Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

delfi.lt

Didžioji Britanija išstojo iš ES. Tuo ir baigėsi apokaliptinės publikacijos britų kairiojoje spaudoje apie tai, kaip po Brexit trūks vaistų ir maisto. Jas socialiniuose tinkluose uoliai platino ir mūsų žinovai, kuriems vis dar juokingi fotomontažai, kuriuose lyginamos Donaldo Trumpo ir Boriso Johnsono šukuosenos. Gal nemokykim britų, kai patys iki ausų esame įsėdę į nuotėkų duobę – tiesiogine ir perkeltine prasme. Jų šalis tikrai neprapuls, o mes atrodome kaip kokie uzbekai, kurie 1989 m. iš aukščiausių Kremliaus tribūnų aiškino mums, kaip reikia gyventi ir kaip mes be SSRS neišgyvensim.

Taigi, kas realiai įvyko? Visų pirma, tai yra atsakomasis smūgis globalistiniam elitui, kuris nori sunaikinti nacionalines valstybes. Tai yra nenoras būti unitarinės Europos valstybės, kuriai vadovauja niekam neatskaitingi biurokratai, dalimi.

Brexit motyvus turbūt geriausiai atspindi plačiai pasklidusios Nigelo Farage‘o baigiamosios kalbos Europos Parlamente vienas sakinys: „Mes mylime Europą, bet nekenčiame ES“. Tarsi norėdama pateikti gyvą nekentimo priežasčių iliustraciją, posėdžiui pirmininkavusi airė Mairead McGuinness išjungė N. Farage‘o mikrofoną, kai kalbos pabaigoje šis išsitraukė mažą Britanijos vėliavėlę. Bukesnio poelgio ir didesnės kiaulystės bei viešųjų ryšių katastrofos tokiu istoriniu momentu turbūt net didžiausias ES priešas nesurežisuotų.

N. Farage‘o, kurį Britanijoje ir Europoje vieni labai myli, o kiti labai nekenčia, kalba, be abejonės, įeis į įstoriją kaip glaustas ir puikus argumentų – patinka jie mums ar nepatinka – dėstymo ir įtikinamos oratorystės pavyzdys. Ir visiška priešingybė yra Brexit išvakarėse paskelbtas trijų ES vadovų kreipimasis – biurokratų sumanytas, parašytas ir išplatintas. Toks nykus tekstas, kad net sunku prisiversti perskaityti iki galo.

Jungtinė Karalystė, turinti senas valstybingumo ir demokratijos tradicijas, nusprendė tvarkytis pati. Sausio 31-ios vakarą, kai šalis oficialiai išstojo iš ES, Londono Parlamento aikštėje vyko masinė šventė, o ore tvyrojusi svarbiausioji mintis – šalis vėl atgavo realią nepriklausomybę. Kita vertus, šalies ekonomika yra šešta didžiausia pasaulyje, todėl britai nusprendė, kad, turėdami laisvas rankas, galės tvarkytis geriau ir efektyviau.

Kai premjere buvo Theresa May, vienu metu jau atrodė, kad bendradarbiaujančios vidaus ir išorės jėgos bus stipresnės už britų rinkėjų valią, pareikštą per 2016 m. referendumą, bet įvyko gana paradoksalus dalykas. Per 2019 m. gruodį įvykusius visuotinius rinkimus euroentuziastų leiboristų radikaliai socialistinė ekonominė programa su masinės nacionalizacijos planais rinkėjams pasirodė tokia atgrasi, kad jie įtikinamai nubalsavo už konservatorius ir Brexit. Konservatorių ideologai teigia, kad dabar reikalingas ir prabudimas, nes kol visi buvo susitelkę į aršius debatus dėl pasitraukimo iš ES, politinio korektiškumo ir krikščioniškųjų vertybių naikinimo ideologija užėmė naujas pozicijas.

Įvykusio Brexit kontekste labai aiškiai matomos dvi Britanijos, o situaciją gerai iliustruoja senas anglų posakis „stiff upper lip“. Išvertus pažodžiui – patempta viršutinė lūpa arba kitaip – akmeninis veidas. Jis reiškia, kad sunkiu metu ar nesėkmės atveju tikras anglas išlaikys ramybę ir niekada neparodys jausmų.

