Laisvūnas Šopauskas. Kaukių kritimo metas. Burokevičinė ideologija „Lietuvos sąraše“

propatria.lt nuotrauka 

Vasario 5 dieną portalas LRT.lt paskelbė Leonido Donskio premijos laureato Lino Vildžiūno kalbą. Šioje kalboje išdėstytoms pozicijoms netrukus karštą pritarimą išreiškė VDU profesorius, partijos „Lietuvos Sąrašas“ tarybos narys, istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas, Veidaknygėje parašęs, jog tai „puiki, labai reikalinga, Leonido Donskio premijos laureato verta kalba.“ 

Į šį kolegos entuziazmo proveržį prof. Vytautas Radžvilas reagavo straipsniu, kuriame L. Donskio premijos laureato kalba buvo įvertinta taip:

Bendras kalbos vertinimas lyginamuoju istoriniu-politiniu požiūriu – tipiška atsakingo LKP CK ideologijos ir propagandos skyriaus darbuotojo kalba sovietiniams „darbo žmonėms“, kurioje „Tiesos“ vedamojo stiliumi triuškinamos vis dar nepribaigto ir vėl keliančio galvą „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškos. 

Bendras vertinimas geopolitiniu ir lyginamuoju istorijos politikos požiūriu – pažodžiui kartojamas stalinistinės SSRS ir putininės Rusijos istorinis pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą, Birželio sukilimą, pokario pasipriešinimą ir Sąjūdį. Pagrindinis kalbos leitmotyvas – visa Tautos laisvės kova yra amžina Lietuvos gėda, tamsaus, agresyvaus ir nusikaltėliško nacionalistinio-profašistinio gaivalo siautėjimas. Laureatas taip pat karštai pritaria vienam svarbiausių V. Putino režimo vykdomos antilietuviškos propagandinės kampanijos teiginių, kad šių dienų Lietuva – iki galo po Baltijos šalių „išlaisvinimo“ taip ir likusio nepribaigto, todėl vis įžūliau keliančio galvas fašizmo rojus.

V. Radžvilo straipsnis baigiamas klausimu „Lietuvos Sąrašo“ partijai: „prof. A. Kulakausko išsakytas nuoširdus susižavėjimas šia į gūdžiausius sovietmečio laikus atbloškiančia kalba ir pritarimas šioms joje išsakytoms nuostatoms verčia klausti: ar tai yra oficiali visos „Lietuvos sąrašo“ Tarybos ir jos pirmininko, taigi – ir partijos pozicija?“

Į šį klausimą Veidaknygėje atsakė pats Antanas Kulakauskas: 

Galiu užtikrinti, kad Lino Vildžiūno kalbą, pristatantis sakinys niekaip nėra derintas su “LS” partijos vadovybę ir išreiškia mano asmeninę nuomonę. Tikriausiai ne visi mano partiečiai jai pritars, bet, manau, ji neprieštarauja partijos strateginei linijai, grindžiamai kitokia nei “N[acionalinio] S[usivienijimo]” patriotizmo samprata ir kitokia tautiškumo versija.

 V. Radžvilo klausimu susidomėjusiam internautui „Lietuvos Sąrašo“ tarybos narė Joana Noreikaitė atkirto, kad tai „Jo asmeninė nuomonė, apie tai jis jau parašė savo FB sienoje“.

Gali būti, kad apie skandalingas prof. Kulakausko politines preferencijas kokį nors „asmeninė nuomonė, o ne partijos oficiali pozicija“ netrukus išgirsime ir iš partijos lyderio Dariaus Kuolio arba ir partijos Tarybos.

Pareiškimais „asmeninė nuomonė, o ne partijos oficiali pozicija“ arba „nusišnekėjo, nesusipratimas“ skandalo užgesinti nepavyks, nes kiekvienam nors kiek galvojančiam asmeniui kils natūrali abejonė: kaip galėjo atsitikti, kad žmogus, kurio politinėms nuostatoms pritartų pats draugas Burokevičius, yra ne tik „Lietuvos Sąrašo“ partijos narys, bet ir reiškiasi jos Taryboje ir netgi yra artimiausias jos lyderio Dariaus Kuolio bendražygis? Todėl klausimas Koks santykis tarp prof. Kulakausko antivalstybinės burokevičinės „asmeninės nuomonės“ ir „Lietuvos Sąrašo“ partijos politinių pozicijų? išlieka neatsakytas ir aktualus. Šiam klausimui skirtas šis straipsnis.

