Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

y-news.lt

Šiomis dienomis nuskambėjusi istorija dėl neva ES direktyvos nurodymu Lietuvoje nuo šviesoforų nuimtų metalinių posūkio rodyklių leidžia manyti, kad daugeliui gyventojų – net užimančių pareigas valstybės įstaigose – nėra iki galo aišku, kas yra tos ES direktyvos, ką jos gali ir ko negali nurodyti. Skaitant vartotojų komentarus žiniasklaidos portaluose susidaro įspūdis, kad direktyvas dažnas pilietis laiko vieninteliu ES politikos įrankiu, nepaliekančiu narių parlamentams galimybių modifikuoti Briuselio nurodymų. Toks supratimas būtų daugiau klaidingas negu teisingas.

Pirmiausiai, direktyva yra tik viena iš trijų teisėkūros formų taikomų ES. Be direktyvų Europos Parlamentas ir / ar Taryba dar priima reglamentus ir sprendimus. Reglamentai yra teisės aktai, vienodai ir privalomai taikomi visose valstybėse narėse. Direktyvos taip pat yra privalomos kiekvienai ES narei, tačiau nacionalinėms valdžios institucijoms jos palieka galimybę pasirinkti būdus, kuriais bus įgyvendintas siekiamas rezultatas. Galiausiai sprendimai yra privalomi tik tiems asmenims (tiek fiziniams, tiek ir juridiniams) kuriems jie yra skirti.

Kitaip tariant, direktyvos nėra patys „griežčiausi“ ES teisės aktai. Šis vaidmuo tenka reglamentams, kurie automatiškai yra laikomi viršesniais už nacionalinę teisę savo veikimo srityse ir su kuriais turi būti suderinti visi tolimesni valstybės narės teisės aktai. Direktyvas, tuo tarpu, galima vertinti kaip savotiškus minimalius reikalavimus: valstybės narės gali, pavyzdžiui, niekaip nereaguoti į direktyvą jei jų teisės aktai jau numato direktyvos siekių įgyvendinimą arba jos gali priimti teisės aktus, numatančius aukštesnius standartus, nei to reikalauja direktyva.

Pavyzdžiui, Darbo laiko direktyva (2003), numato, kad darbuotojai visose Sąjungos šalyse privalo gauti bent keturias apmokamų atostogų savaites per metus. Tai neuždraudžia valstybėms narėms savo teisės aktuose numatyti ilgesnių apmokamų atostogų, kaip tai, pvz., yra padariusi Prancūzija. Kita vertus, jei valstybė narė nepriima direktyvos reikalaujamų įstatymų pakeitimų arba jei priimti teisės aktai neišpildo direktyvos reikalavimų, Europos Komisija gali imtis teisinių veiksmų prieš valstybę narę Europos Teisingumo Teisme.

Direktyvomis ES siekia atiduoti duoklę vienam iš kertinių ES principų – subsidiarumui. Ši popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum pirmą kartą (1891 m.) pavartota sąvoka reiškia, kad valdžia neturėtų iš žmonių atimti galimybės spręsti tuos reikalus, kuriuos jie patys gali tvarkyti be valdžios kišimosi. ES politikoje subsidiarumas paprastai suprantamas kaip principas, kad ES gali veikti (t. y. priimti įstatymus) tik tada, kai atskirų šalių veikimas būtų nepakankamas. Tai, kai kurių mokslininkų ir politikų nuomone, reiškia, kad ES turėtų, kai tik įmanoma, savo politiką įgyvendinti direktyvų, o ne reglamentų pagalba.

Kritikai, tuo tarpu teigia, kad ES subsidiarumo principas turi mažai ką bendro su savo katalikiškuoju originalu, o direktyvos perkeliančios ES institucijų sprendimus į nacionalinę teisę vietos parlamentų „rankomis“ yra tiesiog „iš viršaus“ diktuojamo vertikalaus „darbų paskirstymo“ priemonė.

Kaip bebūtų, direktyvos nėra dažniausiai naudojama politinio veikimo priemonė. Nuo Lietuvos įstojimo į ES (kaip, beje, ir anksčiau), už direktyvas Europos Parlamentas ir / ar Taryba klausimus dažniau spręsdavo reglamentų ir sprendimų pagalba. Pastarųjų gausą paaiškina faktas, kad ES sprendimai yra skirti ne vien valstybėms narėms, bet ir juridiniams bei fiziniams asmenims.

Pabaigai klausimas – ar galėjo ES direktyvos keliu pareikalauti, kad Lietuvoje nuo šviesoforų būtų nuimtos metalinės posūkio rodyklės? Turint omeny kad Lietuva yra bene vienintelė šalis Europoje, kurioje (iki pernai metų gruodžio) tokios rodyklės apskritai egzistavo, ES tikrai nebūtų išleidusi direktyvos lietuviškoms rodyklėms reguliuoti. Jei dėl kokios nors priežasties Europos Parlamentas ar Taryba nuspręstų apskritai uždrausti posūkius į dešinę, šviečiant, raudonam šviesoforo signalui (kaip tai dabar yra padariusi Bulgarija), šiuo klausimu būtų greičiausiai priimtas ES sprendimas.

Dr. Vincentas Vobolevičius yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas bei Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas.