakcijos buvo nulemtas ne mažiau nei paties viruso atsparumo. 

Kai metų pradžioje pirmasis pasaulis sužinojo apie koronavirusą Kinijoje, ES reakcija buvo palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Tada taip elgėsi visas pasaulis, tačiau ES prie šio požiūrio liko ir ilgai po to, kai tapo akivaizdu, kad tai taps globalia, o ne vien Kinijos problema. Nesugebėjusi sureaguoti į viruso plėtrą Europoje dabar ES bando atsigriebti ir atgauti lyderystę. 

Po savaičių delsimo ES galiausiai mėnesiui įvedė atvykimo į ES iš jai nepriklausančių šalių draudimą, galiojantį ir kelioms ne ES narėms.  

Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen kovo 18 dieną paskelbdama šį sprendimą pasidžiaugė, kad „pasiekėme vieningą ir vienbalsį požiūrį dėl ES išorinių sienų“. 

Tai, kad ES prireikė tiek laiko šiam sprendimui, kai eilė ES narių, įskaitant Prancūziją, Ispaniją, Italiją, jau pačios priėmė sprendimą uždaryti savo sienas nuo kitų ES narių, geriausiai iliustruoja ES neadekvačią reakciją. Kartu tai paaiškina, kodėl viruso pandemijos centras persikėlė iš Azijos į Europą. 

Įvairių ES narių savarankiškas sprendimas uždaryti sienas nuo kitų ES narių rodo visišką vieno pamatinių ES principų paneigimą – laisvo piliečių judėjimo Šengeno erdvėje atsisakymą. Ankstesnis ES negebėjimas pačiai reaguoti į koronavirusą lėmė, kad galiausiai kertinis Šengeno susitarimas tapo ignoruojamas ir bereikšmis. 

Būtent akla ES ištikimybė Šengeno sutarčiai buvo vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių D. Trumpo sprendimą uždrausti į JAV atvykti iš kontinentinės Europos. Jo teigimu, ES per ramiai reagavo į viruso plitimą. 

ES negebėjimas priimto sprendimo dėl sienų atvedė prie situacijos, kai ES susitarimo laikymosi atsisakė pačios šalys – nacionalinės Vyriausybės, o ne Briuselis sprendžia, kas gali kirsti ES šalių narių sienas. Tai reikšmingas precedentas ES ateičiai. 

Sienų uždarymas sukėlė įvairias pasekmes prekybos susitarimų vykdymui tarp ES narių. Prie Vokietijos-Lenkijos sienos nusidriekė kilometrinės eilės patikros laukiančio krovininio transporto. Lenkijos pareigūnai griežtai tikrina kiekvieno atvykstančio į šalį temperatūrą, sveikatą ir dokumentus. 

Galiausiai ES lyderystės trūkumas paskatino įtampas tarp įtakingiausių ES šalių narių. Šios įtampos pasibaigus krizei gali turėti įtakos sąjungos išlikimui. 

Ko gero, gėdingiausias ES narių vidaus santykių epizodas buvo Vokietijos draudimas eksportuoti reikalingas medicinines kaukes ir kvėpavimo aparatus po to, kai Italija kreipėsi į ES šalis, tiesiogiai prašydama pagalbos būtent kovos su virusu priemonėmis. Vietoje to, kad pademonstruotų vadinamąjį europinį solidarumą, kuriuo tariamai remiasi ES etosas, Vokietijos vyriausybė faktiškai uždraudė padėti Italijai. Pagalbą Italijai teko suteikti kinams, kurie vyriausybė atgabeno Italijai 31 toną medicininių priemonių. 

ES elgesys krizės akivaizdoje ne tik nekompetentingas. Jis verčia klausti, ar pati ES netaps viruso auka. 

Autorius yra The Telegraph gynybos ir užsienio reikalų skilties redaktorius