Burokevičininkų tinklas

Tai, kad prof. Kulakauskas išreiškė savo beribį susižavėjimą burokevičinėmis politinėmis nuostatomis, gali atrodyti nesusipratimas tik tol, kol į šį įvykį žvelgiame atsietai nuo konteksto. O kontekstas labai iškalbingas. Linas Vildžiūnas savo įsimintiną kalbą rėžė atsiimdamas Leonido Donskio premiją. Donskio liberalkomunistinės, antivalstybinės ir antilietuviškos pažiūros, jo propagandinė veikla, uoli kova prieš lietuviškąjį nacionalizmą, prieš „fašizmą“, kurį sugebėjo įžvelgti net filosofo A. Maceinos idėjose, pastangos apdergti Lietuvos didvyrius yra plačiai žinomi dalykai.  Tas pats Donskis buvo vienas iš viešųjų intelektualų organizacijos „Santara-Šviesa“ lyderių. Kiti šio sambūrio lyderiai - Gintautas Mažeikis, Tomas Venclova, Egidijus Aleksandravičius (visi – idėjiniai liberalkomunistai) ir ... prof. Kulakauskas bei „Lietuvos Sąrašo“ partijos lyderis Darius Kuolys. 

Verta prisiminti keletą santariečių energingos veiklos ir žygdarbių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Tomo Venclovos tautiečiams nuolatos žeriami kaltinimai homofobija, antisemitizmu ir rasizmu bei skelbiamas tikėjimas šviesia multikultūrine ateitimi tarp gausesnių atėjūnų, su kuria neva turėsime neišvengiamai susitaikyti. Arba Donskio ir Mažeikio afera Vytauto Didžiojo universitete, kai buvo perimtas ir sunaikintas normaliai veikęs švietimo židinys – Filosofijos katedra, ir vietoje jos įsteigta liberalkomunistinės propagandos kuopelė „Filosofijos ir socialinės kritikos“ katedros pavadinimu. Arba turbūt gėdingiausias per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį dokumentas – viešųjų intelektualų kreipimasis dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo, po kuriuo santariečių parašai kone dominuoja. Yra ten Donskio, Aleksandravičiaus, Mažeikio, Venclovos parašai. Nenustembame tarp odioziškų šio dokumento signatarų (tiesiog būtina įdėmiai išstudijuoti visą sąrašą!)  radę iškilaus oratoriaus Lino Vildžiūno ir šio oratoriaus gerbėjo prof. Kulakausko pavardes. Randame ir daugiau aktyvių „Lietuvos Sąrašo“ žmonių – Dainora Eigminienė, posėdžiaujanti partijos Etikos ir procedūrų komisijoje. Kaip čia neprisiminsi liaudies išminties: „Pasakyk, kas tavo draugai, o aš pasakysiu...“

To, kas išvardinta pilnai pakanka, kad pamatytume, jog prof. Kulakausko pritarimas burokevičinėms politinėms pažiūroms ir buvimas „Lietuvos Sąrašo“ atraminiu stulpu ir pirmininko artimu bendražygiu nėra joks nesusipratimas ir atsitiktinumas; kontekstas parodo, kad už viso to slypi sistema: visuma draugų ir bendražygių, kurie prisilaiko panašių idėjų ir siekia tų pačių politinių tikslų. Santara-Šviesa, tarp kurios lyderių randame prof. Kulakauską ir „Lietuvos Sąrašo“ partijos pirmininką Darių Kuolį, o tarp dalyvių – ne vieną aktyvų „sąrašietį“, atstovauja ir propaguoja lygiai tas pačias burokevičines pažiūras, kurias taip išraiškingai išdėstė oratorius L. Vildžiūnas, kurio pasaulėžiūros ištakas puikiai atskleidžia iškalbinga tėvo biografija, patvirtinanti žinomo posakio apie netoli nuo obels riedantį obuolį išmintį. Egzistuoja liberalkomunistine antivalstybine propaganda arba, liaudiškai sakant, smegenų plovimu užsiimančių asmenų ir organizacijų tinklas, kuriame Santara-Šviesa, prof. Kulakauskas ir doc. Darius Kuolys vaidina anaiptol ne paskutinį vaidmenį.

