Aras Lukšas. Vasario 16-oji: neišdeginta tautos atmintis

Mindaugo Šernos nuotrauka 

1945 metų vasarį, vykdydami sovietinės Lietuvos NKGB vadovo Aleksandro Guzevičiaus direktyvą, teritoriniai šios žinybos padaliniai ėmė rengti vadinamuosius agentūrinių-operatyvinių priemonių planus, kurių tikslas – visais įmanomais būtas sutrukdyti lietuviams paminėti Nepriklausomybės dieną. Ypatingu budrumu čekistai pasižymėjo buvusioje Laikinojoje sostinėje Kaune. Likus kelioms dienoms iki vasario 16-osios visų miesto mokyklų direktoriams griežtai nurodyta stebėti savo moksleivius. Į visas miesto gatves, aikštes ir kitas galimas žmonių susibūrimo vietas pasiųstos specialiai sudarytos operatyvinės grupės, turėjusios stebėti įtartinus asmenis ir užkirsti kelią bet kokioms galimoms manifestacijoms. Itin akylai stebėtos tradicinės Vasario 16-osios paminėjimo vietos – senosios miesto kapinės, kuriose tuo metu dar stovėjo paminklas Nepriklausomybės kovų dalyviams ir Karo muziejaus sodelis. Skaitlinga agentų armija buvo pasiųsta ir į visas Kauno bažnyčias.

Tačiau, nepaisant visų čekistinių priemonių, sutrukdyti šventės nepavyko. Sprendžiant iš vasario 21-ąją datuoto NKGB Kauno skyriaus pranešimo, Vasario 16-oji mieste buvo paminėta plačiai, ir ypač – tarp jaunimo. Daugelyje mokyklų moksleiviai į pamokas atėjo pasidabinę trispalvėmis juostelėmis, daug kur pamokos truko trumpiau, nei įprasta, o vietoje jų vyko tautinės vakaronės, nemaža dalis jaunimo su tautiniais ženkliukais ant krūtinių pasirodė ir prie Nežinomo kareivio kapo. Be to, Stalino prospektu pervardintoje Laisvės alėjoje kažkas iškabino plakatą su antisovietiniais šūkiais, mieste iš rankų į rankas keliavo atsišaukimai. Viename iš jų primenama: „kiekvieno lietuvio pareiga prisiminti, kad vasario 16 d. yra nepaprasta. Visi Lietuvos piliečiai kaip vienas neapmirškime taip brangios mums dienos ir bent susikaupimu ją atšvęskime“.

Tą dieną Vasario 16-oji minėta ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Viename to meto NKGB dokumentų aprašytas Vlado Bielevičiaus bute įvykęs Ukmergės mokytojų seminarijos moksleivių susibūrimas, kuriame pagerbti žuvę Nepriklausomybės kovų savanoriai. Buto šeimininkas, pabrėžęs, kad ir dabar žūsta broliai už laisvę, pareiškė, kad čia susirinkusiųjų uždavinys – palaikyti žmonių tikėjimą nepriklausoma Lietuva.

Tais metais minint vasario 16-ąją aktyviai dalyvavo ne tik moksleiviai, bet ir pirmosios okupacijos metu nespėti ištremti mokytojai, net mokyklų vadovai. Štai Tauragės gimnazijos direktorius Navasaitis surengė minėjimą, kuriame dalyvavo 150 moksleivių ir 20 mokytojų. Tuo tarpu Panevėžyje buvo sulaikytos dvi gimnazistės, platinusios atsišaukimus, pasirašytus Vilniaus apygardos partizanų vardu. Kaip pastebi antisovietinį jaunimo pasipriešinimą nagrinėjęs istorikas Juozapas Romualdas Bagušauskas, šie ir kiti veiksmai atskleidė ne tik jaunimo, bet ir visos tautos antiokupacines nuotaikas, kurios tolydžio išryškėdavo ir vėlesniais metais.