Šiuo požiūriu labai įdomūs yra „YouGov“ apklausos, kurios naujausi rezultatai buvo paskelbti sausio 29 d., rezultatai. Tai buvo remainerių – Brexit priešininkų – apklausa. Penktadalis (19 proc.) vis dar yra tikrovės neigimo būsenoje ir netiki, kad šalis tikrai norėjo palikti ES. 16 proc. vis dar jaučia pyktį dėl 2016 m. referendumo rezultatų. 3 proc. mano, kad Brexit dar gali būti atšauktas, o 25 proc. jaučiasi prislėgti. 30 proc. susitaikė su faktu, kad Britanija palieka ES.

Kai Brexit šalininkai šventė, tą pačią dieną progresyvusis Londono meras leiboristas Sadiqas Khanas, neleidęs fejerverkų ir gyvos muzikos, proeuropietiškiems londoniečiams pasiūlė nemokamas „emocinės paramos paslaugas“. Jos turbūt buvo skirtos uoliems leftistams ir įvairiam „progresyviam“ neformatui, kuris moka garsiai rėkti ir kelti riaušes, bet nesėkmės atveju jiems reikalingas petys, ant kurio galima būtų išsiverkti.

Kiti šios stovyklos veikėjai, skambindami politkorektiškumo varpais, aiškina, kad Brexit skirta atmintinė 50 pensų moneta yra „įžeidimas ir pažeminimas“ ir jie jos niekada neims. Tuo tarpu kiti į tokias raudas socialiniuose tinkluose reaguoja džiugiai: „Kiekvieną jūsų 50 pensų monetą aš galiu supirkti už 20 pensų“.

Apskritai sausis Britanijoje buvo kupinas pakilimo ir entuziazmo, kurį lėmė premjero Boriso Johnsono milžiniška energija ir ambicingos vizijos bei planai. Tuo tarpu leiboristai kol kas tūno šešėlyje, laižosi žaizdas ir renka naują lyderį. Balandį vyriausybė planuoja „didžiausią istorijoje“ minimalių algų kėlimą visoms dirbančiųjų kategorijoms. Pavyzdžiui, 25-erių ir vyresniems minimali alga bus didinama 6,2 proc. – 4 kartus daugiau už infliacijos lygį. Minimalus valandinis atlygis bus 8,72 svaro per valandą. 3 mln. šalies dirbančiųjų tai reiškia, kad jų metinės pajamos padidės 930 svarų.

Regis, premjeras nežino žodžio „palauk“. Pavartęs popierius, jis iškart nurodė peržiūrėti 14,6 mlrd. svarų pagalbos užsieniui biudžetą, nes pernykštė 151 mln. svarų pagalba Kinijai ir Indijai (atitinkamai, antra ir penkta didžiausia pasaulio ekonomika), turinčioms savo kosmoso programas ir branduolinius ginklus, jam neatrodo logiška. Dabar peržiūrimi ir veikiausiai bus nutraukti šimtai projektų, kuriuos pradėjo Davidas Cameronas ir Theresa May.

Paskelbtas tikras karas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymui ir jau pradėta didelė valstybės institucijų pertvarka. Pavyzdžiui, B. Johnsonas nurodė ministrams remiantis kaštų ir naudos analize peržiūrėti visų jiems pavaldžių departamentų veiklą. Premjeras perspėjo, kad „būkite pasirengę optimizavimui net jeigu reikės skersti šventąsias karves“.

Tačiau turbūt geriausiai B. Johnsono artimiausios aplinkos mąstymą bei veikimo būdus atspindi jo vyriausiojo patarėjo ir politikos stratego Dominico Cummingso kreipimasis. Neseniai savo tinklaraštyje jis rašė, kad Brexit reikalauja naujų sprendimų priėmimo būdų ir žmonės vyriausybėje yra pasirengę prisiimti rizikas. Naujoji vyriausybė, anot jo, turi tvirtą daugumą, todėl jai menkai terūpi trumpalaikis nepopuliarumas. D. Cummingsas teigė, kad valstybės tarnyboje pasigenda „menininkų“ ir nori išvengti šablonišku mąstymu pasižyminčių Oksfordo ir Kembridžo absolventų. Jis kreipėsi į „savotiškų įgūdžių turinčius supertalentingus keistuolius ir nepritapėlius“ pateikti paraiškas dirbti No.10 – premjero komandoje. Šio konkurso nugalėtojas taps D. Cummingso asmeniniu padėjėju. Tokie pareiškimai sukėlė siaubą kairiesiems ir užkietėjusiems biurokratams.

