Shannona Roberts. Mažojo imperatoriaus sindromas smogia Vakarams

Ben White (unsplash.com) nuotr. y-news.lt Ne kartą kalbėjome apie mažojo imperatoriaus sindromo pavojus vieno vaiko politikos iki ...

Ben White (unsplash.com) nuotr.

Ne kartą kalbėjome apie mažojo imperatoriaus sindromo pavojus vieno vaiko politikos iki 2015 m. besilaikiusioje Kinijoje. Tačiau tik praėjusią savaitę aš pirmą kartą perskaičiau apie šį sindromą Vakarų kontekste; apie tai rašė Daily Mail.

Neseniai dirbusi su pradinukų mokytojų grupe vaikų psichologė dr. Amanda Gummer sakosi esanti priblokšta išgirdusi mokytojų pasakojimus apie naujausius mokyklinius košmarus, vykstančius klasėse.

Ir aš iš pradinių klasių mokytojų lūpų esu girdėjusi anekdotiškų istorijų; dabartiniai mokinukai menkiau geba laikytis taisyklių nei tie, kurie mokėsi anksčiau. Tam tikra prasme šitai trikdo, nes norėtųsi manyti, jog vaikai, nuo mažumės lankę kokią nors vaikų priežiūros įstaigą, turėtų būti pripratę prie taisyklių ir galėtų žinoti, kad jų reikia laikytis.

Gummer aiškina, kad šiais laikais labai daug vaikų yra pernelyg lepinami tėvų, todėl atėję į mokyklą krečia išdaigas norėdami pelnyti dėmesio, demonstruodami mažojo imperatoriaus sindromą. Dar blogiau yra tai, sako ji, kad daugelis tėvų labai ambicingi vaikų ateities atžvilgiu ir kaltina mokytojus, užuot gilinęsi į vaikams kylančias bėdas.

Šis fenomenas, tikėtina, radosi kuriantis mažesnėms šeimoms nei seniau, keičiantis auklėjimo metodams. Mažiau vaikų reiškia daugiau galimybių juos lepinti ir daugiau spaudimo vaikams pateisinti tėvų viltis. Be to, tėvai jaučia daug didesnį spaudimą perdėtai rūpintis vaikais, nei jausdavo anksčiau. Jeigu nuolat nebūni šalia vaiko, nesi nuolat pasirengęs jam padėti ir neužtikrini, kad jis neužsigautų ar nesusižeistų, jautiesi smerkiamas kitų. Kada verta nubrėžti liniją kalbant apie saugumą, sakykim, lipynių aikštelėje ir pan.?

Dažnai pradedama lepinti iš meilės ir rūpesčio, bet toks lepinimas gali ir pakenkti. Kaip teigia Gummer,

Iš tikrųjų vis daugiau mažylių klasėje elgiasi nederamai, nes juos dievinantys tėvai nenubrėžia jokių ribų ir nemoko jų disciplinos. Nieko keista, kad vaikai nė nepagalvoja apie galimybę paklusti kitų suaugusiųjų autoritetui.
Ir tikrai, tendencijos rimtumą patvirtina tai, kad vis dažniau vaikai nurodinėja autoritetingiems žmonėms, kokias šukuosenas jie turėtų rinktis, kokius drabužius vilkėti mokykloje, tarsi išties turėtų teisę spręsti. Ribos ir pagarba autoritetui – rimti klausimai, nes jie veikia vaikų gebėjimą gyvenime jaustis laimingiems. Naujosios Zelandijos vaikų elgesio specialistė Diane Levy teigia, jog vaikams, jaučiantiems, kad jų niekas neriboja (įvairiausia prasme), kyla padidintas savižudybės pavojus, ir visai nesvarbu, kad jie nuolat tas ribas tikrina. Kad jaustųsi saugūs šeimoje ir mokyklos bendruomenėje, jie turi išties pajusti, kad šeimoje ir bendruomenėje turi savo vietą.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mes vis labiau stengėmės suteikti savo vaikams visko, ko tik jiems reikia, ir dar daug daugiau, nei reikia iš tikrųjų. Bet Gummer sako: 

Taip, gal jiems ir atrodo, kad jie aprūpina savo vaiką viskuo, kad būtų kuo lengviau pradėti savo gyvenimą, tačiau toks požiūris gali sukelti elgesio bėdų. Pavyzdžiui, jeigu vaikas atsisako vilktis paltą, o mama ar tėtis tą paltą nešioja kiaurą dieną „dėl visa ko“, neleisdami sūnui ar dukrai šalti, vaikas niekada neišmoks jausti atsakomybės už savo paties prastą sprendimą. Jie įsivaizduos, kad kas nors kitas viską sutvarkys taip, kaip reikia. (…) Ir jeigu tėvai nuolat šalins vaikui iš kelio bet kokias kliūtis neleisdami jam nugriūti, vaikas, savaime suprantama, manys, kad bėgioti klasėje yra gerai. Tačiau užkliuvęs už kėdės ir užsigavęs jis kaltins visus kitus, tik ne save, nes niekam nešovė į galvą tos kėdės patraukti.
Štai taip viską išdėsčius aiškėja, kodėl tiek daug darbdavių skundžiasi, kad šiandieniniai jauni žmonės – vadinamoji trečio tūkstantmečio karta, išauginta lepinti linkusių tėvų, – menkiau tinkami darbui nei ankstesnės kartos.
Vaikams reikia taisyklių, ribų ir galimybių sušalti, išalkti, nukristi ir susižeisti, kad iš klaidų galėtų mokytis. Jeigu namuose jie nepatirs šių esminių gyvenimo skonių, juos ugdantiems mokytojams teks įveikti gerokai daugiau iššūkių.
Gummer daro išvadą, kad trečio tūkstantmečio karta, išauginta perdėm vaikais besirūpinančių tėvų, yra sunkiau įdarbinama. Šis faktas veikia mus visus. Gal atėjo metas mesti iš galvos tai, ko vaikams reikia. Gal jie tikrai geriau pasirengs mokyklai ir gyvenimui, jei dalinsis kambariu su broliu ar sese, jeigu pamiršę lietpaltį peršlaps lietuje, nukris nuo lipynių ar neatlikę namų darbų bus palikti po pamokų.

Shannona Roberts yra viena iš tinklaraščio mercatornet.com demografijos rubrikos redaktorių. Rašymą demografijos tema, Shanon derina su kita aistra – savo šeima. Ji yra trijų vaiku mama ir gyvena Ouklende, Naujojoje Zelandijoje.

Versta iš mercatornet.com.

Y-News

Susiję

Skaitiniai 3704838608539285643
item