Rasa Čepaitienė. 1988-ieji

Mėsėdę pakeitus žolėdžiui imitacijų nesumažėjo. Vis dar lieka neregima siena tarp „mes“ – teisingi, politkorektiški, mandagūs, pasitempę, lankstūs, angliškai kalbantys be akcento, o lietuviškai jau su lengvu, vos juntamu – ir „jie“ – amžinai viskuo nepatenkinti, susiraukę, potencialūs riaušininkai pajuodusiom panagėm, nevertinantys ir negerbiantys valdžios pastangų gražiai atrodyti ir įkvepiančiai pašnekėti.

Na išties, kiek gi galima?! Ko jums dar trūksta? Ir anoniminiuose internetų komentaruose paniurnėti, ir kalendoriuje raudonai pažymėtas datas švęsti, ir trispalvėm mojuoti maloningai leidžiame. Aišku, neperdaug, kad akių su kotais viens kitam neišsibadytumėte, o jei mojavimo amplitudė viršytų nustatytą normą, ką gi, patys kalti, mes gi perspėjome…

Tad iš kur tad tas grįžimo į 1988-uosius metus jausmas? Ir kodėl vėl taip gerai klausosi Viktoras Cojus, likęs amžinai jaunas ir nesusitepęs posovietinės transformacijos purvu, kurio nei vienas neišvengėme?

Permainų reikalauja mūsų širdys!

Permainų reikalauja mūsų akys…

... niūniuoji ir tyliai sau šnabždi žodžius, prikibusius lyg užsilikęs rudeninio lapo draiskalas prie pado.

Ji tada atėjo, pažadėjusi kovoti su oligarchais. Atliepusi pamatinį teisingumo troškimą. Ja patikėjo, nes mat turėjo juodąjį diržą, taigi – kovotojos kvalifikacijas. Rūsčiai dairėsi aplink, aršiai juos pliekė iš tribūnų, kol sukūrė tvirtą kaip betonas signalinę savųjų ir svetimųjų atpažinimo sistemą. Sistemą, kurioje vieniems leidžiama labai daug, nes savi, teisingi ir tinkami, išlaikę anglų kalbos, ir ne tik, egzaminus, svarbiausia, lojalūs, o už lojalumą bus dosniai atlyginta išeinant, susodinus į šiltas vietas, apipilus ordinais ar pelningais projektais. Ir netinkamus niekam, kuriems geriausia reakcija – jokios reakcijos, juodas ignoras. Tegu pasiunta, juk visada bus palaimingai susilydančių pamačius, susižavėjusiais žvilgsniais palydinčių trumpakalbę „tvirtos rankos“ savininkę.

Po atkaklių ir nenuilstamų, ištisą dešimtmetį užsitęsusių pastangų, jau galime konstatuoti rezultatą – kovojimo metu nei vienas oligarchas nenukentėjo… Bet tai nesvarbu. Svarbiausia ir toliau vaidentis eteryje, neleidžiant savęs pamiršti, rūpestingai pradubliuojant dabartinio šventinius sveikinimus ar oficialius susitikimus.

Pastarasis irgi laimėjo pažadėjęs. Gerovę. Jei ne visiems, tai bent daugeliui. Vėlgi pataikė kaip pirštu į dangų. Kas gi nenorėtų gyventi geriau? Juk visi kito žinomo politiko jau buvo seniai išmokinti jaustis tam nusipelnę...

Ir kad staiga pasigaus visi – gerovė, gerovė! Kaip gi mums anksčiau „nedaėjo“, ko gi tam elektoratui iš tikrųjų reikia! Ir kad pradės kurti partijas ir frakcijas tokiu pavadinimu!

Masės patikėjo ir šituo. Kaipgi nepatikės, gi sau tą gerovę stiklinio kubo pavidalu saugomoje teritorijoje susikurti pajėgė, ir per teismus apgynė, reiškias, ir mums pajėgs!

Tik kokia tai ta jo vizija drungna ir trumparegė... Smulkiaburžuazinė. Seniau va, tarybiniai žmonės laimės viršūne laikė paskyrą žiguliukui, sekciją, pilną čekiško krištolo, skalbiankę iš Rytų Vokietijos… Konkretu ir paprasta. O dabar su ta gerove sudėtingiau, nebeaiškus jos matas… Bet ne turinys. Gerovė vistik turi būti materiali, apčiuopiama, o dar geriau – į statistines lenteles ir skaičiukus lengvai suguldoma. Kitaip nebus aišku, apie ką čia. Tokia nepriklausomybės pradžios pažado „veikiai sukurti švedišką socializmą“ reinkarnacija, atgimusi po neoliberalizmo siautėjimo ir atskirties gilinimo dešimtmečių. Neveltui jis ateina iš tenai, iš skandinavų. Kaip ir, nė nepradėtas gydyti, Stokholmo sindromas…

Sukursim gerovę platesniam vartotojų ratui ir gyvensim kaip pas Dievą užantyje, – žada. O ko gi paprastam žmOgui gali bereikėti? To, kad tauta išliktų ir nustotų nykti, o gal kultūros, – sakote? Kokios dar kultūros? Taigi viskas čiki piki su ta jūsų kultūra. Va, net Prezidentūros duris tam atvėrėme, kalbėkitės apie ją kiek tik širdis geidžia… Sakote, jūsų nėra įleidžiamųjų sąraše? O tai jau ne mūsų bėdos, techninė klaida, kam nepasitaiko.

Svarbiausia, kad parazitinės sistemos pamatai nė per nago juodymą nebūtų pajudinti, išliktų stabilūs. Budriai tesaugo milžino jėga… Štai tokia vizija ir misija. O ją įgyvendinant mes gi ne prieš ir, kai reikia, bažnyčioj paklūpoti, ir geltonai-žaliai-raudonai pasipuošti, negi gaila? Ko gi nepadarysi vardan tos šioje imitacinėje valstybėje…