Vis dėlto, esminis dienotvarkės klausimas yra derybos su ES. Briuselis planuoja vieną sutartį, susidedančią iš dviejų dalių. Pirmoji – ekonominiai santykiai, įskaitant prekybą, energetiką, žvejybą ir transportą. Kita dalis – vidaus ir išorės saugumo klausimai, policijos bendradarbiavimas, keitimasis duomenimis. Laiko labai mažai, todėl derybos turėtų prasidėti jau pirmadienį. Britų derybininkai teigia, kad kai premjerė buvo T. May, Briuselis daug blefavo, bet dabar šita strategija nebesuveiks.

Britams pasitraukus iš ES, ji netenka 12 proc. gyventojų, 13 proc. bendro BVP, 10 proc. pajamų, jos biudžete atsivers 20 mlrd. eurų skylė. Tai reiškia, kad vien Vokietijai į pobrexitinį biudžetą reikės įnešti 14 milijardų eurų. Todėl Londonas mano, kad Briuselis į viską turi žvelgti realistiškai. Kita vertus, akivaizdu, kad ir britams ES rinka reikalinga kaip oras. Tačiau dauguma (66 proc.) Express.co.uk skaitytojų mano, kad prioritetas yra sutartis su JAV, antroje vietoje Japonija (13 proc.), o ES reikia „statyti į eilės galą“ – 11 proc.

Daugiau kaip 200 ES diplomatų jau dalyvavo serijoje seminarų, kuriuos surengė vyriausiojo Briuselio derybininko Michelio Barnier komanda, o juos vainikavo pokalbis su ES šalių ambasadoriais. Taip prieš sunkias derybas siekiama išlaikyti bloko vienybę. Tuo tarpu B. Johnsonas jau suformavo savas specialiąsias derybininkų pajėgas. Jis patvirtino 70-ies žmonių komandą, kuri pasiengusi „pragarui“, kad kuo greičiau būtų pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su JAV. 20 – 40 žmonių komandos rengia analogiškas sutartis su Australija, Japonija ir Naująja Zelandija.

Airijos premjeras Leo Varadkaras, kalbėjęs kortų terminais, teigė, kad būsimose derybose ES turi geriausią ranką. B. Johnsonas airiams pateikė savų argumentų. Airiška jautiena? Britanija gali apsieiti ir be jos, nes atsiveš iš JAV. Po kelių dienų L. Varadkaras pripažino, kad nepavykus pasirašyti sutarties, Airijai iškiltų „egzistencinė grėsmė“.

Akivaizdu, kad amerikiečiai sieks aplenkti ES, o iždo sekretorius Steve’as Mnuchinas Davose teigė, kad sutartis su britais yra „absoliutus D. Trumpo administracijos prioritetas“ ir ją planuojama pasirašyti dar šiemet. Tai yra papildomi Londono koziriai derybose su Briuseliu. Šaltiniai Briuselyje teigia, kad plačiąja prasme, didžiausias košmaras būtų ES pašonėje atsiradęs klestintis naujas Singapūras.

Pastarųjų savaičių Londono ir Briuselio santykius palyginčiau su pasiruošimu XIX a. mūšiui. Pulkai išrikiuoti, generolai viską stebi nuo kalvų, o artilerija jau pliekia iš abiejų pusių. Aštrūs pareiškimai skrieja iš abiejų Lamanšo pusių ir akivaizdu, kad abi pusės derina savo strategiją bei taktiką, zonduoja derybines pozicijas, brėžia raudonas linijas. Tačiau, regis, velnias glūdi ne detalėse, o jau dabar išryškėjusiuose esminiuose nesutarimuose. Išskirčiau du.

Pradinis ES pasiūlymas jau aiškus. Nuliniai tarifai, laisvos prekybos sutartis be jokių kvotų, o mainais – Britanija privalo įsipareigoti laikytis esminių ES standartų darbuotojų ir vartotojų teisių, aplinkosaugos srityse, taip pat negali taikyti „negarbingo“ subsidijavimo. Taip Briuselis siekia išlaikyti Britaniją savo įtakoje ir jau kelis kartus perspėjo, kad, norėdama pasirašyti prekybos susitarimą, ji ir toliau turės paisyti ES reguliavimų ir standartų. Kol kas neaišku, ar, Briuselio požiūriu, britai turėtų pažodžiui laikytis ES taisyklių, ar galėtų priimti atitinkamas savas. Kol kas visiškai neaišku ir tai, kaip būtų sprendžiami komerciniai ginčai.