Tai konstatavus, dera iškelti klausimą: ar liberalkomunistinio tinklo aktyvūs veikėjai prof. Kulakauskas ir doc. Kuolys, būdami partijos „Lietuvos Sąrašas“ lyderiais, gali atstovauti patriotinėme ir provalstybinėms, t.y. visiškai kitokioms, priešingoms politinėms pozicijoms? Atsakymas į šį klausimą akivaizdus: tai prilygtų stebuklui. Būtų stebuklas, jei liberalkomunistinio tinklo aktyvistai Kulakauskas ir Kuolys „Lietuvos Sąrašo“ ribose nustotų būti liberalkomunistais, o „Lietuvos Sąrašas“, vadovaujamas tokių lyderių, taptų kuo nors kitu, o ne liberalkomunistinio tinklo dalimi. Politinės organizacijos pozicija visada yra jos lyderių pozicija, todėl jei lyderių pozicija yra antivalstybinė, organizacijos pozicija taip pat yra antivalstybinė, nesvarbu, kokie dideli patriotai būtų dauguma jos narių. 

Šioje vietoje verta prisiminti keletą „Lietuvos Sąrašo“ veiklos epizodų. 2016 metais „Lietuvos Sąrašo“ vadovybė atsisakė paremti piliečių kreipimąsi į visuomenę ir valdžią dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir  Baltic Pride eitynių, tokiu būdu išreikšdama savo pritarimą LGBT aktyvistų siekiams ir neokomunistinės genderizmo ideologijos prievartiniam brukimui (išsami partijos pozicijos analizė ČIA). Dėl šio „Lietuvos Sąrašo“ vadovybės apsisprendimo kilusioje diskusijoje partijos pirmininkas Darius Kuolys ir partijos frakcijos Vilniaus Taryboje narys Liutauras Stoškus buvo paprašyti atskleisti savo tikrąją poziciją genderizmo ideologijos ir seksualinių mažumų judėjimo reikalavimų atžvilgiu. Kaip nesunku numatyti, nei vienas savo pažiūrų visuomenei ir savo partiečiams atskleisti neišdrįso. Paskutiniųjų Seimo rinkimų proga Darius Kuolys ir Liutauras Stoškus buvo paprašyti atsakyti į keletą fundamentalių politinių klausimų apie demokratiją, partijų būklę, globalizmą ir politinę tautą. Ir vėl tikrosios abiejų veikėjų politinės nuostatos buvo nuslėptos. Savivaldos rinkimuose „Lietuvos Sąrašo“ dėka į Vilniaus tarybą pateko Aušra Maldeikienė (jos kandidatavimui į laisvą Seimo nario vietą „Lietuvos Sąrašo“ aktyvistams nepavyko surinkti 1000 parašų), kuri, kaip vėliau paaiškėjo (koks netikėtumas!) yra globalistė, seksualinių mažumų judėjimo uoli rėmėja, kovotoja prieš Lietuvoje neva siautėjantį antisemitizmą, Lietruvos didvyrių dergėja ir Vanagaitės bei Ivaškevičiaus didelė gerbėja. „Lietuvos Sąrašo“ partijos aktyvistai vėl liko it musę kandę, o vadovybė net nesiteikė pasiaiškinti, kaip galėjo įvykti toks „nesusipratimas“.

„Kitoks patriotizmas ir tautiškumas“

Dabar į klausimą apie prof. Kulakausko burokevičinių politinių nuostatų ir „Lietuvos Sąrašo“ politinės pozicijos santykį pažvelgsime iš kitos – idėjų –  perspektyvos. Pats prof. Kulakauskas tvirtai pareiškė, kad jo „asmeninė nuomonė“ puikiai dera su „Lietuvos Sąrašo“ programinėmis nuostomis ir net paaiškino, kodėl:

[asmeninė nuomonė] neprieštarauja partijos strateginei linijai, grindžiamai kitokia nei “N[acionalinio] S[usivienijimo]” patriotizmo samprata ir kitokia tautiškumo versija.

Šie prof. Kulakausko žodžiai ne mažiau iškalbingi, kaip aukščiau aptartas liberalkomunistinio bendražygių ir organizacijų tinklo kontekstas. Prof. Kulakauskas yra visiškai nuoseklus, susiedamas tris dalykus: savo burokevičines politines nuostatas, „Lietuvos Sąrašo“ strateginę liniją, bei kitokią, nei „Nacionalinio Susivienijimo“, patriotizmo ir tautiškumo sampratą. 