Po metų pasikartojo ta pati istorija, tik šį kartą kovai su tautos švente vadovauta jau tiesiogiai iš Maskvos. Vasario 14 dieną SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje Ivano Tkačenkos pasirašytoje direktyvoje operatyvinių sektorių viršininkams Vasario 16-oji įvardijama kaip itin pavojinga šventė, mat ji pogrindyje „pažymima suaktyvėjusia veikla, užpuolimais, teroro aktais“.  Vis dėlto ypatingu išradingumu direktyvos autorius nepasižymi – joje nurodomos priemonės sutrukdyti Nepriklausomybės dienos paminėjimui atrodo beveik žodis žodin nusirašytos nuo pernykščių A. Guzevičiaus instrukcijų.

Tačiau jokios čekistų numatytos priemonės neduos rezultatų nei tais, nei vėlesniais metais. Per visus okupacijos dešimtmečius okupantų mėginimai išdeginti iš tautos atminties visiems brangią datą nueis perniek.  Kiekvienais metais partinė vadovybė ir čekistai mėgins jėga ir bauginamais sutrukdyti vasario 16-osios paminėjimą ar net sukompromituoti pačią Nepriklausomybės dienos idėją, bet kiekvienais metais ši diena sušvis trispalvės šviesa ir suskambės tautiškos giesmės akordais. Ir kiekvienais metais ši giesmė veršis iš jaunų širdžių – tiek tų, kurios pačios išsaugojo prisiminimus apie nepriklausomą Lietuvą, tiek tų, kurios perėmė laisvės ilgesį iš savo tėvų. Tad neatsitiktinai pavergėjai su Vasario 16-osios dvasia kovojo ne mažiau įnirtingai, nei su ginkluota rezistencija. Ir neatsitiktinai 1982 metais pasirodęs pogrindžio leidinėlis „Lietuvos ateitis“ rašė: „nesistebėkime, kad atomu ginkluotas mūsų priešas išsigąsta šeštos klasės mokinuko sąsiuvinyje nupieštos Trispalvės ar paprastu pieštuku išvedžioto užrašo: „Atiduokite Lietuvą lietuviams!“

Nenugalėtos Trispalvės

Žinoma, taip atvirai, kaip minėtais 1945-aisiais, Vasario 16-oji vėlesniais metais nebuvo minima – čekistai ir jų agentai, milicija ir vidaus kariuomenė, partiniai funkcionieriai ir specialūs komjaunimo operatyviniai būriai, prigąsdinti įmonių ar mokyklų vadovai darė viską, kad tą dieną būtų išvengta didesnių masinių manifestacijų. Ir vis dėlto drąsūs jauni žmonės kiekvieną kartą siuntė visuomenei ženklus, liudijančius, kad laisvės troškimas vis dar gyvas. Tą dieną mokyklose buvo draskomi komjaunimo sienlaikraščiai ir partinių bonzų portretai, ant sienų pasirodydavo patriotiniai šūkiai ir sovietinius okupantus pašiepiančios karikatūros, šen bei ten pasirodydavo lapeliai su atsišaukimais. Tačiau svarbiausiu nenugalėtos laisvės simboliu ilgiems dešimtmečiams tapo Trispalvės, variusios okupantams bejėgišką įtūžį.

“Jeigu tavo išvadavimui reikalinga mano gyvybė, Tėvyne, imk ją. Man negaila devyniolikos metų. Tegul plaikstosi vėliavos“, – 1957-aisiais pogrindžio leidinyje „Laisvės balsas“ rašė Nijolė Gaškaitė, drauge su grupe Pandėlio moksleivių aktyviai dalyvavusi slaptos organizacijos „Laisvę Lietuvai“ veikloje. Ir vėliavos plaikstėsi -būtent šios organizacijos nariai 1958-aisiais ėmėsi kelių labai drąsių, netgi beatodairiškų žygių. Šios organizacijos narys (vėliau – žinomas disidentas) Petras Plumpa tų metų vasario 16-osios išvakarėse sugebėjo iškelti Trispalvę ant 80 metrų aukščio Kauno Petrašiūnų elektrinės kamino. Tą pačią naktį jo bendražygiai Česlovas Kučinskas ir Donatas Bičiūnas nepriklausomos Lietuvos vėliava papuošė stropiai saugotą Gedimino pilies kalną.