Britai šiuo klausimu jau paleido kelias atsakomąsias salves. Kabineto narė, vidaus reikalų ministrė Priti Patel pareiškė: „Mūsų pozicija labai aiški: mes išeiname ir susigrąžiname savo įstatymų, pinigų ir sienų kontrolę“. Sekmadienį Britanijos užsienio reikalų ministras Dominicas Raabas pasisakė dar aiškiau: Jungtinė Karalystė nesiderins prie ES taisyklių, nes tai pamintų Brexit esmę. Jis akcentavo, kad derinimasis prie ES taisyklių „nėra raudona linija, tai – net ne derybų objektas“.

Kitas itin sunkus derybų skyrius bus žvejyba. Pastarosiomis savaitėmis neslepiamą priešiškumą Londonui demonstruoja Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris, patiriantis fiasko vidaus politikoje, dėmesį bando atitraukti skambiomis užsienio politikos iniciatyvomis. Pasipiktinimo audrą Britanijoje sukėlė jo pareiškimas, kad ES turi išlaikyti teisę dar 25 metus žvejoti Jungtinės Karalystės vandenyse. Kelti tokį reikalavimą suvereniai valstybei yra tikras pažeminimas, todėl britų žiniasklaida sprogo – negali būti jokios kalbos! Be to, žvejai yra vienas iš Brexit kariaunos priešakinių būrių.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jau ne vieną dešimtmetį Londonas varžosi su Niujorku dėl pasaulio finansų sostinės statuso, o dėl nežinomybės, tvyrojusios dėl Brexit, jį prarado. Naujausios pasaulinės apklausos, kurios duomenis skelbė „Financial Times“, duomenimis, 56 proc. aukščiausių finansų sektoriaus vadovų pirmenybę atidavė Niujorkui. Tačiau Londonas vėl demonstruoja raumenis, o pastarosiomis savaitėmis verslo lyderiai neslepia optimizmo. Skelbiama, kad netrukus Sityje bus pasirašoma serija susijungimų ir įsigijimų sandorių, kurių vertė viršija 100 mlrd. svarų.

Iki praėjusio spalio 1441 ES finansų firma bei institucija pateikė britų rinkos reguliuotojui FCA prašymus po Brexit suteikti laikinus leidimus dirbti šalyje. Daugiau kaip 1000 iš jų šiuo metu neturi biurų ir dabar juos steigs. Tarp jų – 228 Airijos firmos, 170 Prancūzijos, 165 Kipro, 149 Vokietijos. Savo ruožtu, 300 britų finansinių paslaugų firmų atidarė savo biurus ES.

Finansų sektorius yra nepaprastai svarbus Britanijai, o pernai finansinių paslaugų indėlis į šalies ekonomiką buvo 132 mlrd. svarų. Lyginant skaičius, žvejybos sektorius, palyginti su finansų, yra visiškai nykštukinis. Tačiau savų teritorinių vandenų ir žuvies išteklių kontrolė buvo ir yra vienas iš kertinių Brexit simbolių, vienas iš didžiųjų B. Johnsono pažadų, kad „mes susigrąžiname kontrolę“.

Ir štai čia vyriausiasis ES derybininkas M. Barnier spendžia britams spąstus. ES nemano, kad finansinės paslaugos turėtų būti atskiras derybų skyrius, o žvejybos kvotas britų vandenyse M. Barnier nori susieti su bendromis derybomis dėl prekybos. Britams tai gali būti sunkiausias derybų epizodas ir svarstoma, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms vardan didesnės naudos B. Johnsonas ryžtųsi laužyti vieną iš savo skambių pažadų. Tačiau šeštadienį britų žiniasklaida citavo premjero artimiausios aplinkos šaltinį, kad, nepavykus susitarti, britus tenkintų ir ES – Kanados ar net ES – Australijos tipo sutartis.

Turbūt tai bus vienos iš sunkiausių derybų tiek ES, tiek ir Britanijos istorijoje. Britų spaudoje cituojami vidiniai ES dokumentai, kuriuose perspėjama, kad iki gruodžio 31 d. nepavykus pasiekti susitarimo, abi derybinės šalys įvairiose srityse atsidurtų ant bedugnės krašto, o kelio atgal nebebūtų.