„Lietuvos Sąrašo“ lyderiai, visų pirma – doc. Kuolys, iš tikrųjų pasisako už kitokią, jų požiūriu, modernesnę, atviresnę, pilietišką, labiau įtraukiančią, ne nacionalistinę, patriotizmo sampratą ir tokią nuostatą pagrįstai galima laikyti partijos strategine linija. Lyderių kalbos šia tema niekada nepasižymi aiškumu, todėl net aktyvūs bendrapartiečiai negalėtų tiksliau paaiškinti, kokia yra to kitoniško patriotizmo ir tautiškumo specifika. Štai vienoje tipiškoje publikacijoje doc. Kuolys kalba apie „laisvės projektą“, „laisvės atramas“, „laisvą Respubliką“, „laisvus piliečius“, išsilavinimo svarbą, nurodo į J.-J. Rouseau, Cicerono, A. Mickevičiaus, S. Šalkauskio, S. Kymantaitės-Čiurlionienės, M. Lukšienės idėjas. Tačiau net itin atidžiam ir išprususiam skaitytojui, susipažinusiam su visų minėtų autorių idėjomis, vargu ar pavyktų susigaudyti, apie kokią politinę viziją kalba partijos pirmininkas.

Esminis dalykas šioje ir panašiose publikacijose yra ne tai, kas pasakoma, o tai, kas nutylima. „Lietuvos Sąrašo“ pirmininkas nutyli vieną „smulkmeną“: mūsų laikais laisvė neatsiejama nuo demokratijos, o pastaroji galima tik nacionalinėje valstybėje. Vadinamasis „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje atsirado būtent todėl, kad ši naujoji imperija grindžiama sorosine Europos šalių ištautinimo ir išvalstybinimo ideologija – be galo nepatogus faktas „Lietuvos Sąrašo“ taryboje esantiems kovotojams su nacionalizmu. Lietuvių laisvės projektas atrodo toks varganas todėl, kad jam trūksta svarbiausio atraminio stulpo – nacionalinės valstybės, kurią, vos atkurtą pradėjo negailestingai naikinti, o galiausiai taip ir neleido jai atsistoti ant kojų sorosine ideologija apsiginklavę globalistai. Todėl nestebina, kad Kuolys, būdamas vienas uoliausių šios ideologijos skleidėjų, ,,kovoja“ už laisvę ne tik ignoruodamas, bet savo tekstais ir ,,pilietine“ veikla naikindamas Lietuvos nacionalinę valstybę – fundamentalią jo tariamai ginamos laisvės sąlygą. Sunku patikėti, kad jis su bendraminčiais naikina tautos laisvę nesuvokdami, ką daro, nes tam suprasti pakanka net paviršutiniškai susipažinti su turbūt iškiliausio šių dienų Europos filosofo Pierrre‘o Manento įžvalgomis šiuo klausimu.

Matome, kad „Lietuvos Sąrašo“ pirmininkas doc. Kuolys apie patriotizmą ir tautiškumą kalba miglotai ir su esminiais nutylėjimais. Pabandykime suteikti šioms svarbioms sampratoms daugiau aiškumo ir pažiūrėkime, kas atsiskleis.

Patriotizmo ir tautiškumo sampratos tinkamai analizuojamos gali būti vieninteliu būdu: susiejant jas su esminėmis politinėmis alternatyvomis. O esminių politinių alternatyvų bet kuriuo istoriniu laikotarpiu būna vos keletas. Dvidešimto amžiaus pradžioje tokių alternatyvų buvo tik trys: Lietuva kaip savarankiška nacionalinė valstybė, Lietuva kaip nacionalinės Lenkijos valstybės provincija, Lietuva kaip Rusijos provincija. Mūsų dienomis esminių politinių alternatyvų vėl trys: Lietuva kaip nepriklausoma nacionalinė valstybė, Lietuva kaip beteisė naujosios Europos imperijos provincija, Lietuva kaip Rusijos imperijos provincija. Kiekvieną esminę politinę alternatyvą atitinka sava patriotizmo ir tautiškumo samprata. Tiksliau tariant, tam tikra patriotizmo ir tautiškumo traktuotė visada yra fundamentalios politinės alternatyvos dalis ar aspektas. Tai išsiaiškinus, dera kelti klausimą: su kokia esmine politine alternatyva susieta ir kokią esminę politinę alternatyvą atmeta „Lietuvois Sąrašo“ kitoniška patriotizmo ir tautiškumo samprata?