Tiesa, po poros mėnesių KGB minėtą jaunimo organizaciją susekė. Visi jos nariai buvo suimti. Tų pačių metų liepą N. Gaškaitė ir P. Plumpa buvo nuteisti po 7 metus, o Č. Kučinskas ir D. Bičiūnas – po 5 metus lagerių. Tačiau vėliavos plaikstėsi ir toliau. Jas per kiekvieną vasario 16-ąją keldavo ne tik pogrindžio organizacijų nariai, bet ir pavieniai drąsuoliai. Ir toli gražu ne visus juos kagėbistams pavykdavo išaiškinti.

Iš sovietinio saugumo dokumentų matyti, kad vien per 1958 metų vasario 16-ąją visoje Lietuvoje buvo iškelta mažiausiai 10 Trispalvių – vieną iš jų kažkas netgi sugebėjo pritvirtinti prie iš Druskininkų į Vilnių važiavusio traukinio. Reikia pastebėti, kad kai kuriems vėliavų kėlėjams prireikdavo aukštalipių ar alpinistų įgūdžių – štai 1970-aisiais beveik dviejų metrų ilgio ir metro pločio Trispalvė su išsiuvinėtu užrašu „Sutraukysim vergijos grandines“ ant Klaipėdos celiuliozės fabriko kamino suplevėsavo net 102 metrų aukštyje!

Tačiau dažniausiai vėliavos per Vasario 16-ąją buvo keliamos ant mokyklų. Pogrindinė „Lietuvos katalikų bažnyčios“ kronika mini daugybę tokių atvejų: 1973-aisiais vėliavos plevėsavo Jurbarke, 1976-aisiais – Kaune, 1983-aisiais – Kapčiamiestyje. O kadangi nenugalimosios „LKB kronikos“ informacija patekdavo į laisvąjį pasaulį ir būdavo skelbiama per lietuviškas Vakarų radijo stotis, apie šias pilietinio pasipriešinimo akcijas greitai sužinodavo visa Lietuva. Trispalvių šviesa niūrioje sovietinėje naktyje žadino viltį ir primindavo visiems – esame, buvome ir būsime Vasario 16-ąją susikūrusios valstybės piliečiai.

Be abejo, tokių akcijų organizatoriai dažniai susilaukdavo represijų – priklausomai nuo laikmečio, jiems grėsė įkalinimas, išmetimas iš mokyklos, geriausiu atveju – vadinamosios KGB „profilaktinės priemonės“. Tačiau daugelis jų vis dėlto veikė labai apgalvotai ir neretai sugebėdavo pergudrauti patyrusius čekistus. Tokio atveju būta kad ir 1986-aisiais, kai Sovietų Sąjungą jau valdė „reformatorius“ ir „demokratas“ Michailas Gorbačiovas, tačiau bet kokie mėginimai priminti lietuviams jų valstybės šventę buvo persekiojami taip pat, kaip ir ankstesniais laikais.

Interneto svetainėje sovietika.lt galime rasti pasakojimą apie du aštuoniolikmečius studentus Raimundą Drevninkaitį ir Vaidą Kolegą, nutarusius iškelti Trispalvę ant Šakių Zigmo Angariečio (dabar – „Aukuro“) vidurinės mokyklos žaibolaidžio. Slapčia pasiuvę vėliavą R. Drevninkaičio mamos siuvimo mašina, jaunuoliai persirengė svetimais drabužiais, ir, vienas apsiavęs pora numerių didesnius batus, o kitas – basomis nakties tamsoje patraukė link mokyklos. Užsiropštę apledėjusiomis metalinėmis kopėčiomis ant stogo, vaikinai turėjo ilgokai laukti, mat apačioje pasirodė kažką besivaikantys milicininkai. Galiausiai, pritvirtinę Trispalvę ir užrašę ant aplinkinių tvorų ir pastatų keletą antisovietinių šūkių, studentai išsiskirstė. R. Drevninkaitis sudegino seną tėvo paltą ir batus, o flakoną su geltonai dažais užkasė į žemę.

Kitą rytą miestelyje kilo baisus sąmyšis. Tvirtai chirurginiais mazgais pririštą vėliavą milicininkams pavyko nukabinti tik prieš vidurdienį, o kagėbistai tuo metu jau purtė visus, kurie jiems atrodė įtartini – kliuvo net tą naktį alų kažkokiame rūsyje siurbusiems niekuo dėtiems Šakių pankams. Mokykloje buvo tikrinamos visų moksleivių rašysenos, o mokytojams teko knistis po moksleivių kuprines, ieškant įkalčių. Tačiau veltui – triukas su dideliais batais ir basomis pėdomis padėjo vaikinams gerai užsimaskuoti – iš paliktų pėdsakų saugumiečiai nusprendė, kad vėliavą ant mokyklos stogo iškėlė stambus vyras su vaiku. „Nusikaltėlių“ taip niekas ir nerado, tačiau prieš kitą Vasario 16-ąją prie visų Šakių mokyklų budėjo itin gausios milicijos pajėgos. 

„Stebėt, mąstyt ir viską atsiminti“

Žinoma, ne vien vėliavos tais laikais pažymėdavo Vasario 16-ąją. Štai 1978-ųjų vasario 17 dieną  Lietuvos SSR KGB pranešime Maskva informuojama, kad vien Vilniuje Nepriklausomybės dienos pasirodė gatvėse, gamyklose, parduotuvėse ir kitose gausiai lankomose vietose pasirodė 265 mašinėle atspausdinti atsišaukimai. Viename iš jų sakoma: „Jaunuoli, pakelk galvą ir apsidairyk. Greitai Vasario 16-oji. Suburk savo draugų grupę, kad šią puikią šventę sutiktum didele demonstracija su vėliavomis, šūkiais ir transparantais. Šalin bolševikų išgamas!. Šalin Brežnevą! Šalin parsidavusias lietuvių dūšias.! Laisvę Lietuvai, laisvę jos vaikams. Tegyvuoja Laisva Lietuva.“

Išradingas patriotinis jaunimas sugalvodavo ir kitų būdų parodyti, kad prisimena ir brangina prarastąją Lietuvos nepriklausomybę, kad niekuomet neatsisakys laisvės siekių. Tarkime, 1976 metų vasario 16-ąją Vilniaus 4-osios vidurinės mokyklos septintokai atėjo į pamokas vietoje raudonų pionieriškų kaklaraiščių pasirišę tautines juosteles, o mokyklos sienas papuošė užrašais „Laisvę Lietuvai“. Kitur vyresnieji moksleiviai mėgindavo organizuoti vakarus su lietuviškomis dainomis lygiai taip pat, kaip pirmaisiais pokario metais darydavo jų tėvai ar eidavo padėti gėlių ant Jono Basanavičiaus, Maironio, Nepriklausomybės kovų savanorių kapų. Tiesa, kitaip nei anais laikais, prigąsdinti mokytojai ir mokyklų vadovai dažnai patys mėgindavo užgniaužti tokius patriotinius proveržius.