Kokią patriotizmo ir tautiškumo sampratą „Lietuvos Sąrašas“ atmeta, daugiau negu aiškiai pasakė prof. Kulakauskas – tą, kuria remiasi „Nacionalinis Susivienijimas“, t.y. tą, kuria remiasi vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos Respublika ir kuria rėmėsi Sąjūdis, atkūręs Lietuvos Respublikos valstybingumą. Šio patriotizmo ir tautiškumo atmetimas neišvengiamai reiškia ir visos esminės politinės alternatyvos – nepriklausomos nacionalinės Lietuvos Respublikos – atmetimą. Kitaip tariant, „Lietuvos Sąrašas“, prisilaikydamas pozicijos, jog reikalingas kitoniškas patriotizmas ir tautiškumas, prisilaiko pozicijos, jog Vasario 16-osios valstybė ir Sąjūdis buvo klaida, t. y. pasisako už tai, ką propaguoja A. Bumblauskas ir N. Putinaitė.

Patriotizmų ir tautiškumų daugybiškumas yra fundamentali pozicija, kurią verta išskleisti. Šios pozicijos loginė pasekmė tokia: jei galimi keli patriotizmai ir tautiškumai, nelieka skirtumo tarp patrioto ir kolaboranto. Sovietinis kolaborantas draugas Sniečkus galėjo pasakyti, kad jis yra Lietuvos patriotas, bet jo patriotizmas yra kitoks, negu buržuazinis-nacionalistinis partizanų patriotizmas; sovietinis kolaborantas draugas Burokevičius galėjo pasakyti, kad jis patriotas, tik jo patriotizmas kitoks, negu buržuazinis-nacionalistinis Sąjūdžio patriotizmas; eurokolaborantai Putinaitė, Bumblauskas, Donskis, Mažeikis, Gailius, Venclova, Maldeikienė gali pasakyti, kad jie patriotai, tik jų patriotizmas kitoks, negu nacionalistinis „Nacionalinio Susivienijimo“ patriotizmas. Randame ne tik tobulą analogiją, bet net kone tapačią frazeologiją: sovietinių kolaborantų kovą prieš „buržuazinį nacionalizmą“ eurokolaborantai tęsia kaip kovą prieš „nacionalizmą“. Sovietinis lietuvis turėjo gyventi  „tautinės formos, bet komunistinio turinio“ kultūros aplinkoje, sovietinis „kitoks patriotizmas ir tautiškumas“ buvo tos kultūros aspektas, o jo esmę neblogai perteikė žodžiai iš populiarios dainelės „Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres – Sovietskij Sojuz“. Eurolietuvis turi gyventi liberalkomunistines „bendraeuropines vertybes“ pripažįstančioje kultūroje, nenacionalistinis „kitoks patriotizmas ir tautiškumas“ yra tos kultūros aspektas, o jo esmę neblogai perteikia LRT populiarinamas šūkis „Lietuva yra visur, kur gyvena lietuviai“. 

Vėl matome kone tobulą analogiją. Tiek sovietinių kolaborantų, tiek eurokolaborantų „kitoks patriotizmas ir tautiškumas“, be abejo, tėra tik patriotizmo ir tautiškumo simuliakrai, susiję su politiniais projektais, kurių sėkmė reikštų lietuvių politinės tautos sunaikinimą, o vėliau – ir lietuvių etnoso sunaikinimą kolonizacijos, asimiliacijos ir išsivaikščiojimo keliu. Griežtai kalbant, yra vienintelė nesimuliakrinė šiuolaikinė patriotizmo ir tautiškumo samprata – ta, kuri kalba apie lietuvių tautos amžiną egzistavimą savo nepriklausomoje valstybėje. Tai yra nacionalistinė patriotizmo ir tautiškumo samprata, ta, prieš kurią kovoja „Lietuvos Sąrašo“ lyderiai. Geležinė politikos logika lemia, kad „kitokie patriotizmai ir tautiškumai“ gali būti tik patriotizmo ir tautiškumo simuliakrai ir gali būti tik Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos sunaikinimo reikalaujančių politinių projektų aspektas. Kitais žodžiais tariant, „kitoks patriotizmas ir tautiškumas“ visada buvo, visada bus ir niekuo kitu būti iš principo negali, tik  kolaboranto šūkiu.

Tuščios „Lietuvos Sąrašo“ lyderio kalbos apie Respubliką, laisvą pilietį, išsilavinimą ir Ciceroną pridengia tai, kas iš tikrųjų svarbu – kova prieš nacionalizmą ir nenacionalistinio „kitokio patriotizmo ir tautiškumo“ propagavimas yra antivalstybinė, kolaborantiška veikla. Koks yra tas „Lietuvos Sąrašo“ partijos „kitoks patriotizmas ir tautiškumas“ dabar gali kiekvienas pasiskaityti įstabioje Donskio premijos laureato Lino Vildžiūno oracijoje.

Vykdyti kolaborantišką veiklą, vos pridengtą „liberalizmo“ kauke, jau nebeįmanoma. Tokią prabangą Darius Kuolys, „Lietuvos Sąrašas“, „Santara-Šviesa“ galėjo sau leisti, kol tautinis judėjimas buvo silpnas ir dėl visuomenės kvailinimo jį buvo galima slopinti ir marginalizuoti „švelniai“, kone savaime. Panašiai kaip sovietmečiu, per pastaruosius trisdešimt metų Lietuvos piliečiaų sąmonę ir mąstymą stengiamasi paveikti dviem – ,,griežtuoju“ ir ,,švelniuoju“ – būdais. Kaip ir tada, taip ir dabar, ,,griežtasis“ būdas – tiesmukiškas ir bukas smegenų plovimas nevengiant primityvaus ideologinių etikečių klijavimo (nacionalistai, klerikalai, reakcionieriai, tamsybinkai, ksenofobai, homofobai ir t. t.), smerkimo kampanijų ir net politinių-teisinių represijų (naujausias pavyzdys – sorosinio Žmogaus teisių centro siūlomas 50 eurų atlygis skundikams dėl tariamų ,,diskriminacinių“ nusikaltimų, kurio viešai nedrįso siūlyti net KGB). Jis buvo skirtas plačiajai visuomenei arba, kaip šiandien sakoma, ,,runkeliams“ perauklėti. Tačiau SSKP laikė esant tikslinga taikyti ir ,,švelnaus“ poveikio metodus – jie buvo skirti pirmiausia ,,prijaukinti“ inteligentams ir paskatinti juos nepastebimai, ne brutalios priemonės, o subtilaus ,,įtikinimo“ keliu perimti komunistinę ideologiją. Šitaip buvo suformuotas gausus ,,humaniškų“, tai yra ,,liberalių“ komunistų inteligentų sluoksnis. 

Šis dvigubas metodas naudojamas ir indoktrinuojant sorosine ,,atviros visuomenės“ ideologija. Todėl šalia tokių atvirų tautos ir valstybės ideologinių naikintojų kaip M. Ališauskienė, V. Bachmetjevas, B. Gailius, J. Dementavičius, Š. Liekis, G. Mažeikis, A. Bielskis, N. Putinaitė, N. Šepetys, D. Puslys, A. Bumblauskas R. Valatka, kurie net nemano reikalo slėpti neapykantos 1918 m. m. sukurtai ,,nacionalistinei“ Lietuvos Respublikai, darbuojasi subtilieji smegenų plovėjai, siekiantys nepastebimai kontroliuoti Lietuvos ateitimi susirūpinusius piliečius, kurių nemažai esama ir ,,Lietuvos sąrašo“ gretose. Atviros Lietuvos Fondas, Vilniaus politikos analizės centras, „santariečių“, ,,bernardinų“ ir ,,Naujojo Židinio-Aidų“ grupuotės – pagrindinės šių ideologinių ,,influencerių“ santalkos. Daugiau nei du dešimtmečius trukęs smegenų plovimas ir ,,perauklėjimas“ vadinamosios ,,atviros“, tai yra turinčios ,,savanoriškai“ save susinaikinti lietuvybės dvasia buvo beveik nepastebimas ir davė įspūdingų rezultatų būtent dėl taikomų ,,švelnaus“ poveikio metodų. Tačiau Vakaruose prasidėjus tautiniam budimui ir valstybiniam atgimimui šios priemonės tapo neveiksmingos, todėl griebiamasi atviro ir šiurkštaus spaudimo, kurio akivaizdžiausia išraiška yra politinė isterija gąsdinant visuomenę pramanytais ,,fašizmo“ ir net ,,nacizmo“ baubais. L. Vildžiūno kalba – tipiškas šios isterijos pavyzdys. 

Kaip žinoma, nutarus, kad pokomunistinės valstybės yra pakankamai ,,europeizuotos“ ir ,,vesternizuotos“, jose veikusios Soroso finansuojamos tautų ,,perauklėjimo“ buvo uždarytos arba smarkiai susiaurinta jų veikla. Susizgribus, kad džiaugtasi per anksti, nes laikytos ,,pribaigtomis“ tautos bunda, mestos milžiniškos lėšos kovai su vadinamuoju nacionalizmu. Gavę dotacijas, atkuto ir vėl mėgina aktyvinti savo veiklą ir Lietuvos sorosininkai. Jie tęsia visuomeninės ištautinimo ir išvalstybinimo veiklą net puikiai suprasdami, kad iš tikrųjų ruošia dirvą naujai Lietuvos okupacijai. Juk gilėjant ES krizei ir eižėjant NATO ir taip menkos šalies saugumo garantijos menksta, o kartu kryptingai griaunamas praradinėjančios tautinę ir valstybinę savimonę ir net jauseną, todėl virstančios beformiais drebučiais, visuomenės gebėjimas valingai pasipriešinti agresijai. 

Kreipimasis į buvusius bendrapartiečius

Keletą metų priklausiau „Lietuvos Sąrašo“ partijai.  Pažįstu daugelį Jūsų – aktyvių šios partijos narių. Todėl kreipiuosi į Jus asmeniškai.

Kaukės nukrito. Prof. Kulakausko išsiviešinimas atskleidė tikrąsias „Lietuvos Sąrašo“ politines nuostatas ir tikslus, kruopščiai slepiamus nuo eilinių narių. Gali būti sunku patikėti, kad dėl partijos nuostatų ir tikslų Jūs esate mulkinami ne mažiau, kaip seniai liberalkomunistine tapusios konservatorių partijos nariai, bet daugybė faktų, tiek paminėtų šiame straipsnyje, tiek nepaminėtų, liudija, kad yra būtent taip.

Kartojasi 1988-1989 m. situacija, kai ryškėjo principinės ideologinės-politinės takoskyros ir visiems reikėjo apsispręsti. Vakaruose ir Europoje prasidėjęs visuotinis tautinis ir valstybinis atgimimas ir sukilimas iš esmės yra maištas prieš kitą globalistinį – jau ne komunistinį, bet liberalkomunistinį – pasaulio tautų naikinimo projektą. Jo vykdytojai netrukus bus vertinami lygiai taip pat, kaip buvo vertinami komunizmo statybos ideologai. 

Išaiškėjusios tikrosios „Lietuvos Sąrašo“ partijos politinės pozicijos verčia kiekvieną sąžinės nepraradusį narį pasirinkti. A. Bumblausko garbei reikia pripažinti, kad jis vienintelis išdrįso atvirai ir atskleisti sorošinį požiūrį į Tautos laisvės kovų istoriją ir aiškiai išdėstyti pačios Lietuvos ateities viziją. Lygiai taip pat į Lietuvos istoriją žvelgia ir tokio pat likimo jai trokšta ir linki E. Aleksandravičius, D. Kuolys ir kiti aktyviausi jų bendramnčiai ir bendražygiai. Pasirinkimas aiškus: lietuvių tautos išnykimas ir susloviškoji-sorosinė svajonė ,,Lietuva, tik be lietuvių“, ar lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės išlikimas amžiams? Jokio kompromiso ar pusinio sprendimo ,,ir vilkas sotus, ir avis sveika“ šiuo klausimu būti negali. Pigaus gudravimo ir pernelyg ilgai užsitęsusių vaikiškų gūžinių beviltiškai mėginant išsisukti nuo šio klausimo laikas baigėsi.

Joana Noreikaite, Leonai Merkevičiau, Gintautai Terleckai, Gediminai Storpiršti, Saule Matulevičiene, Mariau Matulevičiau, Aurelija Babenskiene, Medardai Taurinskai, Rimte Kutavičiene, Auste Nakiene, Šarūnai Bagdonai, Giedriau Misevičiau, Jaroslavai Vabali, Gediminai Mikelaiti ir kiti „Lietuvos Sąrašo“ partijos nariai, ar Jūs tikrai su vanagaitėmis, ivaškevičiais, donskiais, mažeikiais,  zuroffais, kukliansky, sorosais, maldeikienėmis, šimašiais, linkevičiais ir panašiais Lietuvos naikintojais? Jei ne – ką Jūs veikiate „Lietuvos Sąrašo“ partijoje?