Minėta Vasario 16-oji ir aštuntajame dešimtmetyje gausiai pasirodžiusiuose naujuose pogrindžio leidiniuose. Štai 1981 metais leidinys „Aušra“ paskelbė kreipimąsi į Lietuvos ir pasaulio lietuvių jaunimą, kuriame sakoma: „Mes Vilniaus lietuvių patriotiškasis jaunimas,  minėdami 63-ąsias Nepriklausomybės akto pasirašymo metines, skelbiame, kad mūsų Tėvynės Lietuvos valstybinė nepriklausomybė gyva mūsų širdyse! Lietuvos laisvės idėja dega mūsų protai! Mes, besibaigiančio XX – kosmoso ir atomo – amžiaus vaikai gimėme vergijoje. Tačiau savo šeimose, draugų būreliuose, kartu su Lietuvos, laisvojo pasaulio lietuviais, jaunimu, GULAG‘o tremtiniais kartojame didingiausio tautos istorijos dokumento – Vasario -osios akto žodžius, skelbiančius, jog atkuriame nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje. (…) Minėdami šią didžią datą, lenkiame galvas tiems, kurie padėjo pagrindus nepriklausomybei, žuvo už Tėvynės laisvę. Rusiškieji okupantai sutrypė valstybės suverenumą, bet nepajėgė išrauti iš jūsų sielos laisvės jausmo, nepriklausomos Lietuvos troškimo“. Kreipimesi randame ir raginimų, suradusių atgarsį ir Atgimimo apyaušryje: „Stebėt, mąstyt ir viską atsiminti – mūsų pirmutinė pareiga. Klausykime ką pasakoja tėvai, seneliai, užrašykime jų pasakojimus – kaltinamąją medžiagą okupantams“.

Bėgo metai, stalininį terorą pakeitė chruščiovinis atlydys, šį – brežnevinis sąstingis, paskui vienas po kito išėjo į nebūtį Kremliaus senoliai, o juos pakeitęs M. Gorbačiovas skalbė viešumo ir pertvarkos politiką, tačiau komunistų ir jiems pavaldaus KGB požiūris į Vasario 16-ąją išliko nepakitęs visais laikais. Jau minėto istoriko R. Bagušausko knygoje pateikiamos KGB dokumentų ištraukos rodo, kad čekistai visais laikais stengėsi užgniaužti bet kokias užuominas į nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Štai 1954-aisiais, jau valdant Nikitai Chruščiovui, KGB prieš vasario 16-ąją rengė specialias operatyvines grupes, kurių nariai susitikinėjo su agentais, siuntė juos į visas masinio būrimo ir pasilinksminimo vietas, organizavo nepastebimą civiliai apsirengusių pareigūnų, turėjusių užkirsti kelią atsišaukimų platinimui, patruliavimą, o milicininkai pasų režimo patikrinimo dingstimi šniukštinėdavo įtartinų ar nepatikimų asmenų namuose. Vėliau, jau brežneviniais laikais į kovą su patriotiniu jaunimu buvo pasitelkta ir jaunosios kolaborantų kartos atstovus – vadinamuosius komjaunimo operatyvinius Felikso Dzeržinskio būrius. Varu į „dzeržinskiečius“ nieko nevarydavo – čia rinkdavosi idėjiniai skundikai ar šiaip menkystos, norėję pasimėgauti jiems suteiktais įgaliojimais persekioti tautiškai nusiteikusius savo vienmečius. Šis KGB „kadrų rezervas“, atvirai demonstravęs savo lojalumą režimui, buvo itin nekenčiamas ir pridarydavo daug nemalonumų jauniems patriotams. Štai komjaunimo Centro komiteto biuro posėdžio 1982 metų balandžio 29 dienos posėdžio protokole nurodoma, kad tų metų vasario 16-ąją 22 valandą „dzeržinskiečiai“ sulaikė grupę studentų vien už tai, kad šie dainavo lietuvių liaudies dainas, pasak dokumento, „suteikdami joms antisovietinį pobūdį“.

Žinoma, kagėbistai ir jų parankiniai kovojo ne tik su tautiškumo apraiškomis per Vasario 16-ąją – šios, jų supratimu, buvo tik simptomai. Kur kas svarbesnis okupantų taikinys buvo pati tautos istorinė atmintis, kurią mėginta negailestingai naikinti, barbariškai niokojant su Nepriklausomybės paskelbimu susijusias istorines vietas, naikinant paminklus žuvusiems už Lietuvos laisvę, kemšant į jaunimo galvas falsifikuotą istoriją ir „socialistinės revoliucijos Lietuvoje“ teorijas, prievarta diegiant kuo platesnį rusų kalbos vartojimą ar varant jaunimą į įvairiausius „internacionalinius“ klubus bei renginius. Tačiau absoliučios daugumos jaunų žmonių tai nepaveikė – šeimose įgytas imunitetas priespaudos šlovinimui ir komunistinei ideologijai buvo per stiprus. 

Paskutinis čekistų mūšis

Kaip jau minėjome, kovos su didžiausia „ideologine diversija“ – Vasario 16-osios minėjimais, KGB neatsisakė net pačiame gorbačiovinės „perestroikos“ įkarštyje. Maža to, artėjant 1988-iesiems – jubiliejinei Nepriklausomybės Akto sukakčiai – artėjanti šventė kėlė sovietinei vadovybei ypatingą siaubą. Juo labiau, kad 1987-ųjų rugpjūčio 23-ąją iš pogrindžio išeinanti Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje pirmą kartą viešai paminėjo kitą istorinį įvykį – Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymą. Būtent per šią Juodojo kaspino dieną pirmą kartą viešai ir be išlygų pareikšta, kad Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungos sudėtyje buvo ir yra neteisėtas.

Tad jubiliejinei Vasario 16-ajai partinė valdžia ir kagėbistai ruošėsi tarsi karui. Tą be kita ko liudija ideologine kontržvalgyba užsiimančios KGB  5-osios tarnybos 2-ojo skyriaus viršininko Vilhelmo Šiaudinio pasirašyta pažyma gremėzdišku pavadinimu: „Apie užsienio emigrantų ir kitų antisovietinių centrų priešiškus siekius ir tendencijas prieš Lietuvos SSR“ .  Jau pati šio dokumento antraštė rodo, kad kovotojai su „ideologiniais priešininkais“ arba nenumatė tikrų kylančio tautinio atgimimo ištakų ir potencialo, arba mėgino įtikinti savo vadovybę, jog padėtis Lietuvoje yra ir bus kontroliuojama. Šiaip ar taip iš pažymos turinio matyti, kad išsilaisvinimo judėjimo židinį čekistai įžvelgė ne pačioje Lietuvoje, o Vakaruose. Remiantis tokiu požiūriu, pirmiausiai reikėjo kovoti su antisovietinių užsienio lietuvių organizacijų „propaganda“ bei „ideologinėmis diversijomis.“ Dokumente yra įdomus teiginys, rodantis, kad bent jau „ideologinė kontržvalgyba“ nesugebėjo arba nenorėjo teisingai prognozuoti kylančio judėjimo mastų ir perspektyvų. „Nors dauguma lietuvių reakcinių emigrantų organizacijų ir supranta, kad artimiausioje istorinėje perspektyvoje Lietuvos „išlaisvinimas“ yra nerealus, vis dėlto savo antisovietinėje veikloje ir toliau kelia šį šūkį, nes neturi kuo jį pakeisti“, – tvirtino ideologinės kontržvalgybos analitikai, regis, nė nenujaučiantys, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lieka dveji metai ir dešimt dienų.

Kita vertus, tokį dokumento toną galėjo įkvėpti ir jo „užsakovas“ – 1988 metų sausio 18 dieną LKP CK biuro įkurtas Operatyvinės veiklos štabas, kuriam nurodyta “užkirsti kelią vasario 16-osios 70-mečio minėjimui”. Šiaip ar taip, KGB pažymoje beveik žodis žodin kartojama šio štabo nario LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio pateikta interpretacija: „Mums pasisekė į švarius vandenis ištraukti daug nacionalistinių ir religinių ekstremistų (…). Bet nacionalistai nesudėjo ginklų. Dabar jie, visaip skatinami iš užsienio, vėl rengiasi antisovietinėms akcijoms ryšium su vasario 16-osios jubiliejumi”.

Žinoma, lietuviškai transliuojančios Vakarų radijo stotys ne kartą skelbė pranešimus ir apie būsimus šventės renginius, ir apie jo organizatorius. Bet šie ir neketino slėpti savo planų – dar 1987 metų gruodžio 6-ąją LLL aktyvistai apie juos laišku informavo patį M. Gorbačiovą. Tiesa, kaip vėliau prisimins LLL vadovas Antanas Terleckas, laiške buvo kalbama tik apie gėlių padėjimą atmintinose istorinėse vietose ir pamaldas bažnyčiose, o ne apie numatomas masines demonstracijas: taip mėginta apmulkinti sovietinę vadovybę ir įtikinti ją netrukdyti iškilmėms. Tačiau veltui – artėjančiam Nepriklausomybės jubiliejui okupantai ruošėsi taip, tarsi tai būtų žūtbūtinės kautynės už imperijos interesus.

Nepaisant įsisiūbavusios „perestroikos“ KGB 5-oji tarnyba vis dėlto buvo likusi remtis senais veikos metodais. I šį rinkinį kaip visuomet įėjo sekimas, bauginimai, šantažas, mėginimai bent trumpam fiziškai izoliuoti aktyviausius jubiliejinio minėjimo organizatorius. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunimui – moksleiviams ir studentams – jiems, bauginant represijomis buvo prigarsinta vasario 16-ąją nesirodyti gatvėse. Tuo pat metu planuota daugelį didesnių miestų moksleivių išvežioti po įvairiausias ekskursijas, mokyklose pradėti rengti pasitarimai jaunimo komunistinio internacionalinio auklėjimo temomis, rusų kalbos vakarai, internacionalinių klubų apžiūros, draugystės su rusų mokyklomis savaitės. Panašiais buvo veikiama ir įmonėse bei įstaigose, ypač tose, kurių darbuotojai pastebėti dalyvaujant 1987-ųjų mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo.

Tačiau būta ir naujų veiklos formų, randančių atgarsį ir šiais laikais. Štai Vilniuje, rengiantis galimiems mitingams ir susibūrimams, buvo specialiai apmokomi asmenys, turėję polemizuoti su vadinamaisiais „reakciniais elementais“ gatvių debatuose, kas labai panašu į šiandieninių interneto „trolių“ veiklą. Sostinėje buvo numatyta išleisti į viešas vietas 2750 tokių „komentatorių“. Maža to, į kovą buvo mesta ir „sunkioji artilerija“ Į Vilnių atsiųstas SSKP CK Politinio biuro narys Andrejus Gromyka, vasario 5 dieną pareiškė: „Sovietų valdžią lietuvių liaudis atkūrė 1940 metais. Ir dabar ji tvirta kaip niekada. Galbūt kai kur užsienyje ir yra lunatikų, kurie to nesupranta. Na ką gi – gyvenimas juos pagydys“.

Maža to, tik vasario 14-ąją į Lietuvą įleistiems užsienio žurnalistams kitą dieną buvo parodytas partinės vadovybės ir KGB surežisuotas spektaklis – vadinamasis protesto mitingas. Jame specialiai parinkti „darbininkai, kolūkiečiai, studentai ir moksleiviai“ paskelbė JAV prezidentui ir Kongresui skirtą rezoliuciją, smerkiančią lietuvių „nacionalistų“ užmačias ir „Amerikos kišimąsi į sovietinės Lietuvos reikalus.“

Tačiau šis cirkas nieko neįtikino, o tik įpylė alyvos į ugnį. Iš LSSR KGB pirmininko generolo Eduardo Eismunto vasario 22 dienos įsakymo matyti, kad jo žinybos mėginimai sutrukdyti „užkietėjusių nacionalistų ir ekstremistiškai nusiteikusių religinių fanatikų“ surengtą vasario 16-osios minėjimą žlugo – jubiliejiniai Nepriklausomybės dienos mitingai įvyko kone visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Dar po metų, Trispalvei jau laisvai plaikstantis Gedimino bokšte, KGB buvo bejėgė sutrukdyti viešai Vasario 16-osios šventai – išvakarėse surengtame pasitarime čekistams buvo nurodyti tik stebėti įvykius. Pusšimtį metų trukusi okupantų kova su tautos atmintimi patyrė fiasko.

Šaltinis: luksas.blog